Pradžios knygoje sakoma: žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Kūrimas prasideda chaose. Kiekvieną kūrimo dieną Dievas suteikia būtį vis naujiems dalykams ir tvarko juos pagal savo planą. Dievas visus dalykus daro tikslingai. Jis kuria pasaulį iš meilės. Kaip moko Tomas Akvinietis, Dievas tvarko visatą kaip visumą ir joje švyti Dievo šlovė.

Pasaulis veikia geriau, kai laikomasi Dievo sumanymo. Tai galime pastebėti ir savo gyvenimuose. Dievas suteikia mums dorovinių įstatymų ir palaiminimų, nes tai kelia mums džiaugsmo. Jėzus parodo, kokį planą Dievas yra įrašęs į žmogaus prigimtį, kad su jo pagalba klestėtume. Per dažnai manome, jog taisyklės mus atitolina nuo laimės. Taisyklės, suvokiamos kaip Dievo tvarka, atskleidžia mums, kaip gyventi Jo šlovėje. Jos leidžia mums įkūnyti tai, ką Dievas žmogui yra skyręs. Tai yra vienas iš Evangelijoje pagal Joną apie Jėzaus atėjimą pasakomų dalykų: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.

Jei kuriama pagal moralinę tvarką, ką tuomet turėtume galvoti apie mūsų, žmonių, įstatymus?

Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą, savo veiksmus ir bendruomenes galime tvarkyti taip, kaip Dievas veikė kurdamas. Vokiečių politikos filosofas Ericas Voegelinas mokė, kad įstatymas yra „tvarkos substancija visose būties karalystėse… Įstatymas yra kažkas, kas iš esmės būdinga visuomenei“, tačiau praktinę galią jis įgauna tik teisėkūros procese. Įstatymas mus visus sujungia. Jis atspindi mūsų visuomenės tvarką, tačiau vienu metu ją ir apsaugo. Jis parodo, kas mes esame kaip žmonės, tačiau kartu ir formuoja mus kaip žmones. Tad, jei norime klestėti, reikia užtikrinti, kad mūsų kuriami įstatymai būtų pagrįsti teisingu suvokimu, ką reiškia būti žmogumi.

Įstatymas, vertybės ir kultūra: trys kertiniai taškai širdims ir protams laimėti

Visų pirma pozityvioji teisė turėtų būti susijusi su prigimtiniu įstatymu. Anot Jungtinių tautų organizaicijai Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos projektą padėjusio kurti kataliko filosofo, ištikimo Tomo Akviniečio mąstymo pasekėjo, Jacqueso Maritaino, nors dauguma žmonių gali susitarti, kas yra visuotinės žmogaus teisės, tačiau jie niekaip negali susitarti dėl jų pagrindo. Maritainas teigė, jog žmogaus teises adekvačiai apibrėžti gali tik prigimtinis įstatymas. Po daugiau nei penkiasdešimties metų Benediktas XVI Jungtinėms Tautoms pasakė beveik tą patį. Popiežius akcentavo, kad Deklaracijoje pripažintos ir išplėtotos teisės tinka visiems žmonėms, kurie yra aukščiausias Dievo kūrybos taškas. Jos remiasi žmogaus širdyje įrašytu prigimtiniu įstatymu, kuris gyvuoja skirtingose kultūrose ir civilizacijose. Žmogaus teisių išėmimas iš šio konteksto reikštų savęs apribojimą ir nusileidimą iki tam tikros reliatyvistinės sampratos, kurioje teisių interpretavimas ir reikšmė gali skirtis, o jų universalumas būtų paneigiamas dėl kultūrinių, politinių, socialinių ar religinių pažiūrų skirtumų.

Kitaip tariant, be prigimtinio įstatymo žmogaus teisės būtų bedantės. Vadinamosios žmogaus teisės, atskirtos nuo prigimtinio įstatymo, taptų nežmoniškos.

Antra, pozityvioji teisė gali mus išmokyti arba neišmokyti gyventi harmoningai su prigimtiniu įstatymu. Tai gali mums suteikti tiesa pagrįstą laisvę arba nuo jos atitolinti. Maritainas teigia, kad žmogaus gyvenimas turi du pagrindinius tikslus, kurie lemia visus mūsų priimamus sprendimus. Vienas iš jų yra žemiškas. Kitas – dangiškas. Pirmasis koncentruojasi į šio pasaulio taiką ir teisingumą. Kitas – į amžinąjį gyvenimą su Dievu. Žemiškieji įstatymai turėtų mus taip vesti žemiškosios baigties link, kad būtume pasiruošę susitikti su Dievu.

Pagrindinis įstatymų tikslas – padaryti mus moraliai gerus. Įstatymai turėtų mums padėti artėti prie to, ką Dievas yra įrašęs į žmogiškąją prigimtį. Kaip Maritainas rašo, civilinė teisė „turėtų visada palaikyti bendrąją orientaciją doro gyvenimo link, formuoti žmogaus elgesį kiekvienu įmanomu lygmeniu, kad šis absoliučiai atitiktų moralinį įstatymą“.

Dažnai girdime teiginį, kad neturėtume kurti įstatymų, kurie prievarta kitiems įpirštų mūsų moralines normas. Tačiau nė vienas šiuo argumentu iki galo netiki, nes jis beprasmis. Praktikoje į visus įstatymus įeina moralinės normos, kurios bendros visiems žmonėms. Asmenys, kurie, pavyzdžiui, palaiko liberalius abortus arba tos pačios lyties asmenų sąjungas, yra labai patogūs darant visuomenei spaudimą teismuose ir teisėkūros procesuose.

Kaip krikščionys turėtume būti visiems lygiai patogūs, netgi kur kas uolesni, gindami žmogaus asmenybę ir keldami žmogaus orumą teisinėmis ir teisminėmis priemonėmis.

Beje, amerikiečių mąstytojas jėzuitas Johnas Courtney Murray‘us teisingai įspėjo, kad jei bandysime viską, kas moraliai gera, spausti įstatymu, žmonės anksčiau ar vėliau pradės svarstyti, ar viskas, kas teisėta, yra ir teisinga (moralu). Kitais žodžiais tariant, teisė negali išspręsti mūsų visų moralinių problemų. Murray‘us daro išvadą, kad įstatymai turėtų siekti „bent minimaliai užtikrinti ir palaikyti aktualias moralės normas, kurios būtinos sveikai ir tvarkingai funkcionuoti visuomenei“. Be to, tauta ne vien teisinėmis priemonėmis, bet ir pilietiškumu turi išlaikyti savo moralumą.

Tai mane atveda iki trečiojo taško. Teisė negali būti veiksminga be moralinės kultūros palaikymo, nes įstatymai būtent ir kyla iš tos kultūros. Kaip dauguma mąstytojų, tarp jų ir šv. Jonas Paulius II, pabrėžė – kultūra yra ankstesnė nei politika ar įstatymas. Įstatymas įsitvirtina kultūroje ir ją tobulina, ypač moralinius jos aspektus. Mes, krikščionys, turime to nepamiršti dirbdami dėl teisingumo savo visuomenėse, nepaisydami labai negatyvaus šiandienos kultūrinių karų klimato. Politinėmis priemonėmis turėtume naudotis kaip galime vaisingiau, be apgailestavimų. Turėtume siekti politinės įtakos ir ją pasitelkti, spręsdami gyvybiškai svarbius klausimus, liečiančius santuoką ir šeimą, abortus, imigraciją ir eutanaziją. Tai daryti teisinga.

Kardinolas Avery Dullesas pažymėjo, kad kultūrinių karų negalima laimimėti taktiniais mūšiais, netgi kovos tokiais svarbiais klausimais kaip anksčiau paminėtieji. Politiniai vyskupų, advokatų, pasauliečių vyrų ir moterų pareiškimai yra nepaprastai reikšmingi. Tačiau, kaip sakė kardinolas, jų žodžiai turi būti paremti tinkama socialine ir politine filosofija. Dullesas rašo: „Jei susitarimas egzistuoja dėl sveikos visuomenės, bus įgyvendintas savaime.“

Tačiau Dullesas niekada nepatarė, kad mes turėtume apleisti politinę areną. Jis kalba netgi ganėtinai priešingai. Tačiau mums svarbu atsiminti, kad tikrasis mūšis dėl protų ir širdžių yra kur kas sunkesnis nei vienas ar kitas laimėjimas balsavimo kabinose. Atsivertimas yra kur kas svarbesnis ir kur kas toliau pasiekia nei įprasti politiniai ar teisiniai debatai.

Modernus projektas: bandymas pakeisti pasaulį per žmogaus valią

Lengva pasakyti, kad pozityvioji teisė turėtų būti grindžiama prigimtiniu įstatymu. O prigimtinis įstatymas atskleidžia labai daug dalykų apie kultūrą. Taigi, logiškai geros kultūros turėtų turėti gerus įstatymus, o blogos – blogus? Tačiau tikrasis gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis. Kanadoje ir JAV turime didžiulį gerų žmonių, kūrusių įstatymus, grindžiamus prigimties dėsniais, palikimą. Ir dauguma jų vis dar galioja. Tačiau nebėra tokio kultūrinio susitarimo, koks buvo juos kuriant. Dėl naujos, nepalankios kultūrinės aplinkos reikia, kad jie būtų iš naujo persvarstyti arba apskritai atmesti.

Būtų naudinga žinoti, iš kur atėjo šis naujas konsensusas. Noriu labai trumpai paminėti du politikos filosofus: prancūzų mokslininką Pierre‘ą Manent‘ą ir Ericą Voegeliną.

Manent‘as tikina, kad modernus gyvenimas yra „modernus projektas“, grindžiamas žmonijos valios jėga, kuri turi perkeisti ją supantį pasaulį. Akivaizdu, kad žmonės visada žinojo, jog iki tam tikro lygio jie gali keisti pasaulį. Tačiau mūsų protėviai kur kas geriau suvokė savo ribas. Jų ambicijos taip pat buvo kuklesnės.

Jie visada galvojo, kad visų pirma reikia prisiderinti prie prigimties, kuri, net jei ir būtų šiek tiek klaidinga, iš esmės yra gera. Suvokdami savo prigimties ribotumą ir būtinybę atitikti jos tvarką, jie rado tikrąją laisvę. Modernūs žmonės pasaulį mato labai skirtingai. Modernus gyvenimas „išlaisvina“ mus nuo mąstymo, jog turime atitikti kokią nors natūralią tvarką, arba netgi nuo tikėjimo, kad kažkokia natūrali tvarka apskritai egzistuoja.

Aristotelio laikais vyrai ir moterys natūralų santuokos tikslą matė jos telos. Todėl jie visada bandė ją saugoti, nors ir netobulai. Modernieji žmonės nori, kad santuoka būtų kitokia, todėl jie dirba, kad performuotų ją pagal savo valią.

Kadangi praradome suvokimą apie objektyvią žmogaus prigimtį ir moralinę tvarką, mes greitai žmogaus valios troškimus imame traktuoti kaip žmogaus teises, dėl kurių į mūsų veiksmus niekas negali įsikišti. Labai daug modernių žmonių siekia pakeisti tą pasaulio tvarką, į kurią jie ateina, nes mano, kad ji yra ribojanti ir neteisinga. Ericas Voegelinas pažymi, kad kuo labiau modernūs vyrai ir moterys siekia perkurti natūralią tvarką, tuo labiau jiems reikia iš savo galvos išstumti Dievą. Šiame nusivylime natūraliąja tvarka ir žmogaus pastangose ją pakeisti per savo valią Voegelinas mato naują formą gnosticizmo, su kuriuo krikščionybė kovojo nuo pat savo gimimo. Gnostikų pastanga pakeisti realybę niekada nepasiteisins, nes esama būties tvarka faktiškai negali būti pakeista. Voegelinas sako: „Modernaus gnosticizmo uždarytas protas gali slopinti sielos tiesą, kaip ir patirtys, kurios manifestuoja save krikščionybėje ir filosofijoje, tačiau negali išstumti sielos ir jos transcendentiškumo iš realybės struktūros.“

Tai paaiškina balsų, kurie siekia diskredituoti Dievą mūsų laikais, kartėlį. Tai paaiškina ir praėjusių amžių totalitarinių režimų žiaurumą. Iš Dievo gali būti tyčiojamasi, tačiau galiausiai jo tvarka niekaip negali būti iki galo panaikinta.

Kur mus, kaip krikščionis, tai atveda? Kaip ir bet kuriame kitame amžiuje, mes turime melsti Jėzų Kristų už savo artimus piliečius.

Mes turime išmokti dėl savęs ir būti pasiruošę kalbėti kitiems tiesą apie žmogaus asmenį, objektyvų moralės pagrindą prigimties įstatyme. Mes turime kovoti, kad mūsų žmogiškieji įstatymai paklustų gilesniesiems. Mes turime priminti žmonėms jų užmirštas tiesas. Tiesas, kurių pagrindu sukurta mūsų visuomenė. Kardinolas Ratzingeris kartą rašė, kad kultūra ir tauta, kuri atsiriboja nuo savo istorinių etinių ir religinių šaltinių, žudosi. Esminių moralinių vertybių puoselėjimas ir saugojimas jų nebrukant kitiems jėga yra vienintelė sąlyga, kad išsaugotume savo laisvę šiandienos totalitarinio nihilizmo akivaizdoje. Šiandienos pasaulyje Bažnyčiai įžvelgiu visuomeninį vaidmenį. Tai dera su nuo valstybės atskirtos Bažnyčios prigimtimi, nes tikėjimas tuomet nėra prievarta brukamas valstybės, o pagrįstas laisvais žmogaus įsitikinimais. Savo kalbėjimą Ratzingeris baigia Origeno mintimi, kad Kristus nelaimi prieš nė vieną, kuris pats to nenori. Jis nugali tik žmogui įtikėjus, jog Kristus yra pasaulio Viešpats.

Jei mūsų kultūroje tiesiog verda puikybė, nesveikai pervertinama žmogiškosios valios galia, tuomet mūsų ir mūsų artimųjų atsivertimas galėtų būti krikščioniškojo liudijimo dalis. Atsivertimas gali įvykti kultūriniu lygmeniu, o krikščioniškosios mokinystės poveikis mūsų kultūrai yra ypač svarbus.

Krikščionys kultūrą veikia sekdami Kristų

Norint suvokti, kaip gimsta šis poveikis, verta prisiminti porą Europos istorijos pavyzdžių. Knygoje „Nenorėta reformacija“ istorikas Bradas Gregory pažymi: „Viduramžių krikščionybė žlugo dėl visuotinio, ilgalaikio ir neginčijamo daugumos krikščionių, kuriems priklauso ir dvasininkija, negebėjimo gyventi pagal Bažnyčios mokymą ir jos skelbiamą tiesą. Tai buvo moralinės egzekucijos, negebėjimo vykdyti tai, ko meldžiama, šaknis.“

Kai krikščionys nustojo gyventi kaip mokiniai, tuomet tiesiog paplūdo įvairiausi politiniai, kultūriniai ir religiniai pokyčiai. Gregory pažymi, kad šie pokyčiai vyko ilgai. Tačiau mums pakanka pastebėti, kad dauguma jų buvo skausmingi, vedantys į suverenios valios triumfą, kurį Manent‘as ir Voegelinas mato kaip pagrindinę mūsų laikų problemą.

Antrasis istorijos pavyzdys yra kur kas viltingesnis. Savo veikalo „Po dorybės“ pabaigoje filosofas Alasdairas MacIntyre lygina šiuolaikinio žmogaus, kuris gyvena pagal tradicijas, vertybes vyrų ir moterų, kurie gyveno vadinamaisiais „tamsiaisiais amžiais“. Jis svarsto, kas tuomet jiems buvo svarbiausia, o kas dabar svarbiausia mums.

„Mūsų visuomenės struktūros, intelektualinis ir moralinis gyvenimas šiuo metu patiria naujuosius tamsiuosius amžius. Jei vertybių tradicija sugebėjo išgyventi jau praėjusių tamsiųjų amžių siaubus, nėra taip, kad šiandien neturėtume jokio pagrindo vilčiai. Tačiau šiais laikais barbarai nebelaukia už sienų. Jie jau kurį laiką valdo mus. Dėl sumaišties, kurioje gyvename, kaltas mūsų sąmoningumo trūkumas. Iš tiesų mes laukiame ne Godo, šiandien mums reikalingas šv. Benediktas.“

Kitais žodžiais tariant, jei teisingai supratau MacIntyre, viena iš galimybių pradėti šiame konfliktiškame pasaulyje gyventi vaisingiau – kurti parapijas, seminarijas, klubus, kolegijas ir šeimas, kurios būtų realios šventumo mokyklos. Norint sukurti visuomenę, kuri galėtų keisti kultūrą, mėgintų atnaujinti krikščioniškosios bendrystės jausmą, tai yra labai svarbu.

Tačiau, kaip kartą sakė Benediktas XVI, šv. Benediktas ir jo vienuoliai niekada nesiekė sukurti civilizaciją ar išsaugoti kultūrą. Priešingai, jo teigimu, „jų motyvacija buvo kur kas paprastesnė. Jų tikslas buvo siekti Dievo. Laikų sumaištyje, kurioje niekas neatrodė amžina, jie norėjo paties svarbiausio dalyko – stengtis rasti tai, kas galioja visiems laikams. Jie ieškojo Dievo.

Jie troško nuo neesminių dalykų krypti į esminius. Europai pamatą suteikė Dievo paieška ir pasirengimas Jo klausytis. Toks pat pamatas galioja ir šiais laikais.“

Mūsų kultūra kuriama ir visuomenė atnaujinama tik siekiant Kristaus visa savo širdimi. Tai vyksta per maldą, sakramentus, keičiant vystyklus, balansuojant biudžetą, skaitant pamokslus, mylint sutuoktinę, atleidžiant ir siekiant atleidimo. Viskas turi vykti tikrosios meilės dvasia. Taip plyta po plytos kursime Dievo karalystę.

Popiežius Benediktas yra pasakęs, kad Dievo karalystė sukuriama klausantis širdimi. Svarbiausias dalykas, kurio reikia melsti, – Dievo žodžiui atvira širdis. Kai mūsų širdys klauso ir girdime Gerojo Ganytojo balsą, tuomet galime atsiduoti Dievo valiai ir panašumui į Jį.

Mišios yra ypač svarbios tiek mums patiems, tiek visai kultūrai atsinaujinti.

Richardas Johnas Neuhausas kartą rašė, jog Eu­cha­ris­ti­ja nėra vien Bažnyčios gyvenimo stiprybės šaltinis ir aukščiausias taškas. Tai, anot jo, yra ir ypatingas politinis veiksmas, kuriuo dangiškasis polis (miestas) įsibūtina dabarties laike. Eucharistijos valgis sudabartina Naująją Jeruzalę ir amžinąją avinėlio šventę.

Mišios mus pamaitina Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju. Taip pat primena mums, kad esame kelionėje į dangiškąjį miestą. Mes gyvename žemiškajame mieste, kurio baigtis taip pat žemiška. Tačiau tik šioje baigtyje patiriame galutinį išsipildymą. Tai yra susijungimas su Dievu Jo amžinojoje šlovėje. Kadangi mes sekame Kristų, niekada nesijausime namuose pasaulyje, kuriame buvo atmestas ir nužudytas Jėzus. Laiškas hebrajams primena mums: „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Heb 13, 14)

Kaip moko šv. Augustinas, žmogaus miesto taiką ir gėrį turime panaudoti siekdami dangiškojo miesto taikos ir gėrio. Jėzus mus pašaukė vardu. Jis įgalino mus savo dvasia. Dabar Jis kviečia mus dirbti dėl pasaulio atpirkimo.

Parengė Vaiva Lanskoronskytė

Žurnalas KELIONĖ.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *