Nasredinas už šimtą monetų iš seno valstiečio nusipirko asilą. Valstietis turėjo asilą at- vesti kitą dieną, bet atėjo be jo. Nasredinas nustebo: „O kur mano asilas?“
Valstietis liūdnai atsiduso: „Deja, jis jau buvo senas ir vakar nudvėsė.“

Nasredinas supykęs tarė: „Tai grąžink man pinigus.“
Valstietis dar labiau paniuro: „Deja, teks palaukti, nes pinigus jau išleidau.“

Nasredinas kurį laiką žiūrėjo į valstietį ir kažką galvojo. Paskui jis pareiškė: „Ką gi, bent jau asilą atitempk į mano kiemą.“
Valstietis nustebo: „O kam jis tau reikalingas? Jis juk nudvėsė.“
Nasredinas atrėžė: „Čia jau ne tavo rūpestis. Surengsiu loteriją.“
Valstietis net išsižiojo iš nuostabos: „Niekada neteko girdėti, kad loterijos dalyviai varžytųsi dėl nudvėsusio asilo.“
Nasredinas tik gūžtelėjo pečiais: „Nebūtina visiems skelbti, kad jis nudvėsęs.“
Po mėnesio turguje valstietis vėl susitiko Nasrediną ir paklausė: „Kaip baigėsi su tuo asilu? Ar aš vis dar jums skolingas?“
Nasredinas nusišypsojo: „Tikrai neskolingas. Uždirbau devynis šimtus devyniasdešimt aštuonias monetas. Pardaviau penkis šimtus bilietų po dvi monetas.“
Valstietis paklausė: „Niekas neprotestavo?“
Nasredinas paaiškino: „Na, tas jaunuolis, kuris laimėjo loterijoje, protestavo, kad asilas nudvėsęs. Tad teko jam grąžinti dvi monetas už bilietą.“

Knyga MOZAIKA (sulipdė A. Navickas), Vilnius: Aštuntoji diena, 2016.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *