1

Kunigas nužvelgė gausiai į bažnyčią susirinkusius žmones. Dauguma pasipuošę. Moterų, kaip įprasta, daugiau nei vyrų, pagyvenusių žmonių daugiau nei jaunų.  Akį traukė kelios gausios šeimos, į bažnyčią išsiruošusios net ir su pypliais vežimėliuose.  Dalis žmonių tyliai bendravo, aptarinėjo savaitės įvykius, tačiau dauguma nekantriai žvelgė į kunigą. Buvo žmonių, kurie jau dabar nuobodžiavo ir svajojo, kada galės eiti. Kunigas pastebėjo ir skvarbius, it rentgeno aparatas žvilgsnius, kurie vertino kiekvieną ne tik jo, bet ir patarnautojų, rūbų detalę.

Jis persižegnojo, žvilgsniu dar kartą paprašė Nukryžiuotojo pagalbos ir garsiai ištarė: „Garbė Jėzui Kristui.“ Susirinkusieji vangokai atsakė: „Per amžius.“

Kunigas plačiai nusišypsojo, pakėlė rankas, tarsi jomis apglėbdamas visus susirinkusius ir tarė: „Šiandien noriu jums pranešti pačią svarbiausią naujieną.

Bažnyčioje tapo visiškai tylu, ir kunigas pajuto kaip visos akys susmigo į jį. Žmonių veidose matėsi veikiau nerimas nei džiaugsmas. Panašu, kad dauguma gerų naujenų nesitikėjo. Vėl prašys aukų esą labai svarbioms iniciatyvoms? Praneš, kad apsilankys vyskupas ir reikia talkos bažnyčią ir šventorių sutvarkyti? Kunigą iškelia į kitą parapiją? Būtų gaila, nes jau priprato ir nežinia, ką atkels.

Kunigas garsiai ištarė: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus prisikelia. Šią akimirką. Kiekvieno iš mūsų gyvenime. Jis nurita nevilties akmenį nuo mūsų širdžių ir kviečia mus palikti tuščią mūsų iliuzijų kapą ir keliauti su juo į gyvenimą…“

Žmonių veiduose akimirką galima buvo išvysti sutrikimą, paskui jį pakeitė nusivylimo ar aiškaus nuobodulio išraiškos. Nors dar prieš akimirką jie neturėjo jokio supratimo, ką kunigas praneš, ir nesitikėjo nieko gero, tačiau dabar pasijuto kaip vaikai, kuriems pažada saldainį, ir jie jau pradeda spėlioti, ar skanus jis bus, o vietoj saldainio paduoda jo piešinį.

Keli jaunesni vyrukai net nusivaipė vienas kitam, sakydami: „Tarsi ne Velykos, kažką kunigėlis supainiojo, gal jam sunkus rytas...“ Moteriškė, ką tik pabaigusi kalbėti Rožinį, kiek garsiau, nei norėjo, paklausė kaimynės: „Tai ar Mišios šiandien bus?“ Kunigas jautė nustebusį patarnautojo žvilgsnį, matė, kaip choristai svarsto, ar nereikėtų užtraukti „Kyrie eleison…“

Kunigas jautė, kaip renkasi ašaros, kurios atėmė amą ir trukdė kalbėti toliau. Susirinkusiems visai nereikėjo Naujienos, ypač sekmadienio pamaldų metu. Jiems visai pakako, kad apsilankymas šv. Mišiose suteikdavo gyvenimui stabilumą, leisdavo pasijusti kiek dvasingesniems, pamatyti pažįstamų ir jiems pasirodyti.

Ir visgi šią akimirką kunigas jautėsi be galo laimingas, nes, daugybę metų skelbdamas kitiems Gerąją Naujieną, pirmą kartą visa būtimi pajuto jos gydomą naujumą. Daugybę kartų, eidamas aukoti šv. Mišias, kunigas jautėsi darantis paslaugą susirinkusiesiems. Jis juos kantriai mokė dalyvauti liturgijoje, sąmoningai melstis, kruopščiai ruošdavosi homilijoms, kurias paversdavo subtiliomis katechezėmis, per ramybės palinkėjimą rūpestingai apeidavo susirinkusiuosius, drąsindamas juos džiaugtis vienam kitu.

Kiekvieną kartą po šv. Mišių jis jausdavo ne tiek džiaugsmą, kiek likusias nuosėdas širdyje, nes matė, kaip dalis žmonių plepa per homiliją, kaip tėvai grūmoja kumščiu nenustygstančiam paaugliui, kaip dalis žmonių nekantriai žvilgčioja į laikrodį, laukdami pamaldų pabaigos tarsi išsigelbėjimo, o kelios davatkėlės nesiliauja apkalbinėjusios pasirinktos „aukos“.

Tačiau šiandien viskas buvo kitaip. Šiandien buvo visiškai nauja diena, ji kėlėsi į gyvenimą iš abstraktaus laiko kapo, sunokusi Viešpačiu ir dovanojanti laisvę būti. Šiandien jis neturėjo pasakoti apie tai, kad mes skelbiame Viešpaties mirtį, išpažįstame Jo prisikėlimą, laukdami Jo ateiant. Jis pats buvo šios žinios dalis, ir  visi susirinkusieji jam švytėjo naujumu.

Dar prieš akimirką jis matė erzinančias susirinkusiųjų silpnybes, o dabar tik meilės pergalę, kuri švytėjo kiekviename žmoguje. Jis nebenorėjo nei jų mokyti, nei jiems patikti. Jis tik šventė Gerąją Naujieną. Net ir  nevykęs sumanymas bandyti perteikti Naujieną žodžiais, jo nebeslėgė, jis džiūgaujančia širdimi pradėjo Žodžio liturgiją.

2

Aklasis dainius Homeras mums padovanojo nuostabų pasakojimą apie Odisėją ir jo sunkų kelią namo. Užpykdęs dievus drąsuolis turėjo įveikti  daugybę išbandymų, kuriuose įgijo dar daugiau išminties.  Pavyzdžiui, Ajajos saloje bičiuliai sutiko klastingąją Kirkę, kuri  pavertė visą įgulą, išskyrus Odisėją ir dar vieną jaunuolį,  kiaulėmis. Vietoj įgulos Odisėjui liko  kriuksinti banda.

Homeras tvirtina, kad, įsikišus Hermiui, kuris padovanojo Odisėjui stebuklingą žolyną, jūreivius pavyko atversti žmonėmis, ir visa įgula sėkmingai paliko salą.

Praėjus daugiau nei dviem tūkstančiams metų, rašytojas Lionas Feuchtwangeris pateikė kitokią  versiją, kas nutiko Ajajos saloje. Pasak jo, kai Odisėjas, triumfališkai mojuodamas Hermio padovanotu žolynu, artinosi prie kiaulių ir džiaugsmingai paskelbė, jog neša išlaisvinimą, šios bėgo nuo jo ir slapstėsi. Jam šiaip ne taip pavyko prisivilioti vieną jų ir atversti žmogumi.

Odisėjas labai nustebo, kai vietoj dėkingumo, kurio tikėjosi, sulaukė daugybės priekaištų ir karčių ašarų. Žmogumi atvirtęs jaunuolis keikė išgelbėtoją, tvirtindamas, kad kiaule, kuriai niekas nerūpi, kuri gali gulėti saulėkaitoje purve ir  bet ką ėda, būti kur kas lengviau ir maloniau nei žmogumi, kuriam tenka patirti vis naujų išbandymų. Kam būti žmogumi, jei pasisekė virsti kiaule?

Pradžioje Odisėjas dar tikėjosi, kad po kurio laiko „išgelbėtasis“ atsitokės, tačiau šis tik įsitaisė ant stogo, saulėkaitoje, dejavo dėl prarasto sotaus gyvenimo. Galiausiai, užsimiršęs, kad nebėra kiaulė, bandė keturiomis ropštis nuo stogo, idant prisijungtų prie bandos, nukrito ir užsimušė. Jo palaikus suėdė kitos kiaulės, besidžiaugdamos nauju ėdalu.

Odisėjas turėjo dievų dovanotą žolyną, kuris galėjo pašalinti Kirkės kerus ir atversti žmonėmis visą įgulą, tačiau niekas nenorėjo tokio „išlaisvinimo“. Iš salos jis išvyko vienas ir, kai galiausiai pasiekė namus, visiems pasakojo apie didvyrišką įgulos žūtį. Tik sulaukęs šešiasdešimties, jis išdrįso žymiam dainiui papasakoti, kaip buvo iš tiesų. Šis trumpai pamąstęs nusprendė, kad legenda kur kas gražesnė  nei tiesa ir nusprendė nekreipti dėmesio į Odisėjo atviravimą.

Nežinau, ar turėtume labiau pasitikėti Homeru, ar Feuctwangeriu. Homero versija populiaresnė ir įkvepia tuos, kurie neša žmonėms išlaisvinimą. Tačiau Feuchtwangerio versija, regis, labiau atitinka mūsų patirtį ir  labiau padeda suprasti, kas vyksta su mumis.

Viešpatie, apie kokį išlaisvinimą iš nuodėmės Tu kalbi? Neatimk iš manęs tų malonumų trupinių, kuriuos turiu. Kam man tas kryžius, kelias į Golgotą? Palikime tai stipresniems, „tikėjimo profesionalams“. Na, o aš mieliau pasitenkinsiu ir tuo, ką turiu, ką sugebu susirasti. Žinai, Viešpatie, kol mano gyvenimas pakenčiamas, eik gelbėti kitų: narkomanų, prostitučių, nusikaltėlių, palaidūnų ar  ateistų. Aš kaip nors pats, tik dar kiek pagulėsiu prieš televizoriaus saulėkaitą…

Tekstas skelbtas žurnalo Ateitis Nr. 9, 2014.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *