Tęsiame pasakojimą ir svarstymus apie tai, ką atskleidė labai svarbus XX amžiaus teisminis procesas – karo nusikaltėlio A. Eichmanno byla Jeruzalėje.
Pareiga aukščiau visko
Pačią pirmą teismo dieną A. Eichmannui buvo perskaityti 15 punktų kaltinimų. Jis buvo kaltinamas nusižengęs žmoniškumui, prisidėjęs prie žydų tautybės žmonių naikinimo ir t. t. Atsakydamas į visus šiuos kaltinimus, A. Eichmannas atkakliai kartojo, kad jis pripažįsta, jog iš tiesų kraupus žydų naikinimas vyko, jis neneigia Holokausto siaubingumo ir masto, tačiau yra įsitikinęs, kad pats tebuvo sraigtelis sistemoje, todėl iš esmės dėl viso to yra nekaltas. Taip pat ir baigiamojoje kalboje A. Eichmannas akcentavo, jog didelė klaida vaizduoti jį kaip siaubūną, nes iš tiesų jis tėra viena iš didžiulės apgavystės aukų.
A. Eichmanno advokatas S. Servantius pabrėžė, kad jo ginamasis kaltas prieš Dievą ir turės atsakyti, tačiau, teisės požiūriu, jo nėra už ką bausti. Viename iš interviu advokatas net radikaliai pareiškė, kad, kalbant apie teisės pažeidimus, tai vienintelis, kuris ją pažeidė, – Izraelio saugumas, pagrobęs žmogų iš kitos valstybės.
Ginamasis, advokato galvos skausmui, teisme painiai kalbėjo kiek kitus dalykus. Jis vis kartojo, kad visą gyvenimą buvo mokomas ir iki šiol tvirtai įsitikinęs, jog paklusnumas yra didžiausia dorybė. Jis buvo paklusnus ir ištikimas duotai priesaikai, jis jautėsi svarbaus ir prasmingo judėjimo dalimi ir iki pat galo tikėjo, kad visa tai, kas daroma, turi prasmę. Paprašytas patikslinti, ar jam nekėlė siaubo antisemitinė nacistų retorika bei fizinis žydų tautos naikinimas, apie kurį jis puikiai žinojo, A. Eichmannas atsakė, kad jis buvo įsitikinęs, jog velnias nėra toks juodas, kaip yra paišomas, kad pasakojimai apie žudynes yra gerokai perdėti. Kitame atsakyme jis pabrėžė, jog savo aplinkoje nesutiko nė vieno žmogaus, kuris atvirai kritikuotų „Galutinį sprendimą“, jam tai buvo ženklas, kad veikiausiai čia slypi kažkokia prasmė.
Teismo proceso metu A. Eichmannas ne kartą minėjo vokiečių filosofą I. Kantą ir jo pareigos etiką. Pasak H. Arendt, ją šiurpino kaltinamojo manipuliacijos I. Kanto etiniais principais, tačiau susidarė įspūdis, kad A. Eichmannas kalbėjo nuoširdžiai. Jam iš tiesų didelį įspūdį darė I. Kanto priesakas, jog pareiga yra moralės kertinis akmuo. Kitas dalykas, kad pareigą I. Kantas siejo tikrai ne su vadovybės gautų priesakų vykdymu.
Holokausto šešėliai
Net ir aršiausi A. Eichmanno proceso kritikai sutaria, kad jo metu buvo atskleistos svarbios ir iki to laiko mažiau žinomos Holokausto detalės. Tik per Jeruzalės procesą visas pasaulis išgirdo pasakojimą, kurį iki tol kažkaip sekėsi ignoruoti. Niurnbergo procese kalbėta apie kraupius nusikaltimus, tačiau Holokaustas buvo nutylimas. Šiandien net sunku suprasti, kaip tai buvo įmanoma, tačiau apie karo aukas, baisumus kalbėta, tarsi Holokausto nebūtų buvę ar jis būtų kažkoks priedėlis, kurį reikia kuriam laikui atidėti į šalį. Po Jeruzalės proceso prasidėjo Holokausto tyrimų bumas.
Vienas iš nemaloniausių dalykų visiems, susirinkusiems į teismo salę ar stebintiems vaizdo transliacijas, tapo A. Eichmanno pasakojimas apie bendradarbiavimą su žydų organizacijomis. A. Eichmannas tikrai nebuvo gabus ar kūrybingas, tačiau jis stropiai ir smulkmeniškai sugebėdavo atlikti jam patikėtas užduotis, be to, turėjo derybininko talentą. Pastarasis labiausiai išsiskleidė jau nuo pat jo veiklos pradžios, kai jam teko rūpintis žydų emigracija. Jis iš karto užmezgė santykius su įvairiomis žydų institucijomis bei organizacijomis ir įtikino jas bendradarbiauti. Tikėdamiesi privilegijų ar bent jau saugumo, žydų aktyvistai patys spartino emigracijos konvejerį, o vėliau net sudarinėjo tautiečių, pasmerktų keliauti į mirties stovyklas, sąrašus. Kaip rašo H. Arendt, teismo metu išgirdome skaudžią tiesą, kad be pačių žydų bendradarbiavimo naciams ir jų parankiniams nebūtų taip santykinai sklandžiai pavykę įgyvendinti kraupių siekių.
Teisingas teismas?
1961 metų gruodžio 15 dieną Jeruzalės teismas paskelbė mirties nuosprendį A. Eichmannui. Teismui nepadarė įspūdžio nei jo advokato argumentai, nei teisiamojo baigiamoji kalba, Proceso stebėtojai pripažįsta, kad jau nuo pat pirmos dienos buvo aišku, kuo teismas baigsis. Susidarė įspūdis, jog tik pats A. Eichmannas yra tvirtai įsitikinęs, kad gali viską paaiškinti. Prokuroras iš pat pradžių stengėsi vaizduoti teisiamąjį kaip artimą A. Hitlerio bendrininką, vieną iš svarbiausių Holokausto architektų. Nors šis įvaizdis neturėjo pakankamo faktinio pamato, tačiau viešumoje vyravo būtent toks teisiamojo įvaizdis.
Greita byla ir griežtu nuosprendžiu buvo suinteresuotas ir Izraelio premjeras Ben Gurionas, kuris neslėpė, jog žvelgia į procesą, kaip į istorinės atminties pamoką.
H. Arendt teigimu, didžiausia proceso yda buvo ta, kad advokatas neturėjo teisės kviesti savo liudytojų – tai buvo taisyklė, perimta iš Niurnbergo proceso. Iš karto po karo vykusiame procese tai dar buvo galima teisinti noru išvengti vilkinimo ar kitomis objektyviomis aplinkybėmis, o Jeruzalės procese tai buvo sunkus teisingumo pažeidimas.
Advokatas pateikė apeliaciją aukštesnės instancijos teismui ir malonės prašymą Izraelio prezidentui. Apeliacija buvo apsvarstyta labai greitai, ir aukštesnės instancijos teismas praktiškai pažodžiui pakartojo visus kaltinimus, kuriuos buvo išsakęs Jeruzalės teismas, bei atmetė apeliaciją. Taip pat ir Izraelio prezidentas kategoriškai atsisakė pasirašyti malonės prašymą, nors patyrė tikrai didelį spaudimą. Nevykdyti mirties bausmės A. Eichmannui reikalavo įvairios JAV žydų organizacijos, taip pat dalis iškilų Izraelio intelektualų. Kovoje prieš A. Eichmanno procesą ypač buvo aktyvus filosofas Martinas Buberis. Jis buvo nuoseklus Jeruzalės proceso priešininkas nuo pat pirmos dienos. Pasak filosofo, jis tikrai nejaučia jokių simpatijų teisiamajam ir puikiai supranta, kokia tragedija yra Holokaustas, tačiau teismo procesas gali tik pabloginti situaciją, supriešinti žydų tautą su jaunąja pokario karta Vokietijoje ir kitose pasaulio valstybėse. M. Buberis buvo įsitikinęs, jog teismas nėra deramas būdas siekti istorinio teisingumo, tačiau Izraelio valdžia nebuvo linkusi įsiklausyti į jo poziciją.
Daugelį nustebino tai, kad mirties nuosprendis įvykdytas labai skubant. Tą pačią dieną, kai A. Eichmannas gavo atsakymą, jog apeliacija atmesta, o malonės prašymas nepasirašytas, jis buvo pakartas ir kremuotas. Jo pelenai buvo išbarstyti virš Viduržemio jūros. Tokiu būdu buvo siekiama užkirsti kelią galimybei kurti A. Eichmanno kankinystės kultą, tačiau skubotumas sulaukė griežtos kritikos net ir tų, kurie iš esmės pozityviai vertino patį teismo procesą.
Blogio banalumas
Proceso metu su A. Eichmannu buvo susitikę mažiausiai šeši autoritetingi psichiatrai. Visi jie turėjo tą pačią užduotį – atsakyti į klausimą, ar teisiamasis yra normalios psichikos ir gali atsakyti už savo veiksmus. Visų jų atsakymas buvo tas pats – A. Eichmannas medicininiu požiūriu yra normalus žmogus. Keli psichiatrai net pridūrė, kad teisiamojo pažiūros į savo šeimos reikalus, santykius su žmona, vaikais, draugais buvo ne tik normalios, bet ir keliančios pagarbą. Jis buvo pavyzdingas vyras ir kaimynas. Vienas iš psichiatrų po pokalbio su teisiamuoju pasakė, kad jaučiasi daug nenormalesnis nei jis.
| . |
Taigi, šis „mielas žmogus“, paglostęs vaikams galvą ir pabučiavęs žmoną, kasdien eidavo į tarnybą ir kurdavo planus, kaip galima veiksmingiausiai sunaikinti milijonus žydų. Jis jautėsi saugus ir laimingas, nes priklausė Judėjimui, suteikiančiam gyvenimui kryptį ir prasmę, ir nė nebandė susimąstyti apie tai, kokie kraupūs yra nacistų siekiai, kiek skausmo ir aukų jie atneša.
A. Eichmanno atvejis tapo pretekstu H. Arendt prabilti apie gąsdinantį blogio banalumą. Pasiryžusi kuo plačiau nušviesti teismo procesą, filosofė susitarė su „The New Yorker“ ir į Jeruzalę važiavo kaip šio leidinio korespondentė. Visi jos reportažai buvo sudėti į knygą, kuri paskelbta 1963 metais ir sukėlė itin kontroversišką reakciją. Pavyzdžiui, Efraimas Zuroffas šią knygą yra pavadinęs žydų tautos išdavyste, bandymu sumenkinti Holokaustą. Kritiškų reakcijų būta tiek daug, jog filosofė buvo priversta rašyti specialų atsakymą, pabrėždama, kad laimingas tas autorius, kurio darbas sulaukia dėmesio, tačiau tik tuo atveju, kai reaguojantieji būna jį perskaitę, o ne apie jį girdėję. H. Arendt jautėsi iškreiptai suprasta ir nepelnytai puolama. Jos mintis, kad blogis dažnai būna labai banalus, pradėta interpretuoti kaip A. Eichmanno teisinimas ar Holokausto menkinimas. Tačiau, kaip pabrėžia pati filosofė, ji norėjo pasakyti visai ką kita: „Buvo atskleistas gąsdinantis dalykas, jog kraupaus blogio vykdytojai buvo žmonės, savo esme malonūs, nesadistiški, neiškrypę, niekuo nesiskiriantys nuo kitų. Didelė dalis Holokausto vykdytojų buvo gąsdinamai normalūs.“
Ar tai Holokausto pateisinimas? Tikrai ne. Veikiau perspėjimas mums, kad neturėtume blogio triumfo sieti vien su kuria nors charizmatiška figūra, jog ne mažiau pavojingi yra tylūs, neišsiskiriantys žmonės, kuriems reikia direktyvų, instrukcijų, ir jie jas puls vykdyti, išjungę sąžinės balsą, kaip perteklinį triukšmą. Kartu tai reiškia, jog kiekvienas iš mūsų gali būti toks vykdytojas, kai nustojame būti jautrūs kito žmogaus skausmui, kai kuri nors idėja, schema mums tampa svarbesnė už kito asmens orumą.
Absurdiška teigti, jog H. Arendt ar M. Buberis norėjo menkinti savo tautos kančią. Veikiau galima teigti, kad, būdami labai subtilūs žmogaus elgesio tyrinėtojai, jie puikiai supranta, jog net ir auka ilgainiui gali tapti negailestingu budeliu, kad polinkis į blogį glūdi kiekviename iš mūsų, ir turime griežtai reaguoti į visas jo apraiškas. Jie labai bijojo, kad Jeruzalės procesas gali tapti ne susitaikymu su praeitimi, bet blogio, kuris galiausiai neišvengiamai išsiveržia, auginimu širdyje.
Šiandien sudėtinga atsakyti, kas teisūs: M. Buberis, H. Arendt ar D. Ben Gurionas, E. Zuroffas. Mums nereikia būti teisėjais, veikiau turėtume būti istorijos mokiniai, jautrūs praeities dilemoms, žaizdoms, ugdyti jautrumą kito skausmui bei gebėjimą savyje įžvelgti blogio apraiškas.
Parengė Andrius Navickas
