Šventosios Šeimos sesė Elena Faustina Andrulytė kilusi iį Kėdainių krašto. Baigė Vilniaus universitetą, įgijo filologės specialybę. Dar lankydama paskaitas universitete išsiskyrė vienuolės rūbu. Gležnos, trapios išvaizdos mergina jau ne kartą įrodė tiek didžiulę dvasinę stiprybę, tiek tikėjimo liudytojos charisma. Siūlome jos pasakojimą, kuris parengtas pagal Ateities žurnale skelbtą publikaciją.
Vaikystėje mano tikėjimą daugiausiai ugdė močiutė, kuri išmokė mus su broliu pirmųjų maldų. Kartu važiuodavome į bažnyčią, ten drauge melsdavomės. Tokiu būdu tikėjimas pamažu augo. Vėliau daug davė tikybos mokytoja, mūsų klebonas, dalyvaudavau įvairiuose krikščioniškuose jaunimo renginiuose, stovyklose. Tai buvo geras būdas susipažinti su krikščionybe, įgauti tikėjimo patirties. Pati išgyvenau, kad Jėzus yra gyvas, kad Jis, Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia yra asmenys, kuriuos galima sutikti per liudijimą.
Paskui atėjo mano vidinio maištavimo – paauglystės laikas. Nutolau nuo tikėjimo ir jį apleidau. Gyvenau ne taip, kaip Dievas būtų norėjęs, stačiau kitus dalykus į Dievo vietą. Bet Dievas visada ieško žmogaus. Baigusi mokyklą, įstojau į lietuvių filologijos studijas Vilniuje. Tuo metu išgyvenau krizinį laiką dėl gyvenimo pokyčių, jutau, kad iš tikrųjų kažkas negerai mano viduje, kad manyje yra begalinė tuštuma, kurios niekas neužpildo. Ir tada labai aiškiai supratau, kad man reikia Dievo, kad mano gyvenime kažkas turi keistis.
Prisimenu, kai per savo 19-ąjį gimtadienį užėjau į Dievo Gailestingumo šventovę, esančią šalia universiteto. Melsdamasi ten supratau, kad nuo šiandien mano gyvenimas bus kitoks ir kad man tiesiog reikia atlikti išpažintį. Bet tąkart nebuvo galimybės to padaryti. Po kelių dienų nuėjau į jaunimo Mišias Pranciškonų bažnyčioje, po jų buvo adoracija ir kunigas pasakė, kad eis klausyti išpažinčių. Tą gražų balandžio vakarą atlikau išpažintį ir verkiau iš laimės, kad viskas prasideda iš naujo. Buvo dalykų, kuriuos reikėjo gyvenime keisti, net ir santykių, kurių reikėjo atsisakyti, nes po to vakaro Jėzus atėjo į mano gyvenimą ir aš jau buvau kita. Tai buvo mano atsivertimo laikas.
Vėliau atsirado labai gyvas troškimas pažinti Kristų. Gyvas troškimas gyventi Jam. Atsirado troškimas skaityti šv. Raštą. Kai draugė mane pakvietė ateiti į „Alfa“ kursą, vykusį Žvėryno parapijoje, atėjau ten trokšdama dar labiau pažinti Dievą. Kursą vedė Šventosios Šeimos vienuolijos seserys, kurios po kurso pasiūlė apsigyventi jų bute Žvėryne. Tuo metu dar nežinojau, kad mano gyvenimas taip pasikeis. Prisimenu, kad iš pradžių mano širdyje buvo didelis krikščioniškos šeimos troškimas, bet Dievas man turėjo kitą planą.
Mano protas yra viena koja atsilikęs, t.y. širdis eina vienu žingsniu priekyje. Viskas įvyko labai paprastai. Tuo metu maždaug savaitę laiko jaučiau: tvyro ore klausimas. Kažkas manęs kažko klausia, o aš nesuprantu, nei kas klausia, nei ko. Tada dar nemokėjau klausytis Dievo balso, o Jis mane kalbino. Vieną vakarą susirašinėjau su viena iš seserų ir paklausiau jos, kodėl tiek mažai merginų stoja į vienuolyną. Nežinau, kodėl toks klausimas atėjo į galvą. Ir ji man pasakė: „Nes merginos negali sau atsakyti į klausimą, ar myli Jėzų labiau už viską pasaulyje.“ Vėliau supratau, kad tai buvo klausimas, į kurį turiu atsakyti pati. Ir aš į jį atsakiau.
Tada buvo antrasis „Alfa“ kursas, kuriame dalyvavau kaip organizacinės komandos narė. Vidury kurso buvo savaitgalio išvyka į Aukštadvarį, čia buvusiame vienuolyne vyko kažkas panašaus į rekolekcijas – „Alfa Šventosios Dvasios savaitgalis“. Šeštadienį vakare buvo susitaikinimo pamaldos. Jos truko maždaug keturias valandas. Po to visi vakarieniavome ir pastebėjau, kad viena iš seserų į mane įdomiai žiūri. Paklausiau jos: „Kodėl Jūs taip į mane žiūrit?“ Ji pasakė: „Jeigu tu sugalvosi, ateik pas mus į vienuolyną“. Atsakiau: „Jeigu mane pašauks, tai ateisiu“.
Buvau visiškai rami, nes niekas manęs niekur nešaukia. Vakare, ruošiantis miegoti, man atėjo mintis, kad reikia nueiti į koplyčią. Galvoju: „Nesąmonė, jau meldžiausi 4 valandas, užtenka. Geriau einu miegoti.“ Užmigau. Pabudau trečią valandą, vėl užmigau. Nubudau pusę šešių. Septintą reikėjo keltis. Galvoju: „Niekur nebesidėsiu, reikia nueiti.“ Kažkas mane ten kvietė.
Nuėjau, padėkojau Dievui už atsivertimą, už tikėjimą, už visa tai, ką esu iš Jo gavusi. Tai buvo didžiulis džiaugsmas. Ir staiga mintis: „O gal ir Jis nori man kažką pasakyti?“. Tada labai paprastai Jo paklausiau: „Koks yra mano pašaukimas?“ Ir tada labai aiškiai supratau, kad būsiu vienuolė. Dabar, beveik penkeriems metams praėjus, nebuvo nė vienos dienos, kad suabejočiau tuo, kas įvyko tų metų kovo 20-ąją dieną.
Bet aš nebūčiau aš, jeigu nepradėčiau kelti papildomų sąlygų. Sakau: eisiu, darysiu, bet kai reikia, visada kas nors iškyla. Širdy buvo džiaugsmas. Kai Dievas duoda pašaukimą, duoda ir troškimą jį vykdyti. Bet bijojau, kad mano artimieji nesupras ir prieštaraus. Paprašiau Dievo, kad galėčiau stoti į vienuoliją tada, kai mano tėveliai bus pasiruošę priimti šitą žinią. Ir Jis sutiko. Bendraudama su tėveliais namuose vis pasakodavau apie vienuolijos seseris, kaip mes visos kartu leidžiame laiką, rodydavau jiems mūsų bendras nuotraukas. Kartą, birželio mėnesį, mamytė man sako: „Klausyk, ar tik tu nesugalvojai būti vienuole?“ Ir tada prisipažinau, kad iš tikrųjų taip ir yra.
Džiaugiuosi, kad tėveliai priėmė mano pasirinkimą, nebuvo grasinimų ar piktumų. Jie leido ir leidžia man rinktis tai, ko tikrai noriu, tiek renkantis studijas, tiek pašaukimą. Labai dėkoju Dievui už tėvelius, kurie man davė laisvę, nepaisant to, kad jiems buvo skaudus mano pasirinkimas. Ir buvo sunku jį priimti, bet jie tikrai nesistengė to kelio užkirsti. Dievas labai gražiai pasirūpino šita mano baime ir įvykdė savo pažadą
Didžiausia mano svajonė yra pažinti tą, kuris mane pašaukė. Pažinti tikrąjį Jį, tą kartais nepatogų, radikalų Sužadėtinį, o ne įvaizdį, kurį labai lengvai galiu apie Jį susikurti, tuo įvaizdžiu tikėti ir gyventi. Tai yra svajonė, kuria džiaugiuosi, kuria man tikrai galima ir reikia gyventi.
Mūsų laikais žmogui reikia ne mokytojų, bet liudytojų. Kai sakai: reikia daryti taip ir taip, sukeli atmetimo reakciją. O kai kalbi apie tai, ką pats patyrei, išgyvenai – tokiu būdu tu liudiji ir gali atrasti kelią į tą žmogų, ypač jeigu jis gali tavo liudijime gali atpažinti savo patirtį, pavyzdžiui, kad jam dabar yra taip, kaip tau buvo prieš atsivertimą. Toks tavo liudijimas yra nepalyginamai brangesnis už tai, jei sakytum: tu daryk taip ir taip, nes Bažnyčia sako tą ir tą.
Aišku, yra problema, kaip pasiekti žmones, kad jie norėtų girdėti tavo liudijimą ir ateitų jo pasiklausyti. Bet kartais mes norime prisiimti sau per daug atsakomybės. Galvojam: „Čia mano kursas, mano paskaita, ir niekas neatėjo, arba atėjo per mažai. Turbūt kažką pamiršau pakviesti, kažką padariau ne taip.“ Bet juk svarbiausias yra Dievas. Bažnyčia yra Dievo, mes esam Dievo ir tas kursas, renginys ar stovykla yra Jo. Dievas randa būdų prakalbinti širdis. Tai nereiškia, kad turime tylėti, niekam nieko nesakyti, bet manau, kad turime jaustis laisvi, viską atiduoti į Dievo rankas, veikti kartu su Juo.
Yra daug kelių į šventumą. Kuris yra kiekvieno žmogaus pašaukimas. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų santykį su Dievu. Dievas labai dažnai mus nustebina, nes pasiūlo kur kas daugiau nei drįsome svajoti, bet neretai tam tenka gerokai praplatinti savo gyvenimo “duris”. Ne vienam tai atrodo rizikinga ar net kvaila, tačiau drąsiai sakau, kad Dievas nė vieno žmogaus nesuklaidina, neapgauna, neatstumia, nenuvilia.
Žurnalas Ateitis.
