Prisipažįstu, esu vis iš naujo atgyjančio vartotojiškumo kamuojamas žmogelis, linkęs viską, kas malonu, laikyti besąlygišku gėriu, dėl kurio verta stengtis, o visa, kas nemalonu, kas kvepia sunkumais, kančia – dažniausiai laikau blogiu, kurio stengiuosi bet kuria kaina išvengti. Bet viena bėda nevaikšto – situacija dar sudėtingesnė – čia kaip duoti velniui mažąjį pirštelį – kai man malonu, esu linkęs manyti, jog esu sėkmingas, geras, Dievo ir žmonių mylimas, o kai skauda – jaučiuosi blogesnis nei kiti, nubaustas, nesuprastas, pamirštas.

Bet ar tikrai viskas yra taip, kaip man atrodo? Ar tikrai esu Dievo ir žmonių pamirštas, kai skauda, kai sunku būti?

I

Kiek save pamenu – nuo mažų dienų, Dievui padedant, norėjau tapti stiprus, viską galintis. Maniau, kad, religijai padedant, pavyks išvengti silpnumo – pavyks pagyti nuo žmogiškumo apraiškų. Tikslo sustiprėti genamas intensyviai puoliau į darbus – varginau Dievą manipuliatyviomis maldomis ir sandoriais. Jo tyla man visada atrodė kaip pritarimas. Tad maldingiems devyndieniams ar pan. pasibaigus, sugrįždavau į Jo akivaizdą su, kaip man atrodė, teisėtais priekaištais – aš iš savo pusės, Dieve, padariau viską, o va Tu… delsi… lieki man skolingas

Patyręs visą litaniją nesėkmingų bandymų, pasitelkus Dievą, tapti stipriam ir galingam – teko eiti į kunigų seminariją – kur jau kur, o seminarijoj, maniau, gerai mokantis tikrai išmokstama, kaip išjudinti Dievą veikti ir daryti tai, ką, man atrodė, veikti būtina… nors ir nuoširdžiai stengiausi – ir tos pastangos buvo įvertintos tikrai neblogais pažymiais per sesijas.

Man nepavyko… Nepavyko įdarbinti Dievo mano pastebėtų, o neretai ir išradingai sukurtų problemų sprendėju… Jis nuolankiai tylėjo mano daugžodžiavimo akivaizdoje… lūžis, kaip šiandien atpažįstu ir Jums nedrąsiai išpažįstu, įvyko ne altorių šešėly, o po bejėgystės ir nežmoniškumo pritvinkusiais Lukiškių skliautais, kai neturėjau nei kuo pridengti, nei kuo pateisinti savojo silpnumo ir nuodėmingumo. Kai mano liguistas savimi pasitikintis problemų sprendėjas kaip vienintelę išeitį siūlė bėgti nuo realybės… iš gyvenimo. Kai ne tik man atrodė, jog nėra jokios vilties ir bent minimalios pokyčių galimybės. Situacija, kai ne tik fiziškai neturi kur ir kaip pabėgti nuo savojo silpnumo, tapo pokyčių pradžia.

Galiu tai liudyti, nes pats patyriau: silpnumo pripažinimas atveria mus gelbstinčiam Dievo veikimui – padaro Jo gailestingumo taikiniais. Būti silpniems mums, kamuojamiems Adomo ir Ievos komplekso, noro bet kuo prisidengti savąjį egzistencinį nuogumą prieš Jį, kuris mūsų kantriai ieško, skausmingai sunku. Viešpats klausia, kur esame, o mes, užuot kaip atrastas pasiklydęs vaikas džiaugsmingai atsakę, susigūžiame, nes liguistai laikomės įsitikinimo, kad Jis ieško mūsų tik tam, kad nubaustų. Tereikia išlįsti iš krūmų, nustoti irkluoti, bet mieliau klaidžiojame migloje, ieškodami turto, garbės, sveikatos žibintų.

II

Negaliu atsistebėti, kaip dažnai Piktajam pavyksta mus įtikinti, kad, kurį laiką pagyvenę pagal Dievo kvietimus ir įsakymus, mes jau lyg ir nemažai gera Dievui padarėme, lyg ir priklauso atlygis – Dievas mūsų pamaldžių pastangų dėka tapo mums skolingas.

Man šį liguistą mąstymo mechanizmą padėjo atpažinti nelabai malonus pokalbis su gydytoja kardiologe. Nuolankiai lankiausi pas ją metus, klausiau jos protingo kalbėjimo ir niekaip nesulaukiau pagerėjimo. Kai ištariau – gal nebevarkim, profesore, vis tiek nieks nesikeičia – bus kaip Dievas duos – ji nepuolė žavėtis mano aukštos prabos pasitikėjimu Dievu, o atvirkščiai – leido sau būti savimi ir pareiškė, kad galiausiai jos kabinete ir numirsiu, nes nieko nedarau iš to, ką ji sako. Ji man tiesiai pareiškė, kad man nepakanka apsireikšti jos kabinete ir nuolankiai leistis gydomam, jog turiu ne tik klausyti, bet ir gyventi pagal tuos priesakus, kuriuos man duoda. Išvažiavau namo sutrikęs ir pyktelėjęs. Tačiau jau kitą rytą vėl skambinau jai ir klausiau: „Pakartokit, ką turiu daryti?“ Esmė ta, kad iki tol jos žodžių klausiausi kaip fono. Žavėjausi jos išmintimi, vertinau kvalifikaciją, bet visai nesusiejau, kad tai, ką ji sako man, iš tiesų tiek svarbu. Tiesą sakant, ji nereikalavo daryti nieko ypatingo. Ragino pakeisti keletą dalykų kasdienybėje, ir tiek. Kai tik pradėjau jos klausyti ir daryti, ką sako, sveikata pradėjo taisytis. Ne taip greitai, kaip noriu, bet lėtai ir stabiliai.

Tas pat ir su Dievo Žodžiu. Įsiklausydamas ne Dievui paslaugą darau, o sau meilę rodau, savimi rūpinuosi.

Teoriškai viskas paprasta – leisti Dievui vesti pokyčių keliu, leisti Jam mane išvesti iš užkaborių į tiesą apie save. Tačiau tam pirmiausia turiu atsisakyti liguisto potraukio, gal net įpročio, bandyti būti Dievu: būti viską žinantis, viską galintis, teisiantis ir gelbėjantis. Būti žmogumi nėra paprasta, nes turiu niekada nepamiršti, kad ne viską galiu, ne viską žinau ir niekada nebus kitaip.

Visi esame matę kardiogramą, kuri geriausiai paliudija, kad gyvenime negali būti vien aukštikalnės. Būti žmogumi – tai nuolat būti kelyje. Labai įvairiomis prasmėmis. Viena iš jų – nuolat judėti per gyvenimo slėnius ir aukštikalnes suvokiant, kad paguodos ir gėlos laikotarpiai yra neatsiejama gyvenimo upės dalis.

III

Vieną lietingą vasaros dieną, per rekolekcijas, gavau, kaip man iš pirmo žvilgsnio pasirodė, lengvą užduotį – visą dieną medituoti Kristaus palaiminimus ir, išsirinkus vieną iš jų, vakaro maldoje jo melsti. Tik pradėjus gilintis į palaiminimus, stiprėjo skausmingas suvokimas, kad nenoriu ir išsisukinėju nuo Viešpaties gelbstinčio veikimo, Jo palaiminimų, kad esu liguistai linkęs užgožti juos savo skundų maldomis, kad nebeatpažįstu jų ir greičiau skriaudžiamas, o ne laiminamas jaučiuosi, kai jie skleidžiasi mano dienose.

Palaiminti beturčiai dvasia… Palaiminti liūdintys… palaiminti romieji… palaiminti gailestingieji… palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės… palaiminti, kai persekioja… palaiminti taikdariai ir tyraširdžiai… O aš linkęs melsti džiaugsmo, malonumo, turėjimo, pripažinimo, dėl kurio leidžiuosi į karus…

Gelbstinčios malonės prisilietimas visada sukelia sumaištį, o dažnai ir skausmą. O kaip kitaip iš mano būties ištraukti nebūties, pretenzijos būti ne tuo, kas esu, rakštį?

Ar kas maldose prašome krizių? Ne, mes šaukiamės pagalbos ir ją tikrai gauname, nors paprastai ji būna visai kitokia, nei tikėjomės. Trikdanti ir, aišku, nepalyginamai geresnė, nei tas vaizdinys, ko man esą reikia.

Kartą, kai eilinį sykį prisikūriau sau problemų ir atrodė, kad vis labiau klimpstu į neišsprendžiamų sunkumų pelkę, dvasinio pokalbio metu apie tai nuoširdžiai pasidalijau, tikėdamasis paguodos, užuojautos. Labai nustebau, kai, regis, dėmesingai mane išklausęs vienuolis ramiai teatsakė, kad viskas gerai, dabar teturiu padėkoti Dievui. Supykau. Jaučiausi neišgirstas. Norėjau pasidalinti savo bėdomis, sulaukti užuojautos, palaikymo, o vietoj to: „Eik ir dėkok.“ Piktai paklausiau: „Už ką turėčiau dėkoti?“ Vienuolis išliko ramus ir atsakė: „Už sunkumus.“ Jis pasiūlė paimti Rožinį, sukalbėti poterius, o kai pirštais liesiu mažuosius karoliukus, kartoti: „Taip man ir reikia.“

Mano pyktis niekur nedingo. Išėjau į naktį jausdamasis auka. Neturėjau ką prarasti, tad paėmiau Rožinį ir pradėjau melstis kaip patartas. Pradžioje širdyje pykčio bangos tiesiog siautėjo, tačiau jau po kurio laiko pradėjo belstis abejonė – o gal iš tiesų visa tai, kas dabar su manimi vyksta, iš ko noriu pabėgti, yra ne bausmė, ne gėdingos pabaigos pradžia, o mylinčio Tėvo pastangos mane gelbėti?

Dabar, kai nuo to įvykio prabėgo daug laiko, galiu tvirtai pasakyti, kad iš tiesų tai buvo Dievo malonės laikas.

Gaila tik dėl to, kad šio žinojimo nepakanka ir tenka kasdien nuolatos grumtis su puikybės metastazėmis, artėjant prie išganingos paprastos tiesos – taip man ir reikia.

Žurnalas KELIONĖ.

Comments are closed.