Šis tekstas parengtas pagal Metropolito Antonijaus iš Surožo interviu, kurį jis davė 1991 metais.

Apie narkomaniją, alkoholizmą kartais kalbama kaip apie ligą, kartais kaip apie nuodėmę ar apsileidimą. Kas, Jūsų nuomone, yra alkoholizmas ir narkomanija?

Daug metų dirbau gydytoju, taip pat ir psichiatrijos ligoninėje, skaičiau specialią literatūrą, giliau domėjausi, kas tai yra. Esu įsitikinęs, kad alkoholizmas, kaip ir narkomanija, tai – liga, organizmo pažeidimas. Su šia liga būtina grumtis dviem lygmenimis: viena vertus, stiprinti dvasią – dvasinį gyvenimą, kita vertus, gydyti kūną.

Jei žmogui sužeista koja, jūs, melsdamiesi už jo sveikatą, jam kartu rekomenduojate  naudoti ramentus. Lygiai taip pat medicinines ir psichologines priemones reikia naudoti, grumiantis su alkoholizmu ir narkomanija. Tiesa, galiu pasakyti, kad tai – liga, kuri gali pavirsti nuodėme, jei į ją abejingai reaguotume ir sakytume: „Na ir ką aš galiu padaryti?“ Mes viską labai lengvai paverčiame nuodėme. Kai mes tik sakome „nuodėmė”, pradedame atgailauti, raudoti prieš Dievą. Tačiau šiuo atveju kur kad svarbiau sakyti: „Gerai, galbūt tame yra ir nuodėminga pusė, tačiau yra ir fiziologinė, susijusi su liga.” Ir būtent tai galiu bandyti spręsti.  Nieko nedaryti – tai nuodėminga, su liga mes turime grumtis.

Taip pat aš tikiu, kad dėkingumas gali nuveikti daugiau nei atgailavimas. Žinojimas, kad esame Dievo mylimi tokie, kokie esame, gali mus įkvėpti labiau, nei raudojimas prieš Jį, kad esame blogi. Mano galva, nuodėmingumo akcentavimas, kai sergama alkoholizmo ar narkomanijos ligomis, labai menkai padeda.

Na ir gerai, esu silpnas, ribotas, tačiau kartu esu tiek Dievo mylimas, kad Jis pats tapo Žmogumi, mirė ant Kryžiaus už mane. Turiu dėkoti  Jam ir džiaugtis, Na, o jei gali, išreikšti Jam dėkingumą bent tuo, kad vietoj dviejų taurelių išgeri vieną ar nė vienos – ir tai jau veiksmas.

Kaip grumtis su šia liga?

Labai svarbu – kitų žmonių parama. Vakaruose, kur gyvenu, daug padeda savipagalbos grupės (anoniminiai alkoholikai ar anoniminiai narkomanai), kur ligoniai vienas kitą palaiko. Viešumoje žmogus nedrįsta, gėdijasi svarstyti savo ligos detales, problemas, su kuriomis susiduria, ir jis pradeda slėptis. Kai žmogus atsiduria tarp tokių, kaip ir jis, jis gali atvirai pasakyti: „Taip, aš geriu“ arba „Taip, aš vartoju narkotikus“. Jau vien tai, kad jis gali tai ištarti garsiai, suteikia jam galimybę stoti problemos akivaizdon ir gauti reikiamą pagalbą. Svarbu, jog savipagalbos grupėse jau yra tokių žmonių, kurie gali paliudyti savo pavyzdžiu žodžius: „Iš aš buvau alkoholio vergas, o dabar išsivadavau. Stengiuosi susidoroti su šia problema ir džiaugsiuosi matydamas, kad tai įmanoma.“ Kai tik žmogus pajunta viltį, jis įgauna papildomų jėgų.

Dar vienas svarbus dalykas, kurį turi visuomenė suprasti, kadangi tai liga, ligonių negalima atstumti. Aš pats jaučiau, kaip senstu ir su kiekvienais metais galiu nuveikti vis mažiau. Baiminausi, kad už tai būsiu smerkiamas ar net niekinamas. Tačiau taip neįvyko – priešingai, pradėjau sulaukti vis daugiau pagalbos, niekas nesipiktino, kad per liturgiją atsisėdu. Negalima niekinti žmogaus dėl jo ligos, Taip tik jį galima sunaikinti. Nes atstūmimas, panieka žudo viltį, kuri yra grįžimo į gyvenimą pamatas.

Kaip Bažnyčia galėtų padėti priklausomam žmogui ar jo artimiesiems?

Pirmiausia, aišku, malda – tai mūsų bendras šventas reikalas. Tačiau dar svarbiau, kad Bažnyčia prisidėtų prie tokios aplinkos kūrimo, kur asmenybė gali išsiplėtoti, kur žmogus, kuris dabar įkvėpimą ir energiją atranda vyno stikle, galėtų save išreikšti ir kitais būdais.

Kodėl žmogus paprastai geria? Idant pajustų, kad jis herojus, kad nėra vienas, norėdamas pabėgti nuo tikrovės. Pirmiausia turime jam parodyti, jog jis nėra vienas, niekada nėra vienas, kad jis visada jaustųsi sėdintis kad ir mažytėje, bangų blaškomoje valtelėje, bet ne išmestas už borto. Antra, turime padėti žmogui išskleisti jo nepakartojamą vidinį pasaulį, Susipažinkime su juo, pakalbėkime, palaikykime, pabandykime sudominti, pajusti, kas jį galėtų patraukti – tokia turėtų būti mūsų socialinė tarnystė. Ši tarnystė yra labai svarbi Bažnyčiai.

Kodėl neretai dvasininkai priešingai nusiteikę savipagalbos organizacijų atžvilgiu?

Manau, kad todėl, jog mokėsi seminarijoje, kurioje buvo mokomi, kad visus klausimus galima išspręsti vien dvasiniu lygmeniu. Jiems atrodo, kad priklausomybė išskirtinai dvasinė problema. Tačiau jie dvasiškai padėti negali, nes neturi nei pakankamai patirties, nei supratimo apie ligą. Jie mato žmogų, kuris nuoširdžiai atgailauja, priima sakramentą, stengiasi gyventi gyvą dvasinį gyvenimą, ir tai tęsiasi gana ilgai, pavyzdžiui, kokius penketą metų, o paskui palūžta ir vėl puola į alkoholio glėbį. Tokių atvejų pasitaiko neretai. Žmogus nežino, ką jam daryti. Kai kurie net žudosi iš nevilties: „Viešpatie, aš Tavimi tikiu, stengiuosi laikytis Tavo nurodymų, o Tu man nepadedi. Aš juk Tavęs prašau, tai kodėl manęs negelbėji?“

Manau, kad Dievas jiems galėtų atsakyti maždaug taip: „Štai daviau tau penkerių metų pertrauką. Parodžiau tau, kad gali negerti. Dabar būk nuolankus ir kreipkis į tuos, kurie yra tokie kaip tu. Ne pats vienas, o su jais kartu pabandyk kovoti su savo bėda ir pamatysi, kad išaugs tavo jėgos, ir kiti tau padės, ir tu jiems padėsi.”

Kai kurie dvasininkai kritikuoja AA organizacijas ir todėl, jog mano, kad  jie gali vien savo turima dvasine galia viską išspręsti. Deja, jie nesupranta, kokią problemą bando spręsti. Mano įsitikinimu, 12 žingsnių programa niekaip neprieštarauja krikščionybės mokymui.

Tai tas pats, kaip ir akupunktūra. Yra dvasininkų, kurie mano, jog tai – neleistina magija ir nuodėmė. Nors tai paprasčiausia medicina. Yra tokios medicinos rūšys, kurias kai kurie dvasininkai atmeta. Deja, taip dažniausiai yra dėl žinių trūkumo, o ne dėl tikro dvasingumo puoselėjimo.

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *