Šventieji tikrai nė iš tolo neprimena sugižusių senmergių tetulių, kurios tik ir ieško priekabių ir neturi nė lašo humoro jausmo. (Negalima tokiu laikyti nė Karlo Bartho, kuris taip mylėjo ir suprato Mozarto muziką.)
Nes humoras yra slėpininga, tačiau aiškiai matoma charizma, neatsiejama nuo katalikų tikėjimo, ir nei „progresistai”, nei „integralistai” neįstengia jo pasisavinti – pastarieji netgi mažiau už pirmuosius.
Abi šios srovės truputį linkusios ieškoti priekabių, tai pagiežingi satyrikai, bambekliai, niurzglūs kritikai, pilni kandžios paniekos, visažiniai, manantys, jog turi neklaidingo sprendimo monopolį; savo pačių pripažinti pranašai – trumpai tariant, fanatikai. (Šis žodis kilęs iš žodžio fanum, reiškiančio „šventą vietą”, t.y. juo apibūdinami šventyklos slenksčio sergėtojai, kuriuos Dievybė įvesdavo į transą. Jie yra prastai nusiteikę, koks buvo visas jansenizmas, ištisus šimtmečius lyg amaras graužęs Prancūzijos dvasinį gyvenimą. Ko gero, Claudeliui ir Bernanosui pirmiesiems pavyko jo visiškai atsikratyti.) Savaime suprantama, kad pirmiausia jie puola viską kritikuoti.
Nuodugniai sukritikavus grynąjį ir praktinį protą bei sprendimo galią, iš proto nebelieka nieko, išskyrus pačią kritiką, tikrąjį „daiktą savyje”, kuris sumala į miltus viską, kas patenka tarp jo girnų, – visos mintys apie Dievą, kalba, kuria tos mintys išreiškiamos, kiekvienas gerosios naujienos skelbimo būdas (Fichtė pradėjo karjerą, mėgindamas kritiškai ištirti visą apreiškimą) ir kiekvienas atpažįstamas pačios Bažnyčios bruožas tampa loginiu prieštaravimu. Tai, kas yra, neturėtų taip būti arba turėtų būti kitaip; „pakeisti pasaulį” – toks yra slaptas šių nesišypsančių griežto kurso šalininkų slaptažodis.
Jie yra sustingę, tuo tarpu katalikas yra lankstus, prisitaikantis, nuolaidus, nes jo tvirtumas remiasi ne juo pačiu ir jo nuomone, bet Dievu, kuris „visada yra didesnis”.
Jie yra arba fanatiški „pilnamečiai” (progresistai), arba fanatiški nebrendylos (integralistai, triukšmingai reikalaujantys apčiuopiamai vykdyti popiežiaus valdžią ir iškelti į dogmos statusą dalykus, kurie nėra dogma, pavyzdžiui, Komunijos dalijimą į burną, visus Dievo Motinos apsireiškimus ir pan.). Lygiai kaip fanatikai, beatodairiškai įsikibę Reformacijos soli (kad nuteisinimas pasiekiamas tik malone arba tik gerais darbais), geležinio istorijos filosofijos dėsnio buvo pasmerkti duoti priešingų rezultatų, negu patys troško, ir tokiu būdu tapti dialektikos šizofrenijos aukomis, taip ir šiandien kraštutiniuose katalikybės taškuose veikiantys elementai – progresyvizmas ir integralizmas – amžinai virsta vienas kitu, dialektiškai vienas kitą išprovokuodami naujiems pavidalams.
Tikra tiesa, kad ne visi Katalikų Bažnyčioje yra tokie, kokie turėtų būti: šventi. Ir ne visi pasižymi pusiausvyra, kurią minėjome, kalbėdami apie humorą.
Tai, kad Katalikų Bažnyčia, kuri nuo Bažnyčios Tėvų laikų per aukštosios scholastikos ir moderniojo humanizmo laikus visada stengėsi sugerti į save ir integruoti antikos ir netgi visų nekrikščioniškų religijų paveldą, į Reformaciją reaguoja kaip bavariškojo baroko angelėliai, išduoda jai nesvetimą humoro jausmą. Ir neabejotinai humoristinis yra Chestertono, to „nesąmonės, nusižeminimo, pigių žurnalų ir kitų niekinamų dalykų” gynėjo, atsakymas žvėriškai rimtoms ir beviltiškai optimistiškoms šiuolaikinio pasaulio pažiūroms – kurios visada susivienija prieš Romą – pasakymas, kad tik katalikiška forma užtikrina stebuklingą būties kokybę, laisvę, vaikiškumo, nuotykių jausmą, lankstų ir jėgų teikiantį būties paradoksą:
„Paukštis aktyvus, nes jis minkštas. Akmuo bejėgis, nes jis kietas. Akmens prigimtis jį traukia žemyn, nes kietumas – tai silpnybė. Paukščio prigimtis leidžia jam kilti, nes trapumas – tai jėga. Tobuloje jėgoje yra tam tikro lengvabūdiškumo, lengvumo, kuris išsilaiko ore. …angelai gali skristi, nes jie atsikratę rimto, sunkaus požiūrio į save. Tą visada instinktyviai suvokė krikščionybė… Puikybė visa tempia žemyn, prislegia paprasčiausiu iškilmingumu. Galima ‚įsitaisyti’ egoistiškame rimtume; tačiau iki linksmos savimaršos reikia pakilti. Žmogus ‚nusėda’ medžiu išmuštame kabinete, tačiau jis veržiasi į mėlyną dangų. Rimtumas – ne dorybė. …Rimtumas – dėl natūralaus polinkio ar neapsižiūrėjimo ištikęs noras rimtai žvelgti į save, nes tai lengviausia. Daug lengviau parašyti gerą Times vedamąjį negu gerą sąmojį, kurį spausdintų Punch. Rimtumas iš žmogaus sklinda natūraliai, bet juokas – tai šuolis. Būti sunkiasvoriam paprasta, lengvam – sunku. Šėtonas nupuolė, traukiamas sunkio jėgos”.
„Gal žiūrėjimą į dalykus iš [Zarathustros kalno] aukštybių ir galima pavadinti maloniu užsiėmimu, tačiau žvelgiant į juos iš oro baliono, iš tikrųjų nesimato nieko, pradedant kalnu ir baigiant kopūstu… tą akimirką, kai mėginame vertinti dalykus taip, kaip juos derėtų vertinti… Trokšdami pajusti gėrio apstybę visuose dalykuose, mes iš tikrųjų išgyvename protinės askezės procesą, visos būties kastraciją”.
Kol kas dar niekas neparašė knygos apie šventųjų humorą. Trumpą ištrauką pateikė Goethe savo knygoje „Pilypas Neris, šventasis humoristas”, kuriame aprašė ir pastarojo anaiptol ne pagarbų susirašinėjimą su popiežiumi Klemensu VIII. Tačiau koks smagumas apima skaitant tokių ankstyvųjų autorių kaip Ireniejaus raštus, kur jis sprogdina tviskančius gnostinių pasaulio sistemų burbulus! Ir Klemensą Aleksandrietį, kuris lyg koks cirko artistas žongliruoja šiomis sistemomis.
O kokia berniokiška nuotykių dvasia trykšta Bonaventūros „Žemėlapis sielos kelionei į Dievą”! Kokie humoro blyksniai (kurių veltui ieškotume rimtuose reformatų veiduose) žaižaruoja Ignaco Lojolos ir Teresės Avilietės raštuose! O arčiau mūsų laikų, kokia žavinga eibininkė yra mažoji Teresėlė, jau nekalbant apie jaukų Claudelio kvatojimą (pro aistros ašaras).
Kokia nerūpestinga didybe alsuoja Peguy, atverdamas savo krikščionišką sielą visoms žydų ir pagonių vertybėms, ir tik tam, kad šypsodamasis išdėliotų šiuos lobius prie prakartėlės (savo poemoje Ieva); kokia meili ir pakanti visiems krikščionių trūkumams buvo Madeleine Delbrel, troškusi, kad krikščionys būtų liepsnojantys žibintai.
Ir aš sau leidžiu ramia sąžine priskirti katalikams humorą C.S. Lewiso (kurio pasakos yra gražesnės už Brentano), ir Leskovo, kuriam gyvenimas su visomis jo baisybėmis išliko vientisas paradoksiškų kupinas stebuklas. Tada yra dar Kierkegaardas, ilgesingai žvelgiantis anapus savo melancholiškos religijos ribų į katalikišką rojų, kuriame, nepaisant viso jo rimtumo, galima būti „truputėlį šelmiškam”, kur „visa, kas yra vaikiška, pasikartoja vienu, tegu ir kiek perdėtu pavidalu, kaip brandus naivumas, paprastumas, nuostaba, humoras”.
Galutinės Peguy kategorijos yra „lanksti moralė” ir „nelanksti moralė” – lankstus, prisitaikantis požiūris į gyvenimą prieš sustingusį požiūrį, kuris irgi sutinkamas tarp krikščionių. Jam lankstumas anaiptol nereiškė silpnumo: atvirkščiai, lankstumas užkrauna didesnių reikalavimų žmogui ir jo meilei negu bet koks patogus griežtumas.
Šioje vietoje būtų pravartu apžvelgti popiežiaus valdžią pasauliniame kontekste: popiežiaus valdžia ir diplomatija, popiežiaus valdžia ir humanizmas (pradedant Damazijumi, Grigaliumi I, Grigaliumi XVI iki pat Pauliaus VI raštų), popiežiaus valdžia, kuri neima į galvą neesminių dalykų, tačiau yra nepalenkiama net ir menkiausių nukrypimų – vienintelės raidelės (homoousios vietoj homoiousios) atžvilgiu, nes tas menkutis nukrypimas reiškia paslėpto ledkalnio viršūnėlę, ant kurio užlipusi visa Bažnyčia subyrėtų į gabalus.
Dažniausia visa, ko reikia, – kad retkartčiais vairą lengvai palytėtų vairininko ranka. Net jei ir ne visiems popiežiams sekėsi vykdyti šią savo pašaukimo dalį, ypač kai Petro sostą užgoždavo valstybinės valdžios šešėlis, – vis dar galima sakyti, kad tai yra pati jų pasiuntinybės esmė.
Pagal „Communio“ parengė R.T.
Mažoji studija
