Siūlome pokalbį su psichologe Justina Kaliatkaite apie priklausomybe sergančių žmonių artimuosius: jų problemas, dilemas ir galimybes.

Sakoma, kad priklausomybė – tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Kita vertus, tai reiškia, kad daug kas priklauso ne tik nuo priklausomo žmogaus, bet ir nuo jo artimųjų, ar ne?

Kai artimas žmogus suserga, mes darome viską, kad jam padėtume, ieškome efektyviausių gydymo būdų ir t.t. Savaime suprantama, jog taip elgiasi ir priklausomo žmogaus artimieji. Tačiau priklausomybės ligų atveju esama paradokso – įprasta artimųjų pagalba, deja, labai dažnai priklausomam žmogui padeda ne sveikti, bet toliau sirgti.

Priklausomybei progresuojant žmogui darosi vis sunkiau susitvarkyti su kasdieniais uždaviniais bei atsakomybėmis, kol ilgainiui jis tampa visiškai nepajėgus jų išpildyti. Tuo tarpu artimieji mobilizuoja savo pajėgas ir stengiasi užglaistyti galimus negatyvius svaigalų vartojimo padarinius. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus nebesusitvarko su savo atsakomybėmis darbe, jei dėl užgėrimų periodų atsiranda pravaikštų, artimieji patys skambina į jo darbovietę, pasakodami tokį elgesį pateisinančias sukurtas istorijas. Be to, priklausomybė juk „kainuoja“, o mokama šeimos biudžeto sąskaita. Artimieji kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad šeima nepajustų ekonominių sunkumų. Pavyzdžiui, itin dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio vyro žmona pradeda dirbti keliuose darbuose.

Tačiau sunkumai darbe – tik viena gyvenimo sferų, kuriose dėl priklausomybės atsiranda problemų bei kaupiasi praradimai. Iškyla grėsmė priklausomo žmogaus socialiniam statusui bei jo turimiems socialiniams kontaktams. Tuo tarpu artimieji paprastai iš visų jėgų stengiasi išlaikyti darnios, sveikos šeimos regimybę bei žlungantį priklausomojo kaip patikimo žmogaus įvaizdį. Todėl apmoka besikaupiančias priklausomo žmogaus skolas. Ilgainiui dėl nevaldomo priklausomo žmogaus elgesio vis dažniau neigiamai atsako į draugų ar artimųjų kvietimus pasisvečiuoti, vėlgi argumentuodami netikromis istorijomis. Šitaip visa šeima pamažu pradeda izoliuoti save nuo išorinio pasaulio.

Arba dar vienas pavyzdys – priklausomam žmogui sunkiai pakeliant alkoholinę abstinenciją artimieji patys pasirūpina jo nugabenimu į kliniką detoksikacijai, arba pastarąją procedūrą suorganizuoja tiesiog namuose.

Apibendrinant daugeliu minėtų atvejų, tam tikra prasme tokia pagalba priklausomam žmogui tiesiog sudaro patogias sąlygas vartoti. O kai patogu, kam reikia ką nors keisti? Priklausomas žmogus neigia savo ligą ir tampa įgudusiu manipuliatoriumi. Neretai jis jaučiasi auka ir pats įtiki, kad svaigalai yra vienintelis būdas atsipalaiduoti ir kompensuoti „pasaulio neteisybę“. Tam, kad jis atsisakytų tokios iliuzijos, reikia, kad jis pradėtų jausti, jog jo gyvenimo būdas susijęs su skaudžiais praradimais ir nepatogumais.

 Labai kraupiai skamba ypač artimiesiems, kai jiems yra sakoma: leiskite savo artimam žmogui nusiristi iki dugno, leiskite jam paliesti dugną. Dažnai girdime istorijų, kai žmogus iš to dugno ir nepakyla, nusižudo. Artimajam tenka spręsti dilemą, iš vienos pusės jis gali rizikuoti ir leisti brangiam  žmogui visiškai degraduoti arba nuspręsti, kad čia unikalus atvejis ir rūpestis bei meilė įveikia visas kliūtis.

Artimieji išsigąsta išgirdę, kad priklausomam žmogui reikia leisti patirti visas priklausomybės pasekmes. Nelengva priimti ir tai, jog toks žingsnis nesuteikia garantijų, kad visa tai turės laimingą pabaigą. Kiekvienas žmogus turi savo „dugną“: vienam priklausomam žmogui, idant atsirastų motyvacija keistis, pakanka netekti darbo, įsisąmoninti aplinkinių žmonių kančias, kitam reikia netekti šeimos, būsto, sveikatos, laisvės. Būna, kad priklausomas žmogus „praregi“ tik tuomet, kai suvokia, jog liko vienui vienas, nes visi aplinkui nusisuko, šeima jo išsižadėjo. Taip pat yra ir tokių atvejų, kai žmogus, nebepakeldamas priklausomybės keliamų kančių, pasirenka ne sveikimo kelią, bet pakelia prieš save ranką ar tiesiog organizmas neatlaiko tokio gyvenimo būdo. Tačiau tai sukontroliuoti ne artimųjų galioje.

Labai dažnai artimieji į patarimą pradėti patiems elgtis kitaip – nustoti „kaišioti pagalves“ vis dažniau „klumpančiam“ priklausomam žmogui – reaguoja skeptiškai ar net priešiškai. Paprastai esama labai stiprios iliuzijos, jog „mūsų atvejis kitoks“. Galbūt dar per mažai stengėmės, galbūt kažką darėme ne taip, arba kažko nepadarėme, o gal dar turime kiek pakentėti ir priklausomas žmogus pagaliau susipras, pradės keistis. Neretai artimieji paprastai būna labai įsibauginę ir pavargę, tiesiog prisiima aukos poziciją: ką čia jau padarysi, jei jau taip nutiko, tai yra „mano kryžius“ ir turiu jį kantriai nešti. Artimieji įtiki, kad jei tik priklausomą žmogų paliks jo valiai, pastarasis tiesiog pražus.

Viena iš rimčiausių užduočių yra suvokti, kad be atsitraukimo ir „pagalbos“ nutraukimo, galimybių, kad kažkas pasikeis, deja, labai maža. Neleisdami žmogui patirti visų dėl jo priklausomybės susikaupusių praradimų, artimieji tiesiog tampa jo bendrakeleiviais ilgame savinaikos kelyje.

 Ką reiškia atsitraukimas? Ar tai, kad visiškai ignoruoti tą žmogų, su juo nebendrauti, o gal dar bandyti kalbėti apie ligą? Nes kaip pasakyti, pavyzdžiui, mama – leisk sūnui ar dukrai kristi?

Atsitraukimas bei leidimas priklausomam žmogui patirti visas jo nevaldomo elgesio pasekmes artimųjų neretai suvokiamas kaip visiškas kraštutinumas: nebendrauti, atsiriboti, išsiskirti. Kartais nutinka ir taip, tačiau kartais tereikia tame pačiame santykyje patiems būti kitokiems.

Konsultacijų metu artimieji kalbėdami apie savo gyvenimą nejučiomis pasakoja savo priklausomo žmogaus istoriją, o vietoj įvardžio „aš“ vartoja įvardį „mes“. Atsitraukimas – yra procesas. Tai grįžimas į „aš“. Kadangi pagalba priklausomam žmogui tampa tiesiog įprastu būdu „būti“, reikia mokytis būti kitaip.

Pirmas svarbus žingsnis – padedančio elgesio atsisakymas. Tai toks elgesys, kuris panaikina ar  sušvelnina priklausomybės pasekmes. Šiuo atveju artimieji turi tiesiog „pagauti save už rankos“, kai labai norisi taip „padėti“. Kitas žingsnis – emocinis, psichologinis atsitraukimas. Artimųjų savijauta priklauso nuo priklausomo žmogaus nuotaikos bei elgesio. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus tądien negeria, yra pakilios nuotaikos, tuomet ir artimieji atsipalaiduoja, tampa džiugūs, laimingi. Tačiau pakanka priklausomam žmogui kiek „apniukti“, artimieji taip pat sunerimsta, pradeda baimintis, kad gali padaryti ką nors „ne taip“, kas „išprovokuos“ užgėrimą. Psichologinis ir emocinis atsitraukimas – tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu artimieji iš naujo mokosi išgirsti, suprasti save, leisti sau jausti, ir gyventi savo gyvenimą. Artimiesiems labai svarbu suvokti, kad nuolatiniai priklausomojo kaltinimai realiai nėra susiję su jų elgesiu, bet veikiau yra ligos apraiška.

Tačiau emocinis atsitraukimas gali atrodyti labai panašus į paprasčiausią egoizmą, nes štai artimas žmogus „skęsta“, o tu paprasčiausiai bandai išgelbėti save.

Iš tiesų priklausomo žmogaus artimieji neretai klaidingai mano, kad emocinis atsitraukimas yra savotiška išdavystė, bėgimas nuo problemų. Kai vienas iš artimųjų pradeda svarstyti atsitraukimo galimybę, jo abejones ir  mintis, jog toks sprendimas egoistiškas, neretai pastiprina kiti priklausomo žmogaus aplinkos žmonės. Bene tipinė situacija, kai priklausomo asmens sutuoktinis nusprendžia liautis savo žmogų gelbėti nuo jo elgesio pasekmių, tuomet stipriai sukyla pastarojo tėvai ar kiti artimieji, garsiai smerkdami tokį pasirinkimą. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, jog priklausomo žmogaus artimieji neišvengiamai „užsikrečia“ nesveiku santykiu su savimi ir aplinkiniais, jie taip pat serga, o tokiu elgesiu stengiasi išlaikyti nusistovėjusią pusiausvyrą. Įsijaučiama į gelbėtojo vaidmenį ir vadovaujamasi iliuzija, kad gali pakeisti kitą žmogų, ir neturi teisės gyventi savo gyvenimo, kol to nepasieksi. Paprastai motyvacija emociniam atsitraukimui atsiranda tik tada, kai artimieji pasiekia savo „dugną“. Tuomet artimieji pripažįsta, kad situacija yra visiškai nevaldoma ir jie nepajėgūs jos kontroliuoti. Vienintelė konstruktyvi išeitis – pradėti rūpintis savimi. Šis rūpestis – tai svarbus žingsnis kelyje į sveikimą. Kai kalbame apie priklausomybę, galioja taisyklė: kai suserga vienas žmogus, aplink jį pradeda sirgti ir kiti, kai kas nors pradeda sveikti, tai tampa galimybe keistis ir sveikti aplinkiniams.

Kaip reikia kalbėtis su priklausomu žmogumi apie jo ligą? Ar raginimas gydytis yra bergždžias? Ar apskritai priklausomas žmogus gali išgirsti kitą?

Aktyviai geriantis ar vartojantis žmogus artimųjų prašymų ar skatinimų gydytis tiesiog negirdi. Artimieji bando kalbėtis ir ieško vis naujų būdų, kaip įtikinti priklausomą žmogų liautis gerti ar vartoti narkotikus. Tie pokalbiai paprastai yra labai stipriai emociškai „įkrauti“, kadangi santykis yra tapęs komplikuotas. Todėl ir tokiame pokalbyje dažniausiai gausu įsisenėjusių kaltinimų ar nevaldomų pykčio proveržių. Pokalbiuose su priklausomu žmogumi artimieji dažnai griebiasi grasinimų: „jei taip, tai šitaip“. Tai „slidus“ dalykas. Jei artimieji pagrasina, tačiau to vėliau to neįgyvendina, erdvė priklausomo žmogaus manipuliacijoms tik dar labiau išsiplečia. Kita vertus, ultimatumai pokalbyje gali būti veiksmingi, tik jei tai nėra emocijų iškrova, o sąmoningas sprendimas brėžti ribas ir jų laikytis. Todėl iki tol, kol ultimatumas išsakomas balsu, jis turi vidujai būti subrandintas.

Kalbant su priklausomu žmogumi svarbu susitelkti ties savimi, kalbėti apie save. Tikimybė, kad tokiu būdu būsi išgirstas gal itin ir neišauga, tačiau adresatas gal reaguos ne taip gynybiškai, o ir savimi, savo jausmų išreiškimu bus pasirūpinta. Juk yra skirtumas sakyti „man labai neramu, kad tu gali vėl pradėti gerti“, ar „vėl užgersi – tu tiesiog beviltiškas“.

Jei pats priklausomas žmogus nusprendžia keisti savo gyvenimą, žinoma, artimieji gali padėti, suteikdami vertingos literatūros apie ligą, kontaktus įstaigų, kur galima kreiptis pagalbos.

 Dirbate Minesotos programoje, tai vienas iš būdų priklausomam žmogui grįžti atgal į gyvenimą. Kokie motyvai paprastai čia atveda priklausomus žmones?

 Neretai Minesotos programa būna paskutinė viltis, prieš tai būna išbandyti įvairūs kiti metodai: kodavimasis, psichotropinių vaistų vartojimas. Deja, pastebiu, kad ir į Minesotos programą priklausomi žmonės ir jų artimieji pradeda žvelgti instrumentiškai, kaip į savotišką taisyklą, į kurią atiduodame sugedusį daiktą ir pasiimame vėl normaliai veikiantį.  Pamirštama, kad  į sveikimą kiekvienas eina savu keliu ir savais batais, o specialistai, savitarpio pagalbos grupės – tai tik pagalbininkai, tik kelrodžiai.

Taip pat labai dažnai susiduriame su artimųjų iliuzija, kad, grįžęs iš Minesotos programos, priklausomas žmogus bus toks, koks buvo, kai dar svaigalai nebuvo tapę sunkia problema.

Priklausomam žmogui pradėjus sveikti, artimieji neretai sutrinka. Dažniausiai tikimasi, kad sveikstantysis visą energiją ir dėmesį skirs tik šeimai ir taip kompensuos praeities skriaudas. Tačiau sveikstančio žmogaus svarbiausiu gyvenimo prioritetu tampa blaivybė. Juk logiška – jei jis nebus blaivus, tai nesusigrąžins prarastų santykių, negalės grįžti nei į šeimą, nei į darbą. Sveikstančiajam reikia skirti laiko darbui su savimi, pavyzdžiui, – reguliariai  lankyti savitarpio pagalbos grupes. Priklausomo žmogaus pasirinkimas vakarus skirti Anoniminių alkoholikų grupėms artimiesiems gali atrodyti nesuprantamas, ypač tuomet, kai blaivybės „stažas ilgėja“ – juk atrodo, kad problemos jau kaip ir nebeliko.

Nepamirškime ir to, kad priklausomybė neatsiranda per vieną vakarą, ji formuojasi metų metus. Taip pat ir artimiesiems formuojasi netiesioginė priklausomybė. Jei priklausomas žmogus pradeda iš esmės keistis, nesikeisdami aplinkiniai nesąmoningai „nori“ išsaugoti tuos santykių, elgesio modelius, prie kurių buvo pripratę per ilgą laiką. Artimieji jau buvo išmokę, ką reiškia gyventi su vartojančiu svaigalus žmogumi. Jie buvo įpratę, kad jis vartojimui skiria visą dėmesį ir apleisdamas kitas gyvenimo sritis „užleidžia“ iniciatyvą jiems. Perimdami apleistas priklausomojo atsakomybes artimieji išmoksta padaryti „daug“ ir „greitai“, o jų kantrybės slenkstis, stebint sveikstančiojo grįžimą į „įprastą“ gyvenimo ritmą, paprastai būna itin žemas. Artimieji turi labai didelių lūkesčių sveikstančiam žmogui, ir tai dažnai susiję su žinių apie šią ligą trūkumu. Paprastai artimiesiems liga ir psichoaktyvių medžiagų vartojimas yra tapatūs dalykai. Jei žmogus kurį laiką negeria ar nevartoja, tai jis esą tą laiką yra sveikas. Kai sveikstantis žmogus tik pradeda sudėtingą ir ilgą permainų kelią, artimieji dažnai kelia jam neadekvačių reikalavimų. Pavyzdžiui, jei nuo narkotikų priklausomas žmogus, kuriam dabar, tarkim, 28 metai, po dvylikos vartojimo metų pradeda sveikti, tai artimieji galvoja, kad jis visu pajėgumu įsitrauks į gyvenimą kaip 28 metų subrendęs vyras. Tačiau realiai tai nėra įmanoma, nes socialinė, emocinė to žmogaus branda yra sustojusi ties laikotarpiu, kai jis tapo priklausomas.

Ką turi suvokti artimieji, kad nepadėtų sirgti, o padėtų sveikti?

Pirmas dalykas, kurį artimieji turėtų suprasti apie priklausomybę, kad tai yra liga. Žodžių lygmeniu, atrodytų, viskas aišku. Tačiau įsisąmoninti tos ligos specifiką, jos esmę tikrai nėra paprasta. Įsisąmoninti ir priimti. Vartojimas tėra tik vienas dalykas, kuris geriausiai pastebimas iš šalies. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė.

Taip pat svarbu suprasti, kol priklausomas žmogus aktyviai vartoja, jis paprasčiausiai nepajėgus išgirsti perspėjimų, moralizavimo, ar prašymų gydytis – potraukis svaigalui yra virš bet kokių vertybių. Reikia priimti situaciją realistiškai ir paklausti savęs: kokį vaidmenį aš mūsų šeimos dramoje vaidinu? Artimiesiems tenka užduotis pažinti jiems patiems būdingą netiesioginę priklausomybę. Šis kelias labai svarbus, nes, kaip jau minėjau, priklausomybė – tai visos šeimos liga. Tai reiškia, jei artimieji pradeda savą sveikimo kelią, tai kartu gali tapti tikrąją pagalba priklausomam žmogui.

Kas yra netiesioginė priklausomybė? Kaip ją atpažinti?

 Netiesioginę priklausomybę galima apibūdinti kaip santykio su savuoju praradimą. Tai susitelkimas už savojo ribų: neadekvatus susitelkimas į išorėje vykstančius procesus, nekreipiant dėmesio į vidinius. Netiesiogiai priklausomam žmogui taip pat būdingas savo vertės kildinimas iš santykių su kitais.

Pati netiesioginė priklausomybė yra tarsi priklausomybės atspindys veidrodyje. Galima tai panagrinėti keletu aspektų. Štai artimieji atėję į konsultacijas dažnai stebisi, nejaugi neįmanoma priklausomam žmogui įdiegti kokio tikslo, kuris įprasmintų jo gyvenimą ir nustelbtų norą gerti, vartoti ar lošti. Panašu, kad neįmanoma, nes priklausomo, nelaisvo asmens mintys tiesiog įkyriai okupuotos alkoholio, narkotikų ar lošimų. Žmogus tegalvoja, iš kur gauti pinigų, kaip bus, kai išgers ar pavartos. Kitiems dalykams priklausomo žmogaus mintyse erdvės nebelieka: su priklausomybe nesusiję gyvenimo tikslai, kad ir koks jų svoris būtų, negali konkuruoti su minėtomis priklausomo žmogaus mintimis. Artimųjų mintys lygiai taip pat okupuotos – jos tik apie priklausomą asmenį. Ar šiandieną jis gers? Ar grįš namo po darbo? Jei negrįš, kur jis bus? Gal paskambins iš ligoninės, ir praneš, kad susižeidė? O gal iš policijos, gal bus įsivėlęs į nemalonumus? Tad tiek paties priklausomo žmogaus, tiek jo artimojo mintys nėra laisvos – jos visuomet sukasi apie objektą, nuo kurio yra priklausomos.

Priklausomų žmonių artimieji ilgainiui praranda savo gyvenimo kontrolę, lygiai taip, kaip ir patys priklausomi asmenys. Pastarieji negali kontroliuoti savo santykio su alkoholiu. Tuo tarpu artimieji praranda savo elgesio kontrolę. Pavyzdžiui, noras žinoti, ar priklausomas žmogus turi pinigų alkoholiui, narkotikams ar lošimams yra toks stiprus, kad artimasis pamindamas savo vertybes, kurios jam šnabžda, jog tikrinti asmeninius kito žmogaus daiktus yra neetiška, gal netgi žema, nebesivaldydamas naršo po drabužių kišenes ar piniginę. Noras kontroliuoti priklausomo žmogaus apsvaigimą taip pat įgyja nevaldomo elgesio formą, kai geriama kartu su priklausomu žmogumi, vien dėl to, kad pastarajam mažiau liktų.

Neigimas – dar vienas tiek priklausomiems, tiek jų artimiesiems būdingas priklausomybės aspektas. Priklausomas asmuo tendencingai neigia apie jo priklausomybę bylojančius ženklus – „aš turiu darbą, o alkoholikai prie konteinerių“, „kada tik panorėsiu, galėsiu sustoti ir negerti“ ir pan. Artimieji iš pradžių neigia vis akivaizdesne tampančią priklausomybę – „jis išsilavinęs, kultūringas žmogus, užima padėtį visuomenėje“, „darbo dienomis jis negeria“, „jis geria tik brangius alkoholinius gėrimus“. O kai pats priklausomybės faktas tampa nepaneigiamas, imamasi neigti realybę – „vieną dieną įvyks stebuklas, jis pasikeis ir nustos gerti“. Tačiau žmogus nesikeičia vien dėl to, kad kažkas jį labai myli. Priklausomybės ligų atveju žmogus nesikeičia, jei jam dėl artimųjų padedančio elgesio būti priklausomu yra patogu.

Netiesiogiai priklausomiems artimiesiems būdingas stiprus polinkis gyventi iliuzijose. Iliuzijose saugiau nei realiame gyvenime, tačiau juo ilgiau jomis gyvenama, tuo sunkiau grįžti į realų gyvenimą.

Sveikata kenčia taip pat abiem atvejais. Neigiamas priklausomybės poveikis priklausomo žmogaus sveikatai akivaizdus. Tačiau artimųjų sveikata taip pat kenčia. Apleidžiamas gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimas. Pavyzdžiui, kuomet priklausomam žmogui prasideda daugiadieniai užgėrimai, kurių metu neretai negrįžtama namo, artimieji apimti nerimo negali užmigti, praranda apetitą. Neitrukus pasireiškia ir neigiamas lėtinio streso poveikis sveikatai. Dažni psichosomatiniai sutrikimai. Dėl pernelyg didelio užimtumo, atsakomybių gausos ir polinkio savo poreikius nuvertinti, artimieji neranda laiko vizitams pas gydytoją šitaip leisdami savo sveikatos problemoms įsisenėti.

Tai, jog netiesioginė priklausomybė yra veidrodinis priklausomybės atspindys, patvirtina ir jausmai: priklausomo ir jo artimųjų jausmai labai panašūs. Priklausomas žmogus turi daug baimių, kurias neigia, o jo elgesyje pastarosios įgyja priešingą formą – tampa žodine ar fizine agresija. Natūralu, kad artimieji, susidurdami su priklausomo žmogaus prieš juos nukreiptu psichologiniu smurtu ar agresyviu elgesiu, taip pat pradeda bijoti. Sykiu bijomasi, kad šeimos paslaptį sužinos aplinkiniai: dėl priklausomo žmogaus sveikatos, dėl finansinio šeimos stabilumo, ir t.t. Nors artimieji neretai vienbalsiai kartoja, kad „be manęs jis visai prapultų“, jiems būdinga baimė būti paliktiems priklausomojo. Taip yra todėl, kad  santykyje su priklausomu žmogumi lengva jaustis teisingam, geram, svarbiam ir reikalingam.

Priklausomas žmogus išgyvena didžiulį bejėgiškumą, tačiau paprastai tai maskuoja priešingu elgesiu: galios demonstravimu, kontrole, persekiojimu. Pavyzdžiui, grįžta žmona iš darbo dešimtį minučių vėliau, o priklausomas vyras sukelia dramą, apkaltina neištikimybe. Atsiranda baimė „padaryti ar pasakyti, ką nors ne taip“, nes artimieji įtiki, kad tai jų elgesys išprovokuoja priklausomo žmogaus gėrimą ar agresiją. Šis klaidingas įsitikinimas veda į bejėgiškumą.

Priklausomas žmogus jaučiasi vienišas, tačiau tai neigia ir savo elgesiu atstumia artimuosius, kurie stengiasi užmegzti su juo kontaktą, kviečia kalbėtis, siūlo pagalbą. Priklausomybės paslapties saugojimas taip pat veda į socialinę izoliaciją, todėl ilgainiui artimieji patys pradeda jaustis labai vieniši.

Priklausomas žmogus sunkiai pakelia kaltę dėl savo gėrimo, todėl nesąmoningai pastarąją pakeičia artimiesiems adresuotais kaltinimais. Priklausomasis nuolat pats atranda, dėl ko galėtų kaltinti šalia jo esančius: dėl savo gėrimo, dėl priekaištų jam, dėl nepakankamo dėmesio, dėl nesupratingumo, dėl nepasitikėjimo ir t.t. Pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona pamačiusi, kad vyras grįžo namo išgėręs, ima priekaištauti. Įsižiebia konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes pasak jos vyro, ji visiškai jo nesupranta. Tačiau jei tokioje pačioje situacijoje ji stengiasi ignoruoti išgėrusį vyrą, vis tiek kyla konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes pasak vyro, ji jo nemyli ir visai neskiria jam dėmesio. Priimdami priklausomo žmogaus jiems adresuojamus kaltinimus, artimieji dažniausiai pradeda jaustis kalti beveik dėl visko, ką daro, ir ko nedaro. Kaltė – skausmingas, nemalonus jausmas, paprastai susijęs su konkrečiu poelgiu. Tuo tarpu gėda yra susijusi ne tiek su išoriniu elgesiu, kiek su vidine žmogaus jausena. Gėda įsitvirtina tiek priklausomo asmens, tiek netiesiogiai priklausomų jo artimųjų gyvenime. Saugodami priklausomybės šeimoje paslaptį artimieji pradeda jaustis „ne tokie kaip visi“, nepilnaverčiai, nenormalūs. Sykiu ir disfunkcinės šeimos viduje nuolat gaunamas „patvirtinimas“, kad esi blogas, nepilnavertis. Išgyvenantis gėdą žmogus negailestingai save kritikuoja.

Pagaliau, priklausomybei progresuojant priklausomo žmogaus savivertė labai sumažėja, o išorę tai pasiekia puikybės pavidalu. Savo savivertę priklausomasis mėgina dirbtinai pakelti žemindamas kitus, o tai savo ruožtu neigiamai veikia artimųjų savivertę.

Kadangi kalbame apie tai, kaip žmogaus priklausomybė paveikia šalia jo esančius, gali susidaryti įspūdis, kad artimųjų netiesioginė priklausomybė yra viena iš jų žmogaus priklausomybės pasekmių. Galbūt taip ir yra, tačiau vienareikšmiškai šitaip teigti negalima. Manoma, kad polinkis į netiesioginę priklausomybę susiformuoja dar kilmės šeimoje. Tėvai ar vienas jų nebūtinai turi būti priklausomi, tai galioja visoms disfunkcinėms šeimoms. Pavyzdžiui, polinkį į netiesioginę priklausomybę turinti moteris savo gyvenimo partneriu išsirenka priklausomą ar su besiformuojančia priklausomybe vyrą. Ši santuoka gali baigtis skyrybomis, tačiau jei moteris nepaklaus savęs „ką tai sako apie mane?“, jos antroji, o po to ir trečioji santuoka greičiausiai bus taip pat su priklausomais vyrais. Čia išryškėja atsakomybės prisiėmimo aspektas. Neretai artimiesiems patogu kaltinti priklausomą žmogų, kad būtent jis juos tokiais, kokie jie šiandieną yra, pavertė. Tai nėra teisinga, nes už savo pasirinkimus yra atsakingas tas, kuris juos priima. Juk taip atsitiko, kad iš daugybės vyrų moteris išsirinko būtent priklausomąjį pati.

 Kaip pačiam artimajam ieškoti pagalbos?

Artimiesiems paprastai būna sunku pasiryžti kreiptis pagalbos, nes tai jiems simbolizuoja ilgai dėtų pastangų nuslėpti problemą žlugimą. Neretai taip nutinka, kad artimųjų pagalba sau prasideda nuo pagalbos priklausomajam paieškų. Artimieji naršo internete, kreipiasi į priklausomybių ligų centrus. O pagalbos sau artimieji dažniausiai pradeda ieškoti tada, kada atsiduria tokioje situacijoje, kai viskas aplinkui pradeda griūti, kai nebepakanka vidinių ir išorinių resursų išlaikyti ne tik darnios ir gražios šeimos įvaizdį, bet ir savo kaip oraus asmens.

Artimieji gali kreiptis į savitarpio pagalbos grupes, skirtas priklausomų žmonių artimiesiems – AL-ANON. Šios grupės įsikūrė praėjusio šimtmečio viduryje – JAV. Kai įsikūrė anoniminių alkoholikų grupė, prasidėjusi nuo dviejų žmonių, kurie paprasčiausiai kalbėjosi apie savo problemas, jų žmonos paprastai būdavo netoliese, vaišindavosi arbata, kepdavo sausainius. Po kurio laiko jos pripažino, kad  ne tik alkoholikų vyrų, bet ir tarsi su svaigalų vartojimu neturinčių problemos jų žmonų bendravimas turi gydomą poveikį. Kilo idėja suburti savitarpio pagalbos grupę. Ji daug ką perėmė iš anoniminių alkoholikų gyvenimo filosofijos, taip pat ir kiek modifikuotą 12 žingsnių programą. Kadangi priklausomybė ir netiesioginė priklausomybė turi labai daug paralelių, 12 žingsnių programa idealiai tinka tiek priklausomiems asmenims, tiek jų netiesiogiai priklausomiems artimiesiems.

 Kartais lengviau priklausomam žmogui pripažinti, kad sergi nei jo artimajam?

Deja, taip. Artimiesiems ne mažiau už priklausomąjį kurį laiką būdinga neigti realią situaciją. Tiesiog priklausomo žmogaus vartojimo padariniai yra aiškiai matomi, lengviau „apčiuopiami“. Artimieji taip įsitraukia į priklausomo žmogaus gyvenimą, kad visiškai pamiršta savąjį. Nuvertindami savas problemas nemato, kad jiems patiems reikalinga pagalba.

 Kaip tokį neigimą vis gi įmanoma įveikti?

Paprastai taip pat tenka laukti motyvacinės krizės. Nereikėtų spausti artimųjų, svarbu jausti, kiek jie šiuo metu yra pasiruošę išgirsti ir priimti. Visada verta pasiūlyti išsamesnės informacijos apie priklausomybę, apie tai, kaip ji veikia artimuosius, apie savitarpio pagalbos grupių egzistavimą. Reikia būti kantriems ir neturėti iliuzijų, kad žmogus iš karto išgirs tą, kuris mato, kokį destruktyvų poveikį gyvenimas su priklausomu asmeniu jam daro, ir pradės keisti gyvenimą. Tikriausiai artimiesiems dar reikės patirti sukrėsiančią krizę, kuri įskaudintų, bet kartu leistų įsiveržti šviesai į vidų. Jei tokioje situacijoje žmogus turės kontaktus po ranka, bus gavęs informaciją apie galimą pagalbą, tikėtina, kad pasinaudos šia galimybe.

 Dar paaiškinkite, kas yra motyvacinė krizė?

Motyvacinę krizę kitaip galima pavadinti „dugnu“, kurį jau aptarėme, kai kalbėjome apie priklausomų žmonių kelią sveikimo link. Tai tarsi lūžio taškas. Būsena, kurią žmogus išgyvena stojęs į akistatą su savo gyvenimo problemomis bei savo elgesio pasekmėmis. Į motyvacinę krizę artimąjį veda tiek paties priklausomojo vartojimo pasekmės, tiek paties „užgyventas“ elgesys. Priklausomo žmogaus artimųjų dugne dažniausiai slypi ilgalaikio streso padariniai, tokie kaip visiškas emocinis ir fizinis išsekimas, psichosomatiniai sutrikimai – migrena, alergija, skrandžio opa ir panašiai. Taip pat socialinė izoliacija, atsiradusi baimė eiti į kontaktą su kitais žmonėmis, gilus nepasitikėjimas savimi ir perdėm kritiškas savęs vertinimas. Neretai „paskutiniu lašu“, kalbant apie artimųjų “dugną” būna fizinis smurtas. Prie pasikartojančio psichologinio smurto santykyje su priklausomu žmogumi artimieji tarsi „pripranta“ ir tarsi įjungia tam tikrą nejautrą tam.

Kaip atrodo artimojo sveikimo kelias?

Sveikimas prasideda nuo esamos gyvenimo situacijos suvokimo. Juo ilgiau gyventa iliuzijose, juo skausmingesnis ir baisesnis susitikimas su realybe. Baimę išgyventi padeda žinia, kad taip jaustis ir elgtis, kaip kad artimasis jaučiasi – normalu, nes tam yra svarbių priežasčių.

Tam, kad būtų galima geriau suprasti, kaip vieno žmogaus priklausomybė paveikia jo artimuosius, į šeimą reikėtų žvelgti kaip į sistemą. Šeimos narius galima įvardinti šeimos sistemos komponentais, kurie sąveikaudami tarpusavyje siekia palaikyti pusiausvyrą šeimos sistemoje. Šeimos sistemos funkcionavimo visybiškumą galima būtų lyginti su tobulu žmogaus kūno surėdymu, kur visos dalys tobulai atitinka viena kitą, o jų veikimas yra kur kas daugiau nei tų dalių paprasta suma. Šeimos sistemą galima įsivaizduoti kaip mechaninio laikrodžio mechanizmą: kad laikrodis rodytų laiką, reikalingas nepriekaištingas visų sraigtelių darbas. Pusiausvyrą šeimos sistemoje palaikyti padeda tam tikros taisyklės ir šeimos narių vaidmenys. Sveikoje šeimoje šios taisyklės aiškios, nuoseklios, lanksčios, o vaidmenys nėra fiksuoti, gali lengvai kisti. Čia taisyklės ir vaidmenys padeda kiekvienam jos nariui mokytis būti sveikame santykyje su kitu žmogumi ir pačia plačiausia prasme „augti“ kaip individui. Šeimą, kurioje yra priklausomybė, galima vadinti disfunkcine. Pats žodis „disfunkcinė“ sufleruoja, kad šeima veikia neteisingai, esama netvarkos šeimos funkcionavime. Jei grįžtume prie mechaninio laikrodžio metaforos, kurią sugretintume su priklausomo žmogaus šeima, tuomet ratelį, kuris prisuka laikrodžio mechanizmą galima būtų tapatinti su priklausomu žmogumi, nes būtent jis sprendžia, kaip šeimos nariai turi „veikti“, t.y. gyventi. Pusiausvyra šeimos sistemoje nebūtinai reiškia darną ar pozityvią būtį. Priklausomo žmogaus šeimoje pusiausvyra atspindi tokią situaciją, kai priklausomas žmogus aktyviai geria, vartoja ar lošia, o jo artimieji savo elgesiu padeda jam tai daryti.

Kokios taisyklės būdingos disfunkcinėms šeimoms?

Disfunkcinėje šeimoje taisyklės paprastai būna neaiškios, prieštaringos, nelanksčios ir nediskutuotinos. Pirmiausia, tokiose šeimose nebūna atviros jausmų raiškos dinamikos. Tad yra taisyklė skelbianti, kad negalima jausti, negalima savo jausmų reikšti ir negalima apie jausmus kalbėtis nei tarpusavyje, nei už šeimos ribų. Šiose šeimoje vaikai dažnai girdi, kad „tikri vyrai niekada neverkia“, arba „jei ožiuosiesi, ateis pikta teta ir tave pasiims“. Pavyzdžiui, jei reikšdamas pyktį vaikas sulaukia audringos, destruktyvios atliepiančios reakcijos, jis greitai išmoksta taisyklę „pykti negalima“. Tokiu būdu susiformuoja įsitikinimas, jog nepriimti ir nerodyti savo jausmų yra saugu bei naudinga. Suaugęs šis vaikas į savo kuriamus santykius dažniausiai atsineša įsitikinimą, kad bet koks konfliktas reiškia praradimą. Tačiau juk pyktis labai pozityvus jausmas, kuris ne tik suaktyvina, bet ir siunčia signalą apie asmeninių ribų pažeidimą. O konfliktai yra neatsiejama žmonių santykių dalis, talpinanti savyje augimo galimybę. Taip pat verta paminėti, kad disfunkcinėje šeimoje stinga galimybių sveikai vaiko savivertei formuotis. Dažniausiai tėvai nustato „buvimo geru“ kriterijus, o „blogu“ tapti šiose šeimose paprastai labai lengva. Taisyklė skelbia, kad tave mylės tik tada, jei būsi geras. Suvokimas, jog esi vertingas pats savaime, ir jau vien dėl to, kad gimei, tau priklauso besąlyginė tėvų meilė, tampa neprieinamas. Sveikoje šeimoje nėra nei „tu blogas, todėl tavęs nemyliu“ ar „tu gera, todėl myliu“, veikiau yra – „pasielgei teisingai“ ar „myliu tave, bet pasielgei neteisingai“.

Žinoma, priklausomo žmogaus šeima pasižymi savais ypatumais. Pavyzdžiui, viena taisyklių skelbia, kad alkoholis (bet kuri kita medžiaga ar procesas, nuo kurio asmuo gali būti priklausomas) nėra šeimos problemų priežastis. Remdamiesi šia taisykle visi šeimos nariai priklausomybės problemą neigia. Kita taisyklė – priklausomo asmens alkoholio vartojimas yra svarbiausias dalykas šeimos gyvenime. Ir šeimos nariai aklai šiai taisyklei paklusdami gyvena, pavyzdžiui, priklausoma nuo alkoholio žmona butelius slepia, o vyras jų ieško, arba priklausomas vyras savo daugiadienio užgėrimo metu nepareina namo, o žmona kartu su vaikais karštligiškai ieško. Pasak dar vienos taisyklės – priklausomas žmogus nėra atsakingas už savo priklausomybės keliamas problemas šeimai. Taisyklė sufleruoja, kad pati šeima kalta dėl priklausomo asmens nesusiklosčiusi gyvenimo, dėl ko jis ir geria. Todėl šeimos nariai kaltina save, nes mano, jog jie savo elgesiu priklausomą žmogų suerzina, supykdo, arba nuliūdina, nuvilia, kas neva sąlygoja jo gėrimą. O taisyklė skelbianti, kad niekuo negalima pasitikėti, užkertą kelią šeimos nariams ieškoti pagalbos.

Artimųjų sveikimas – ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau neabejotinai sėkmingas, jei tik artimasis iš tikrųjų pasirinko mokytis gyventi kitaip ir nebegrįžti atgal. Kilmės šeimoje užgyventi elgesio modeliai bei jausmai savaime nesunyksta vien nuo to, kad artimajam pasidaro kur kas aiškiau, kas su juo vyksta. Vieni, susipažinę su galima disfunkcinės kilmės šeimos įtaka jų dabartiniam gyvenimui, pasirenka kaltinimų kelią. Be paliovos kaltina tėvus – „ką jie man padarė?“, tačiau nuo to jų gyvenimas ir toliau nesikeičia. Kiti – labai stengiasi ir kryptingai sveiksta: pradeda lankyti savitarpio pagalbos grupes, kreipiasi pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą.

 Pabandykim apibendrinti – ką priklausomo žmogaus artimajam gali duoti savitarpio pagalbos grupės?

Galėčiau įvardyti labai daug dalykų. AL-ANON padeda artimiesiems įveikti savo neigimą ir pripažinti tai, jog aš turiu problemų, ne tik tas, kuris šalia manęs yra priklausomas. Kitas etapas, tai suvokimas, kad aš visgi pats esu atsakingas už savo problemas, nes tam tikra prasme aš pats ir rinkausi visą laiką šalia to žmogaus būti ir būti būtent tokiu būdu, kokiu buvau. Bet aš pats galiu rinktis būti kitaip. Čia atsiveria galimybės iš esmės keisti savo elgesį, savo požiūrį į pačią priklausomybės ligą. Tokiu būdu savitarpio pagalbos grupės artimiesiems suteikia viltį į kitokį gyvenimą. AL-ANON pagalba susideda iš daugybės mažų dalykų. Svarbus jau vien pats išsiruošimas ir išėjimas iš namų – bendravimas su žmonėmis. Tai galimybė atstatyti socialinį kontaktą, vėl mokytis jame būti ir lavinti socialinius įgūdžius, kurie greičiausiai per ilgą laiką yra kiek „įšalę“. Kitas dalykas, tai yra mokymasis reguliariai skirti laiko sau. Labai svarbu vėl pradėti rūpintis savimi, kadangi priklausomų žmonių artimieji ilgą laiką gyvena „įtikėję“, jog neturi teisės leisti sau bent minutėlei „sustoti“, paskaityti knygos ar ramiai išgerti puodelio arbatos. Suvokimas, kad mano situacija nėra tokia vienintelė ir kritiška ir visiškai neišsprendžiama tai taip pat yra labai svarbus dalykas. Dalijantis atvirai patirtimi ir girdint kitus žmones galima savo situaciją ne tik lyginti, bet ir suvokti jog realiai visi yra kažką panašaus praėję ir galbūt jau yra tokių, kurie panašius sunkumus jau įveikė. Galbūt galima tai, kas jiems padėjo, „nusiklausyti“ ir pabandyti pritaikyti sau.

Sykiu šių grupių lankymas suteikia galimybę atrasti / grįžti į santykį su Aukštesniąja Jėga. Svarbu pabrėžti, jog AL-ANON savitarpio pagalbos grupės nėra susijusios su jokia religija – kiekvienas jas lankantis yra laisvas pasirinkti, kuriuo keliu eiti į dvasingumą. AL-ANON taip pat stiprina pozityvią asmens orientaciją į gyvenimą. Ilgainiui retrospektyviu žvilgsniu apžvelgdami savo gyvenimą artimieji daugelį skaudžių momentų ir savo dvasinės kančios epizodų įprasmina, nors iki tolei visa tai atrodė buvus beprasmybe. Šis pozityvumas suteikia stiprybės kiekvieną dieną – į problemas pradedama žiūrėti ne kaip į dar vieną eilinę nesėkmę, bet kaip į galimybę, prasmingą iššūkį, kuris leis atrasti nepažintąsias savojo Aš puses, ūgtelėti dvasiškai.

Prie esminių dalykų, kurių galima išmokti lankant AL-ANON, galima įvardinti buvimą sąžiningu sau. Kalbėjimas apie save atvirai klausant kitiems, duoda labai daug, nes pats žmogus neretai išgirsta tokių dalykų, kurių net nenumanė turįs. Galų gale sąžiningumas su savimi artimajam, kalbant apie patį atsitraukimą nuo priklausomo žmogaus, duoda pagrindinę kryptį. Be melo sau, be iliuzijų, kad tai yra egoistiška, sąžiningumas su savimi padeda išbūti kelio į sveikimą vėžiose. Žmogus būdamas sąžiningas su kitais ir savimi pradeda atpažinti savo tikruosius jausmus ir leidžia sau juos išgyventi. Jeigu jam yra skaudu , jis leidžia savo skausmui būti, jeigu yra liūdna – tai liūdna. Jeigu pikta, artimasis leidžia sau pykti, ko negalėjo padaryti iki tolei, būdamas stipriai netiesiogiai priklausomas bei gyvendamas kito žmogaus gyvenimą.

Tiesa, derėtų pažymėti, kad ir savitarpio pagalbos grupės lankymas gali būti apipintas ir saviapgaulės voratinklio. Išgirdus, kad priklausomybė paveikia visą aplinką, tai grupės užsiėmimuose žmogus mokosi ne kaip labiau padėti sau, bet kaip išmokti būdų, galinčių pakeisti priklausomą žmogų. Tada į grupę einama ne dėl savęs, bet dėl kito ir tada paprastai viskas baigiasi nusivylimu, nes tai nėra tikra sveikimo motyvacija. Tiesa, būna ir taip, kad  artimasis ateina į grupę su viena intencija, o ilgainiui motyvacija keičiasi, ištirpsta iliuzijos ir prasideda tikras sveikimas.

Sykiu esama dar vienos grėsmės. Peržengus slenkstį ir pradėjus kalbėti apie save, bei atradus po tokio pasidalijimo ateinantį palengvėjimą galima„užstrigti“. To palengvėjimo gali pakakti, kad žmogus toliau nejudėtų – pasakotų savo gyvenimą ir tiesiog tame pradėtų gyventi. Bet gyvenimas labiausiai keičiasi ne nuo atrastų minčių ar padarytų išvadų, o nuo daromų veiksmų. Tačiau sveikimas – procesas, kuriame visokių etapų būna. Ir matyt, visų tų etapų reikia.

 Problemas patiria ir vaikai, augdami vartojančio žmogaus šeimoje – net yra specialus terminas „suaugę alkoholikų vaikai“ (SAV)?

 Kad išgyventų disfunkcinėje šeimoje priklausomo žmogaus artimieji prisiima tam tikrus vaidmenis. Ne išimtis ir vaikai. Paprastai sveikoje šeimoje vaidmenys lengvai kinta, o šeimoje, kuriose esama priklausomybės, vaidmenys yra nelankstūs. Vaidmuo – ne asmenybės charakteristika, o tam tikras besikartojantis nelankstus destruktyvaus elgesio modelis, prisidedantis prie pusiausvyros disfunkcinėje šeimoje palaikymo. Šis elgesys pasižymi kompulsyvumu, yra labai intensyvus, neretai primena maniją. Vaidmenims būdingi įsitikinimai yra stipriai atitolę nuo realybės, paremti iliuzijomis ir saviapgaule.

Šeimos narys tam tikrą vaidmenį prisiima nesąmoningai ir patį pasiskirstymą vaidmenimis dažniausiai neigia. Išpildydamas vaidmenį jis negali būti atviras nei kitiems, nei sau pačiam. Todėl gyvena pagal savo vaidmens rūbą – vadovaujasi vaidmeniui būdingais įsitikinimais ir atitinkamai elgiasi, o skausmingus tikruosius jausmus neigia ir slepia.

Kaip pavyzdį galima būtų panagrinėti, kaip mums įprasta manyti, „standartinę“ situaciją – kuomet vienas iš tėvų yra priklausomas. Dažniausiai pasitaiko toks pasiskirstymas vaidmenimis: sutuoktinis tampa ĮGALINTOJU, vyriausias vaikas – DIDVYRIU, vidurinysis vaikas – ATPIRKIMO OŽIU, o jauniausias vaikas – PAMIRŠTUOJU arba JUOKDARIU, arba įkūnija abu šiuos vaidmenis. Jeigu šeimoje auga vienturtis, dažniausiai jam tenka visus vaidmenis išpildyti tuo pačiu metu arba pakaitomis.

Priklausomoje šeimoje „įgalinti“ reiškia „priklausomybę padaryti galima“. Įgalintojo „darbas“, funkcija – rūpintis visais dalykais, kuriems dėl sutuoktinio priklausomybės iškilo pavojus: šeimos pajamomis, vieša šeimos reputacija ir santykiais. Saugant šeimą nuo gėdos, priklausomybės paslapčiai paaiškėjus, bei nuo finansinių nepriteklių, kartu saugoma ir priklausomybė. Tai sunkus vaidmuo, kuriam išpildyti reikia didelių pastangų. Sveikos šeimoms santykiams būdingos meilės ir saugumo disfunkcinėje šeimoje nėra, todėl mainais už savo „darbą“ Įgalintojas gauna galimybę jaustis svarbus, reikalingas, teisingas. Šį vaidmenį atlikdamas žmogus pamėgsta kartoti „be manęs jūs visi prapultumėte“. Ant tokio iliuzinio pjedestalo užlipti lengva, tačiau norint sveikti ir pradėjus keistis, nulipti paprastai būna ypatingai sunku.

Tėvai priklausomoje šeimoje (būdami abu priklausomi, arba tarpdami priklausomo ir Įgalintojo santykyje) negali savo vaikams suteikti besąlyginės meilės ir dėmesio. Todėl paprastai Didvyris dėmesį „užsidirba“ teigiamu būdu, Atpirkimo ožiui tenka dėmesys kaip reakcija į neigiamus jo elgesio padarinius, Juokdarys dėmesį užsidirba linksmindamas kitus, o Pamirštajam dėmesio pelnyti nepavyksta ir jo „darbu“ tampa dėmesio neprašymas.

Vyriausiasis vaikas dažniausiai tampa DIDVYRIU, kadangi Įgalintojui – nepriklausom tėvui ar motinai – paprastai neužtenka resursų viską suspėti. Didvyris turi anksčiau suaugti, kad galėtų padėti rūpintis savo seserimis ar broliais, jam puikiai sekasi mokykloje. Vėliau jis puikiai studijuoja universitete, sparčiai kyla karjeros laiptais. Priklausomoje šeimoje šio vaiko atliekamo vaidmens tikslas yra bet kokia kaina įnešti pozityvo į šeimos dramą. T.y. būti tuo, kuo šeima gali didžiuotis per giminės suvažiavimus, parodydama, kad ne taip jau viskas blogai pas mus. Suaugę šie vaikai kitiems paprastai atrodo sėkmingi, protingi, patikimi, atsidavę darbui, orientuoti į pasiekimus, intelektualūs, rūpestingi, itin atsakingi, sunkiai dirbantys vardan pripažinimo, kartu ir paslaptingi, netolerantiški mažiau atsakingiems, dažnai nepatenkinti savo pasiekimais. Suaugusiems „didvyriams“ būdingos ryškios perfekcionistinės tendencijos, kuomet nepriklausomai nuo to, kaip gerai viską atlieka, ar kiek daug sugeba padaryti, jiems vis neužtenka ir reikalavimų sau kartelę jie nepaliaujamai kelia aukščiau. Pasitenkinimas ar džiaugsmas tuo, kas pasiekta, būna trumpalaikis, nes paprastai esama įsitikinimo, pasak kurio „man viskas gerai, jei tik man sekasi, jei aš išpildau reikalavimus“. Tad sėkmė paprastai neatneša tikrojo pasitenkinimo, o labiau savyje talpina galimybę nusiraminti – „padariau, vadinasi aš šio bei to vertas“. Taip pat išryškėja stipri orientacija į pergalę. Didvyris neretai vedamas įsitikinimo „jei jau dalyvauju, privalau būti pirmas“. Tačiau neįmanoma visada ir visur būti geriausiu. Todėl Didvyris jaučiasi tarsi balansuotų plonu lynu, nes yra įsitikinęs, kad patyręs nesėkmę gali susidurti su kitų panieka ar išjuokimu. Žema savivertė įsikūnija į įsitikinimą, pasak kurio „man tik pasisekė, palankiai susiklostė aplinkybės arba tiesiog pavyko visus apgauti, nes aš tikrai nesu pats vertas to, ką padarau“. Smerkia save manydamas, kad yra apsimetėlis, o kitų palankumas kaip mat išgaruos, jei tik jie pamatys jo tikrąjį Aš. Didvyriai dažniausiai nemoka pasakyti „ne“ tokiose situacijose, kuriose atsisakymas būtų sveikiausia alternatyva bei reikštų rūpestį savimi. Tad iš tiesų Didvyris jaučiasi pasimetęs, piktas, išsigandęs, kaltas, nevertas sėkmės, kitų pasitikėjimo, „nenormalus“. Šie paslėpti jausmai ir judėjimas normalias galimybes viršijančiu tempu dažnai baigiasi tuo, kad gyvenimas pradeda griūti.

Kito vaidmens, vadinamo ATPIRKIMO OŽIU, funkcija yra nukreipti dėmesį nuo tikrosios šeimos problemos – priklausomybės. Savo elgesiu šis vaikas sukuria „saugų“ kanalą, kur šeimos nariai gali išlieti savo skausmą, nusivylimus ir pyktį. Jis siekia šeimos dėmesio per negatyvą: tampa nepaklusnus vyresniems, kovoja su autoritetais, turi gaujos lyderio savybių, elgesys nukreiptas į taisyklių laužymą, o tai savo ruožtu turi padarinius. Atpirkimo ožio vaidmeniui būdingi tokie įsitikinimai kaip „aš jums visiems parodysiu“, „man nieko nereikia“, „man niekas nerūpi“, „aš nieko nejaučiu“, „niekas negali manęs įskaudinti“, „man per vėlu ką nors keisti“. Iš šono šis vaikas, ar priklausomoje kilmės šeimoje šį vaidmenį prisiėmęs suaugęs atrodo kaip į problemas įsivelti linkęs individas, kuriam niekas nerūpi, atsiribojęs nuo šeimos, kontaktą užmezgantis tik su panašiu elgesiu pasižyminčiais bendraamžiais, atšiaurus. Iš tikrųjų atpirkimo ožio šeimoje vaidmenį išpildantys žmonės jaučia ne tik pyktį, bet ir baimę, vienišumą, atmetimą, skausmą.

JUOKDARIO „darbas“ disfunkcinėje šeimoje yra parūpinti teigiamų jausmų. Tarsi klouno kepurę užsimaukšlinęs vaikas humoru kiek praskaidrina skaudžią priklausomos šeimos kasdienybę, suteikia galimybę bent trumpam nukreipti mintis nuo problemų. Iš tiesų viduje jis jaučiasi išsigandęs, nesaugus, pasimetęs, vienišas, nerimastingas ir įsitempęs. Užgyvena tokius įsitikinimus kaip „jei jie juokiasi, vadinasi aš jiems patinku“, „niekam nepatiksiu, jei būsiu rimtas“, „kad tik nieko nesupykdyčiau“, „aš atsakingas už tai, kaip jie jaučiasi“. Tėvai mėgsta užleisti šiam vaikui eterį, o ir jis pats bet ką padarytų, kad tik pelnytų kitų dėmesį. Suaugęs toks žmogus deda daug pastangų aplinkai kontroliuoti, manipuliuoja ja, sunkiai susitelkia, kai reikia mokytis ar dirbti, retai dalykus priima už rimtą pinigą, kartais humorą pasitelkia neadekvačiose situacijose. Nors aplinkiniams juokdario vaidmenį išpildantis asmuo atrodo patrauklus, neretai jį vertina kaip nesubrendusį. Suaugę šie vaikai tarsi apgraibomis bando susiorientuoti tarpasmeniniuose santykiuose. Jie jaučia stiprų poreikį pasitikrinti, ar tai, ką jie daro, yra blogai, ar gerai. Pastebėję aplinkinių suirzimą, nuliūdimą, pyktį ar neapibrėžtą tylos pauzę dažniausiai mano, kad tai jų kaltė, todėl dar labiau stengiasi pralinksminti.

PAMIRŠTOJO vaidmenį atliekančio vaiko užduotis priklausomoje šeimoje yra tapti nematomu, kad savo reikmėmis ar sunkumais neapsunkintų šeimos gyvenimo papildomomis problemomis. Tokio vaiko „darbas“ – neprašyti dėmesio. Priklausomoje šeimoje tai labai patogu, tėvai vaiką aplinkiniams dažniausiai giria dėl jo savarankiškumo. Išlikti šiam vaikui padeda susikurta tikrovė vaizduotėje, kurioje viskas saugu, ramu. Pamirštas vaikas dažnai labai saugo, kaupia daiktus. Aplinkiniams jis atrodo drovus vienišius, nepriklausomas, atsiribojęs, vengiantis stresinių situacijų. Kalbant apie vidinį žmogaus, prisiėmusį šį vaidmenį disfunkcinėje šeimoje vaikystėje, pasaulį galima pažymėti, kad jis neretai jaučiasi taip, tarsi jo visai nebūtų – nematomas. Gyvenime remiasi tokiais įsitikinimais kaip „vieninteliu savimi galiu pasikliauti“, „aš nieko vertas“, „manęs niekas nemato ir negirdi“, „aš visko bijau, pasaulis pernelyg didelis ir grėsmingas“. Socialinių įgūdžių stygius tampa rimta kliūtimi užmegzti artimus santykius.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad suaugę priklausomų žmonių vaikai neretai savo gyvenimo partneriu pasirenka priklausomą žmogų ar žmogų, su besiformuojančia priklausomybe. Tai įvyksta nesąmoningai. Veikiausiai tai susiję su tuo, kad vaikai paprastai prisiima sau didelę kaltę už tai, kad jų šeima kentė nuo priklausomybės. Galvoja, kad jie buvo nepakankamai geri ir jų santuoka tampa savotišku antruoju šansu įrodyti, kad jis sugeba „suremontuoti“ situaciją, išspręsti problemas.

 Kaip tokiems vaikams galima padėti?

Čia pagalba labiausiai susijusi su savirefleksijos sužadinimu, skatinimu atpažinti savo jausmus ir mokytis juos reikšti, jais vadovaujantis gyventi. Gali padėti specialistų konsultacijos, informacija apie SAV, ALATEEN  ir kitų savipagalbos grupių veiklą, literatūra apie priklausomybės poveikį artimiesiems. Tiesa, kad suaugęs alkoholiko vaikas sustotų ir susimąstytų taip pat reikalingas sukrėtimas, pripažinimas, kad kažkas jo gyvenime negerai.

Negalima sakyti taip, kad „suaugusių alkoholikų vaikai“ yra pasmerkti ir tai ką „užgyveno“ nešis su savimi visą gyvenimą. Savivertę galima stiprinti, tik pradžioje tą problemą reikia pripažinti. Svarbiausia patikėti, kad esi vertingas ir visa ko vertas jau vien dėl to, kad esi. Reikia mokytis mylėti save ir priimti save, kaip savaime vertingą ir orų žmogų. Išmokti leisti sau klysti, nes visi žmonės klysta, leisti sau pykti, nes visi žmonės pyksta. Suvokti ir priimti, kad asmeninė vertė ir meilė sau nepriklauso nuo išorinių įvertinimų, nuo to, kaip tau sekasi, ką pasieki. Būti „suaugusiu alkoholiko vaiku“ – tai nėra etiketė visam gyvenimui, tai veikiau yra galimybė. Juk kiekvienas aptartas vaiko vaidmuo disfunkcinėje šeimoje sykiu turi ir begales potencialo, kuris telaukia, kol bus realizuotas. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo pasirinkimų.

Kalbino Jolanta Pupalaigytė ir Andrius Navickas

Fragmentas iš knygos Sveikas gyvenime.

One Comment

  1. Zygimantas Tauras

    Puikus straipsnis, pačiam kaip turinčiam problemų pradeda atvert akis. Ačiū

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *