Visi mes esame patyrę nerimo, baimės ir jaudulio. Ir tai visiškai normalu. Mūsų kūnas reaguoja į išorinius dirgiklius, patogumų trūkumą tam tikroje neįprastoje situacijoje.

Bet kartais nerimas gali tapti visą laiką trunkančia būsena, iš kurios nepavyksta išsivaduoti. Tokiu atveju nerimas perima kontrolę į savo rankas ir mes tampame tartum bejėgiai jo valdose.

Nėra lengva pasakyti, kur esti riba tarp streso, patiriamo nerimo ir nerimo sutrikimo. Dažniausiai atsakymą gali pateikti tik laikas, paties žmogaus savęs stebėjimas ir specialistų nuomonė.

Nerimo sutrikimas – tai nėra vien nesugebėjimas atsipalaiduoti ar pasidavimas stresui, kaip gali pasirodyti. Tai nuolatinis jausmas, kuris niekaip nesibaigia, geriausiu atveju tik šiek tiek atslūgsta. Tai tarsi nuolatinė migrena, kuri nepraeina. Mes tampame dirglūs, jautrūs, nuolat įsitempę, pavargę, sunkiai gebame susikaupti, išsimiegoti ir rasti motyvacijos. Ir tai nėra vien mūsų emocinė būsena. Nerimas labai stipriai veikia ir mūsų kūną. Kiekvienas organizmas yra skirtingas ir įvairiai reaguojantis į nerimą, bet dažniausiai nerimo sutrikimas stipriai paliečia skrandžio, žarnyno veiklą, sąlygoja galvos skausmus ar net dėl jo išsivysto širdies ligos, įvairios sveikatos problemos.

Verta paminėti ir tai, kad nerimo sutrikimas gali pasireikšti ne vienu vieninteliu būdu – jis gali pasirodyti panikos priepuolių, fobijų, socialinio nerimo ar generalizuoto nerimo formomis, kitais giminingais sutrikimais. Ir tai laikoma ne jautrumo ar silpnumo pasekme, bet liga, kuri atsiranda mūsų smegenims neišskiriant pakankamai dopamino hormono ir kitų medžiagų. Liga, kurią būtina gydyti, nes kitu atveju ji gali sugriauti mūsų gyvenimą ir pasmerkti mus nuolatinei kančiai ir nevisaverčiam gyvenimui.

Generalizuotas nerimas diagnozuojamas, kai pacientui nuolatinė nerimo būsena, kuri tęsiasi ir nesant aiškiai identifikuojamoms priežastims ar dirgikliams, nepraeina po pusmečio. Kai žmogus jaučia nerimą dėl tokių dalykų, dėl kurių seniau visai nesijaudindavo, o išorinės sąlygos nepakito.

Dar vienas simptomas – nuolatinis nuovargis. Įsivaizduokite, kad visas jūsų kūnas nuolat įsitempęs, pulsas pakilęs, jūs prakaituojate, jums tvinksi smilkiniuose, raižo pilvą ir jaučiate gumulą gerklėje, jums tirpsta kojos, rankos arba kankina raumenų traukuliai, akies tikas… ir tokia būsena tęsiasi kiaurą parą. Ar galite įsivaizduoti, kaip stipriai tai nualina mūsų organizmą? Jaučiamės lyg nuolat bėgdami maratoną. Todėl ir nuolat jaučiamės pavargę, nes kūnas išnaudoja visą mūsų turimą energiją gynybai.

Taip pat daugeliui pasireiškia miego sutrikimai. Dažnai nemigos, neramaus miego, nuolatinių košmarų ir prabudinėjimų forma. Jei nerimas mus kankina kartu su depresija – kartais galime kaip tik jaustis nuolat mieguisti, negalintys išlipti iš lovos, bet miegas vis dėlto dažnai būna neramus ir nesuteikiantis poilsio jausmo.

Fobijų atveju jaučiami visi šie nemalonūs pojūčiai, susiduriant su situacija, kurios neracionaliai siaubingai bijome. Pavyzdžiui, jaučiamas nuolatinis nerimas, kad lėktuvas, kuriuo skrendate, būtinai nukris. Arba, kad miegant uždusite, todėl bijote užmigti. Į fobijų sąrašą įeina ir agorofobija, klaustrofobija, kai žmogus paniškai bijo mažų arba didelių erdvių. Ir hipochondrija, kai nuolat diagnozuojame sau naujų ir įvairių ligų, pradedame net jausti simptomus ir įtikiname save, kad sergame.

Socialinio nerimo atveju žmogus vengia socialinių dirgiklių ir negali pakęsti susitikimų su nepažįstamais žmonėmis arba situacijų, kai būna daug žmonių aplinkui. Žinoma, galėtume sakyti, kad daugumai intravertų ar drovesnių, kompleksų turinčių žmonių šie dalykai nėra jaukūs ar malonūs, bet, esant socialiniam nerimui, tai peržengia nejaukumo ar nepatogumo ribas. Tai paniška baimė ir paranoja, jausmas, kad visos akys nukreiptos būtent į jus, jog apie jus visi kalba, visi iš jūsų juokiasi. Kartais šie pojūčiai būna tokie stiprūs, kad trukdo palaikyti santykius, eiti į mokyklą, dirbti su kolegomis, bendrauti.

Panikos priepuoliai gali prasidėti labai staigiai ir netikėtai. Staiga visas mintis ir kūną apima tartum tiršta migla, jaučiama tokia panika, kurios negebame suvaldyti. Dažnai erdvė aplink mus pradeda suktis, galima apalpti ar gali prasidėti traukuliai, jei turime polinkį į juos. Neretai žmogus mano, kad jam širdies smūgis, nors iš tikrųjų panikos priepuolis – simptomai ir savijauta tikrai panašūs. Panikos priepuolio metu negalime patikėti, kad nemirštame ir išgyvensime tai. Didžiausią nerimą sergantieji panikos priepuoliais patiria nuolat galvodami, kada ir kaip panikos priepuolis prasidės, ką darytų, jei prasidėtų ir pan. Dažnai nerimą sukuria nors menkiausia mintis, kad panikos priepuolis gali mus ištikti.

Potrauminis sindromas nuolat kelia nerimo būseną, nes mintimis grįžtame į traumuojančias patirtis, kurias teko išgyventi ir tarsi iš naujo vis patiriame tą siaubą ir baimę, kančias. Tai yra šiek tiek kas kita nei nerimo sutrikimas, bet panašūs simptomai gali pasireikšti ir sergančiam nerimo sutrikimu. Traumuojantis ar trikdantis potyris gali būti žinomas tik sergančiajam ir iš šalies atrodyti visai paprastas – kaip kad scena, kai močiutė kaime skerdė kiaulę ar patyčios patirtos mokykloje. Nors maža asociacija ir žmogus puola į paniką ir vėl iš naujo išgyvena tą stiprią neigiamą emociją.

Perfekcionizmas taip pat laikomas viena iš nerimo sutrikimo rūšių. Nuolatinis savęs kaltinimas, nuvertinimas, vertimas daryti vis daugiau ir daugiau, geriau ir geriau bei nepasitenkinimas esamu rezultatu, nesibaigiantis noras atlikti daugiau ir geriau, gražiau. Taip pat, perfekcionistus kamuoja stipri klaidų baimė.

Perfekcionizmas neretai būdingas ir sergantiems obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu (įkyrios mintys ir veiksmai, kai, pavyzdžiui, negalite nurimti, kol būtent tris kartus neperbrauksite plaukų prieš išeidami). Žmogus negali palikti namų tris valandas, nes makiažas buvo atliktas, jo manymu, netobulai, todėl reikia viską nuvalyti ir pradėti iš naujo.

Taip pat ir su valgymo sutrikimais ar nimfomanija, kuriais sergantieji niekaip negali pasitenkinti turimu kūnu, esama situacija ar negali sukontroliuoti savo norų, veiksmų bei troškimų. Anoreksijos ir bulimijos atveju tai galima būtų pavadinti ir tam tikra fobija, kai jaučiamas nuolatinis nerimas dėl savo kūno masės, ir vaizdas veidrodyje retai atitinka savęs įsivaizdavimą.

Nuolatinis abejojimas savimi yra viena iš dažniausiai pasitaikančių būsenų, sergant nerimo sutrikimu. Kas jei aš homoseksuali? Ar mano vyras tikrai mane myli? Ar aš tikrai jį myliu? O jei aš laukiuosi, nors nesu turėjusi lytinių santykių? Tokios mintys dažnai būna neracionalios, bet labai kankinančios. Kartais tokios abejonės gali įgauti obsesijos pavidalą, kai paniškai bandome atsakyti į klausimus, ypač į tuos, į kuriuos negalime atsakyti tiksliai ir nėra kaip jų patikrinti.

Nuolatinis nerimas gali eiti koja kojon su depresija. Nuolatinė įtampa ir neigiamos emocijos gali mus palaužti ir atimti visas jėgas, motyvaciją.

Kiekvienas atvejis yra unikalus, nėra vienos formulės, kuri tiktų visiems. Vieniems depresija yra nerimo sutrikimo pasekmė, kitiems – atvirkščiai.

Psichiniai sutrikimai ir psichologinės problemos mūsų visuomenėje vis dar yra stigmatizuojamos. Į sergančiuosius dažnai žiūrima kaip į silpnus, nesugebančius susidoroti su savo problemomis, dėmesio reikalaujančius individus, o lankytis pas psichoterapeutus, psichiatrus ar gydytis ligoninėje yra gėdinga. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl lietuviai taip dažnai pasirenka savižudybę ir bijo kreiptis pagalbos.

Reikia suvokti, kad visi čia aprašyti sutrikimai yra ligos, o ne charakterio trūkumai ar silpnumo apraiškos. Jie atsiranda sutrikus žmogaus vegetacinei, nervinei sistemai, kai smegenys išskiria per mažai arba per daug tam tikrų hormonų. Dažnai gydymui būna pasitelkta psichoterapija ir, reikalui esant, medikamentinis gydymas. Artimieji gali taip pat padėti žmogui sveikti ir palaikyti jį sunkią valandą, jei žino, kaip padėti.

Tokiais atvejais, nereikėtų vartoti tokių frazių kaip „pralinksmėk“, „kitiems būna blogiau“, „esi tinginys“, „esi silpnas“, „privalai susiimti“, „privalai tai padaryti“, „tau vėl blogai? Juk vakar atrodei geriau“, „atrodai gerai, džiaugiuosi, kad pagaliau tampi normalus“, „matau, jog tau jau gerai, kad ir ką sakytum“ ir pan.

Kalbėkitės su kenčiančiu žmogumi, stenkitės jį palaikyti ir būti šalia, padėti nesijausti izoliuotam ar nenormaliam. Nes tai tokia pati liga, kaip kad atsiradęs auglys ar opa. Ir žmogus pats nėra kaltas, kad ja susirgo. Tai galėjo nutikti dėl tam tikrų hormonų disbalanso, įgimto jautrumo, išorinių stiprių dirgiklių ar traumų, genetikos bei paveldimumo.

Likite sveiki ir rūpinkitės savimi!

Pagal health.com ir kitą užsienio spaudą parengė Dominyka Navickaitė 

One Comment