Kelmės rajone, sodyboje prie Dubysos, su gausia šeima gyvena Žanas Talandis. Sunku patikėti, kad dar visai neseniai Žanas buvo alkoholio prie žemės priplotas ir meldė mirties. Šiandien jis džiaugiasi, jog Viešpats su kaupu išpildė jo svajonę turėti šeimą, gyventi savame name. „Net didžiausiose svajonėse nesvajojau, kad tiek daug erdvės, tokią gausią šeimą ir tiek šalia gyvenančių žmonių kada bus, – džiaugiasi Žanas ir priduria: – Nuostabiausia tai, kad, kai tik pradėjau sveikti, niekada nieko nestokojau. Kai daliniesi su kitais viskuo, ką turi, tik visokeriopai turtėji.“

Už šešių kilometrų nuo namų Žanas įkūrė sodybą vyrams, pasiryžusiems ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų. Nevadina to reabilitacijos namais. Pasak Žano, tai laikinas prieglobstis tiems, kurie pateko į gyvenimo sutemas, idant surastų savo kelią, sustiprėtų ir galėtų eiti toliau.

Siūlome Žano pasakojimą apie sveikimo kelią, sodybą priklausomiems, apie išbandymus, kurie sustiprina, apie tai, jog Viešpats nusileidžia į tirščiausias sutemas, idant mūsų silpnybėje pražystų naujas gyvenimas.

Sūrus tiesos skonis

Aštunti metai nevartoju, tačiau mano vartojimas iki šiol labai didelę reikšmę turi dabartiniam gyvenimui. Negaliu būti geras tėvas, geras vyras, geras draugas, sugadintas visas mąstymas. Gal net ne sugadintas, gal jo ir nebuvo… Tikrai nesu toks, koks norėčiau būti. Čia kalbu ne apie kokį nors idealą, kurį būčiau susikūręs, bet apie normalius kasdienius santykius, savo reakcijas į tam tikrus dalykus.

Reikėjo porą metų gyventi šeimoje, kad suvokčiau, jog alkoholis mano gyvenime padarė daug baisių dalykų. Labai greitai užsiplieskiu, prisipildau pykčio. Susiginčijęs su kitu žmogumi dažniausiai renkuosi paprasčiausią kelią – trenkti durimis ir išeiti. Seniau, kai gėriau, man buvo aišku, kur ir ko. O ką dabar daryti? Gerai, kad kaime gyvename, galiu eiti rąstą paspardyti, galiu į kalną lipti, galiu vėjyje pasimelsti…

Alkoholizmas paliko daugybę žaizdų, ir jas man dar gydyti ir gydyti – čia kaip žydams per dykumą eiti. Kiek dar reikės eiti? Viskas, matyt, priklauso nuo to, kaip nuolankiai eisiu. Kita vertus, man ta liga duoda nuostabiausią dalyką – galimybę priimti savo artimą kaip save patį, suteikia evangelinio gyvenimo galimybę.

Kai 2002 metais atvažiavau pas tėvą Stanislovą Krikšto prašyti, tai nesupratau, kai jis sakė, jog turiu dėkoti už savo ligą. Stebėjausi: „Už ką dėkoti? Už tai, kad beždžione pavirtau?“ O jis sakė: „Ne. Jums, alkoholikams, lengviausia. Kai tik klynas iš baimės sušlampa, tuoj galva nulinksta ir puikybė išgaruoja, o būtent pastaroji yra pati didžiausia žmogaus nelaimė.“ Man tada keisti tie žodžiai atrodė, ir tik vėliau supratau, kad jis visiškai teisus. Regis, šeštaisiais negėrimo metais pradėjau dėkoti Dievui už alkoholizmą.

Kai reikia priimti kokį sunkų sprendimą dėl namiškių, kurie sodyboje gyvena, kai kuris nors užgeria ar prasideda kivirčai, skauda man puikybę, kad nesu Jėzus, kad negaliu to žmogaus pakeisti. Bet mano liga duoda supratimą, kaip tas žmogus jaučiasi, suteikia įžvalgą, iš kur toks elgesys kyla.

Gerti pradėjau nuo trylikos metų, kai skyrėsi tėvai. Pirmą kartą prisigėriau ir labai patiko. Galvojau, kodėl anksčiau to nedariau. Prisigėriau ir nebeskaudėjo, tik labai verkti visada norėjosi. Net jei primušdavo, nebijojau. Jau geriau fizinis skausmas nei sielos… Man tai buvo geriausias pabėgimas. Gal kad alkoholiko vaikas… Kai išgerdavau, patogu buvo, nebaisu gyventi. Nereikėjo taip sunkiai gyventi, kaip dabar gyvenu. Lengva buvo, bet kartu ir koktu nuo to lengvumo.

Nuo vaikystės dar ir kito dalyko visada norėjau – tiesos, tačiau nemačiau nė vieno, kuris tiesa gyvena. Darželyje mačiau, kaip viena sakoma, o kita daroma. Mokykloje – tas pat, technikume – vėl tas pat, kalėjime – taip pat. Niekur nemačiau tiesos. Jaučiau jos alkį, bet nebuvo, kas pasotina. Pamenu, kalėjime sakau draugui: „Išėjęs į laisvę visko atsisakysiu – pinigų, garbės, moterų ir išeisiu į vienuolyną.“ O jis man: „Juk tu sakei, kad be skolų nieko namuose nepalikai.“ – „Na taip, – patvirtinau, – tačiau ateityje aš visko atsisakysiu ir gyvensiu kitaip.“ Jis vėl man: „Tu rūkymo pirmiausia atsisakyk, o tada galima bus kalbėti.“

Nebuvo jis susipažinęs su Dvylikos žingsnių programa, nei labai tikintis, tačiau pirmasis man tiesą į akis pasakė ir iškart labai supykdė. Dar buvo toks atvejis: gavau iš mamos siuntinį ir pavaišinau jį kava, cigaretėmis, o tada paklausiau, gal jis nori mano mamos paprašyti ko nors atsiųsti iš laisvės. Jis man ir rėžia: „Sakei, kad tik skolas motinai esi palikęs, – ar ne gėda ją ir toliau išnaudoti?“ Aš tiesiog pasiutau. Svoločius, galvoju, mano kavą geria, cigaretes rūko ir dar drįsta tiesą man į akis sakyti. Taip bjauru pasidarė – ne nuo savęs, nuo to draugo. Tada labai pykau, o dabar geri bičiuliai esame.

Kai pas tėvą Stanislovą atvažiavau, sakiau jam, kad noriu Krikšto, bet nenoriu būti katalikas. Išdėsčiau jam visus savo argumentus, jog nematau Bažnyčioje žmonių, kurie tikrai gyventų, kuo tiki. Jis išklausė ir tarė: „O tu būk geras katalikas.“ Tada tie žodžiai nuskambėjo paprastai, o dabar, kai pažiūriu į save, tik verkt norisi, nes negaliu, nesugebu būti geras katalikas…

Jau kai į Pakutuvėnus patekau, tai brolį Gediminą vis persekiojau su tuo savo tiesos siekiu. Buvo toks keistas troškimas demaskuoti, parodyti dviveidiškumą. Tai aš sakiau broliui Gediminui: per pamokslus, konferencijas šnekate vienaip, o patys elgiatės kitaip. Pamenu, jis pažiūrėjo į mane ir tarė: „Toli pažengei.“ Tada nusivedė į koplyčią, parodė Nukryžiuotąjį ir pasakė: „Jei nori tiesos, jį sek, o ne mane persekiok. Aš esu tavo brolis, ir dar mažesnysis. Konferencijose kalbu sau, pamokslus sakau sau, kad nepamirščiau, kaip gyventi.“ Tada suvokiau, ką iš tiesų turiu sekti. Pabandžiau ir… tos tiesos skonis patiko: toks sunkus, sūrus, kaip gatvės gyvenimas. Tikras. Nuolatinė kova nuo ryto iki vakaro. Ir priešų nereikia ieškoti, viskas savyje yra…

Tačiau nuo Krikšto iki Pakutuvėnų dar buvo ilgas kelias, kurį turėjau nueiti. Kai pasikrikštijau, tėvas Stanislovas klausė, gal turiu problemų dėl alkoholizmo. Sakiau, kad tikrai ne. Taip, išgeriu, tačiau galiu ir negerti, negerti ilgą laiką – kai kalėjime sėdėjau, tris mėnesius negėriau. Jis sako: „Eik pas anoniminius alkoholikus.“ Aš sutrikau: „Nelabai galiu ten eiti. Mano draugas, iš kurio visada dėl to šaipiausi, ten yra nuėjęs.“ Tėvas Stanislovas man dar kartą: „Lankyk bažnyčią ir pas anoniminius alkoholikus būtinai nueik.“ Paklausiau jo, tačiau jau po kelių dienų atkritau. Ne per alkoholį, bet per seksą. Ir viskas sugrįžo baisiau nei buvo. Toks kaltės jausmas, kad bandžiau bet kokiomis priemonėmis užsimiršti. Nei alkoholis, nei hašišas nepadėjo. Atrodė, jog visiškame dugne esu. Prašiau Dievo mirties. Visi artimieji jau buvo praradę viltį. Mama paliko butą, išvažiavo į Vokietiją namų darbininke dirbti, sesuo neseniai šeimą buvo sukūrusi ir jaučiau, kad jai tik trukdau. Galvojau, jog būtų lengviau visiems, jei išeičiau iš gyvenimo.

Vieną rytą kėliausi ir pajutau, kaip suspaudė širdį, rankos, kojos nutirpo. Jokių koridorių nemačiau, tik jaučiau, kad akyse šviesėja. Tesugebėjau pasakyti: „Dieve, atleisk, nepasinaudojau man duotu gyvenimu.“

Kai atsigavau, pajutau, kad guliu prie lango ir žliumbiu. Atėjo toks supratimas, jog viskas, privalau vėl eiti pas tą draugelį į anonimus. Tik jo dėka atsidūriau grupėje, nes pats nebūčiau nusivilkęs, ne tik dėl jėgų trūkumo, bet ir dėl to, kad labai išpuikęs buvau.

Nueiti nuėjau, tačiau netrukus ir vėl atkritau. Po vieno grupės užsiėmimo einu, žiūriu – draugeliai. Klausiu: „Kur einate?“ Sako: „Atvažiavo tokios merginos, tai einame pabendrauti, mėsos išsikepsime.“ Pasakiau, kad eisiu kartu. Jie nustebo, nes žinojo, jog aš anonimus lankau. Tačiau aš net pyktelėjau – sakau, juk nebūtinai turiu gerti, galiu su merginomis pabendrauti, mėsos pavalgyti… Pradėjome bendrauti, jie į mane taip kreivai žiūri ir sako: „Tai gal pasveikinti tave – ketvirtą jau geri.“ O aš net nepastebėjau, kad degtinės taurę po taurės maukiu. Man tik baisu pasidarė, jog aš absoliučiai savęs nekontroliuoju.

Šilutėje anoniminių alkoholikų grupę jau lankiau kokį mėnesį, kai išgirdau, kad Pakutuvėnuose tokiems kaip mes vyksta stovyklos ir jas, kaip man sakė, veda vienuoliai, panašūs į tą, pas kurį krikštijausi. Iš karto pasakiau: „Varom.“ Kai atvažiavome į Pakutuvėnus ir įėjome į bažnyčią, brolis Gediminas stovėjo baltai apsirengęs ir Švenčiausiąjį Sakramentą iškėlęs laikė. Iki tol aš nebuvau matęs baltai apsirengusio kunigo, ir apskritai man visas tas vaizdas per galvą davė, aš tik suklupau ir žliumbiau…

Paskui stovykla pasibaigė, bet aš supratau, kad niekur nevažiuosiu iš čia, kol kartą ir visiems laikams neišsiaiškinsiu: „Dieve, Tu esi, ar ne…“ Jaučiau, jog negaliu išvažiuoti be to.

Prašiau brolio Gedimino, kad leistų pasilikti, tas nustebęs klausė: „Ar tu neturi kur gyventi?“ Sakiau, jog turiu. Tada jis dar labiau nustebo ir sakė važiuoti namo, o kai bus kitos stovyklos, vėl galėsiu atvažiuoti. Aš jam sakiau, kad man labai reikia čia pabūti. Tada nusiuntė pas zakristijoną Modestą. Paprašiau pievos gabalo palapinei pastatyti, sakiau, jog valgyti neprašysiu, tik kad leistų čia ką nors padirbėti. Pavyzdžiui, medžius galiu kirsti, tvarkyti. Taip ir likau. Po kurio laiko pakvietė prie savo stalo, sakė, nenormalu, jog kartu dirbame, bet atskirai valgome. Man buvo nejauku pas juos eiti – jie visi tokie išprotėję atrodė – krykštavo, džiaugėsi kaip pacanai. Keista buvo. Kaip jau sakiau, pradžioje vis mintis buvo juos demaskuoti, parodyti, kad Bažnyčioje nėra gyvenančiųjų tiesa. Paskui viskas keitėsi, ir būtent čia aš pradėjau sveikti.

Metus ir tris mėnesius pabuvau Pakūtoje. Išvažiuoti norėjau daug kartų. Pirmą kartą – jau po savaitės. Pamenu, stoviu prie malkų krūvos, rūkau, prieina brolis Gediminas ir klausia: „Varo iš čia, nebenustygsti?” Užsiplieskiau, kad niekas nevaro, tačiau man esą reikia dvasinio vadovavimo, o čia jo nerandu. Jis vėl klausia: „Tobulumo ieškai?” – „Taip, ieškau.“ Brolis Gediminas palingavo galvą ir sako: „Nerasi čia. Supratimą rasi, gal kažkiek meilės, tačiau tobulumo – ne.“

Sunku Pakutuvėnuose buvo ne vieną kartą. Pavyzdžiui, tvarkos laikytis. Niekur nesilaikiau jokių formalių taisyklių, man disciplina nuo vaikų darželio alergiją kėlė. Kai parodė taisykles, pagal kurias privalau gyventi, bėgau daiktus dėtis. Beje, dabar labai panašias taisykles savo sodyboje ant sienos esu pakabinęs. Nuo išvažiavimo sulaikė ir tai, kad esu nemažai ortodoksų dvasinės literatūros skaitęs, kur rašoma apie ištikimybę mažuose dalykuose. Pagalvojau, jei negaliu net to padaryti, tai ko apskritai tikėtis?..

Negera žmogui būti vienam

Mano tėvai nesugyveno, kivirčijosi, todėl dažnai bėgdavau iš namų ir naktį praleisdavau prie Nemuno, galvodamas, kad mano šeima tai jau būtinai bus graži ir darni, jog aš nenoriu gyventi taip, kaip mano tėvai gyveno.

Nuo pat vaikystės norėjau žmonos, tačiau buvo dvi draugystės ir nieko nepavyko. Dėl to kaltinau visus, o dabar sakau: „Ačiū Dievui.“

Kai buvau Pakutuvėnuose, pradžioje labai suintrigavo celibatas. Paragavau jo skonio ir patiko. Pagalvojau, kad kunigai ne veltui jo laikosi. Buvau tvirtai nusprendęs su moterimis nieko bendro nebeturėti. Jaučiausi viską supratęs, ir savo motiną, brolius, draugus pradėjau mokyti, kaip reikia gyventi, kaip santykius tvarkytis.

Taip pat buvo kilusi mintis į pranciškonus stoti. Tačiau brolis Gediminas man pasakė: „Tik ne į vienuolyną. Jei sutikčiau tokį vienuolį ir jis man dar apie Kristų pradėtų kalbėti, tai bėgčiau iš Bažnyčios kuo toliau…“

Praėjo metai Pakutuvėnuose ir pajutau tuštumą bei suvokiau, kad per tuos metus mano gyvenime nieko esmingo neįvyko. Regis, meldžiausi net uoliau už kitus, stengiausi, tačiau tarsi galva sieną stumčiau – nė iš vietos.

Pamenu, sėdžiu ant lentų krūvos, ir ašaros per veidą bėga. Brolis Gediminas nusigando, kad būsiu užsigavęs. Papasakojau jam, kaip jaučiuosi, tačiau jo nenustebinau. Jis man sako: „Nieko ir negali įvykti, nes, jei nori, kad kažkas tikrai keistųsi, pirmiausia, save turi pradėti mylėti.“ Labai pasipiktinau, nes buvau įsitikinęs, jog save mylėti – tai aukščiausio lygio egoizmas, kurio reikia bijoti kaip piktojo. Tačiau brolis Gediminas griežtai pasakė: „Jei savęs nepradėsi mylėti, tai apie jokią artimo meilę nėra ko ir kalbėti.“

Aš jam paskutinį kozirį metu: „Jei žinotumėte, kiek aš gyvenime prisidirbęs, tai suprastumėte, jog negaliu savęs mylėti.“ O jis man: „Jei patikėtum, kad už tave, tiek prisidirbusį, Jėzus ant kryžiaus ėjo, tu taip nebekalbėtum.“ – „Ką man daryti?“ – tepaklausiau. Jis man: „Eik ir pamąstyk, kaip dangiškasis Tėvas tave myli.“

Su Šventuoju Raštu koplyčioje visą vakarą prasėdėjau, ieškodamas formulės, kaip aš esu mylimas, tačiau neradau. Tada prisiminiau savo tėvą, amžiną atilsį alkoholiką, kuris, nepaisydamas šios savo ligos, man daug nuostabių akimirkų padovanojo: vesdavosi kartu žvejoti, kartu sode būdavome. Pradėjau galvoti, kiek jis mane mylėjo, ir taip kažkaip po truputį pradėjo keistis mano santykis su savimi pačiu.

Kai buvau Pakutuvėnuose, ne kartą galvojau, kad noriu gausios šeimos, tačiau man labai sunku ir net gėda buvo sau prisipažinti, jog taip pat noriu moters artumo. Mano galvoje viskas buvo keistai susimaišę, ir trokšti moters man atrodė gėdinga.

Čia vėl padėjo Šventasis Raštas. Vieną rytą brolis Paulius per katechezę pasiūlė skaityti Pradžios knygą, ir man visiškai naujai nuskambėjo žodžiai: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.“ Keista pasidarė, kad mes nežinome elementarių dalykų, jog negera žmogui būti vienam, kad žmogus yra sukurtas kaip vyras ir moteris, ir tarpusavio trauka yra normali.

Tuomet jau buvau pažįstamas su Lina, socialine darbuotoja, kuri vėliau ir tapo mano žmona. Tuo metu ji buvo ką tik baigusi universitetą, gerokai jaunesnė už mane. Pradžioje apie kažkokią draugystę net negalvojau, tačiau jaučiau, jog su ja mano santykiai kitokie nei su kitomis merginomis, buvusiomis Pakutuvėnuose. Taip susiklostė, kad mes tapome savotiška viena komanda: aš, mano bičiulis Remyga, Audra ir Lina. Kartu leidome daug laiko, tačiau apie jokius jausmus nekalbėjome, o vieną dieną pajutau, jog esu įsimylėjęs.

Mano pirmoji reakcija – reikia bėgti. Jau ėjau krautis daiktų ir sutikau zakristijoną Modestą. Papasakojau, kas ir kaip, o jis man patarė nebėgti, bet geriau rožinį kalbėti už tai, kad Lina susirastų kuo geresnį vyrą, ir tegu Viešpats parenka jai tinkamiausią. Kartą man Modestas jau buvo gerai pataręs, ir per rožinio kalbėjimą jo dėka buvau atsikratęs rūkymo, tad ir šįsyk paklausiau ir ėmiau rožinį kalbėti už Liną.

Lina tuo metu išvažiavo į Vilnių, ten susirado darbą ir atvažiuodavo tik mūsų aplankyti. Vieną vakarą prie stalo likome dviese, išsigandau kaip berniokas, nes jaučiau, kad tuoj kažkas bus. Ji manęs klausia: „Gal turi ką man pasakyti?..“ Aš pradžioje kažką mikčiojau, paskui išstenėjau, jog esu įsimylėjęs ją. Sėdėjome ir nežinojome, ką toliau mums daryti.

Vėl kreipiausi į brolį Gediminą ir sakiau jam, kad įsimylėjau. Jis man: „Aš irgi ne vieną moterį myliu, tad sveikinu. Tačiau žinok, jog įsimylėjimas niekaip tavęs neatpalaiduoja nuo skaistumo priesako. Bažnyčiai šiuo metu labai reikia žmonių, kurie savo priesakų laikosi.“ Man nuo tų jo žodžių gerokai palengvėjo. Pasirodo, įsimylėti – dar ne pasaulio pabaiga, svarbu tik tvarką santykiuose išlaikyti.

Paskui buvo sunkių dalykų. Turėjome tuoktis gruodžio 25 dieną, ir aš už mus abu nusprendžiau, jog mes ir be santuokos jau galime gyventi intymiai, nors iki vedybų buvo likęs mėnuo. Iki tol buvau mokęs motiną, draugus, kad jie tuoktųsi, kad negalima kitaip gyventi. Mokiau ir moralizavau. O pats…

Po pirmos nakties Lina susidėjo daiktus ir sako: „Jei tu nesugebėjai palaukti mėnesio, ką galima kalbėti apie visą gyvenimą, kuris mūsų laukia.“ Mane kaip elektra nutrenkė – per vieną naktį praradau nuotaką, bendramintę, draugę ir vėl sugrioviau savo gyvenimą.

Vaikščiojau su rožiniu rankose kaip kuolu trenktas, išpažinties nubėgau. Tai buvo laikotarpis, kai pirmą kartą susidūriau su Dajcerio „Tikėjimo įžvalgomis“ ir perskaičiau man giliai įstrigusius žodžius: „Aš tau iš po kojų patrauksiu net sakramentus, kad tik manęs vieno šauktumeisi.“

Tada Linai pasakiau, jei ji apsisprendė, turime oficialiai nutraukti sužadėtuves. Nuėjome pas kunigą, pasakėme, ko norime, o jis man ir sako: „Sveikinu.“ Mums tokia tragedija, o jis mat „sveikinu“. Norėjau jį primušti. Jis man ir sako: „Gerai, jog dabar, kad ne po dvidešimties metų.“ Dabar jis man labai brangus kunigas, o tada labai ant jo pykau.

Po keliolikos dienų Lina grįžo. Pusę metų gyvenome tokiame rūke – eidavome į bažnyčią, bet negalėjome priimti sakramentų ir jausdavomės labai slogiai. Dėkui Dievui, monsinjoro Jelinsko žodžius išgirdau, kuris tokius kaip mes, gyvenančius be Santuokos sakramento, ragino eiti į bažnyčią, nes nežinia kada Viešpats stebuklą padarys… Po pusės metų gavau malonę pasipiršti ir pagaliau susituokėme.

Žinau, jog man tas laikas buvo duotas, kad ant kitų neločiau ir nemoralizuočiau, nemokyčiau, kaip turi elgtis ir gyventi. Tai buvo dar vienas smūgis mano puikybei.

Na, o kai sulaukėme pirmagimės Gabrielės, supratau, kaip Viešpats mane myli ir niekas nebeįrodys man kitaip. Rusnėje, kabake, man niekas alaus skolon neįpildavo, o čia žmogaus gyvybę Viešpats patikėjo… Tai begalinė Jo meilė yra. Ir iki šiol apsalęs iš džiaugsmo vaikštau.

Dievas – šeima – bendruomenė

Pakutuvėnai man ne tik padėjo pradėti stiebtis į gyvenimą, bet ir žmoną padovanojo. Visas gyvenimas tapo kitoks, šviesesnis, tačiau tikrai ne lengvesnis.

Tiesą pasakius, kai iš Pakutuvėnų atvažiavome su Lina į Klaipėdą, paprasčiausiai nežinojau, kaip toliau gyventi. Taip, kaip gyvenau iki tol, nebenorėjau, o naujai gyventi reikėjo mokytis… Taip ir vaikščiojau su rožiniu ir Šventuoju Raštu, bandydamas rasti atsakymą, ieškodamas darbo.

Kai nueidavau kur darbintis, visur tas pats klausimas: kur dirbai anksčiau? O aš neturiu ką pasakyti. Meluoti nenoriu, apie kalėjimą taip pat nebenoriu sakyti – tarsi seniai tai buvo. Tai sakydavau, tik duokit man galimybę, o aš viską galiu ir viską, ką reikia, išmoksiu.

Iš pradžių gaudavau tik neigiamus atsakymus ir skundžiausi Dievui: „Ką su manimi Tu darai? Ko iš manęs nori?“ Paskui Viešpats pasigailėjo. Kai jau ėjau darbintis į darbą, kuris buvo vadinamas pačiu juodžiausiu – mazutą iš laivų valyti, sužinojau, kad reikia žmonių, kurie padėtų pastolius prie remontuojamų laivų statyti. Paskui teko krauti laivus, krovinius nešioti, vėliau patekau į statybas, pradėjau kartu ir mokytis, ir dirbti.

Sunku buvo įvairiomis prasmėmis. Ypač dėl to, kad dažniausiai tai buvo geriantys kolektyvai, o aš juose – balta varna su Šventuoju Raštu vietoj butelio per pietų pertrauką. Dažnai dėl to jaučiau kitų priešiškumą. Tai paskui jau, kai eidavau darbintis, iš karto sakydavau, kad esu negeriantis alkoholikas. Pirmoji reakcija būdavo kiek pašaipi, tačiau paskui paprastai atsirasdavo ir bendra kalba, ir viskas būdavo gerai.

Kai baigiau vidaus apdailos mokslus, susiradau geresnį darbą legalioje firmoje, kur visus mokesčius moka. Iš veikliųjų vyrų išgirdau, jei duosiu Dievui 10 procentų iš to, ką gaunu, būsiu milijonierius. Labai rimtai tai priėmiau. Pamenu, kartą atėjau į Taikos Karalienės bažnyčią ir demonstratyviai 200 litų auką padaviau. Nuėjau priimti Komunijos, ir staiga man dingtelėjo Evangelijos žodžiai, kad, jei turi ką prieš savo brolį, kai neši auką šventyklon, tai pradžioj susitaikyk su broliu, ir tik tada eik aukoti. Bandžiau viduje ginčytis ir sakyti, juk savo uždirbtus pinigus Bažnyčiai aukoju, tačiau viduje nuskambėjo klausimas: o gal, Žanai, laikas į Rusnę grįžti, kur skolos, kur apgauti žmonės? Pamenu, grįžau namo ir sakau Linai: „Gerai, kad turiu darbą, tačiau dar turiu ir skolų, kurias reikia atlyginti.“ Taip po kiekvieno atlyginimo važiuodavome į Rusnę skolų grąžinti.

Sunku man pradžioje buvo ten važiuoti, juk tiek žmonių buvau apgavęs, tiek skausmo pridaręs. Kartu man tai buvo geriausios rekolekcijos, priminimas, kas aš esu, kad neišpuikčiau. Taip pat jaučiau, jog šviesėja širdyje, kai galėjau su tais, kuriems skriaudą kokią esu padaręs, atsiteisti.

Bičiulis Remigijus po kurio laiko pasiūlė keltis iš Klaipėdos ir pirkti per pusę sodybą, kurioje galėtume gyventi kartu su valkatomis, kuriems reikia pagalbos. Iš tiesų tuomet ir pas mus, ir jo bute visada koks nors sunkumų ištiktas žmogus gyveno, tad jis pasiūlė, jog daug geriau bus, jei specialią sodybą įkursime. Remigijaus pastangomis pavyko pelningai perparduoti vieną butą ir per pusę nusipirkome sodybą prie Kražių. Iš karto čia apsigyveno aštuoni priklausomi žmonės. Atrodė viskas gerai, tačiau…

Laukėmės antro vaikelio, ir Lina vieną dieną pasakė, jog nebenori taip gyventi. Man baisu pasidarė, kad velnias apsėdo žmoną. Nustebęs jai priminiau, jog visada svajojome gyventi sodyboje, norėjome padėti kitiems žmonėms. Ji vis vien kartoja, kad nebegali taip gyventi. Nusigandau: ką dabar daryti? Paklausiau Linos: „Ar Bažnyčia tau vis dar autoritetas?“ Ji sako: „Aišku.“ Kiek aprimau ir sutarėm, kad važiuosiu patarimo pas Šiaulių vyskupą E. Bartulį.

Nuvažiavau į Šiaulius, nuėjau pas Ekscelenciją ir iš karto jam sakau: „Mano žmonai blogai, ji susipainiojo.“ Jis sunerimo ir išklausė mano pasakojimo, paskui netikėtai man tarė: „Tai tavo, brolau, vertybės ne taip sudėliotos.“ Pasipiktinau: „Kaip tai ne taip? Aš tik stengiuosi kitiems padėti.“ Vyskupas man ir sako: „Turi būti tokia hierarchija: Dievas – šeima – bendruomenė. Juk Jėzus neatėjo iš karto į bendruomenę, jis atėjo į šeimą. Taip pat ir tu turi suprasti, kas tau svarbiau.“

Grįžau sutrikęs ir sakiau Linai, kad galbūt neverta vyskupo nuomonės klausyti, jis juk mus mažai pažįsta, gal geriau važiuokim patarimo pas brolį Gediminą į Pakutuvėnus. Ji nuėjo pirma pas brolį pakalbėti. Po kurio laiko išeina abu, ir jau iš tolo brolis Gediminas man sako: „Turi ne kartu su priklausomų žmonių bendruomene, bet šalia jos gyventi.“ Nustebęs klausiau: „Kodėl?“ O jis man: „Kad nepradėtum sirgti jų ligomis.“

Pirmoji mintis buvo, kad Lina viską savaip broliui Gediminui papasakojo, o jis dar pamatė, jog ji laukiasi… Net nusprendžiau, kad Lina mane apgavo, ir brolis Gediminas neįsigilino į tikrą situaciją. Todėl Linai pareiškiau, jog turime būtinai dar su vienu žmogumi pasišnekėti – su mano dvasios tėvu – kunigu Pūdžiemiu, kurį dar Tėveliuku vadiname. Nuvažiavome pas jį dviese, viską išpasakojome. Jis klausosi ir džiaugiasi – sako, kad nuostabiai gyvename. Atsipalaidavau ir pagalvojau, jog štai pagaliau mane suprato. Tačiau galop Tėveliukas taria: „Taip ir toliau gyvenkite, tik penktą valandą, Žanai, turi būti savo bendruomenėje, kuriai prieš Dievą esi įsipareigojęs.“

Pasijutau sugniuždytas. Grįžau pas bičiulį Remigijų į sodybą ir jam sakau: „Viskas, išvažiuoju.“ Pamenu, visą vakarą apraudojau savo likimą – esą viską taip gražiai buvau susitvarkęs, o dabar viskas griūva. Ašaros kažkaip protą nuskaidrino ir supratau, jog iš tiesų viską supainiojęs esu, kad žmogų, kurį myliu, kurį iš Dievo išmeldžiau, taip pat jau antrą vaiką, kurį Dievas mums dovanoja, iškeičiau į rūpinimąsi pastatais, savo susigalvotais darbais. Visai pamiršau savo pareigą, o gal niekada ir nežinojau, kas yra pareiga, nes labai trumpas tos blaivybės laikas buvo.

Šiandien galiu drąsiai tvirtinti, kad mano alkoholizmą geriausiai gydo gyvenimas šeimoje. Savo veiklose ar net pamaldose galiu atrodyti sau protingas ir pamaldus, tačiau, kai grįžtu į kasdienius santykius ir įsipareigojimus, puikiai pamatau, kas aš esu iš tiesų ir ko man trūksta.

Kai pradėjau blaivėti, vis ieškojau savo dvasinio kelio. Kartą Linai nupirkau nedidelę Jono Pauliaus II knygelę ir čia atradau žodžius, kurie tapo mūsų šeimos principu: „Tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos, tapkite bendruomene tiems, kurie neturi bendruomenės ir viskuo su visais pasidalykite, kaip vieno Tėvo vaikai.“ Toje knygelėje atradau ir sau atsakymą, koks yra mano kelias: „Šventumas – tai kasdienių pareigų vykdymas kas dieną vis geriau.“ Man pačiam labai sunkus toks gyvenimo kelias. Norisi svaiginamų dvasinių aukštumų, o visos mintys tesisuka apie gyvulius, ūkį, kasdienius darbus. Tačiau tai reiškia, kad Viešpats būtent tokiu keliu veda – mano kelias ne tik malda, bet ir sauskelnių keitimas, vaikų užpakalių valymas, gyvulių šėrimas, puodai.

Neprasilenkti su Jėzumi

Man vienas giminaitis sako: „Tu čia šventuoju apsimeti? Ką, tau nesinori, kad žmona geriau apsirengusi būtų, kad mašina geresne važinėtum.“ Sakau, jog mano žmonos ir Versačio skonio detalės nesutampa. O šiaip… Ne kartą yra sužavėjęs ir kostiumas, ir plastinė veido operacija, tačiau man nė nereikia rinktis, Dievas saugo nuo tokių pagundų. Pasiimu šimtą litų ir einu kažką sau nusipirkti, tačiau duris atidarau, o ten brolis pijokas stovi ir klausia: „Gal valgyt turi?“ Turiu rinktis: ar kostiumą, ar guminius batus ir pilną stalą, kur gali daugiau žmonių tilpti…

Su Lina mes tik vieno dalyko visada bijojome, kad savo kasdieniuose darbuose su Jėzumi neprasilenktume. Čia ir vėl broliui Gediminui už pamoką esu dėkingas. Kai gyvenome Pakutuvėnuose, jis mums lašišos kartą parvežė. Aš jam ir sakau, kad už tuos pinigus, kiek ta lašiša kainavo, aš iš Rusnės keturis kartus tiek žuvies galiu atvežti. Tačiau jis man paaiškina: „Jums reikia būtent lašišos, nes joje yra mineralinių medžiagų, kurios svarbios, kad greičiau atsistatytumėte.“ Man tai keistai skambėjo, nes labai nevertas jaučiausi tų jo pastangų. Jis ir sako: „Aš ne vien dėl tavęs, Žanai, ar dėl kitų stengiuosi, aš dėl Jėzaus visa tai darau.“ Nustebau, kuo čia dėtas maistas ir Jėzus. Brolis Gediminas ir sako: „Jėzus yra čia, tarp mūsų..“ Man tai buvo labai svarbūs žodžiai, kuriuos įsiminiau visam laikui.

Kai išvažiavome iš sodybos Kražiuose, grįžome į Klaipėdą, į senelės butą, tačiau vis traukė savą sodybą turėti. Kiekvieno mėnesio 13 dieną važiuodavome į Šiluvą, į atlaidus. Kartą čia atvykus pasiūliau Linai melstis, kad Dievo Motina mums namus parinktų. Labai daug nuostabių dalykų Motina man gyvenime buvo padariusi, tai dar ir namų paprašiau. Kai po atlaidų grįžome namo, nenustygau vietoje ir prašiau, kad Lina pažiūrėtų skelbimus internete. Ji man ir sako, jog netoli Šiluvos, prie Dubysos, parduodama sodyba už tikrai mažą tais laikais sumą. Pradžioje net nepatikėjau.

Paskui paprašėme Remigijų nuvežti. Kai tik nuo Laugalio kalno pradėjome leistis ir atsivėrė gamtos grožis, supratome, kad tikrai pirksime. Tiesa, negalvojome, jog čia pasiliksime. Galvojome Klaipėdoje dirbsime, o kada nors grįšime čia gyventi. Tačiau Viešpats suvedžiojo ir viskas kitaip nutiko – Padubysis tapo mūsų namais.

Paskui pas mus pradėjo važiuoti draugai ir klausinėjo, gal kur šalia galima kokią sodybą nusipirkti. Atvažiavo pas mus Saulius su Danute, kurie gausią šeimyną turi, ir taip pat ieškojo sodybos. Ir stebuklas – nors visi sakė, jog tikrai neatras jokio tinkamo varianto, tačiau rado. Tiesa, ten reikėjo daug tvarkytis, tačiau jie taip troško arčiau Šiluvos būti, kad jiems tiko bet kokios sąlygos – gyvens ir kartu remontuosis. Sakiau jiems, jog taip nedera, kad jie gali su šeima į vieną kambarį eiti, o mes gyvensime kitame. Dar, tiesa, Kostas ant čiužinio, prie durų… Tai vienoje vietoje gausybė žmonių apsigyveno. Ir, pamenu, vieną rytą prabundu nuo triukšmo, mano ir Sauliaus dukros pešasi. Pirma reakcija – pyktis, kad per daug žmonių, nėra ramybės. Tačiau paskui aprimau ir pradėjau vadinti daiktus tikraisiais vardais: šis namas iš tiesų yra banko ir, jei paskolos nesugrąžinsiu, turėsiu iš jo keltis. Pas ką kelsiuosi? Pas draugus. Todėl ir jaučiuosi tvirtai, kad draugų turiu. Ir taip gera pasidarė, supratau, jog negaliu nieko savintis, savo leteną bandyti uždėti, bet turiu viskuo dalytis. Nuo tokio suvokimo labai palengvėjo.

Tačiau išbandymai nesibaigė. Kai apsigyvenome Padubysyje, pradėjome rengti temines stovyklas: su šventomis Mišiomis, įvairiais žygiais. Pradžioje planavome jas rengti tik savo giminaičių, tarp kurių daug priklausomų asmenų, vaikams. Pirmaisiais metais dalyvavo 12 vaikų, o po kelerių metų buvo daugiau nei šimtas. Žmonių skaičius augo kaip ant mielių, ir Lina kartą klausia: „Negi čia niekada nebebus jokio privatumo?” Vėl pajutome, kad reikia kažką keisti. Ir kaip tik tuomet atvažiavo kaimynas ir pranešė, jog už šešių kilometrų už nedidelę kainą parduodama sodyba.

Pradėjau skambinti draugams, raginti pirkti, uošvienei siūliau, tačiau niekas nepirko, ir galiausiai jie man atrėžė: „Pats imk.“ Tada žmonai sakau, kad gal imam mes kaip apsauginį variantą, jei bankas, negrąžinus paskolos, mestų iš šio namo, tai parduosime žemę ir galėsime apsigyventi patys kitoje sodyboje. Taigi ta sodyba, kuri dabar yra tapusi prieglobsčiu nuo gyvenimo audrų pavargusiems žmonėms, atsirado ne iš kokio idealizmo ar tarnystės kitiems, bet iš noro save apsaugoti, saugumą užsitikrinti.

Kai jau norėjau tą žemę parduoti, nes pinigų pirkti sodybą visai nebuvo, tai giminės, bičiuliai, pažįstami – vieni malda, kiti pinigais, treti savo darbu ir geru žodžiu – padėjo ir žemę išsaugoti, ir sodybą įsigyti. Norėčiau sakyti, kad tai mano nuopelnas, girtis, koks aš čia fainas, tačiau mano čia mažiausiai įdėta, ir visiškai neturiu kuo didžiuotis. Aš visai kitaip buvau sugalvojęs. Gal nuo to didelį džiaugsmą jaučiu, jog Dievas ir vėl savo meilę parodė, ir viską pakreipė taip, kaip reikia.

Su mumis gyveno Kostas, tai jam ir pasiūliau tapti pirmuoju tos sodybos gyventoju. Dar tada dėdė su draugu atvažiavo. Pradžioje trys žmonės gyveno, paskui jų vis daugėjo, daugėjo. Man tai didžiausias stebuklas, kad mes, tiek žmonių, čia galime kartu gyventi, dirbti, sveikti ir dar vienas kitam padėti…

Tiesa, prieš kurį laiką buvo tokia krizė. Pradėjau jausti, kad pyktis širdyje kaupiasi. Pradėjau piktintis, jog turiu kas rytą, kad ir koks oras būtų, šešis kilometrus eiti, viskuo rūpintis, o sodybos gyventojai vis vien kažkuo nepatenkinti, tik pretenzijas man kelia. Pajutau, jog klampinu save, ir melsdamasis pabandžiau taškus susidėlioti. Paklausiau savęs: jei vyrų nebūtų, dėl ko dar į sodybą turėčiau eiti? Nes ten gyvuliai, kuriuos reikia prižiūrėti. Kam man tie gyvuliai? Kad šeimą galėčiau išlaikyti, kad sveiką maistą valgytume. Tai ir eik dėl gyvulių, dėl darbų, kuriuos reikia nudirbti, o ne įsijausk, kad aukojiesi dėl prisiimtų atsakomybių.

Labai palengvėjo, kai pakeičiau santykį ir supratau, jog nieko iš esmės tiems vyrams negaliu duoti. Tik pastogę, tik kartu su jais dirbti, liūdėti, džiaugtis. Žiūrėti, kad laikytųsi namų tvarkos ir nerupūžėtų.

Sveikimas – tai nuolatinis puikybės tirpdymas

Kai atvažiuoja naujas žmogus, norintis gyventi sodyboje, dažniausiai aš pats pasitinku. Pasakau, ko reikalauju iš savęs ir ko laukiu iš kitų, čia gyvenančių žmonių. Nuo skaudžių dalykų pradedu – nuo dienotvarkės, nes pačiam kažkada tai buvo sunku. Man brolio Astijaus įžvalga kažkada labai padėjo: „Jei su pasaulietiniais kasdieniais dalykais pasaulyje nesugebi susitvarkyti, tai tau vienuolyne nėra ką daryti.“

Taip pat pasakau ir apie tai, kad, jei, brolau, nesilaikysi šių namų taisyklių, turėsi išeiti. Man tas žodis „išeiti“ yra priimtinesnis nei „išvaryti“. Gal ir dėl to, jog bijau tapti tuo, kas turi galią išvaryti. Aš sakau atėjusiems, kad šie namai – tai poilsio vieta, gyvenimo negandoms užgriuvus. Idant sustiprėtų ir galėtų eiti toliau. Tačiau ir poilsio vietoje turi būti savo tvarka ir taisyklės.

Pernai žiemą turėjau labai sunkią situaciją – buvo daug žmonių, regis, šešiolika, ir pajutau, jog labai didžiulė melo koncentracija, kad tampu tarsi įgaliotinis, o ne brolis čia gyvenantiems vyrams. Važiavau į Pakutuvėnus su broliu Gediminu pasitarti. Jis man ir sako: „Ta pati liga, sureikšminai ir pats susireikšminai“. Pradžioje nesupratau – juk padėti noriu, kur čia susireikšminimas. Tada man brolis Gediminas akis atvėrė: „Skauda, nes nesi Dievas? Nes negali pakeisti kitų žmonių gyvenimo? Tai puikybė, brolau, tau skauda. Kitą kartą neužleisk tiek. Jei pamatai, kad žmogus meluoja, perspėk, jei vėl meluoja, atsisveikink ir sakyk, jog negali padėti.“

Supratau, kad mano pagrindinis darbas ne padėti pasirūpinti maistu ar dvasinę literatūrą parūpinti, tačiau būti tuo, kuris klausia: ar tikrai esi sąžiningas su savimi ir kitais? Aš turiu žiūrėti, kad čia gyvenantys vyrai batrakais netaptų. Pamenu, kai ruošiausi Krikštui, pas tėvą Stanislovą buvo atvažiavęs žmogus ir prašėsi bent porą mėnesių pagyventi. Sakė, kad gali įvairius darbus dirbti. Tačiau tėvas Stanislovas jam tiesiai pasakė: „Aš mokėti neturiu už ką, o man batrakų čia nereikia. Nebent dar turi kokią priežastį, kodėl nori pasilikti?“ Tas vyras ir sako, kad neturi kur gyventi. Tada tėvas Stanislovas tik palingavo galvą ir sako: „Eik su Dievu, eik į nakvynės namus ar dar kur, ieškok savo kelio. Aš tau tikrai negaliu padėti.“ Įdėjo dešros, leido pernakvoti ir peržegnojo į kelią.

Kai man skambina ir prašosi į sodybą, paprastai tvirtina, kad nori Dievo ieškoti ir sveikti. Po savaitės, kai baigiasi cigaretės, dažniausiai pradeda kalbėti visai kitaip ir vardyti, ko trūksta. Aš turiu būti tuo, kuris primena, ko čia jie atvažiavo ir, reikalui esant, paklausti: o gal geriau tau į nakvynės namus eiti, o ne čia kankintis?

Beje, manęs vyrai, gyvenantys sodyboje, ypač tie, kurie gelbėjasi nuo narkomanijos, neretai klausia, kodėl aš neįvedu griežtesnių taisyklių. Esą jiems patiems pritrūksta ryžto, ir būtų visai gerai, jei kas iš šalies jų puikybę sulaužytų. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad žmogui būtina palikti sunkiausią dalyką – apsisprendimo laisvę. Tegu Viešpats per gyvenimą veda ir laužo, o kas aš toks, kad ką nors tarsi iš molio lipdyčiau? Visa tai, ką nulipdyčiau, būtų nuodėminga, o ne Dievo formacija. Kiekvienam iš mūsų Dievas laisvą valią paliko, ir negalima to nepaisyti.

Visa, ką aš galiu, tai pasidalyti pamoka, kurią gavau sveikdamas, – būtina būti sąžiningam tiek sau, tiek aplinkiniams. Jei matau, kad kažkas ne taip pasisuko, jei matau, jog ne iš širdies kažką namiškis daro, tai sakau: „Broli, kelkis rytoj 6 ryto ir pradėk dieną iš naujo, o šiandien „nestumk“, sustok…“ Kiekviena diena yra nauja galimybė.

Aš vyrams ne kartą sakiau – man nereikia, kad apie mane gerai kalbėtumėte ar kaip nors man pataikautumėte. Man iš jūsų reikia kur kas daugiau – jog būtumėte iki galo sąžiningi. Aš nieko nuo jūsų neslepiu, pasislėpęs po pagalve nevalgau, stengiuosi viską jums sakyti, ką galvoju. To paties noriu ir iš jūsų. Suprantu, kad iš jų reikalauju daugiau, nei Dievas iš jų tikisi. Gal todėl vis pajuntu, kaip ta mano puikybė suskauda, kaip vėl Dievo vaidmenį bandau perimti. Pats dažnai pagalvoju: ar aš sugebu su Dievu būti visiškai sąžiningas? Nesugebu, o iš kitų reikalauju…

Kai manęs klausia: tai tu bendruomenę įkūrei? Atsakau, kad ji jau seniai yra įkurta, prieš du tūkstančius metų, ir vadinasi Bažnyčia. Jokios naujos struktūros nereikia išrasti. Juk Evangelija yra savo esme paprasta – mylėk savo artimą čia ir dabar. Turiu mylėti ir žiūrėti, kas man trukdo tai daryti. Turiu stengtis aferistą Žaną prie klausyklos nuvesti, kad kitam Žanui būtų lengviau. Kasdien iš melo turiu vaduotis.

Tai nelengvas darbas. Ypač tai supratau, kai Kryžiaus Jono perspėjimą perskaičiau, kad religinė puikybė yra baisesnė už velnią. Todėl vengiu dangstytis tiesomis, religingomis frazėmis. Įstrigo dar viena brolio Gedimino pamoka. Kartą Pakutuvėnuose nesusivaldžiau ir moteriai, kuri, mano įsitikinimu, nederamu elgesiu įkyrėdavo visiems atvykusiems, išsakiau, ką galvoju. Po šio įvykio brolis Gediminas paprašė užeiti pas jį. Supratau, kad dabar gausiu pylos ir pirmas puoliau: „Ar ne tiesą tai moteriai pasakiau?“ Brolis Gediminas atsakė: „Tiesą, tačiau daugiau tos tiesos nesakyk.“ Dar labiau užsiplieskiau: „Tai jums, pranciškonams, tiesos nereikia?“ Brolis Gediminas: „Tu savo tiesą naudoji kaip kardą kapoti žmonių galvas. Prisimink, Žanai, kuo buvai išgelbėtas – meile ir pasigailėjimu ar tiesa?” Žiauriai prastai pasijutau. Taip koktu pasidarė, kad, regis, metus meldžiausi, sakramentus priimdavau, o tiek užsimiršau ir surūpužėjau…

Skambina žmogus ir klausia: ar galiu atvažiuoti? Sakau – gali. Tačiau širdyje sakau – jei nereikia, Dieve, tai geriau tegu neatvažiuoja. Nes negaliu niekam Jėzaus paliudyti, galiu tik nuorodomis pasidalyti, galiu nurodyti į Pakutuvėnus, galiu į Palendrius, galiu į Šiluvą, galiu pastoge pasidalyti. Jei neturėčiau pastogės, man būtų lengviau… Dar galiu papasakoti apie tuos stebuklus, kuriuos Dievas mano gyvenime padarė, ir paliudyti, kad Jis nusileidžia į tirščiausias sutemas.

Neseniai viešėjau pas mamą, tai ji paprašė iš daržo žalumynų parnešti. Prie namų sutikau kaimynę Jadvygą, kuri manęs ir klausia: „Ar tiesa, Žanai, kad Dievas stebuklą padarė, ir tau iš alkoholizmo išsigelbėti padėjo?“ Atsakau: „Juk pati matote. Argi nepamenate, koks aš buvau?“ Ji linguoja galvą ir sako: „Taip, pamenu. Tai gal ir mano vaikams Dievas gali padėti?“ Aš jai ir paaiškinu: „Man juk padėjo“. Ji ir sako: „Na taip, jei jau net tau padėjo…“ Supratau, kad aš per geros nuomonės apie save. Kartu dar kartą suvokiau, jog mano gyvenime stebuklas įvyko, todėl galiu sakyti tiems, kurie ieško pagalbos, jog gelbėtis tikrai įmanoma. Tegu paklausinėja bet ko Rusnėje, kas buvo Žanas, ir supras, kad kiekvienas gali pakilti…

Parengė Andrius Navickas

Iš  knygos „Sveikas, gyvenime: sutemos tirščiausios prieš aušrą“, kurios pataisytą ir naują leidimą planuojame išleisti 2017 m.

Comments are closed.