Esame įsitikinę, kad žinome, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Iš tiesų mes dažnai tesugebame smaližiauti santykiais. Manome, jog mylime žmogų, nes jaučiame jam švelnius jausmus, kad mums su juo gera, tačiau meilė – tai gerokai daugiau. Ji gerokai reiklesnė ir neretai tragiška.

Meilė turi tris aspektus. Pirmiausia mylintis žmogus dovanoja, nori dovanoti. Tačiau tam, kad sugebėtum iš tiesų ką nors dovanoti, neįskaudindamas to, kam dovanoji, turi mokėti dovanoti. Dažnai būna taip, jog mes dovanojame ne iš meilės, bet dėl to, jog norime jaustis reikšmingi, patirti didybės jausmą. Mums atrodo, kad dovanoti, duoti – tai vienas iš būdų save įtvirtinti, pademonstruoti savo galią. Tačiau žmogui gauti dovaną tokiu būdu yra skaudu. Meilė iš tiesų moka dovanoti, kai ji užmiršta apie save.

Kita vertus, mylint reikia mokėti priimti dovanas, o tai dažnai net sunkiau, nei ką nors dovanoti. Kiekvienas esame patyrę, kaip sudėtinga ką nors gauti ir jausti už tai dėkingumą, kai mus apdovanoja mums nemalonus ar net atgrasus žmogus. Mes jaučiame ne tiek dėkingumą, kiek pažeminimą ar net susierzinimą. Tai matome vaikų gyvenime: kai kas nors, ko jie nemėgsta, bando įteikti dovaną, jie pasiruošę ją sutrypti iš pykčio, nes pats toks dovanojimo faktas juos skaudina. Kad išmoktume duoti ir gauti, duodančiojo meilė turi peržengti egoizmą, o gaunantysis turi mylėti duodantįjį ir besąlygiškai tikėti duodančiojo meile. Yra išlikęs pasakojimas, kaip vienas išmintingas krikščionis taip kreipėsi į vienuolę, siunčiamą padėti vargšams: „Prisimink – prireiks visos tavo meilės, kiek tik jos yra širdyje. Kad žmonės galėtų atleisti už tavo gerus darbus.“

Tačiau net ir ten, kur duoti ir gauti yra džiaugsmo šventė, yra dar vienas meilės aspektas, kuris dažnai pamirštamas. Tai – pasiaukojimas. Ne ta prasme, kaip jis dažniausiai suprantamas: pavyzdžiui, jog žmogus yra pasiruošęs padėti mylimam žmogui, atima iš savęs, kad tik praturtintų kitą. Tas pasiaukojimas, apie kurį kalbu, yra griežtesnis ir susijęs su žmogaus vidumi. Jo esmė – žmogus iš meilės kitam yra pasiryžęs, jei reikės, atsitraukti. Tai labai svarbu.

Pavyzdžiui, vyras ir žmona myli vienas kitą stipriai, tvirtai, švelniai ir džiugiai. Tačiau vienas jų pavydi kitam ne to, kas yra greta, bet praeičiai. Pavyzdžiui, vengia vaikystės draugų. Tam, kas taip beprotiškai neišmintingai myli, norisi, kad meilė prasidėtų tik nuo jų susitikimo akimirkos. Visa tai, kas buvo prieš susitikimą, visa gyvenimo ir santykių įvairovė suvokiama kaip grėsmė: nesinori, kad mylimo žmogaus širdyje būtų vietos kam nors kitam nei aš. Toks požiūris labai pavojingas: žmogus negali pradėti gyvenimo tada, kada pageidauja, net jei tai labai džiugi ir prasminga diena. Jis turi gyventi nuo pat savo gyvenimo pradžios. Mylintysis turi priimti mylimojo praeitį kaip paslaptį, kurią reikia išsaugoti, susitaikyti, kad praeityje galėjo būti mylimajam labai brangūs, svarbūs santykiai, įvykiai, su kuriais mylintysis nėra niekaip nėra susijęs. Tik taip galima išlaikyti labai svarbų meilėje pagarbos dėmenį. Čia jau yra tikėjimo sritis: ne tik tikėjimo Dievu. Bet taip pat ir žmonių tikėjimo vieno kitu.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas Kelionė.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *