Ši anglų rašytojo esė paskelbta 1908 metų rinktinėje, tačiau vargu ar bent kiek prarado aktualumą ir šiandien.

Pastebėjau, kad mūsų knygos ir laikraščiai naujai pataikauja turtingiems ir galingiems. Ankstesniais laikais pataikavimas buvo tiesmukesnis, o melas – aiškesnis. Norėdamas įtikti turtuoliui, varguolis sakydavo, kad šis išmintingesnis, drąsesnis ir gražesnis už visus kitus pasaulio gyventojus. Net turtingieji galėjo susigaudyti, kad tai – pataikavimas, ir žalos jis darė nedaug. Kai dvariškiai šlovino karalių, jam priskirdavo neįtikėtinų savybių: jie tvirtino, kad jis tarsi saulė, ir tenka prisimerkti, kai karalius įeina, jog jis gyvybiškai svarbus visiems kaip oras, kad sugebėjo užkariauti visą pasaulį. Toks metodas nebuvo pavojingas pirmiausia dėl dirbtinumo, nes tarp realaus karaliaus ir jo kuriamo įvaizdžio nebuvo nieko bendro.

Deja, mūsų laikais atsirado subtilesnis ir todėl kur kas žalingesnis pataikavimas. Turčiui mes sakome dalykus, kurie nėra tolimi tiesai: jis verslus, sugeba sau panaudoti kiekvieną akimirką, daug sportuoja, mėgsta tapybą ar lengvai susiranda pažįstamų, moka slėpti jausmus, – o paskui be galo išpučiame šios paprastos savybės svarbą.

Tie, kurie šlovina Karnegį, netvirtina, kad jis drąsus kaip Marsas ir išmintingas kaip Saliamonas. Tai būtų niekai. Tai būtų taip pat sąžininga, kaip pareikšti, kad tikroji pagyrų priežastis yra jo turtas. Tie, kurie rašo apie Pierpontą Morganą, nebando mūsų įtikinti, kad jis nuostabesnis už Apoloną, tai būtų nieko blogo. Tačiau jie elgiasi kitaip: jie paskelbia menkaverčių tiesų apie tai, kaip jis mėgsta rengtis, kad myli kates, nemėgsta gydytojų ir taip toliau, o paskui, remdamiesi šiomis detalėmis, bando įrodyti, jog jis – pranašas ir gelbėtojas, nors iš tiesų jis – eilinis kvailokas žmogelis, kuris kažkodėl mėgsta kates labiau nei gydytojus.

Senovės pataikūnai žinojo, kad karalius yra niekuo neišsiskiriantis žmogus, todėl bandė pagyromis kurti ypatingą jo įvaizdį. Dabartinis pataikūnas gudresnis: jis priima kaip duotybę, kad turtuolis yra ypatingas, todėl jo paprastos savybės esą visiems turi būti įdomios.

Kaip tai daroma? Šis metodas puikiai atsiskleidžia, atsivertus vieno talentingo žurnalisto pokalbių su šešiais turtingiausiais Britanijos gyventojais rinkinį. Pataikūnas išmoningai derina griežtą tiesą su garbinimo ir slėpinio atmosfera.

Įsivaizduokite, jog rašote geranorišką apybraižą apie Pierpontą Morganą. Tikėtina, kad jums nėra ko pasakyti apie jo idėjas ir skonį, tačiau jums atsiveria platus veiklos laukas, jei imsitės vardyti tai, kuo jis nesižavi ir apie ką nemąsto. Pavyzdžiui, parašysite: „Jo nežavi naujosios tendencijos vokiečių filosofijoje, nei panteizmo platumos, nei rūstus neokatalikybės džiaugsmas.“

Tiesą tariant, apie ką tik užėjusią namų darbininkę misis Higgs galima pasakyti dar nuostabesnių dalykų: „Šios ponios negalima laikyti Luazi pasekėja, nors kartu būtų klaida tapatinti jos pažiūras su Harnacku.“ Puikus metodas: pataikūnui jis leidžia kalbėti apie viską, išskyrus patį pataikavimo objektą. Taip pat ir šiam objektui suteikiamas ryškus, nors ir keistokas spindesys, o mes įtaigaujami manyti, kad aptariamas žmogus didvyriškai įveikė dvasinio pasirinkimo kančias, nors jis apie tokį pasirinkimą nieko nenutuokia. Puikus metodas, tik jis būtinai turėtų būti naudojamas ne tik rašant apie milijonierius, bet ir apie namų šeimininkes.

Yra ir kitas metodas, išpopuliarintas žurnalistų: turtingus žmones be mažiausio tam pagrindo vadina „paprastais“, „kukliais“ ar „santūriais“. Paprastumas ir kuklumas – puikiausios savybės pasaulyje. Dėl santūrumo nesu tiek tikras. Maža to, manau, kad iš tiesų kuklūs žmonės nelabai santūrus, o tuo labiau paprastuoliai. Kad ir kaip būtų, paprastumas ir kuklumas – labai retos ir ypač vertingos dorybės, ir apie jas derėtų atsargiai kalbėti. Nedaugeliui pavyksta bent retsykiais būti kukliems, o paprastumui reikia herojiškos kovos. Tokios savybės – ne tušti žodžiai, kurie dera pataikavimui. Pranašai ir teisuoliai narsiai kovojo už tai ir neretai patyrė skaudžių pralaimėjimų. Nepaisant to, turtuolių gyvenimų aprašymuose tiesiog knibžda tokie epitetai. Jei žurnalistui tenka aprašyti vertelgą ar politiką (kas iš tiesų viena ir tas pat), jis būtinai pareikš: „Ponas Midas su kukliu juodu fraku, baltais it sniegas marškiniais ir pilkomis kelnėmis, su paprastu žaliu kaklaraiščiu ir kukliu gvazdiku atlape.“ Tarsi mes iki šiol manėme, kad toks herojus privalo nešioti purpurinį fraką su blizgučiais, o jo atlape turi žaižaruoti fejerverkai.

Tai gana kvaila, kai kalbama apie kasdienį turčių gyvenimą, tačiau visai begėdiška, kai kalbama apie įvykį, kuris net politikams yra rimtas. Turiu galvoje mirtį.

Išvarginęs mus velionio kostiumo aprašymu, išsamiai apibūdinęs namus, kuriuose tiek prabangos, jog vargu ar galima tai vadinti namais, pataikūnas žurnalistas be skrupulų vadina aplinką kuklia ir ragina mus pajusti tylių, paprastų laidotuvių žavesį. O kokios dar gali būti laidotuvės? Taip pat ir prie turčiaus kapo, kuriam derėtų jausti tik bežodį gailestį, nuolatos skamba nepakeliamai beprasmiai žodžiai.

Pamenu, kai mirė vienas iš turtingųjų, laikraščiai aikčiojo, kad susirinko visi įtakingi žmonės, jog buvo tikra jūra gėlių, tačiau tuo pat metu vadino jas „paprastomis ir kukliomis laidotuvėmis“. Viešpatie, o ko jie tikėjosi? Žmonių aukojimo? Paklaikusių raudotojų? Šermenų žaidynių? Bijau, kad žurnalistai net nenutuokia apie pagoniškas triukšmingas apeigas ir žodžius „paprastas“ bei „kuklus“ vartojo automatiškai, kaip savaime suprantamus dalykus, kaip būtiną pataikavimo elementą, kuris supaprastina darbą tiems, kuriems tenka greitai ir dažnai ką nors rašyti.

Greitu laiku epitetas „kuklus“ taps tarsi „garbusis“, kurį, jei tikėtume gandais, japonai vartoja prieš kiekvieną daiktavardį. Pavyzdžiui: „Padėkite savo garbiąją skrybėlę į garbiąją lentyną.“ Arba – „Malonėkite nusivalyti savo garbiuosius batus.“

Gali būti, kad jau greitai mes perskaitysime, jog kuklus karalius išėjo susitikti su tauta kukliai nuo kojų iki galvos apsirengęs auksu, su kuklia dešimties tūkstančių lordų palyda. Tai nepriimtina. Jei nori šlovinti blizgesį, šlovink būtent blizgesį. Kai kitą kartą sutiksiu turčių, lėtai prieisiu prie jo ir kreipsiuosi į jį rytiečių valdovų prašmatnaus etiketo dvasia. Labai tikėtina, kad jis pabėgs.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas KELIONĖ.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *