Abū Hāmid Muhammad ibn Muhammad al-Ghazālī arba Al-Ghazali (1058–1111) – vienas garbingiausių islamiškosios minties autoritetų, filosofas, teologas, mokslininkas ie mistikas. Dauguma musulmonų Al-Ghazalį laiko islamo atnaujintoju, kurio mokymas pasirodė tuomet, kai tarp filosofų ir teologų, racionalistų bei tradicionalistų, mistikų ir ortodoksų buvo daug nesutarimų. Tuo tarpu Algazelis, kaip paprastai Vakaruose jis vadinamas, pamėgino šiuos požiūrius sujungti į viena.

Žymiausias Al-Ghazalio veikalas – „Religinių mokslų atgimimas“, kuriame jis apibrėžia esmines sufijų vertybes ir idealus – kantrybę, meilę, asketizmą, taip pat „Laimės alchemija“, paskatinusi naują sufizmo bangą Irane. Skaitytojams pateikiame filosofo mintis, kurias užrašė ir į knygą „Išminties spinduliai“ sudėjo Al-Ghazalio mokiniai.

– Kol neišvalysi iš savo širdies meilės šitam ir anam pasauliui, ji netaps meilės Viešpačiui vieta, juk sėkla nemetama į užsėtą dirvą, ir niekas nerašo ant lapo, kuriame jau užrašyti žodžiai.

– Pats žmogus negali Jo pažinti. Jis pažįstamas tik per Jį patį.

– Visas pasaulis yra Jo Dieviškojo meno rezultatas, ir visiems Jis yra priežastis ir galutinė stotelė.

– Kaipgi protu, dvasia ir jausmais galima Jį pažinti? Jei pats Kūrėjas neatvers žmogui pažinimo kelio, kaip jis sužinos apie Dieviškumą?

– Abejonė yra kelias į tiesą. Kas neabejoja – nemato, kas nemato – nesupranta, kas nesupranta – klaidžioja aklai.

– Malonumas šiame pasaulyje – tartum žaibo žybsnis, nebūna naudingas. O kentėjimas šiame pasaulyje – tartum tamsus debesis, nebūna amžinas. Tad nereikia prisirišti prie malonumo ir kankintis dėl sunkumų.

– Šiame pasaulyje žmogus yra lyg raitelis, per kaitrą sustojęs medžio pavėsyje. Po valandėlės jis paliks šį medį ir keliaus toliau.

– Du be reikalo kankinosi ir be naudos liūdėjo: pirmasis – tas, kuris rinko gėrybes ir jų nepabandė, antrasis – mokėsi, įgavo žinių, tačiau jų nepanaudojo.

– Dvasiškai augti reikalingos didelės pastangos, o kitų nepagarbą galima užsitarnauti ir dėl mažų darbų. Lygiai kaip kad norint ant pečių užsikelti akmenį reikia rimtai pavargti, o jį numesti ant žemės užtenka ir menko judesio.

– Trys žmonių tipai žino tikrąją trijų dalykų vertę: senoliai – jaunystės, ligoniai – sveikatos, o skurstantieji – gerų darbų.

– Būk išmintingas ir skaistus, tuomet apsisaugosi nuo pavyduolių ir šmeižikų. Juk pavyduolių išpuoliai nekenkia išmintingajam, o šmeižikiškos apkalbos – skaisčiai gyvenančiajam.

– Kvailiui nėra nieko geriau už tylėjimą. Kas tai suprato, jau ne kvailys.

– Tris dalykus galima įgyti kitų trijų dalykų dėka: išsigelbėjimą – kantrybės dėka, didybę – dosnumo dėka, pergalę – teisingumo dėka.

– Gerovė būna trijų rūšių: tikėjimo, turto ir kūno. Tikėjimo gerovė yra atsisakyti kūniškų geismų ir saugoti širdį nuo pavydo. Turto gerovė – tai pareigų vykdymas ir pagalba stokojantiesiems. Kūno gerovė priklauso nuo nedidelio maisto kiekio.

– Gerai nusiteikęs žmogus puikiai jaučiasi ir sapnuose, ir realybėje, nes tai, kas jo žodžiuose ir veiksmuose, tas pat ir mintyse bei sapnuose.

– Protas yra kelrodis tik iki Jo slenksčio. Jo paties dosnumas atves tave iki Jo paties.

– Pyktis ir aistra – gyvuliški bruožai, o pažinimas ir išmintis – žmogaus grožis.

– Aistra – lyg žirgas, o pyktis – šuo tavo kūne. Laikyk juos pusiausvyroje su gudrumu.

– Visus visatos pasaulius pavergsi, jei tik įveiksi savo aistras.

– Uodas gyvena trumpiau už dramblį, nes kraujasiurbiai yra neilgaamžiai.

– Kam tau vynas? Juk tavo gyvenimas ir be jo yra tartum ėjimas per apledėjusį kelią, nešantis stiklo nešulį ir dar su luošu asilu.

– Neišmanėlių įprotis yra tiesą pažinti per žmones, o ne žmones per tiesą.

– Būtis be patirties yra tolygi nebūčiai. Patirtis – tai tavo paties įgytas protas.

– Mokslas yra naudingas tik derinant jį su veiksmu, kitaip jis bus savitikslis.

– Bent kartą atsisakyk savo sielos ir proto, tuomet būsi vedamas Tiesos.

Parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *