„Misionierystė“ – tarptautinis žodis, kurį turėtume versti kaip „pasiuntinystę“. Ir mūsų pasiuntinystė ypatinga, ne tokia kaip politinių pasiuntinių, kurie stengiasi „sutvarkyti“ kokius nors reikalus, o kaip Dievo pasiuntinių, kuriuos Jis siunčia tam, kad būtume Jo liudytojai. Šios pasiuntinystės tikslas – ne atversti žmones į vieną ar kitą tikėjimą, ar kitą tikėjimo išpažinimą, o atverti kelią pas Dievą, ir tai – svarbiausia. Pirmieji krikščionys misionieriai keliavo po visą pasaulį ir kalbėjo: „Mes susitikome įsikūnijusį Dievą, mes susitikome Jėzų Kristų, kuris kartu yra Žmogus ir Dievas. Jis mums atskleidė, kas yra Dievas, t. y. kaip Jis myli Savo kūrinį, Jis mums atskleidė, kas yra žmogus: žmogus toks didis Jo akyse, jog Jis pasirengęs gyventi kaip žmogus ir mirti mūsų mirtimi, kad mes galėtume išsigelbėti.“ Ir todėl misionierystės tikslas – ne atversti kitatikius į savo tikėjimą, o žmogui atverti kelią pas Patį Dievą. Tai labai svarbu.
Yra labai trumpa vakaro malda, į kurią mes paprastai kreipiame labai mažai dėmesio: „Mano viltis – Tėvas, mano prieglobstis – Sūnus, mano užtarėja – Šventoji Dvasia. Švenčiausioji Trejybe, šlovė Tau!“ Ji tokia trumpa, tarsi paprasta ir aiški. O susimąsčius – tai visas tikėjimo išpažinimas. Mano viltis – Tėvas: viltis ne to, jog aš tikiuosi iš Jo, kad man būtų gerai, o tai Tas, Kurio aš visa siela, visu gyvenimu siekiu. Ir tas Tėvas yra Dievas, Dievas paslaptingas, Dievas nesuvokiamas, Dievas, Kuriam net vardo negalima duoti, nes kiekvienas vardas apriboja. Mes Jį vadiname Tėvu, nes Jis mus taip myli, kaip tik Tėvas gali mylėti. Ir Jis – mūsų gyvenimo šaltinis. Kai kalbame apie Dievą Tėvą, kalbame apie Tą, Kuris yra didžiausias slėpinys, tylos giluma, tokia ryški šviesa, kad šv. Grigalius Nysietis galėjo pasakyti, jog jis apaks, jei į Jį pažiūrės, be to, galima kalbėti ir apie Dievišką tamsą. Štai Tėvas, nesuprantamas Dievas, gyvenimas, Dievybės pilnatvė, kurios mes siekiame, bet prie kurios mes tiesiogiai negalime grįžti po nuopuolio, bet juk ir iki nuopuolio Jis buvo mums nesuvokiamas. Ir Jis atsiskleidė per Kristų.
Žodis – ne tai, ką mes vadiname „žodžiu“, žodis – tai tobula minties išraiška, bet žodžiai, kuriuos mes ištariame, niekada minčių ar dalyko esmės iki galo išreikšti negali, bet Žodis, kai Jis įkūnijamas, kai Jis tampa Gyva Esybe, Kuri mums pasiekiama, su Kuria galime bendrauti, Kurią galime matyti, girdėti, į Kurią mes galime kreiptis žodžiu, – tas Žodis tampa visiškai tobula beribės tylos ir Dievo paslapties išraiška. Jis atveria visa tai, kas mums toje paslaptyje suprantama. Bet, pasirodo, tikėti Kristų nepakako tūkstančiams žmonių. Jį apsupo minios, bet nedaugelis tapo Jo mokiniais. Klausyti Kristų ne visada pakako, nes žmonės nesuprato, ką Jis nori pasakyti: Jis kalba palyginimais, Jis kalba mums nesuprantama kalba ir pavyzdžiais. Ir štai pasirodė, kad tas Dievo kūniškas apsireiškimas stato mus prieš Dievo veidą ir reikalauja iš mūsų atvirumo, kad dar kai kas atsitiktų. O atsitiko tai, kad Sekminių dieną, Švenčiausiosios Trejybės dieną, Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių. Ir Šventoji Dvasia savo dalyvavimu juos persmelkė. Vaizdžiai tariant, apie Tėvą galima kalbėti kaip apie saulę, apie Kristų – kaip apie šviesą, bet Jie abu tarsi ne mumyse; o apie Šventąją Dvasią – kaip mus perveriančią šilumą ir ugnį. Ir štai Šventoji Dvasia persmelkia mus, kadangi mes – Kristaus mokiniai, nes norime būti Jo mokiniais. Šventoji Dvasia pažadina mumyse tai, ko joks išorinis atradimas negalėtų paveikti. Ir kai Kristaus mokiniai išėjo skelbti Evangeliją, jie buvo kupini Šventosios Dvasios ugnies. Kai žmonės juos sutikdavo, jie į juos žiūrėdavo, klausydavosi, bet jie girdėjo ne tik žodžius, matė ne tik veidus, jie per juos suvokė kažkokią paslaptį.
Anglų mąstytojas Clive Staples Lewis klausia: koks skirtumas tarp tikinčio ir netikinčio žmogaus? Tikintis žmogus panašus į statulą, kuri atgyja. Statula gali būti gražesnė už žmogų, bet ji – akmuo, ji negyva. Žmogus gali būti netobulas, bet jis gyvas ir gali pratęsti gyvenimą. Pirmoji Kristaus mokinių karta ėjo į pasaulį, ir jų dėka žmonės matė, jautė, sužinojo apie jų susitikimą su Kristumi, per juos pažino ir patį Kristų. Šventosios Dvasios malonės dėka jie patys priartėjo prie tos paslapties, prie Šventosios Dvasios veikimo stebuklo, per ją – ir prie Išganytojo Kristaus, o per Jį – prie Dievo ir Tėvo, Kuris tada iš tikrųjų buvo Tėvas. Prisimenate, kaip tada sakė Kristus, kai Jo paklausė, kaip mums melstis, Jis sakė: „Melskitės taip: Tėve mūsų…“ Bet kai Jis sakė „mūsų“, Jis negalvojo apie tai, kad minia taip melsis, ir žmonės žiūrės vienas į kitą, Jis kalbėjo apie tai, jog jūs kalbėsite su Tėvu, kuris ir Mano, ir jūsų Tėvas. Štai kas puiku, kas stebėtina. Ir todėl pirmosios kartos mokiniai ėjo, ir žmonės juose matė naują gyvenimą, matė, kad Dievas nužengė į žemę, matė, jog jie pasikeitę. Ir tai buvo jų misijos esmė. Jie tada nekalbėjo apie tikėjimą, jie kalbėjo apie tai, kad sutiko Gyvąjį Dievą. Kai žmonės klausėsi, matė jų veidus, nes jie švytėjo amžinybe, Šventosios Dvasios šviesa, jie galėjo patikėti.
Problema, kuri mums iškyla, būtent ta, jog kalbame daug, per šimtmečius labai daug prigalvojome, bet milžiniškai daugumai žmonių tai liko kaip protinis vertinimas, tikėjimas, bet ne visada – tikybos išpažinimas. Tai – tikėjimas ta prasme, kad mes kalbame – štai buvusios kartos pažino Dievą, vadinasi, tai tiesa, nes jie buvo šventieji. O žmonės į mus žiūri ir galvoja: šventieji galbūt ir buvo, o kaip tai tave perkeitė?.. Ir tai – svarbiausia. Norint būti misionieriumi, perduoti savo tikėjimą, reikia, kad tas tikėjimas tave taip sukrėstų, taip pakeistų, kad žmonės, tave sutikę, galėtų pasakyti: „O, tai ne statula, tai – gyvas žmogus! Aš noriu tapti toks kaip jis ne dėl to, jog jis taip ar kitaip tiki, o todėl, kad jis toks tapo, jis tapo ikona.“ Beje, ikona tikra to žodžio reikšme, nes ikona – tai paveikslas, bet ikona vienam žmogui gali būti paprasčiausiai nutepliota lenta, o kitam žmogui, kuris į ją žiūri ir meldžiasi, jis nustoja būti lenta ir linijų bei dažų visuma. Ji tampa tarsi atviru langu. Ir tai galima paaiškinti Jono Auksaburnio žodžiais: „Jei nori pasimelsti, stok prieš ikoną, užmerk akis ir melskis tam, kuris joje pavaizduotas.“
Ir misijos paskirtis būtent ta – tapti tokia ikona, kad tave sutikę žmonės pasakytų: „Tas žmogus turi tai, ko aš anksčiau nesutikau, ko dar nepažinau. Aš noriu į jį pažiūrėti, noriu pažiūrėti jam į akis, paklausyti jo balso, noriu paklausyti, suprasti tai, kas iš jo tarsi šviečia, ir tada pradėsiu suprasti, beje, ne tikėjimą, o Dievą.“ Aš manau, kad viena iš svarbiausių mūsų laikų problemų yra ta, kad mes šimtmečiais perdavėme žmonėms mokymą, bet nebūtinai atskleisdavome jiems to mokymo esmę, todėl žmonės ir išeina iš Bažnyčios, jiems nerūpi tikėjimo išpažinimo skirtumai, Švenčiausiosios Trejybės samprata, vienas ar kitas dalykas. Aš noriu sutikti Dievą, o ne Jo aprašymą, aš noriu Gyvojo Dievo, o ne mirusios ikonos.
Štai to mums reikia išmokti. Tai mūsų ateinančio šimtmečio užduotis, nes jei neišmoksime atskleisti Dievo per savo asmeninį bendravimą, suartėjimą su Juo, jei iš mūsų nesklis Šventosios Dvasios šviesa, jei mes nebūsime kaip nesudegantis krūmas, tada žmonės negalės patikėti, tai bus vienas iš požiūrių į gyvenimą, viena iš filosofijų, viena iš religijų. O jei jie sutiks tokių žmonių kaip Serafimas Sarovskis, Sergijus Radonežskis, Teofanas Zatvornikas, tada klausimų nekils, verta pažiūrėti į juos, nes jie turi kažką tokio, ko anksčiau žmonėms neteko sutikti. Tai ir yra misija.
Manau, kad mes nieko negalime įtikinti, kad Dievas yra meilės Dievas, Kuris visus vienodai myli, Kuris mirė už nusidėjėlius, o ne teisiuosius, jei patys nesielgsime taip, kaip pasielgė Dievas su paleistuve, vagimi, plėšiku: su didele meile. Ir man atrodo, kad misijų užduotis, žinoma, ne papirkti materialine parama, o dalyti ją nesirenkant, kam. Pakanka to, jog žmogui reikia tos paramos, kad jis būtų Kristus, kuris ištiesia man ranką. Sekmadienį, kai skaitome Evangeliją apie Paskutinį teismą, ten kalbama apie tai, ką Kristus sakė teisuoliams: „Įeikite į Dievo karalystę: jūs Mane pamaitinote, kai buvau alkanas, jūs Mane aprengėte, kai Man buvo šalta, jūs Mane priglaudėte, kai buvau benamis, jūs Mane aplankėte, kai buvau kalėjime ir t. t.“ Ir jie Jam pasakys: „Bet kur aš Tave mačiau?“ Ir Jis jiems atsakys: „Jeigu jūs tai padarėte vienam iš mažiausiųjų, tai jūs Man padarėte.“ Ir man atrodo nepaprastai svarbu, kad Kristus mus kviečia įkūnyti Jo meilę. Pamenu, vienoje tėvo Aleksandro Šmemano knygoje, parašytoje anglų kalba, jis teigia, jog pasaulyje viskas turi tapti dieviška meile, net duona, kurią mes valgome, – tai Dieviška meilė, kuri tapo valgoma.
Aš turiu pavyzdį iš gyvenimo, kai staiga suvokiau, jog taip yra. Per vokiečių okupaciją dalyvavau Pasipriešinime ir negalėjau susirasti darbo, todėl uždarbiaudavau, kaip galėjau, kad išlikčiau gyvas. Aš nuėjau pas savo draugą, ir staiga ant jo stalo pamačiau kokių dešimties–penkiolikos centimetrų dydžio agurką. Mano akys suspindo, kadangi prieš tai keletą dienų buvau nevalgęs. Jis į mane pažiūrėjo ir paklausė: „Tu seniai nevalgęs?“ Aš atsakiau: „Taip, tris dienas.“ Jis tarė: „Pasidalykime agurką.“ Ir aš pasirengiau pulti tą agurką: „Pasimelskime.“ Ir jis pradėjo melstis, o aš žiūrėjau į tą agurką, ir, teatleidžia Dievas, man kilo toks jausmas, kad mano malda slenka tuo agurku, pasiekė jo galą, malda tęsiasi, o agurkas pasilieka, o aš – alkanas. Jis baigė melstis ir padalijo tą agurką į dvi dalis. Ir aš tą agurką valgiau su tokia pagarba kaip Komuniją, nes pas jį nieko nebuvo, išskyrus vieną agurką, ir jis man davė pusę savo gyvenimo. Todėl manau, kad nereikia kelti klausimo, ar žmogus vertas, ar ne.
Galiu pateikti kitą pavyzdį: vokiečių okupacijos metu, kai tai buvo galima, aš dėsčiau rusų gimnazijoje, kartą ėjau į gimnaziją, o prieš mane ėjo vienas dėstytojas, jau pagyvenęs žmogus, pilietinio karo metais buvęs baltagvardiečių armijos karininkas, kaip mums atrodė, rūstus, niūrus žmogus. Mes abu turėjome praeiti pro elgetą, kuris sėdėjo prie kelio. Dėstytojas sustojo, nusiėmė kepurę, kažką pasakė elgetai, nieko jam nedavė, o elgeta pašoko ant kojų, jį apkabino, ir jie išsiskyrė. Ne aš vienas tai mačiau, tai matė ir jo mokiniai, kai jis atėjo į gimnaziją, jį apsupo berniukai ir mergaitės: „Ar jis jūsų giminaitis, ar artimasis, pažįstamas? Kodėl prieš jį nusiėmėte kepurę? Kodėl jis jus pabučiavo?“ Ir tam rūsčiam žmogui prisiėjo paaiškinti: „Aš į gimnaziją ėjau pėsčias iš kito Paryžiaus galo, kadangi neturiu pinigų važiuoti metro. Ir kai pamačiau tą žmogų, pagalvojau: jei praeisiu pro šalį, jis palinguos galvą ir pamanys: štai dar vienas sotus, kuriam nerūpi, ar padvėsiu iš bado, ar ne. Aš sustojau, kad jam paaiškinčiau, jog aš matau žmogų, o ne elgetą, nusiėmiau kepurę ir paprašiau atleidimo, kad nieko jam negaliu duoti. Jis atsistojo ir mane apkabino.“ Vėliau ir aš pats su tuo elgeta susitikau. Pasirodo, ne toks jis ir alkanas, profesionalus elgeta, uždirbantis per dieną daugiau nei aš – per savaitę, bet tai nesvarbu. Tai, ką tas žmogus padarė tam, tarkim, nevykusiam elgetai, neįkainojama: jis patvirtino jo žmogišką orumą, jis nusiėmė prieš jį kepurę. Todėl ir aš taip elgiuosi: nepradedu klausinėti, kodėl tu ištiesi ranką. Jeigu tu ištiesi ranką, tai tam, kad aš į ją ką nors įdėčiau, ir tai viskas, ką man reikia žinoti. O jis atsakys Dievui ir savo sąžinei, jei jis ištiesė ranką, kai jo kišenės buvo pilnos. Tai ne mano reikalas.
Kita vertus, jei mes ką nors duosime elgetai, aš dabar kalbu ne apie išmaldą, o apie tai, kad žmogui reikia nusišypsoti, pasveikinti jį, žiūrėti į jį kaip į žmogų, jei taip elgsimės, tai tas žmogus gali pasikeisti. Ne man tai teisti. Ir nuimta kepurė, ir pusė agurko arba grašis, kuris įmetamas į kepurę, gali būti jo tikėjimo pradžia, iš pradžių – žmogumi, o paskui – toliau.
Kalbant apie tikėjimą žmogumi, prisimenu, kaip nusileidau viešbučio „Rosija“ laiptais, prie manęs priėjo jaunas karininkas ir tarė: „Sprendžiant iš jūsų aprangos, jūs tikintis?“ Aš atsakiau: „Taip“. – „O aš netikiu į Dievą.“ – „Na, tai tuo blogiau jums.“ Jis manęs paklausė: „O kas tarp mūsų bendro? Kas bendro tarp manęs ir Dievo?“ Aš jam atsakiau: „Ar jūs kuo nors tikite?“ – „Taip, aš tikiu žmogumi.“ – „Jūs žinote, jog turite milžinišką bendrą lauką su Dievu: Dievas taip tiki žmogumi, kad sukūrė visą pasaulį, apgyvendino ten žmogų, Pats tapo žmogumi ir mirė dėl žmogaus. Jūs turite daug bendro su Dievu, jūs galite prie Jo prieiti.“ Jis į mane pažiūrėjo ir pasakė: „Apie tai niekada negalvojau, reikia pamąstyti.“ Taigi yra skirtingų, labai skirtingų požiūrių.
Aš nesu įsitikinęs, kad norint skelbti Kristų mums kaip kad daro kai kurios protes,tantų bendruomenės reikia eiti į stadioną. Bet mes niekada neturime gėdytis savo tikėjimo. Kad ir kur būtume, kad ir kokioje aplinkoje atsidurtume, mes turime žinoti, jog būsime priimti kaip tikintieji, net jei žmonėms tai juokinga ar koktu. Kita vertus, manau, jog laukti, kada žmonės ateis į bažnyčią, nepakanka. Mes ne vorai, tupintys voratinklyje ir laukiantys, kol paklius musė. Juk yra žmonių, kurie tiki prietarais arba bažnyčioje patyrė ką nors nemalonaus, tokie į bažnyčią neateis, bet Dievas jiems reikalingas. Todėl man atrodo, jog žmonių reikia ieškoti, kad ir kur jie būtų.
Jei patyrę, protingi dvasininkai išeitų pamokslauti į gatves, tada galbūt jie savo pamokslais ir uždegtų ką nors. Pirmiausia jie įrodytų, jog jiems ne gėda, kad jie nebijo pajuokos, o reikia būti tam pasiruošusiems, beje, ne tik pajuokai, bet ir blogesniam dalykui– apstumdymui. Bet reikia būti pasirengusiam ir pasakyti: „Aš jums atnešiau Kristų.“ Beje, nebūtina pirmiausia pradėti liudyti Kristų, reikia pradėti nuo žmogaus, kuris yra prieš tave. Kas tavo sieloje? Tai, ką minėjau apie tą karininką, kuris manęs klausė, ką bendro turiu su Dievu: meilę ir tikėjimą žmogumi. Ir nuo to pradėk. Pradėk taip: ar jūs kuo nors tikite? – Taip. – Kuo?
Pridėsiu dar kai ką. Pamenu pasakojimą iš senolio Siluano gyvenimo. Nepamenu, ar tėvo Safronijaus knygoje ar laiške, kadaise rašytame į Prancūziją, pasakojimą apie tai, kad jį aplankė rusų misionierius iš Kinijos. Jis kalbėjo, jog atversti kinus visiškai neįmanoma: jie labai uždari ir beviltiški. Siluanas jo paklausė: „O ką jūs darote, norėdamas juos atversti?“ – „Aš einu į jų šventovę, palaukiu progos, kai tylu, ir pradedu šaukti: ko gi meldžiatės tiems stabams? Argi nematote, kad tai tik medis ir akmuo? Sudaužykite juos ir kreipkitės į tikrąjį Dievą.“ – „O kaip toliau būna?“ – klausė Siluanas. „Mane išmeta lauk ir apspardo.“ Siluanas pasakė: „Žinote ką, nueikite į šventyklą, pastovėkite ir pažiūrėkite, su kokiu tikėjimu ir pasitikėjimu jie meldžiasi, ir kai tai palies jūsų širdį, paprašykite vieno iš dvasininkų išeiti su jumis ir pasėdėti ant laiptų, tada papasakokite apie savo tikėjimą. Ir kiekvieną kartą, kai jis ką nors kalbės, kas suteiks jums galimybę, sakykite: „Ak, tai, ką kalbate, puiku, tik prie to dar kai ką pridėjus – kokia būtų pilnatvė.“ Man atrodo, kad tai labai svarbu.
Trečiajame dešimtmetyje Rusijoje, gatvėse ir susirinkimuose, pamokslavo toks Vladimiras Filimonovičius Marcinkovskis. Jis kadaise buvo patriarcho Tichono, kuris jį palaimino pamokslauti tuo metu, kai įvyko revoliucija, padėjėjas. Jis paliko savo prisiminimų knygą, kurioje, tarp kita ko, sakoma: „Kai tu su kuo nors ginčijiesi, nekalbėk prieš jį, nes jei prieš jį kalbėsi, jis iš visų jėgų ginsis, o kalbėk aukščiau už jį, kad jis panorėtų pakilti į aukštesnį lygį.“
Štai ką mes turime daryti, jei ketiname kalbėti gatvėse, aikštėse, kokiuose nors susirinkimuose, kurie nėra religiniai. Nebūtina skelbti bažnytinę ideologiją ir net nebūtina iš karto kalbėti apie Kristų, o reikia kalbėti apie tą turinį, kuris yra Evangelijoje, apie tą pilnatvę, kurioje yra Kristus ir mūsų tikėjimas, bet ne formalus tikėjimas, ne tikėjimo išpažinimas, o mūsų santykių su Dievu esmė. Manau, kad tai įmanoma.
Man teko pamokslauti Oksforde, ant pagrindinės bibliotekos laiptų. Mane tam ir pakvietė, aš laukiau ryto, kai reikės tai daryti ir tikėjausi, jog mane pamirš, nes labai bijojau. Bet mane pakvietė, nutempė ant tų laiptų, pastatė didelį užrašą, ir aš stovėjau. Prieš mane atsistojo du ar trys studentai, kurie buvo tam pakviesti, aš jiems pradėjau kažką pasakoti. Pradėjo rinkis žmonės: „Ką jis ten kalba?“ Ir susirinko minia, gal 30–40–50 žmonių. Aš kalbėjau apie savo tikėjimą, žmonės klausėsi, nes mano anglų kalba tada buvo tokia užsienietiška, kad žmonėms buvo įdomu, ką tas pabaisa kalba, o dar, tikėtina, aš kalbėjau ne tai, kas jiems buvo kalbama parapijose. Bet kas įdomu, kad buvo sausio pabaiga, šuniškas šaltis. Ir aš mačiau, jog žmonės, kurie priekyje, dar kažkaip kenčia, o tie, kurie paskutinėse eilėse, – šąla, nes vėjas pučia į nugaras. Aš stabtelėjau ir sakau: „Štai, jei norite tapti tikinčiaisiais, pradėkite nuo praktinių dalykų: tie, kurie priekyje, – jiems šilta, tie, kurie užpakalyje, – jiems šalta. Taigi įveskite tokią tvarką: kol esate čia, iš pirmos eilės pereikite į paskutinę ir kvėpuokite į nugaras tiems, kurie sušalo.“ Ir aš dvi valandas pamokslavau, o jie taip ir pasielgė. Paskui jie man kalbėjo, kad aš išmokiau pasidomėti vienas kitu, o ne klausyti pranešėjo manant, jog man visai nerūpi tas, kuris stovi šalia. Jie nuėjo, tarpusavyje pratęsdami pokalbį.
Po to dar dalyvavau susirinkime šventykloje, ir ten buvo didelis užrašas: „Tikintiesiems įėjimas draudžiamas“. Ir dalis tų netikinčiųjų atėjo, nes tada jie kai ką suprato, jog tikėjimas nėra tik Dievo garbinimas, vien kalbos apie didelius dalykus, o svarbu – kvėpuoti į nugarą kitam žmogui arba galbūt pakviesti jį išgerti puodelį kavos, nes jis atrodo sušalęs ir, matyt, kišenės tuščios.
Vertė M. Bočiarova
Žurnalas KELIONĖ.
