Ar mes norime patekti ten, kur nėra nei mirties, nei nuobodulio, – į Rojų? Tačiau ar sugebame įsivaizduoti Rojų? Ar galime norėti to, ko net nesugebame įsivaizduoti? Širdimi jaučiame, jog čia, Žemėje, mes nesame savo namuose, jog kažko nuolat trūksta. Galbūt tai neblogas viešbutis, įdomi kelionė, tačiau ne namai. Mūsų tikrieji namai – Rojus. Sustokime ir pamąstykime apie šį teiginį. Rojuje mes esame namuose. Tai ne vien nebloga vietelė, tai mūsų vieta, lygiai taip kaip jūra yra žuvies namai. Tik Rojuje mes tampame tikrai savimi.

Didžiausia problema ne ta, kad mes netikime Rojaus egzistavimu, bet ta, jog jis mums nėra įdomus. Dauguma mūsų pernelyg greiti patikėti bet kuo, tačiau Rojus nevilioja. Pirmiausia dėl to, kad racionalus jo įvaizdis neatitinka širdies poreikio. Paprastai apie Rojų kalbame arba abstrakčiai, arba kaip apie sustingusį tobulumą, kartais griebiamės arfų skambesio ar šviesos žaismės simbolikos. Gal toks abstraktus Rojus ir patrauklus angelams, tačiau žmonėms jis veikiau pragaras.

Rojaus vaizdinys toks nuobodus, kad Naujųjų laikų mąstytojai pabandė jį pakeisti begalinės pažangos paveikslu. Štai G. Lessingas rašo, o S. Kierkegaardas entuziastingai jį cituoja: „Jei Dievas dešinėje rankoje laikytų visą tiesą, o kairėje – nuolatinį tiesos siekį, aš nuolankiai nusilenkčiau kairiajai rankai ir pasakyčiau: „Tėve, įteik man šią dovaną. Gryna tiesa tegu lieka Tavo nuosavybe.“ Kitaip sakant, geriau ne atvykti į vietą, bet važiuoti į ją, svajojant apie jos grožį.

C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos“ šį paklydimą sutrina į miltus vienu smūgiu: „Jei tikslas nesvarbu, o svarbu tik judėjimas, tai niekas niekur nejudėtų, nes niekas nieko nesiektų.“ Kiekvienas, kuris patogiai įsitaisęs skaitote šį tekstą, patvirtinate C. S. Lewiso žodžius, nes esate tam tikroje vietoje. Taip, po kurio laiko jūs ir vėl judėsite toliau bei spręsite dilemą, kas geriau: nuolat ropštis viršūnės link ar didingai nuo viršūnės žvelgti žemyn? Keliauti gerai, tačiau ne be galo. Kažkada reikia pasiekti namus. Tačiau ir namuose nuobodu užsisėdėti – norisi nuotykių. Pati neįdomiausia yra pasakų pabaigos frazė: „Gyveno jie ilgai ir laimingai“. Niekas nesugebėjo įdomiai aprašyti, kas buvo paskui. Taigi, natūralu, jog mūsų nevilioja Rojus, kurį suvokiame kaip pabaigą.

Pateiksiu šešias tezes prieš tokį Rojaus supratimą. Viliuosi, kad jos bent kiek priartins prie atsakymo – kodėl Rojuje negali būti nuobodu.

Amžinybė nejuda laiko linija, ji yra anapus šios linijos, transcendentiška jos atžvilgiu. Tačiau kartu ji apima visą laiką, žvelgdama į jį iš jo pabaigos perspektyvos. Štai kodėl Dievas mato mūsų gyvenimus visai kitaip nei mes patys, Jis mato juos tobulai išsipildžiusius. Dievas sako savo kūriniams: „Kokie jūs nuostabūs.“ Jis taip sako ne apie mus, dabartinius, o apie mus, išsipildžiusius, laikiniems fragmentams susijungus į pilnatvę. Tik amžinybė gali pažvelgti į laiką kaip visumą. Laikas yra išpiltas ant žemės, kaip vanduo iš kibiro. Amžinybė – vanduo kibire, sugrįžęs namo.

Pasakyta „mylintiems Dievą viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28). Viskas čia, viskas vietoje, niekas neprarasta. Išganymas – tai naujoji kūryba. Tačiau tai nėra naujo kūrinio kūrimas, o, regis, neįmanomas veiksmas – to, kas dingo, buvo prarasta, regis, amžinai, atstatymas. Sugrąžinama tai, kas buvo ištaškyta. Atkuriamos simfonijos ir operos, neprasimušusios pro mūsų kurtumą, atkuriamos snieguotos viršūnės, kurias buvo per silpnos išvysti mūsų žemiškos akys, atkuriama laisvė, kurią išbarstėme kasdieniame šurmulyje, atkuriamas gėris, kurio nepasirinkome vaikydamiesi stabų, pagaliau atkuriamas „aš“, kurį buvome praradę per netiesą. Mes atsiduriame prie šaltinio, į kurį mus kreipė visa žemiška meilė, visas grožis ir džiaugsmas, atrandame tai, ko ilgesingai ieškojome, dėl ko verkėme, įsikniaubę į pagalvę.

Dabar dar viso to nematome, mūsų gyvenimas suskilęs į fragmentus, netobulas, bet galime tuo tikėti, nes tikime Dievą. Žvelgiant į mus iš amžinybės, mes nuostabūs. Mes žvelgti iš amžinybės negalime, o Dievas gali. Visgi mes galime tikėti iš amžinybės perspektyvos. Nes laikas, įaugęs į amžinybę, iš ten atrodo visai kitaip. Visa praeitis – Rojus išganytiesiems ir Pragaras pražuvusiems.

Laikas įauginamas į amžinybę. Ji yra penktasis matmuo. Linija apima taškus, plokštuma – linijas, daiktai – plokštumas, o laikas – daiktus. Penktasis elementas apima ketvirtąjį, taip pat kaip pastarasis apima trečiąjį.

Tai ne tik bando patenkinti proto smalsumą, tačiau ir padeda mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, leidžia suprasti, jog amžinybė – įdomi, o ne nuobodi. Namo sienos gana nuobodžios, jei jose regime tik plokštumas. Tačiau jei dvimatė siena yra tai, kas įauga į trimatį būstą, tai ji kur kas įdomesnė. Jei trimatis būstas įauga į keturmatį gyvenimą – į jį jau galime žvelgti visai kitaip. Juolab kad keturmatis mūsų gyvenimas yra tarsi mūsų penkiamačio dangiško būsto siena.

Amžinybė, įaugindama laiką, apima tiek ateitį su jos naujumu, tiek praeitį su jos patikimumu. Štai kodėl į ją veda du skirtingi keliai, ir ją mes galime suvokti tiek kaip seną, tiek kaip naują grožį. Beje, tai leidžia patenkinti du mūsų širdies poreikius. Ji nėra nuobodi, nes nėra mirusi, sustingusi. Ji nėra protu aprėpiama. Ji yra laikas su visais savo įvykiais, kuriuos reikia išgyventi. Kita vertus, ji patikima ir stabili, ji neištrūksta iš rankų, nes ji jau yra Dievo sumanyta, o ne vien tik dar bus. Ji panaši į krikščionį, kuris jau išganytas ir trokšta išganymo, gavęs patikimiausią garantiją, tačiau kartu su baime ir drebėjimu vykdo savo išganymą, nes Dievas yra tas, kuris veikia mumyse ir norėjimą, ir įvykdymą savo geros valios tikslui (plg. Fil 2, 12). Amžinybė yra tiek šis paradoksas, tiek jo priežastis.

Dievas yra visur ne todėl, kad Jis statiškas, bet todėl, kad Jis neįsivaizduojamai dinamiškas, panašesnis į energiją nei į erdvę. Fiziniame pasaulyje negalima viršyti šviesos greičio, tačiau Dievas gerokai jį viršija. Jis yra visur, nes Dvasia juda begaliniu greičiu.

Mūsų dvasia taip pat juda šiuo greičiu. Mes turime šią galią. Dvasia juda taip greitai, kad laikas sustoja. Laikas, bet ne pats veiksmas. Juk būtent laikas ir lėtina veiksmą, norint judėti begaliniu greičiu, reikia išeiti iš laiko.

Beje, vakarietiška linijinio laiko samprata visai neprieštarauja rytietiškai ciklinio laiko sampratai, jei abu linijos galai įauga į amžinybę. Vakarai teisūs – laikas yra linija, ji juda viena kryptimi, nuo praeities į ateitį, nuo gimimo iki mirties, nuo Sukūrimo iki Teismo, nuo absoliučios pradžios į absoliučią pabaigą. Tačiau tiek pradžia, tiek pabaiga yra Dievas, pavadinęs save Alfa ir Omega. Jam visa linija – apskritimas.

Laikas teka iš Dievo širdies per praeities arterijas ir grįžta pas jį per ateities venas. Istorija – antgamtiška kraujotakos sistema. Mūsų širdys, sukurtos pagal Dievo pavidalą, taip pat yra antlaikiškos, todėl mes ir ilgimės Dievo, niekas mūsų laike negali visiškai patenkinti.

Kita metafora – mes medžiai, įleidę šaknis į amžinybės uolą. Mūsų kūnas – kamienas, mūsų savybės – šakos. Lapai – tai veiksmai. Visa tai plazda laiko vėjyje. Mums maža to, ką randame žemėje. Kitame žmoguje mes ieškome amžinybės, kaip kad Adomas ieškojo žmonos, kuri būtų jam lygi. Drauge ar žmonoje mums reikalinga amžinybė, kurios ilgisi mumyse esanti amžinybė.

Mes atrandame amžinybės pėdsakų kituose žmonėse, tačiau numalšinti troškulį tegali pati versmė – Kūrėjas. Dievo pavidalai mus veda prie Pirmavaizdžio, todėl mūsų širdis ir nerimsta, kol nenurimsta Jame. Todėl ir ateina laikas, kai skaitai nuostabiausią knygą, klausaisi puikiausios muzikos kūrinio ir klausi: tik tiek?

Tai pirmas atsakymas. Kiti penki atsakymai – trumpesni ir paprastesni.

Antras atsakymas. Amžinybė – ne permainų nebuvimas, nes „permainų nebuvimas“ reiškia, kad laikas teka, o niekas nesikeičia. Veikiau tai panašu į J. R. R. Tolkieno aprašytą Rivendelą, kur laikas neteka, jis paprasčiausiai čia būna. Amžinybė – tai ne milijonas metų, ne be galo ilga linija, o taškas.

Trečias atsakymas. Netiesa, kad geriau važiuoti, viliantis, jog pasieksi tikslą, nei jį pasiekti. Taip galima sakyti tik tada, kai tikslas statiškas ir abstraktus, o ne dinamiškas ir konkretus. Abstraktus yra laikas, o ne amžinybė. Panašiai, kaip galima sakyti, kad kuri nors daikto plokštuma yra abstrakti, bet ne pats daiktas. Tai puikiai paaiškina C. S. Lewisas:

„– Eik su manimi. Iš pradžių skaudės, kol sutvirtės tavo pėdos. Šešėlių kojoms tikrovė yra aštri. Ar eisi?

– Ką gi, tai pasiūlymas… Aš pasirengęs jį apsvarstyti. Žinoma, man reikėtų tam tikrų garantijų… Noriu būti tikras, kad nuvesi mane ten, kur būsiu naudingesnis, kur bus platesnė erdvė Dievo man duotiems talentams pasireikšti, kur pateksiu į laisvo tyrinėjimo aplinką, – žodžiu, rasiu viską, ką galima laikyti civilizacija ir… hmmm… dvasiniu gyvenimu.

– Ne, negaliu pažadėti nieko panašaus. Jokios erdvės tavo naudingumui – tu ten visiškai nereikalingas. Jokio savo talentų atskleidimo, tik atleidimą už jų iškreipimą, jokios tyrinėjimo aplinkos, nes vesiu tave ne į klausimų, bet į atsakymų šalį, ir tu išvysi Dievo veidą.

– Ak, bet mes kiekvienas turime suprasti šiuos gražius žodžius savaip. Man neegzistuoja toks dalykas kaip galutinis atsakymas. Juk protas visada turi būti atviras laisvam tyrinėjimų vėjui, ar ne? Visa ištirkite… Viltingai keliauti yra geriau, negu atvykti.

– Jei tai būtų teisybė ir būtų žinoma, kad tai teisybė, kaip būtų įmanoma viltingai keliauti? Nebūtų ko viltis.

– Bet turėtum ir pats jausti, kad baigtinumo idėja šiek tiek stingdo? Ar yra kas labiau žlugdančio sielą nei sąstingis?

– Tu taip manai, nes iki šiol esi priėjęs tiesą tik abstrakčiu intelektu. Aš nuvesiu tave ten, kur ragausi tiesos kaip medaus, ir ji tave apkabins kaip sutuoktinė, Tavo troškulys bus numalšintas“.

Ketvirtas atsakymas. Pasiekusi dangų, valia nenurimsta, tačiau neužsiima ir tuščiais dalykais, menkniekiais. Danguje mes turime galimybę kontempliuoti Dievo išmintį ir meilę. Kontempliacija tradiciškai perteikiama žaidimo įvaizdžiu. Darbas – tai upė, kuri teka į jūrą. Poilsis – jūra štilio metu. Žaidimas – audringa jūra. Darbas – tuščio kibiro pildymas. Poilsis – pilnas kibiras. Žaidimas – tai vandens versmė. Nesvarbu, kiek žaidimas tęsiasi, pati žaismė yra vertinga, o ne koks nors rezultatas. Mes ne ropščiamės į kalną ar sėdime ant viršukalnės, mes vaikštinėjame, dainuojame, kvėpuojame, – gyvename.

Čia, žemėje, kiekvienas žaidimas pabosta. Mes džiaugiamės pasiekę žaidimo pabaigą, nes jo tikslas baigtinis. Tačiau jei tikslas begalinis, mes negalime ir nenorime jo baigti.

Penktas atsakymas. Dangus – ne pabaiga, bet pradžia, ne saulėlydis, bet saulėtekis. C. S. Lewisas taikliai pabrėžia, kad visose didžiosiose istorijose geriausia yra pradžia. Ji susijusi su amžinybe, ir jokie įvykiai to nesugeba iki galo išskleisti. Pasak C. S. Lewiso, pirmajame skyriuje mes užsibrėžiame tikslą atrasti Atlantidą, o vėliau šis didingas tikslas ištirpsta įvykiuose, nesugebančiuose jo iki galo įkūnyti. Pats Lewisas standartinę pabaigą „Gyveno jie ilgai ir laimingai“ savo „Narnijos kronikose“ pakeičia Liūto ir Liusės pokalbiu.

– Kažkodėl tu ne tokia linksma, kaip derėtų, – pasakė Liūtas.

– Mes nuogąstaujame, kad tu mus išsiųsi namo. Tu visada taip darai, – pasakė Liusė.

– Nebijok. Negi tu nesupratai?

Jų širdys pradėjo plakti smarkiau su stebuklinga viltimi.

– Traukinys iš tiesų nusirito nuo bėgių. Atostogos prasidėjo. Sapnas baigėsi, išaušo rytas.

Kol jis kalbėjo, jo pavidalas keitėsi, tačiau tai, kas įvyko toliau, taip nuostabu, jog to neįmanoma aprašyti. Mums – tai visų istorijų pabaiga, ir mes turime teisę sakyti, kad paskui visi laimingai gyveno. Jiems – tai tikrosios istorijos pradžia. Visas jų gyvenimas šiame gyvenime ir visi Narnijoje patirti nuotykiai tebuvo viršelis, titulinis lapas, dabar jie pradeda Didžiosios Knygos pirmąją dalį. Knygos, kurios niekas žemėje nėra skaitęs, kur kiekviena kita dalis yra puikesnė nei prieš tai buvusi…“

Šeštas atsakymas. Net ir žemiškajame gyvenime turime du dieviškosios tikrovės pasiuntinius, kurie nuskaidrina mūsų gyvenimus. Šie du Rojaus pasiuntiniai taip svaiginamai turtingi, jog mes nuolat sugebame įžvelgti juose kažką naujo ir gražaus. Tai meilė ir išmintis. Išmintimi vadinu ne žinias, bet tiesos įžvalgą. Meile vadinu ne erosą, bet caritas ir agape. Abu šie pasiuntiniai dieviškos kilmės, abu amžini, tačiau ne nuobodūs, o stipresni už mirtį.

Apie juos kalba išminčiai, mistikai, nuo mirties slenksčio sugrįžę ligoniai, pasakojantys apie dangaus švytėjimą. Jie pasiryžę skirti visą likusį gyvenimą toms amžinoms vertybėms, kurios vienintelės atrodo tvarios ir vertos dėmesio šiame seklių minčių ir trumpalaikių santykių pasaulyje. Dangaus švytėjimas nuskaidrina regėjimą, ir jų gyvenimuose įsikūnija maldos žodžiai: „Teateinie Tavo Karalystė, teesie Tavo valia, kaip Danguje, taip ir žemėje.“

Dangiškas gyvenimas – neišsenkanti Dievo išminties ir meilės versmė. Pasitelkus metaforą – jei mes žuvys, tai Dievo meilė ir išmintis yra jūra, kuri ir yra tikrieji mūsų namai. Žemė yra šios jūros krantas. Kai mylime ir esame išmintingi, šios jūros bangos skalauja mūsų gyvenimus. Tačiau pasiekę pilnatvę, grįžę į savo namus, mes kylame ant išminties bangų keteros ir grimztame į meilės gelmes. Džiaugsmas mus persmelkia, ir čia nėra vietos nuoboduliui, kurį neretai patirdavome žemėje. Jo prisiminimas Rojuje sukelia tik skambų juoką.

Pagal Peter Kreeft „Heaven, the Heart’s Deepest Longing“ parengė Andrius Navickas

Žurnalas KELIONĖ.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *