Svečiuojamės Merkinėje pas jaunimo kultūros klubo „Kukumbalis“ įkūrėjus Ritą ir Vytautą Černiauskus, kurie dirba Merkinės mokykloje mokytojais. Rita dėsto lietuvių kalbą, o Vytautas – dailę. Nors labai daug laiko atiduodama liaudies dainoms, rūpinimuisi paveldu, „Kukumbalis“ nėra vien folkloro ansamblis. Ritai ir Vytautui Černiauskams yra svarbu kurti tradicijas, remiantis mūsų tautiniu paveldu, gyvai jį interpretuoti, įtraukti į kasdienybę ir į kalendorines šventes. Iš pradžių Rita ir Vytautas siekė pritraukti ir įtraukti į veiklas savo amžiaus žmones, bet kadangi jie dirba mokytojais, paaiškėjo, kad paprasčiau burti mokinių bendruomenę. Sunkiausia Ritai ir Vytautui atsisveikinti su jau baigiančiais mokyklą ir išvykstančiais iš Merkinės mokiniais. Tuomet jie bent keletą kartų per metus organizuoja keliones, įvairias šventes, kurios yra puiki proga vėl visus pritraukti, vėl visiems susibėgti. Net ir tuomet, kai Rita ir Vytautas pavargsta, kai jau patys nebenori rengti vienos ar kitos šventės, juos tiesiog užplūsta telefono skambučiai, elektroniniai laiškai. Jie patys sako, kad tai reiškia, jog jų puoselėtas kūdikis jau paaugo, todėl ima pats prašyti dėmesio. „Kukumbalis“ yra išleidęs tris senųjų dzūkiškų dainų, kurias surinko iš pateikėjų Merkinės apylinkėse, diskus, taip pat rengia įvairius pažintinius leidinius.

Vytautas dar save įvardija kaip eksperimantatorių, jis daug ką bando įvairiose gyvenimo srityse. Užsiima medžio drožyba. Prie „Kukumbalio“ kultūros klubo šliejasi ir tokio paties pavadinimo bardų grupė, kurioje dainuoja Vytautas, du jo broliai, Rita ir pusseserė. Kviečiame susipažinti su šių merkiniškių mintimis apie lietuvybę, tradicijų kūrimą, viso to svarbą jauno žmogaus formavimuisi bei pasiklausyti jų dainų. Daugiau informacijos apie „Kukumbalio“ veiklą galima rasti svetainėje www.kukumbalis.lt.

Kukumbalio atsiradimas

Rita: „Kukumbaliui“ kaip oficialiai organizacijai 14 metų. Viskas prasidėjo nuo etnologo Žilvičio Šaknio idėjos kurti jaunųjų etnografų mokyklą. Tokia mokykla egzistavo Istorijos institute, ir jis pasiūlė vieną iš filialų įkurti Merkinėje, įkurti organizaciją ir tos organizacijos pagrindu ugdyti etnologus. „Kukumbalis“ yra išleidęs dvi etnologų kartas.

Kai kūrėmės, turėjome idėją suburti žmones, kurie čia gyvena ir dirba. Norėjome pradėti nuo savo bendraamžių, tačiau lengviausia buvo su vaikais, nes patys dirbame mokytojais, tad vaikus lengviau patraukti. „Kukumbalis“ yra mūsų šeimos įkurta organizacija. Orientuojamės į tai, kad visus metus gyvename pagal kalendorių, atsirenkame kai kurias kalendorines šventes, o koncertuojame tiek, kiek yra paklausos. Tačiau noriu pabrėžti, kad mūsų veikla nėra vien koncertinė.

Iš esmės iki „Kukumbalio“ atsiradimo Merkinėje jaunimas kultūra nesidomėjo. O vieta ir pats kraštas tiesiog diktuoti diktuoja tokios veiklos galimybę. Mes abu su Vytautu esame išėję visą Zitos Kelmickaitės mokyklą, esame priklausę jos ansambliui, pati ten išbuvau devynerius metus. Patirtis ansamblyje tarsi duoda tam tikrą kodą, kad ir pats nori kurti ką nors panašaus. Kai nusprendėme, kad keliamės gyventi į Merkinę, pirmiausia, ką padariau, tai sėdėjau archyvuose ir atsirinkau anksčiau užrašytas dainas, tekstus. Pirmiausia pradėjome dainuoti senąsias dainas. Tikrai stiprus Merkinėje esantis moterų ansamblis „Kukalis“ dainuoja liaudies dainas, bet jau šiek tiek naujoviškesnes. Mūsų – vienbalsės, monodiškos dzūkiškos dainos. Labai nustebino, kad archyvai pilni Merkinės krašto tautosakos, orientacija pirmiausia yra į autentišką tekstą.

Vytautas: Mes „Kukumbalį“ vadiname klubu, bet realiai tai yra asmeninė fantazija, niekada nežinai, kas rytoj bus. Planuoji, kad važiuosi vienur ar kitur, bet per metus visada atsiranda kai kas naujo, netikėto, įvairių atradimų. Tai yra kaip upelis. Kartais buvo minčių jį sustabdyti, užtvenkti, bet vos pabandai užtvenkti, jis pro visus plyšius pradeda lįsti.

Rita: Smagu, kai tave pastebi, kai esi kaip nors įvertinamas. Ir kai gyveni miestelyje, ne dideliame mieste, kur ir taip visko yra daug, pirmiausia galvoji apie tai, kaip augs tavo paties vaikai, kad reikia jiems tinkamos aplinkos. Ypač gražu, kai pastebi, kad „Kukumbalį“ lanko šeimomis, broliai, seserys, ištisos dinastijos.

Nemažai daliai lietuvių „Kukumbalis“ siejasi ir su dainuojamąja poezija…

Vytautas: Turime ir keramikų, ir bardai esame jau penkti metai. „Kukumbalis“ yra ir bardų grupė. Su „Kukumbaliu“ aranžuodavome liaudies dainas gitaroms, kai dar nebuvo įprasta tai daryti, ir tai visai prigijo. Dabar jau populiaru, visi taip daro. Kadangi Lietuvos mastu neturėjome galimybių kam nors tai pasiūlyti, tai darėme daugiau sau. Po to pajautėme, kad liaudiškų tvėrinių nepakanka, reikia kažko kito. Kol kas tas „kažkas kitas“ buvo bardai, kas bus toliau – nežinau.

Rita: Paaiškinsiu iš šiek tiek kitokios pusės, kaip gimė bardai. Kas atsitinka žmogui, kai jis priverstas neiti į darbą? Jis turi laiko. Vytautas kartą prieš Kūčias sugebėjo pažaisti futbolą ir nusitraukė Achilo sausgyslę, tuomet teko tris mėnesius nedirbti. Tuomet mano vyras pradėjo tobulinti savo sukurtą poeziją ir kurti dainas.

Jūsų kūryboje daugiau dominuoja liaudies motyvai ar kas nors kita?

Vytautas: Tai yra nuolatinės mitologijos paieškos. Koks tas pasaulis aplink mus, kurio mes pamatyti neturime šansų, bet nuolatos jaučiame? Jis tarsi įpareigoja bent šiek tiek praverti tas duris, kad galėtų pasirodyti.

Nors iš tiesų aš nesureikšminu meno. Menas yra niekas. Tai yra žmogaus bandymas priartėti prie dieviškumo. Žmogus tuomet įsivaizduoja esąs galingas, labai įdomiai ką nors nupiešęs, ką nors galintis. Tačiau žmogaus ir jo kūrinio likimas yra nenuspėjamas, todėl vis bandau sau įteigti, kad tai, ką aš ar bet kuris kitas žmogus sukuria, yra tik vienas mirksnis. Sukūręs vieną darbą turi atsisveikinti su juo, eiti prie kito, kuris tavęs laukia. Sunkiausia išmokti neprisirišti prie savo kūrybos. Nelaikau savęs dideliu menininku, daugiau mėgstu eksperimentuoti. Mūsų „Kukumbalis“ taip pat yra eksperimentas.

Rita: Taip pat esame statę folklorinius vaidinimus. Idėja gimė, kai mokykloje ilgą laiką vadovavau folkloro būreliui. Pasiimi kokį nors folklorinį tekstą, kurį perkuri pagal situaciją pridėdamas dainų, žaidimų, kažkokių pajuokavimų. Su „Kukumbaliu“ esame pastatę tris spektaklius pagal V. Krėvę, jo kūrinius „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ ir „Gilšę“.

Šventės ir tradicijų formavimas

Viena iš Jūsų veiklos sferų – kalendorinių švenčių minėjimas. Papasakokite apie jas. Kokias minite, kaip formuojasi tų švenčių tradicijos?

Rita: Kalėdų laikotarpiu su vaikais turime tradiciją rengti Kūčių stalo repeticiją. Paklojame šieno po staltiese, būna įvairių burtų, Advento ir Kalėdų žaidimų, mįslių. Kuriame tokią misteriją, apsirengiame senoviniais rūbais. Vyksta specialūs šokiai, žaidimai. Tačiau viską darome grynai sau.

Vytautas: Tos dainos, nors dainuojamos tik kartą per metus, atrodo turėtų užsimiršti, bet kai ateina tam skirtas laikas, jos pačios atsigamina. Tačiau jei bandytume dainuoti jas šiandien, nieko neišeitų. Daina yra gyva tik jai skirto laiko metu. Baigiasi Kalėdos, baigiasi ir tos dainos, užsirakina lobių skrynelė.

Esame su miestelio bendruomene bandę švęsti Užgavėnes, bet šiuose kraštuose ši šventė neprigijo. Pamatėme, kad smagiau patiems pasisiūti Morę, pakvailioti, pažaisti. Tačiau mes ją ne tik deginame, bet ir skandiname.

Tai turi kokią nors simbolinę prasmę?

Rita: Skandinimą ir deginimą užrašėme iš vienos merkiniškės. Merkinėje būdavo arba važinėjama vežimu, rogėmis ir laistomasi vandeniu. Jeigu būdavo padaryta Morė, tuomet ji būdavo nešama ant Nemuno tilto ir nuo jo metama. Ar ji būdavo uždegta, ar ne – nežinoma.

Vytautas: Mes uždegdavome dėl viso pikto, kad ta žiema visai išeitų.

Rita: Yra dar vienas sumanymas, kad vaikams būtų įdomu ir kad jie suvoktų tiesioginę blogio sunaikinimo prasmę, ant lapelių siūlome surašyti viską, ko jie norėtų, kad neišsipildytų, visus savo negerus norus, ir tada, būtent tą pačią dieną, mes siuvame Morę ir nešame ją… Morė būna suneštinė, tai irgi turi simbolinę prasmę. Menininkų Petraičių šeima visiems daro kaukes.

O ką visgi reiškia vanduo?

Vytautas: Apvalymas. Toks bėgantis vanduo visada apsaugo nuo blogio. Kiekvienoje pasakoje, jeigu jūs bėgate nuo kokio pikto padaro, jus išgelbėti gali tekantis vanduo, jeigu perbėgsite į kitą pusę.

Rita: Na, ir bet kuriuo atveju vanduo yra stipresnis net už ugnį. Kaip pavyzdį galime paimti vienos formulinės dainos tekstą – varo ožką riešutų parnešti, niekaip neina, pakviečia vilką – jis nepjauna, šaulys nenušauna vilko, ugnis nesudegina, bet jau vanduo viską užlieja ir tuomet atsiranda variklis, viskas gali pajudėti į priekį. Visada, jei ugnis nesudegina, tai vanduo užgesina. Ugnis yra kurianti, bet kartu ir naikinanti. O vanduo tą naikinimą užgesina. Vanduo stipresnis savo ramybe.

Vytautas: Taip pat vandens tekėjime yra gyvybės ratas. Kol vanduo apsuka savo ratą aplink pasaulį, kiek jam reikia, ir vėl sugrįžta. Taip galima pamatyti, kad tame konkrečiame taške yra vienu metu ir pabaiga, ir pradžia.

Rita: O man atrodo, kad yra dar labai praktiškas tokio ritualo paaiškinimas. Būtų keista, jeigu, gyvendami prie vandens, mes to nedarytume. Daugelis papročių kyla iš grynai praktinių sumetimų. Elgesys klostosi pagal situaciją ir aplinką, kurioje esi. Jeigu yra piliakalnis, tai bus kokia nors šventė, susijusi su piliakalniu. Jeigu yra dar kokia nors šventvietė, tu irgi ją įprasminsi. Žmogus gyvena, kuria, savo aplinką įprasmina veikla.

Taip pat rengiame Jurginių šventę. Jai taip pat esame pasirinkę vietą, kurią įprasminame. Einame į Kukumbalio pelkę, nes pats pavadinimas yra kilęs nuo aukštapelkės, ten kepame kiaušinienę. Anot etnografų, Merkinės krašte buvo būdinga, kad per Jurgines, balandžio 23 d., šeimininkas išeidavo apžiūrėti savo laukų, apeidavo visus keturis kampus ir viename iš kampų uždegdavo laužą, kepdavo kiaušinienę, tada su šeimyna suvalgydavo. Kiaušinis yra vaisingumo simbolis. Tuo ritualu būdavo linkima visiems sveikatos, tikimasi gero derliaus. Mes tai esame pasirinkę kaip simbolišką buvimą gamtoje, kuriuo tarsi atrakiname žemę ir pradedame naują, gyvybingą pavasarišką-vasarišką gyvenimą. Yra keletas žaidimų, kuriuos visada žaidžiame, kepame suneštinę kiaušinienę, turime vieną vaiką, kuris rūpinasi uždegtu laužu. Mergaitės tarpusavyje rungtyniauja, kas keps kiaušinienę, pažaidžiame su vaikais ir įvairių sportinių žaidimų. Tai labai suartina.

Vytautas: Mes minime Vėlines. Aplankome miške esančius įvairius kapelius. Čia yra labai daug kapinaičių. Ypač Kukumbalio pelkės teritorijoje, nes ten yra XV a. statinys. Ten ir žydai šaudyti, ir kapinynas likęs. Archeologai vienoje vietoje kasinėjo ir rado seną kapinyną. Mes nusprendėme ten uždegti žvakutę per Vėlines. Kasmet patamsiais vaikštome, bet vos tik uždegėme tą žvakutę, padėjome į tą vietą, atsitiko vienas baugus dalykas. Supratau, kad žvakutė ten pirmą kartą gyvenime buvo uždegta po daugelio šimtmečių ir susiformavo tokie šešėliai aplink ją, tokie alkani šešėliai. Aš bent jau taip mačiau. Jie tiesiog pradėjo ėsti tą liepsną, tiesiog godžiai ją rijo. Mes nelaukėme, kol jie ją suvalgys, nuėjome. Bet buvo toks momentas, kurį logiškai sunku paaiškinti. Pagrįsti moksliškai galima, gal ten vėjo žaismas, bet aš net fiziškai jaučiau, kad susiformavo kažkokia baisi jėga aplink tą žvakę, kuri buvo išsiilgusi būtent tos ugnies.

O kaip minite Rasos šventę?

Rita: Iš esmės darome viską, kas įprasta šiai šventei, tik neapeiname rugių laukų, nes jų nebėra. Tačiau dainuojame atitartines dainas nuėję prie palestronominės regyklos, kur yra ypatingas akmenų išsidėstymas. Vyrai – vienoje pusėje, o moterys – kitoje.

Vytautas: Prieš tai stojam visi į eitynes, turime savo specialias tik Rasoms skirtas vėliavas, kurias patys pasidarėme. Jas naudojame tik per Rasas, taip pat būna įvairių šiai šventei skirtų medinių drožinių. Išsirikiuojame į ilgą eiseną, naudojame būgnus ir dainuodami keliaujame per lauką, per mišką, iki pat akmenų, tada jau atsiskiriame. Moterys, vyrai atsiskiria. Vieni prieš kitus atsistojame, pasigrožime, tada jau traukiame dainas.

Rita: Po to vėl grįžtame į eiseną, einame vėl per vartus ir nueiname į kitą vietą, kur yra tarsi amfiteatras. Kadangi ten labai seniai nebuvo miško, manoma, kad toje vietoje buvusi šventykla, nes yra upelio liekanų, kaip mokslininkai nusprendė, pagal augaliją. Yra padarytas pakilimas, ten kasmet dainuojame tą pačią dainą, po to vėl eidami per mišką dainuojame kupole rože, grįžtame į aikštelę, ten pašokame keletą ratelių. Rateliai yra saulės simbolis. Būtinai pasveikiname tuos, kas turi Rasos arba Jono vardą – padovanojame gėlyčių, šokame apeiginius šokius. Po to prasideda žaidimai, šokiai, linksminimaisi, kupoliavimai, kupolių mėtymai ant medžio, kas ištekės, kas neištekės. Po to, kai pamėtome vainikėlius, einame prie apeiginio aukuro ir darome tas pačias apeigas, kaip ir per Jorę, tik kiaušinio neaukojame. Tuomet saulė jau būna visiškai prie laidos, kai jau visiškai nusileidžia, kad jai būtų smagiau patekėti, leidžiame vainikėlius. Leidžiame tuos vainikus su žvakutėm, dainuodami dainas apie vainikėlį, apie mergelę, apie laimę. Po vainikėlio leidimo uždegamos stebulės.

Vytautas: Stebulių būna daug. Tai yra stiebas, kartis, kurios viršuje dažniausiai būna apskritimo formos ženklas – vežimo ratas. Turime tokį menininką Džiugą Petraitį, jis labai išradingas žmogus, jį vadiname šventės architektu, kuris rūpinasi vizualine aplinka. Vidury Nemuno būna nedideli varteliai, o prie jų – fakelai. Kaip juos įstato – paslaptis. Jis kasmet sugalvoja įvairiausių ornamentų, apipina vartus šiaudais ir padega. Taip pat ir stebulėms šis menininkas suteikia įvairiausių formų – Perkūno, Saulės, Ugnies ženklų. Jis juos kuria pagal įvairiausius aprašus.

Rita: Pats Rasų procesas yra nepakartojamas. Pavyzdžiui, kai yra nufilmuota arba nufotografuota medžiaga, tu tiesiog matai, kaip tas pats vaikas auga, kaip jis, būdamas dar mažas berniukas, kasa duobę, kad rąstas būtų įdėtas laužui, o paskui jau vyras – neša, kelia rastus.

Per gyvenimą žmonės paprastai palaiko tokią tradicijų liniją?

Vytautas: Mes stengiamės labai nekeisti tradicijų, kurias suformavome. Realiai tradicijų čia visiškai nebuvo. „Kukumbalio“ pirminė idėja buvo ne tik suburti žmones, bet ir kurti tradicijas, nes jų čia labai trūko. Esminių tradicijų – tų pačių Rasų, kalėdinio susiėjimo. Kultūros namų renginiai yra visiškai kitokie. O mes stengiamės, kad veikla būtų kaip šeimos, kai gali pasitikėti svečiu, žinai, kad jis tau kiaulystės nepadarys. Gali visiškai atsipalaiduoti be jokių gėrimų ir tau smagu. Tu pats sukuri tą atmosferą.

Tačiau kasmet atsiranda vis kas nors naujo. Taip pat ir Rasos – kai pradėjome švęsti, nežinojome, kaip tai daryti. Mes nenorėjome švęsti tokių Rasų, kaip Lietuvoje yra švenčiama. Mes norėjome artėti prie tradicijų, labai daug skaitėme. Kai ką išskaitėme iš knygų, kai ką intuityviai pajutome, kai ką atmetėme, kai kas liko ir taip lipdėsi, lipdėsi. Dabar galime sakyti, kad mes Rasas jau išmokome švęsti. Pagal savo supratimą susikūrėme tradicijas, ritualus, kurių paprastai laikomės. Na, vieną kitą dalyką kartais pakeičiame, bet šiuo metu esame patenkinti tuo.

Ar nėra buvę kokių sunkių, pavargimo momentų?

Vytautas: Tikriausiai. Buvome ne kartą sau ir atsibodę, galvojome, kad priėjome liepto galą, tada vėl kažką atrandame naujo.

Rita: Dažnai būna sunku. Abu dirbame mokykloje, aš dėstau lietuvių kalbą. Šventė vyksta po egzaminų taisymo. Esi tiek išsunktas to kasmetinio darbo. Vis yra pagunda – „gal šiemet tiek to“, bet tuomet pasipila skambučiai, elektroniniai laiškai, kuriuose klausiama, kada vyks šventė. Tuomet ir tampi savo kūdikio įrankiu. Tu jo negali palikti likimo valiai.

Vytautas: Tu jį globojai, buvai jo globėjas, o dabar ta šventė globoja tave. Šventė užaugo ir dabar jau pati reikalauja dėmesio.

Rita: Galima paminėti ir kalėdinę šventę. Būdavo, kad tarsi sprendžiame jos nerengti, bet tuomet žmonės tuojau pasigenda. Dažnai prisijungia ir baigusieji mokyklą, jau išėję iš klubo žmonės. Šventės esmė yra ta, kad pats ją sukuri ir paskui šventi.

Ar į šventes ateina kitų miestelio gyventojų, ne tik kukumbaliečių?

Vytautas: Visaip su tomis šventėmis būna. Didžiąją dalį jų stengiamės švęsti uždarame rate. Vienais metais per Rasas bandėme pakviesti visus, bet tai buvo šūvis pro šalį. Šventė prarado jaukumą. Šventės negali būti masinės. Masinės šventės yra pasmerktos žlugti. Mūsų liaudis pripratusi vartoti. Jeigu žmonės ateina į šventę, jie tikisi, kad jiems bus pateiktas produktas – jie kažką pažiūrės, atsigers. Jie nesupranta, kad šventę galima sukurti patiems ir ja mėgautis. Kai kurie žmonės ateina tiesiog kažko suvartoti. Kai neranda to, kas jiems įprasta, tada pradeda trukdyti. Tai yra blogiausia dalis. Kiek bandėme rengti didesnes šventes, tiek nepasiteisino.

Mūsų tikslas nėra kiekis, nes didelis kiekis šventes labai gadina. Per daug nesiskelbiame, žinia eina iš lūpų į lūpas. Kad ir ką kviestume, visada dalyvauja tris kartus daugiau, negu mes pakviečiame. Gražu tai, kaip Rita sakė, kad vis dėlto šventė yra šventė tada, kai pats ją rengi. Nuo to, kad rąstą sunkiausią atitempi, nuo to, kad rasų nepaisydamas skini žolynus, nuo to, kad turi šalia žmogų, kuris tau padės nešti, kuris tau padės kelti. Didžiausi vartai šešių metrų, stebulės aštuonių metrų – vienas nieko nepadarytum. Nėra šansų. Arba padarytum, bet tam reikėtų mėnesio. O čia, kai susirenka, nepaisant to, ar vaikas, ar jau pagyvenęs žmogus – jie visi vis tiek prisideda prie šventės kūrimo. Paskui švęsti yra vienas malonumas. Persirengi, praeini dar kartą pro vartus, nusiprausi tarsi nuplaudamas tos dienos vargus, nors tai visai džiugūs vargai. Ir tu persikūniji, iš karto pereini į šventimo etapą. Mes stengiamės, kad ta šventė būtų ne spektaklis, ne kažkoks koncertas, o kad kiekvienas ir pažįstamas, ir nepažįstamas žmogus taptų jos dalyviu.

Pedagoginė veikla

Kaip dažnai bendraujate su „Kukumbalio“ nariais? Turbūt šis bendravimas labiausiai sietinas su pedagogine veikla?

Vytautas: Kaip išeina. Su savo mokinukais beveik kasdien susitinkame.

Rita: Net ir mokykloje, kai pamatai „kukumbaliuką“, tai mirkt akį iš karto. Atsimenu, kaip vieną kartą mane nustebino vienos moteriškės pastebėjimas. Ji sako: „O, jūs pirma sveikinatės su mokiniu.“ Man tai atrodo labai normalu. Iš esmės bendrauji natūraliai. Pamatei ir sakai: „Sveikas, Rokai.“

Vytautas: Aišku, vaikai stengiasi pagarbą išlaikyti, kreipiasi atitinkamai.

Rita: Mes vaikams netgi pasiūlėme vadinti mus ne mokytojais, o vardais. Tai vaikai dar anksčiau pradėjo juoktis, kaip čia taip atrodys. Ne kiekvienas sugeba pereiti tą barjerą.

Vytautas: Ką mes darome, kad sugrįžtų tie, kurie išėję? Čia būna sunkiausias momentas atsisveikinti, kai jie jau subręsta, o mes su jais esame septynerius metus kartu, būna liūdna, kai jie turi išeiti. Visos vykstančios šventės yra vieta, kur gali jie sugrįžti. Taip pat mes visur keliaujame. Tai irgi yra būdas susiburti.

Ar sulaukiate iš mokinių atgalinio ryšio?

Rita: Labai gera sulaukti iš jau buvusių kukumbaliukų atsiliepimų. Vienas net iš Londono rašė laišką apie tai, ką jo viduje pasėjome. Viena iš pirmųjų mergaičių rašė, kad trūksta dainų, to, kas būdavo čia, kažkokia tuštuma atsivėrusi. Ir jos viena jau sparnuota tapusi frazė – tėtis, mama, brolis atvažiuoja, bet tėvynės neatsiveši. Geriau pasakyti negalima. Jeigu mes sugebame vaikams tėvynės jausmą įskiepyti, ko daugiau bereikia?

Vytautas: Ne tiek mes, kiek pats buvimas kartu. Iš vienos pusės žiūrint, išeina šiokia tokia auka dėl valstybės, nes tu prisidedi prie jos gerovės, augini patriotą, dorą žmogų, kuriuo galima pasikliauti, kuris turi šansą nebūti vien lapelis, bet gali tapti sėkla, iš kurios paskui auga gyvybės medis. Kiekvienas iš tų kukumbaliukų turi didesnį šansą. Be abejo, Merkinėje nesame vieninteliai, yra ir kitų popamokinių veiklų, vaikai renkasi. Tiesiog norime pasidžiaugti, kad pavyko kur kas daugiau, negu patys tikėjomės. Kai pradedi mąstyti, ką padarėme, tai ir pradeda aiškėti, kiek ko pavyko. Raizgosi, pinasi kamuolys, vis didėja. Ir dabar jau kaip pasakoje meti tą kamuoliuką ir žiūri, kuria kryptimi jis nuriedės ir kur mus atves. Keistas tas pasaulis…

Mokykloje mokosi ne vien „Kukumbalio“ nariai. Ar padeda ši veikla kasdienėje pedagoginėje praktikoje?

Rita: Daina yra labai galingas, net magiškas dalykas. Mokykloje turiu gana sudėtingą klasę. Mano kabinetas yra trečiame aukšte, Merkinės vaizdai, kurie matosi pro langą, yra fantastiški. Mes gyvename tokioje erdvėje, kuri pati viską duoda. Užtenka vaikams pasakyti, kad jie atsisuktų į langą ir pažiūrėtų. Mes ten viską matome – horizontą, miestelį, bažnyčią. Įsivaizduokite advento rytus. Mano pamokos su tais vaikais yra pirmos, nes tik taip įmanoma jiems išdėstyti lietuvių kalbos dalyką. Į pamokas ateidavome visiškoje tamsoje, uždegiau advento vainiką, išdalinau jiems advento dainas ir sakiau, kad dabar kiekvieną rytą pradėsime dainomis. Ir nedegame šviesos, sakau, kad tiek, kiek matysime, tiek dainuosime. Ir visi labai noriai dainavo. O šiemet nieko nebesiūliau, laukiau, kol jie patys panorės šito. Įsivaizduokite, jie pradėjo manęs klausinėti, ar mes dainuosime. Tuomet paklausiu jų, ar išsaugojo pernai metų žodžius. Jie sako, kad ne. O aš sakau, kad dainuosime tuomet, kai jie suras žodžius. Tuomet dvi mergaitės, kurios buvo išsaugojusios žodžius, sumanė padauginti juos, tada vėl visi rytais dainavome.

Kalbino Vaiva Lanskoronskytė

Igno Stanio nuotrauka

Comments are closed.