Popiežius Benediktas XVI taikliai įvardijo civilizacijos, atkartojančios biblinio sūnaus palaidūno maištą, sutrikimą. Pasak jo, Vakaruose pastebima stulbinama neapykanta sau ir ją galima paaiškinti tik kaip kažkokią patologiją. Vakarai siekia atsiverti kitų kultūrų supratimui, tačiau visiškai nepriima savo tapatybės, savo istorijoje akcentuoja tik tai, kas slogu ir griaunama. Multikultūriškumo palaikymas vis labiau primena ne sveikintiną artimo meilę ir supratingumą, bet bėgimą nuo savęs. Vakarai tampa vis veidmainiškesni, nes neįmanoma pagarbiai priimti kito šventenybes, jei pats šventenybės, Dievo, suvokimas yra tapęs svetimas. Todėl natūralu, jog šalia fasadinio multikultūriškumo regime vis agresyvesnių įvairių pavidalų fundamentalizmo proveržių.

Kai šiandien garsiai skambinama pavojaus varpais apie tai, kad musulmonų ar kinų invazija radikaliai keičia Vakarų civilizaciją, derėtų pripažinti, jog viena iš svarbiausių tokios invazijos prielaidų – vidinis Vakarų civilizacijos nusilpimas, atsiskleidžiantis per žlugdančią demografijos krizę, vis augančią socialinę nelygybę ir susvetimėjimą, nihilistinių nuotaikų išplitimą. Civilizacija, naikinanti šeimą, vaikus suvokianti ne kaip dovaną ar džiaugsmą, bet kaip naštą, menkinanti save ir pataikavimą svetimoms įtakoms įvardijusi kaip toleranciją, griauna save iš vidaus. Šiuo atveju verta prisiminti, kad Romos imperija žlugo tikrai ne vien dėl barbarų antplūdžio, bet praradusi tikėjimą ateitimi, apsinuodijusi savidestruktyvia neviltimi. Sąvoka „mirties kultūra“ nėra metafora, retorinė priemonė, bet žlugdančios laikysenos atodanga.

***

Sociologas Zygmuntas Baumanas (Zygmunt Bauman), vienas iš solidžiausių Holokausto tyrinėtojų, teigia, kad daugybė bandymų paaiškinti Holokausto siaubą Adolfo Hitlerio (Adolf Hitler) ar jo pasekėjų psichikos sutrikimais patyrė nesėkmę, ir mums tenka pripažinti,  jog nėra bent kiek apraminti galinčio paaiškinimo, kodėl civilizuotoje Europoje galėjo vykti tokie klaikūs nusikaltimai. Galima pratęsti, kad ir kruvina stalinizmo sistema negali būti paaiškinta Josifo Stalino psichozėmis. Šalia kruvinojo diktatoriaus buvo dar tūkstančiai vykdytojų, be kurių visa sistema nebūtų įmanoma.

Kiek visa tai susiję su šiuolaikinių diktatorių siekiu užimti esą ištuštėjusią Dievo vietą? Kaip rašė Fiodoras Dostojevskis, jei Dievo nėra, tai viskas galima. Iš tiesų, kai žmogus maištauja prieš Dievą, jis netampa nei stipresnis, nei kilnesnis, priešingai, žmogaus gyvybė nuvertėja, ji jau nebėra neįkainojama dovana, bet medžiaga, kurią galima perkonstruoti ar net „patobulinti“.

***

Holokausto neigimas šiandien daugumoje Vakarų pasaulio valstybių yra prilygintas neapykantos kurstymui. Deja, nutylima, jog nacistinėje Vokietijoje žmonijos „tobulinimo“ programos natūraliai pratęsė kitose Europos valstybėse bei JAV pradėtas iniciatyvas.

1833 metais Frensis Galtonas (Francis Galton) pasiūlė eugenikos (gr. Eu-genes – gera kilmė) sąvoką, kuri labai greitai išpopuliarėjo ne tik jo gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, bet ir JAV. Galtonas aistringai siekė atrasti būdų, kaip patobulinti žmoniją. Raktas į svarbiausių žmonijos problemų sprendimą, jo įsitikinimu, galėtų būti tikslingas paveldimumo teorijos duomenų taikymas. Mes turime ne pasyviai stebėti, bet aktyviai dalyvauti „tobulinant žmoniją“. Galtono įsitikinimu, paveldimos ne tik biologinės, bet ir moralinės bei socialinės savybės. Tai reiškia, jog mes sieksime, kad tinkamos poros susilauktų kuo daugiau vaikų, o netinkamos poros susilaikytų nuo vaikų gimdymo, po kelių kartų turėsime daug tobulesnę žmoniją.

Ypač entuziastingai eugenika buvo plėtojama Kalifornijos valstijoje, JAV. Čia ne tik buvo leidžiamas pseudomokslinis žurnalas „Eugenikos naujienos“, bet ir diskusijose žmonijos tobulinimo temomis dalyvavo žymiausių universitetų profesoriai. Štai Stanfordo universiteto profesorius Deividas Džonsonas (David Johnson) sulaukė plataus palaikymo, kai 1902 metais paskelbė „kraujo ir žemės“ teoriją. Pasak šio profesoriaus, esą nekelia abejonių, kad socialinės ir moralinės savybės yra perduodamos per kraują, todėl valstybei derėtų daug daugiau dėmesio skirti deramų santuokų skatinimui ir sterilizuoti žmones, kurių palikuonys nepageidautini. Netrukus Kalifornijos valstijos pagarsėjo tuo, kad čia daugiau nei kur kitur pasaulyje padaroma prievartinių sterilizacijų. Pastarosios čia buvo įteisintos jau 1903 metais ir mažiausiai 60 tūkstančių amerikiečių per kelis dešimtmečius buvo sterilizuoti. Pradžioje prievartinė sterilizacija buvo taikoma neįgaliems, protiškai atsilikusiems asmenims, tačiau ilgainiui ji pradėta taikyti ir benamiams, alkoholikams, nusikaltėliams.

Turtingiausi amerikiečiai labai domėjosi eugenikos tyrimais ir dosniai juos finansavo. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Rokfelerio fondas dosniai finansiškai prisidėjo kuriant eugenikos taikymo programą, kurią vėliau vienas iš paremtų tyrėjų – Josifas Mengele (Joseph Mengele) pritaikė… Aušvico koncentracijos stovykloje.

Hitlerį labai domino visi eugenikos srities tyrimai. Knygoje Mano kova (Mein Kampf) jis teigia, kad pasaulyje kol kas tėra viena valstybė, kuri, nors ir nedrąsiai, bet eina teisingu pasaulio tobulinimo keliu – tai JAV.

Į šiandien dažnai trikdantį klausimą, kodėl kitose Europos valstybėse ir JAV jau pirmieji Hitlerio įsakai, nukreipti prieš žydus, nesukėlė visų pasipiktinimo, o nacistinėje Vokietijoje net buvo surengtos olimpinės žaidynės, galima iš dalies atsakyti taip: nes siekis imtis Dievo vaidmens, „tobulinti“ žmoniją, spręsti, kam gyventi, o kam mirti, pasaulyje, bėgančiame nuo Dievo, nebešokiruoja.

Beje, Niurnbergo proceso metu nacių šulai apeliavo į 1927 metais JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo Oliverio Vendelio Holmso (Oliver Wendell Holmes) pareiškimą, kad pasaulio gerovei geriau neleisti gimti vaikui, nei paskui stebėti, kaip užauga silpnaprotis, kenčiantis nusikaltėlis. Šiuo pareiškimu teisėjas gynė prievartinės sterilizacijos taikymą įstatymu numatytais atvejais.

***

Nacizmas pademonstravo, kad moksliniai tyrimai ir technikos pažanga gali būti panaudoti ir kovai prieš žmogų. Tai kuriam laikui sukrėtė žmonijos tobulinimo entuziastus ir ilgesnį laiką eugenikos, tobulos rasės sąvokos buvo sukompromituotos. Tačiau, apsitrynus atmintyje nacistinių nusikaltimų vaizdams, taikomoji eugenika atgimė naujais pavidalais – genų inžinerija, klonavimas – ir tapo dar aršesnė. Taip pat po labai ilgo laiko vėl bandyta reabilituoti infanticidą ir žmogžudystę apskritai.

Australų filosofas Piteris Singeris (Peter Singer) labiausiai išgarsėjo kova už gyvūnų teises ir vegetarizmo propagavimu. Tačiau kur kas labiau vertėtų atkreipti dėmesį į jo mintis žmogaus gyvybės tema. Pasak Singerio, du tūkstantmečius gyvavusi tradicinė krikščioniška etika šiandien jau yra praeitis. Tai esą reiškia, kad turime atsisakyti viduramžiško gyvybės šventumo supratimo. Pasak Singerio, jei mes atsisakome apeliuoti į Dievą bei su juo susijusias krikščioniškos etikos kategorijas, turime pripažinti, kad nėra jokio pagrindo daryti perskyrą tarp žmogaus ir gyvūno gyvybės. Gyvybės šventumo kategoriją etikoje turi pakeisti gyvenimo kokybės sąvoka, kuri iš esmės keičia mūsų požiūrį į tokius svarbius klausimus kaip abortas ar eutanazija.

Singeris siūlo atskirti žmogų ir asmenį ir kalbėti ne apie žmogaus, bet apie asmens teises. Žmogus – tai biologinė kategorija, nusakanti priklausomybę tam tikrai rūšiai. Asmuo – tai moralinė kategorija, nusakanti, kad būtybė yra autonomiška, gebanti savarankiškai priimti sprendimus, rinktis tai, kas jai atrodo gera, ir vengti skausmo. Kuo tokia perskyra svarbi? Pasak Singerio, ne kiekvienas žmogus yra asmuo, be to, asmeniu turi būti laikomi ir aukštesniojo išsivystymo žinduoliai, tokie kaip beždžionės, delfinai.

Kiekvieno asmens gyvybė turi būti gerbiama ir saugoma, būtina atsižvelgti į asmens interesus. Tačiau su tomis būtybėmis, kurios nėra asmenys, galima elgtis, atsižvelgiant į asmenų  interesus. Tai reiškia, kad nuo silpnaprotystės kenčiantis ar smegenų traumą patyręs žmogus neturėtų būti vadinamas asmeniu, ir tai, ar jam gyventi, ar ne, turi spręsti asmenys, kurie prisiima juo rūpintis. Taigi, Singerio nuostata atveria kelią eutanazijai ir tolesniam žmonių, kurie gali būti pripažįstami asmenimis, kategorijos mažinimui.

Singerio įsitikinimu, diskusija, kada prasideda gyvybė, yra nesibaigianti, nes priklauso nuo jos dalyvių vertybių. Todėl neprasminga ją tęsti, bet pereikime prie esą kur kas svarbesnio klausimo – kokia būtybė gali būti vadinama asmeniu? Singeriui akivaizdu, kad vaikas, esantis mamos pilve, dar negali būti vadinamas asmeniu, lygiai kaip ir naujagimis, kol visiškai sutvirtėja ir tampa savarankiškas. Tai reiškia, jog mama ar abu tėvai turi visišką teisę nuspręsti nutraukti vaiko gyvybę, kol jis dar netapo asmeniu. Pavyzdžiui, dėl fizinio ar psichinio apsigimimo. Singerio įsitikinimu, „defektyvaus“ vaiko nužudymas dažnai yra tikrasis gailestingumas tiek jo, tiek tėvų atžvilgiu. Toks vaikas būtų pasmerktas kankintis, o tėvams suteikiama nauja galimybė susilaukti sveiko kūdikio.

***

Sūnui palaidūnui teko nugrimzti į gyvenimo dugną, idant susimąstytų, kas su juo vyksta, kad bėgimas iš tėvo namų yra ne tikrasis išsilaisvinimas, bet  savidestrukcija.

Du pasauliniai karai, koncentracijos stovyklos, Holokaustas, masinio naikinimo ginklo panaudojimas, suniokota gamta, geometrine progresija augantis depresijų skaičius, vis brutalesni agresijos protrūkiai ir didėjanti panieka gyvybei – visa tai jau yra Vakarų civilizacijos „savarankiško“ tvarkymosi  vaisiai. Į skaudžias dabarties problemas stengiamasi reaguoti, stiprinant kontrolę, kuriant įvairias „minčių policijos“ atmainas. Tačiau visa tai primena desperatišką trepsėjimą pelkėje, nuo kurio situacija tik dar prastėja. Esame sukūrę įspūdingų mašinų, turime nematytų galimybių manipuliuoti aplinka ar net savo pačių kūnais, tačiau, panašiai kaip Ieva ir Adomas, paragavę Pažinimo medžio vaisiaus, tik dar labiau įsitikiname, kokie esame trapūs, jaučiamės niekam ir pirmiausia – patys sau, nereikalingi.

Grįžtant prie dabartinės Vakarų civilizacijos palyginimo su priklausomybės kamuojamu žmogumi, didžiausias panašumas yra stiprus neigimas ir bandymas sau ir kitiems įrodyti, kad viskas gerai, aš viską kontroliuoju ir puikiai tvarkausi. Tačiau vis sunkiau „nepastebėti“, kad gyvenimo „toli nuo tėvo namų“ sumanymas patyrė bankrotą.

Šioje situacijoje ypač svarbus klausimas – o kas šiuo atveju sulaiko sūnų palaidūną nuo grįžimo pas Tėvą? O gal apsisprendimo tapti palaidūnu priežastis nėra vien gerovės troškimas? Galbūt derėtų įdėmiau įsižiūrėti į tai, ar viskas buvo gerai brolių santykiuose Tėvo namuose? Ar mes, krikščionys, šiandien liudijame viską tveriančią Tėvo meilę, ar vyriausiojo brolio nepasitikėjimą ir priešiškumą?

Fragmentas iš Andrius Navicko knygos KELIO BENDRIJA.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *