Iš monografijos „El hombre roto por los demonios de la economía“ [isp. „Žmogus, sulaužytas ekonomikos demonų“], arba „Ekonomikos moralė“. Madridas, 2010. Vertė Jūratė Micevičiūtė.

Kaip ką tik pastebėjome, globalizacija – neabejotinai [egzistuojantis] reiškinys, jau pasiekęs labai aukštą lygį, kuris, regis, ir toliau augs. Ar tai yra taip pat ir idealas, kurio turėtume bet kokia kaina siekti? Toliau tą ir patyrinėsime.

Kuriama daugiau turtų?

Tikrai būtų absurdiška neigti, kad globalizacija turi teigiamų pasekmių. Panaikinus kliūtis ir skatinant mainus visais lygmenimis, iš esmės praturtėjama. Anot lyginamųjų privalumų teorijos (theory of comparative advantage), – o jos esmė yra kaip tik darbo pasidalijimo [principo] pritaikymas tarptautinei prekybai – kiekviena šalis specializuojasi [gaminti] tuos produktus, kuriems gaminti turi geriausias sąlygas, ir vėliau apsikeičia produkcijos pertekliumi su kitomis šalimis, kurios irgi veikia panašiu principu. Taip sukuriamas didesnis turtas, nei kiekvienai šaliai stengiantis pačai pasigaminti viską, kas reikalinga.

Be to, ekonominė konkurencija skatina kūrybiškumą ir yra paveikus vaistas nuo nenoro keistis ir diegti naujovių. Pavyzdžiui, visi prisimename, kaip ištvirkino ispanų ekonomiką pirmieji frankizmo [isp. generolo Franko diktatūros. Vert. past.] metai. Apsaugotos nuo išorės konkurencijos, „prastos įmonės darė gerą biznį“[i] , tad nejautė jokio poreikio atsinaujinti. Tarptautinė konkurencija, priešingai, pagerina kokybę, priverčia sumažinti kainas ir padidina vartotojų galimybę rinktis.

Tai, be abejonės, yra privalumas: vartotojai gali rinktis tarp įvairesnių gėrybių ir paslaugų, ir žemesnėmis kainomis.

Tačiau turime būti atsargūs tvirtindami, kad globalizacija kuria daugiau turtų. Iš tikrųjų, išskyrus paskutinį dešimtmetį, kuris buvo išskirtinai geras, pastaraisiais dešimtmečiais, kai vykdyta didžiausia globalizacija istorijoje, pasaulio lygiu, bendrai paėmus, augimas buvo mažesnis nei anksčiau. Septintajame dešimtmetyje pasaulio ekonomika augo 5-ių procentų per metus ritmu, aštuntajame dešimtmetyje – 3,4%, devintajame dešimtmetyje – 2,9%, paskutinis dešimtmetis, kaip jau minėjome, buvo išimtinai geras (8%), tačiau 2000–2005 laikotarpiu vėl buvo nusileista iki 2,79%. Apie paskutinius šio dešimtmečio metus – pasaulio ekonominė ir finansinė krizė – geriau nė nekalbėti. Iš tikrųjų ne tik augame mažiau nei dešimtmečiais, sekusiais tuoj po Antrojo pasaulinio Karo, bet dar ir augame ne taip stabiliai, tarsi stovėtume ant mažiau tvirtų pamatų.

Iš tikrųjų esama kitų veiksnių, taip pat susijusių su globalizacija, kurie stabdo augimą.

Milžiniški spekuliaciniai srautai – kaip matėme, kapitalų judėjimo laisvės pasekmė – veikia ekonomiką labai neigiamai. Kaip pareiškė Jungtinių Tautų Prekybos ir vystymosi konferencija (United Nations Conference on Trade and Development), „laimėjimas, kurį, anot globalių finansų, atneša realizavimo lengvumas ir tai, kaip greitai įeinama ir išeinama iš finansinių rinkų siekiant greit pasipelnyti, palaužė guvumą, kuris reikalingas norint prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus, investuojant į produktyvius naujų kūrinių aktyvus“[ii] .

Panašiai ir nestabilumas (apie jį kalbėsime toliau) padidina netikrumą ir atgraso įmones nuo ilgalaikių investicijų. Kaip sakė Schumpeteris, „investuoti ilgam laikui, kai sąlygos keičiasi taip greitai (…) yra tas pats kaip šaudyti į taikinį, kuris ne tik yra neryškus, bet dar ir juda, ir priedo juda konvulsiškai“[iii] .

Tarptautinių nelygybių didėjimas

Kaip matėme, labai ginčytina, kad globalizacija kuria daugiau turtų, bet, deja, nekelia abejonių tai, kad ji daug prasčiau paskirsto sukuriamus turtus. Jungtinių Tautų Vystymo programa apibendrina padėtį tokiais žodžiais: „Daugumoje skurdžiausių pasaulio šalių ką tik pasibaigęs dešimtmetis išryškino slegiančią tendenciją: šios šalys ne tik kad nepajėgė sumažinti skurdo, bet ir vis toliau atsilieka nuo turtingųjų valstybių. Jei lyginsime kraštutines grupes, spraga tarp vidutinio turtingiausiųjų ir vidutinio skurdžiausiųjų valstybių piliečio yra milžiniška ir vis didėja. 1990 m. vidutinis šiaurės amerikietis buvo 38 kartus turtingesnis nei vidutinis tanzanas, o šiandien – 61 kartą turtingesnis“[iv] .

Tiesa, šio augančio pajamų vienam gyventojui skirtumo tarp skurdžiausių ir turtingiausių šalių nepaiškina vien globalizacija – pavyzdžiui, būtina paminėti ir skirtingą demografinį jų augimą, tačiau globalizacija prisidėjo padidindama nelygybę. Tai, kad prekės ir kapitalai gali kuo laisviausiai judėti po visas planetos platumas, dar nereiškia, kad jie taip ir daro. Kai globalizacija vyksta tokiame nelygybės pasaulyje kaip mūsiškis, ji padidina nelygybę, nes visų rūšių ištekliai linksta judėti ten, kur galima tikėtis iš jų gauti didžiausią pelną, ir aplenkia visas kitas šalis – pavyzdžiui, didžiąją dalį Afrikos.

Kai sakome žodį „aplenkia“, tai reiškia, kad mūsų pasaulyje yra šalių ir regionų, kuriais jau niekas nesidomi jokiam reikalui, netgi tam, kad juos išnaudotų. Nė kiek neperdedu. Afrikos regionas į pietus nuo Sacharos (Sub-saharan Africa) praktiškai neegzistuoja ekonominei pasaulio sistemai: tik kelios šio regiono valstybės – ir tai tik retkarčiais – paminimos statistikose iš skurdžių šalių, kurias kas savaitę skelbia įtakingiausias pasaulio ekonomikos laikraštis, The Economist. Tai – regionas, kuris nedomina ekonomikos veikėjų. O tuo tarpu žmonės ten miršta ankstyva mirtimi, nes, „atrodo, žmogaus gyvybės kilnumas nebuvo numatytas globalizacijos plane“. Tai  Ernesto Sabato žodžiai[v] .

Hinkelammertas mano, kad pagrindinė Pietų gyventojų savybė yra ta, kad jie – atliekami žmonės: „Trečiasis pasaulis ir toliau reikalingas: jo jūros, oras, gamta – bent jau kaip šiukšlynas nuodingoms [Šiaurės] atliekoms – vis dar reikalingos ir jo žaliavos. (…) Tačiau jau nebereikalinga didžioji dalis Trečiojo pasaulio gyventojų“[vi] .

Dar turime apžvelgti daugiau klausimų, tačiau tai, kas iki šiol pasakyta, galima apibendrinti taip: apskritai globalizacijos pasaulis gal ir galėtų sukurti daugiau turtų – dabar jis to nedaro – tai yra pelnas galėtų būti „daug didesnis nei nuostoliai, bet pastarieji vis tiek susitelktų tose šalyse, kurios mažiausiai gali sau juos leisti, nes jų padėtis jau dabar netvirta. Skurdžioms šalims globalizacijos atnešti nuostoliai yra didesni nei pelnas“[vii] .

Todėl sieti su globalizacija [viltį], kad suvienodės pragyvenimo bei vystymosi lygis, yra paprasčiausias miražas. Tą pripažino net tokia mažai įtartina institucija kaip Pasaulio prekybos organizacija: „Globalizacijos pelnas – nors paprastai ir pripažįstama, kad apskritai yra žymus – nepasidalino tolygiai. (…) Tai – nuolatinis iššūkis skatinti vystymąsi ir vengti, kad nebūtų margnalizuotos mažas pajamas gaunančios šalys“[viii] .

Valstybių pažeidžiamumas tarptautinio kapitalo akivaizdoje

Ta pati logika, kuria remiantis ištisos šalys išstumiamos iš globalizuotos rinkos, sunaikina ir milijonus įmonių, ir čia slypi daugybės žmonių tragedijos, kurias neišvengiamai atneša kiekvienas bankrotas.

Vengrų finansininkas George’as Sorosas mano, kad Billas Gates’as neperdeda teigdamas, kad „nuolat kovoja dėl išlikimo“. Aš manau, kad šiuo konkrečiu atveju visgi perlenkiama, tačiau neabejotina tai, kad konkurencija tarp įmonių tapo žiauresnė, ir ilgainiui gali išgyventi tik tos, kurios yra ne didelės, bet – didžiulės. Todėl kasmet susijungia tūkstančiai didelių įmonių. Mažas skirtumas, ar ši sąjungų banga baigiasi monopolijomis ar „viso labo“ oligopolijomis. Tiek vienos, tiek kitos reiškia, kad laisva konkurencija baigėsi. Pavyzdžiui, Microsoft, valdanti 90% pasaulio rinkos, yra praktiškai visagalė savo srityje, ir visiems žinoma, kaip ji, pasitelkusi monopolistines priemones, pamažu privertė išnykti konkurentų produktus, kurie buvo objektyviai geresni nei jos. Panašūs dalykai dedasi ir daugybėje kitų sektorių. Pavyzdžiui, prieš 35 metus egzistavo septynios įmonės gaminančios komercinius lėktuvus, skirtus daugiau nei šimtui keleivių. Šiuo metu, po to, kai McDonnell-Douglas buvo nupirkta Boeing‘o 1997 liepą, jau liko tik dvi: Boeing (turinti beveik 60% pasaulio rinkos) ir Airbus.

Mūsų laikais Žemė išgyvena „naują konkistos [isp. užkariavimo] laikotarpį – tokį, kaip didžiųjų atradimų ir kolonizacijos laikais. Bet anuomet pagrindiniai užkariavimų ir plėtimosi veikėjai buvo Valstybės, o dabar tai daro įmonės ir konglomeratai, privačios industrinės ir finansinės grupės, siekiančios įsiviešpatauti pasaulyje“, – sako Ignacio Ramonet’as[ix] .

Nemažai multinacionalinių įmonių jau dabar yra ekonomiškai galingesnės nei dauguma pasaulio valstybių. Pavyzdžiui, General Motors verslo apimtis yra didesnė nei Turkijos ar Danijos BVP; Exxon-Mobil pranoksta Austrijos BVP; Ford – Pietų Afrikos [Respublikos]; IBM – Malazijos ar Venesuelos; Nestle – Egipto, Toyota – Norvegijos, Lenkijos ar Portugalijos… Iš tikrųjų: iš šimto didžiausių pasaulio ekonomikų pusė yra ne tautinės valstybės, bet transnacionalinės įmonės.

Šios didelės įmonės jau tikrai pajėgia diktuoti valstybėms – ypač silpnesnėms, – kokią ekonominę politiką jos turi vykdyti, jei nori, kad būtų investuojama jų teritorijoje: sušvelninti darbo ir aplinkos apsaugos įstatymus, sumažinti mokesčius ar netgi visai juos panaikinti vadinamosiose „laisvosiose ekonominėse zonose“, ir t.t.

Kita vertus, transnacionalinė įmonė netgi neturi perkelti kiekvienos savo gamybos dalies į tą šalį, kur patogiausia išvengti mokesčių. Prekyba firmos viduje jai leidžia žongliruoti pervedimų kainomis taip, kad pelnas nebūtų deklaruojamas aukščiausią mokesčių spaudimą turinčiose šalyse. Iš tikrųjų daugumos transnacionalinių įmonių – kaip vokiečių Siemens ar BMW – buhalterija tokia „kūrybiška“, kad jau nemoka absoliučiai jokio mokesčio savo gimtinėje, ir visa tai – visiškai legalu.

Globalizuotoje ekonomikoje būtina skirti vietą, kur investuojama, kur gaminama, kur deklaruojami mokesčiai ir kur gyvenama. Šio atskyrimo dėka firmų vadovai gali gyventi ten, kur jiems labiausiai patinka, tačiau mokėti mokesčius ten, kur atsieina pigiau. Kaip pažymi Beckas, multinacionalinių [firmų] direktoriai didina savo pelną perkeldami verslą į Indijos pietus, tačiau jiems nė nešauna į galvą gyventi ten, kur sukuria darbo vietas ir moka labai mažus mokesčius. Jie verčiau renkasi gyventi Šiaurėje, kur reikalauja – o kaipgi kitaip, – kad būtų saugu, puikūs keliai ir transporto sąlygos, siunčia savo vaikus į garsius universitetus, finansuojamus valstybės lėšomis, ir mėgaujasi kultūriniais bei laisvalaikio renginiais …  tačiau sabotuoja viešą viso to finansavimą. Visi šie patogumai, kurių jie neketina atsisakyti, laikosi išskirtinai ant darbininkų bei mažų ir vidutinių įmonių pečių[x] .

Žinoma, nereikia nė sakyti, kad taip elgtis sau gali leisti tik didelės transnacionalinės firmos, kurios sukinėjasi pasaulio visuomenės lygmenyje. Mažos ir vidutinės įmonės – sukuriančios didžiąją dalį darbo vietų – privalo šventai susimokėti mokesčius, nustatytus valstybės, kurioje yra įsikūrusios, todėl dažnai jaučiasi gerokai prismaugtos. Akivaizdu, kad „transnacionalinės įmonės susišlavė iš tiesų pačias geriausias kortas“[xi] .

Grėsmė mažai kvalifikuotiems darbininkams

Globalizacija taip pat susilpnina mažai kvalifikuotų  Šiaurės šalių darbininkų padėtį, nes juos išstumia – panašiai kaip išstumia ir skurdžiausias šalis iš pasaulio ekonomikos.

Globalioje ekonomikoje Šiaurės šalių įmonės turi konkuruoti su Pietų firmomis, kurios praktikuoja vadinamąjį „social dumping„. „Dumping“ yra nenormalus kainų sumažinimas, dažniausiai užsienyje, siekiant sunaikinti konkurentus. Tai galima daryti subvencionuojant eksportą, kad būtų galima užsienyje pardavinėti pigiau nei viduje, arba, kaip „social dumping“ atveju, primetant darbininkams tikro išnaudojimo sąlygas, siekiant sumažinti gamybos sąnaudas. Šalyje, kur tiekiamos „dumping“ prekės, laimi vartotojai, ir patiria nuostolius gamintojai. Kartais šie – ypač, jei kalba eina apie mažo kapitalo įmones, kuriose dirba menkai kvalifikuoti darbininkai – turi apkarpyti atlyginimus vien tam, kad paprasčiausiai išgyventų.

Globalizacijos [sąlygomis] jau nėra taip svarbu palaikyti aukštus atlyginimus, kad taip būtų paskatinta paklausa (prisiminkime garsiąją Henry Ford’o frazę: „Aš renkuosi gerai mokėti savo darbininkams, kad jie galėtų pirkti mano automobilius“). Kadangi šiandien paklausą gali puikiai patenkinti importuoti produktai, gali būti, kad įmonės, mokančios aukštus atlyginimus savo darbuotojams, kuria darbo vietas… Pietų šalyse.

Tai, ką dabar pasakėme, liečia beveik vien mažiausias pajamas gaunančius darbininkus, nes kaip tik jie ir konkuruoja su skurdžiųjų šalių pramone. Iš tikrųjų galima tikėtis, kad pirmiausia intensyviausiai darbo jėgą naudojanti pramonė, o paskui ir visa kita vis labiau kraustysis į Pietų šalis. Krypstama į tai, kad Šiaurės šalyse ateityje paslaugų sektorius suims atliekančią darbo jėgą, išstumtą iš pramonės; panašiai kaip praeityje suėmė išstumtuosius iš žemės ūkio. Tačiau labiausiai tikėtina, kad paslaugų sektorius artimoje ateityje nepajėgs įdarbinti tiek darbo jėgos – ypač jei ji mažai kvalifikuota – kils sunkumų ir galiausiai [padidės] nedarbas.

Kaip sako Guillermo de la Dehesa, „europietis ar amerikietis darbininkas, gaminantis žaislus, tekstilės gaminius ar apavą, konkuruodamas su kinais, kurių atlyginimas dešimt kartų mažesnis, o produktyvumas – šiek tiek mažesnis, turi labai mažai galimybių išlaikyti darbo vietą nelabai tolimoje ateityje, nebent sutiktų sumažinti savo uždarbį“[xii] . Ar Pietų pramonės konkurencija atneš atlyginimų mažinimą, ar nedarbą, daugiausia priklausys nuo darbo rinkos struktūros. Tokiose šalyse kaip Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija, kur atlyginimai nustatomi gana lanksčia tvarka mažai reguliuojamoje darbo rinkoje, sumažėjusi menkai kvalifikuotos ir padidėjusi aukštai kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, visų pirma padidino atlyginimų skirtumus tarp abiejų tipų darbininkų. Ir priešingai: žemyninės Europos šalyse, kuriose darbo rinkos (kol kas) dar yra labiau reguliuojamos, tai pirmiausia padidino nedarbą. Taigi – nors prekyba atneša naudos tiek besivystančiai šaliai, tiek išsivysčiusiai – menkiau kvalifikuoti išsivysčiusios šalies darbininkai gali pralaimėti.

Nors konkurencija su kitų šalių darbininkais pirmiausia paliečia pramonės darbininkus, ji pradeda jaustis ir tarp dirbančiųjų paslaugų sektoriuje. Štai reikšmingas pavyzdys, kurį mini Beckas: „Dabar 21.10h; Berlyno Tegelio oro uoste įprastas malonus balsas praneša nusikamavusiems keleiviams, kad jie pagaliau bus laipinami į lėktuvą, skrendantį į Hamburgą. Tai – Angelikos B.balsas, o sėdi ji priešais savo elektroninį ekraną Kalifornijoje. Po šešioliktos valandos vietos laiku Berlyno oro uosto garsiakalbiai yra valdomi iš Kalifornijos dėl labai paprastų ir išmintingų priežasčių. Pirmiausia ten nereikia mokėti jokio priedo už paslaugas nekomercinėmis darbo valandomis; ir antra: atlyginimų sąnaudos (papildomos) už tą patį darbą ten yra gerokai mažesnės nei Vokietijoje“[xiii] .

Galime pacituoti ir mums artimesnių atvejų. Kai kas nors skambina iš Sevilijos į telefonų informacijos tarnybą pasiklausti savo rajone dirbančio santechniko numerio, jis, be abejo, įsivaizduoja, kad operatorė, atsakanti į jo užklausimą, yra, kaip ir jis, Sevilijoje arba bent jau Madride. Tačiau gal taip nėra. Vis daugiau tokių skambučių Tangere (Marokas) atsako jauni marokiečiai, dažniausiai – buvę ispaniškų mokyklų Maroko šiaurėje moksleiviai, puikiai kalbantys ispaniškai. Nors nukreipiant skambučius į Tangerą kiek padidina komunikacijos sąnaudas, firmai apsimoka, nes marokiečių operatorių atlyginimas nesiekia nė pusės to, ką gauna operatoriai ispanai[xiv] .

Taigi matome: kuo toliau tuo mažiau paslaugas vienos šalies piliečiams turi teikti tos pačios šalies darbuotojai. Informacijos amžiuje [tarnybą] paprasta perkelti į sunkiai įsivaizduojamus kraštus. Štai daug duomenų apdorojimo darbo vietų jau tampa beveik rutina – ir labai menkai apmokama – kuri perkeliama į pigesnes šalis. Ten patalpose be langų informatikos darbuotojai sėdi priešais kompiuterius, prijungtus prie pasaulio masto duomenų bazių. Pavyzdžiui, American Express įkūrė savo administracinius centrus Indijos pietuose.

Ir visų gražiausia: globalizacija kelia sunkumų Šiaurės vyriausybėms  vykdant kompensacijų politiką ar perskirstant [išteklius] menkai kvalifikuotų darbininkų naudai. Kuo didesnė judėjimo galimybė, tuo mažiau bus ryžtamasi užkrauti aukštus mokesčius stambioms įmonėms: bijoma, kad jos perkels savo gamyklas į šalis, kur atlyginimai ir mokesčiai mažesni.

Neketinu tvirtinti, kad kapitalas ims krautis lagaminus vos šiek tiek pakilus mokesčių naštai. Finansinis kapitalas išties gali judėti iš vienos šalies į kitą be galo greitai, tačiau kai jis paverčiamas fiziniu kapitalu – tai yra pastatais, gamyklomis ar įrengimais – jau daug sunkiau jį perkelti iš vienos vietos į kitą. Tačiau galiausiai jis vis dėlto išsikeldins, jei ims pernelyg slėgti mokesčiai ir darbo jėgos [sąnaudos]. Be to, kaip jau minėjome, jam pakanka žaisti pervedimų kainomis, kad nereikėtų mokėti mokesčių kurioje nors šalyje. Ši dvejopa grėsmė uždeda labai stangrų korsetą pajamų perskirstymo politikai.

Valstybinė mokesčių inspekcija žino, kad, priešingai nei kapitalai, darbininkai juda daug mažiau. Kad įsikurtų kitoje šalyje, darbo jėga turi įveikti šeimyninių ryšių, kultūros ir kalbos kliūtis. Todėl darbininkai priklauso nuo mokesčių rinkėjo valios, ir juos lengviau išsunkti. Ir iš tikrųjų: pastaraisiais dešimtmečiais kapitalo apmokestinimo procentas visur sumažėjo, tuo tarpu mokestis nuo darbo pajamų linksta augti ar bent jau mažėja daug lėčiau.

Tam, kas pasakyta šiame skyriuje, galima paprieštarauti: nors firmų geografinės vietos neapibrėžtumas (deslokalizacija) ir mažesnių darbo sąnaudų ieškojimas atneša sunkumų Šiaurės darbininkams, tai, priešingai, atveria naujų galimybių Pietų darbininkams. Tačiau, kaip jau sakėme, pastarųjų darbo sąlygos dažnai yra tikras išnaudojimas. Nebūtų ką prikišti, jei – kaip pasakysime toliau – globalizacija būtų reguliuojama, ir visus [žmones] visose šalyse pasiektų socialinės privilegijos – tuomet pastarosios liautųsi buvusios konkurencijos veiksnys.

Ekologinė žala

Niekaip nereguliuojamos globalios rinkos egzistavimas skatina valstybes taikyti egoistiškas ir griaunančias priemones. Viena iš dažniausiai pasitaikančių, kuriai ypač lengvai pasiduoda skurdžios šalys, tai neversti jų teritorijoje įsikūrusių įmonių saugoti aplinką.

Net ir tuomet, jei jokia šalis nepatirtų tokio ekonominės galios spaudimo, jau už patį tarptautinį darbo pasidalijimą tenka susimokėti ekologijos kainą. Kuo toliau yra gamybos vieta nuo vartotojo, tuo daugiau transporto priemonių prireikia, daugiau energijos – beveik visuomet neatsinaujinančios – sunaudojama, ir pagaminama daugiau šiltnamio efektą didinančių dujų. „Tarp prekybos ir aplinkos vyksta tikra kova“. Ir tą sako ne ekologistas, bet jokių įtarimų nekeliantis ekonomistas, kuris savo studiją užbaigia taip: „Be jokios abejonės, siekiant tuo pat metu dviejų tikslų, laisvai prekiauti ir saugoti aplinką, susiduriama su sunkumais“[xv] .

Žvelgiant iš aplinkosaugos pozicijų, yra papiktinimas, pavyzdžiui, tai, kad krabai iš Šiaurės jūros pirma vežami į Maroką, kur jie išvalomi, po to į Lenkiją, kur supakuojami, ir galiausiai į Hamburgą, kur suvartojami; o Kalifornijos vynuogės skraidinamos lėktuvu į Vokietiją, kai vienam vynuogių kilogramui pergabenti išskiriama 20 kg CO2.

Nekyla abejonių, kad masinė centralizuota gamyba pati savaime labiau žaloja aplinką nei vietoje gaminama ir išplatinama produkcija. Todėl Keynesas kartą prisipažino: „Jaučiu palankumą tiems, kurie siekia sumažinti ekonominius ryšius tarp tautų užuot juos didinę. Idėjos, pažinimas, menas, vaišingumas, kelionės – šie dalykai yra pačia savo esme tarptautiniai. Tačiau prekės turi būti gaminamos šalies viduje visuomet, kai tik įmanoma ir patogu“[xvi] .

Reikia atkreipti dėmesį į Keyneso nurodytą sąlygą: „Visuomet, kai įmanoma ir patogu“. Kalba eina ne apie tai, kad reikia ilgėtis neįmanomos autarkijos (savipakankamumo). Jau matėme, kad darbo pasidalijimas padidina bendrą produkciją, tačiau jis pareikalauja savo kainos, vadinasi, ir čia reikėtų vengti kraštutinumų.

Nestabilumas ir nesaugumas

Didelės ekonominės erdvės yra labiau pažeidžiamos krizės sąlygomis nei mažos, ypač jei tai – finansinės krizės. Pastarųjų metų pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kad krizės siekia kaskart vis toliau. Prisiminkime 1993 m. Europos piniginės sistemos krizę: tuomet kai kurių šalių valiutos peržengė svyravimams nustatytas ribas; Meksikos krizę 1994 m., sukėlusią vadinamąjį „tekilos efektą“; pietryčių Azijos krizę 1997 m. vasaros pradžioje, kai Tailandas nutarė atsieti savo nacionalinę valiutą (bahtą) nuo dolerio, ir krizė persimetė iš vienos šalies į kitą kaip parako žiežirba (išsigelbėjo tik JAV ir Europos Sąjunga)[xvii] . Ir jau daug arčiau dabarčiai: krizė, prasidėjusi Jungtinėse Valstijose 2007 m. vasarą, nuo kurios neišsigelbėjo niekas, tad galima ją laikyti pirmąja didžia globlaus kapitalizmo krize.

Apssistokime kiek ilgiau prie šios paskutinės – tiksliau, vis dar esančios, nes tebejaučiame jos pasekmes – krizės, nes ji akivaizdžiai rodo, kad ekonomikos globalizacija paverčia tarptautine ne tik prekybą ir gamybą, bet ir krizes.

Pirmiaisiais naujojo amžiaus metais Jungtinėse Valstijose palūkanų normos buvo labai mažos, ir tai paskatino daug žmonių įsigyti būstą. Logiška pasekmė: išaugus nekilnojamojo turto paklausai, pakilo ir kainos.

Amerikiečių bankams to nepakako. Tikra tiesa, buvo pasirašyta daug paskolų sutarčių, tačiau kai palūkanos tokios mažos, tai neduoda didelio pelno. Tuomet nutarta teikti paskolas tiems, kurie toje šalyje liaudiškai vadinami „nindzėmis“ („ninja“ – angl. akronimas iš „no income, no job, no assets„); kitaip tariant, asmenims, neturintiems nei pastovių pajamų, nei nuolatinio darbo, nei nuosavybės, tai yra tokiems, kurie mažai pajėgūs mokėti. Kadangi palūkanos priklauso – be kitų veiksnių – ir nuo rizikingumo, už šio tipo paskolas buvo galima reikalauti aukštesnių procentų. Bankų vadybininkai buvo asmeniškai suinteresuoti tai daryti, nekreipdami dėmesio į pačiai institucijai keliamą grėsmę: jų atlyginimai, jau ir taip aukšti, paprastai priklausė ir nuo sudarytų sandėrių kiekio. 2006 m. paskolos, suteiktos „nindzėms“, jau sudarė 20% visų paskolų. Jas imta vadinti „aukštos rizikos paskolomis“ (arba subprime), o neoficialiai jas vadiname hipotecas basura [isp. „paskolos-šiukšlės“. Vert. past.].

Kai būstų ėmė ieškoti taip pat ir nemokūs asmenys, jų kainos dar daug labiau išaugo. Žmonės pamatė, kad kiekvienas, kas tik ryždavosi įsigyti namą, tuoj matydavo, kaip auga jo vertė – tarp 1995 ir 2005 m. būsto kaina kasmet augo po 10% – tad niekas nenorėjo atsilikti. Vis daugiau asmenų puolė į nekilnojamojo turto rinką nesukdami galvos, kaip atiduos pinigus.

Federalinis rezervų fondas privalėjo pakelti palūkanų normą, kad liautųsi šitaip pūtęsis burbulas. Ankstesnis Rezervų fondo prezidentas Williamas McChesney Martinas Jr. pasakė, kad viena jo vadovaujamos institucijos pareigų buvo „išnešti punšą, nors ir šventei dar nepasibaigus“[xviii] , kitaip tariant, jį išsinešti, kad šventė pasibaigtų kaip tik tuomet, kai žmonės pradėjo neapdairiai elgtis. Tačiau Alanas Greenspanas, vadovavęs Rezervų fondui iki 2006 m., neišsinešė punšo ir leido šiai neatsakingai šventei tęstis.

Bankai, nors ir žinojo, kad mėnesinės įmokos toli prašoko daugelio jų klientų galimybes, teikė paskolas nereikalaudami net pradinio įnašo ar pasitenkindavo labai maža suma. Jie taip darė tikėdamiesi, kad būsto kaina ir toliau augs, tad nuolatinis įsiskolinusio nekilnojamojo turto kainos augimas, atrodė, užtikrins paskolos apmokėjimą. Kas negalės mokėti kas mėnesį paskolos palūkanų, visuomet galės ją iš naujo finansuoti ar ją padengti parduodamas namą, o blogiausiu atveju pats bankas jį pasiims.

Suteikę tiek paskolų, bankai liko be pinigų, tad ėmėsi kurti obligacijas (angl. securitization) – naujas finansų inžinierijos išradimas, kurio esmė yra sudaryti paketus, kuriuose subprime paskolos „paslepiamos“ tarp prime paskolų, o po to jie parduodami per dukterines įmones (angl. affiliated entity) (2006 m. JAV bankai pavertė vertybiniais popieriais subprime paskolų daugiau nei už 814 000 mln dolerių). Šie paketai buvo pavadinti MBS (Mortage Backed Securities, tai yra paskolų garantuojamos obligacijos).

Juos pardavinėjančios dukterinės įmonės tai – vadinamieji „bankai, kurie nėra bankai“, „lygiagreti bankų sistema“ ar „šešėlinė bankų sistema“. Kaip ir tikrieji bankai, šie priima taupytojų indėlius, tačiau neleidžia laisvai jais disponuoti. Indėliai turi likti neliečiami ilgą laiką, nebent juos norėtų įsigyti kitas taupytojas. „Šešėlinė bankų sistema“ nėra taip griežtai reguliuojama kaip tikrieji bankai – ypač Bazelio susitarimų [xix] – ir nedalyvauja indėlių draudimų sistemoje. Logiška: vyriausybės, matydamos, kaip auga „šešėlinė bankų sistema“, privalėjo ją griežčiau prižiūrėti ir apsaugoti investuotojų interesus, tačiau to nepadarė. Ultra-liberalios ideologijos George’o Busho administracija buvo alergiška priežiūrai.

Norint parduoti šiuos paskolų paketus kitų šalių finansų įmonėms – juk tai ir yra globalizacija – reikėjo, kad reitingų agentūros (šios agentūros, pavyzdžiui, Standard & Poor’s (S&P) arba Moody’s, vertina vertybinių popierių ir finansinių įmonių mokumą) juos įvertintų aukščiausia kvalifikacija (AAA), ar bent jau sekančia (AA). Tam paskolų paketai buvo struktūruoti padalinant į etapus, ir pavadinti pompastišku, bet labai įspūdingu vardu: CDO (Collateralized Debt Obligations, išvestinės paskolos obligacijos). CDO leido dalyvauti paskolų paketo teikiamose pajamose skirtingais lygiais. Dalyviai senior turėjo pirmenybės teisę į skolininkų įmokas, o patenkinus šios grupės interesus, likę pinigai būdavo išdalinami įsigijusiems dalyvavimą junior. Šitaip buvo pasiekta, kad vertinančios agentūros suteiktų aukščiausią įvertinimą CDO daliai senior.

Išradimas buvo toks sėkmingas, kad jie sukūrė naują produktą: CDS (Credit Default Swaps, kredito apsikeitimo sandoriai). Šiuo atveju įsigijusieji dalyvavimą paskolų pakete sutikdavo, kad nemokumo rizika bus didesnė, mainais gaudami didesnius procentus.

Ir sugalvojo dar vieną instrumentą, Synthetic CDO, apie kurį net populiariausias Ispanijoje ekonominės krizės ekspertas prisipažįsta: „Nepajėgiau suprasti, kas tai yra, tačiau tai teikė stebėtinai aukštą pelną“[xx] .

Sunkiausia paaiškinti, kaip reitingų agentūros galėjo taip aukštai įvertinti šiuos fondus. Pakaks pasakyti, kad Lehman Brothers bankroto metu jų fondai buvo vertinami kaip AAA – aukščiausias įmanomas įvertinimas.

Amerikiečių bankai vis mažiau suko galvą dėl teikiamų paskolų kokybės, nes, užuot jas pasilaikę, jas parduodavo kitų šalių investuotojams, kurie nežinojo, ką perka. Šitokiu būdu galutiniai finansuotojai (pavyzdžiui, ispanų bankai ir taupomosios kasos), atsidurdavo vis toliau nuo tų, kuriuos jie finansavo (Jungtinių Valstijų nindzių).

Kadangi daug žmonių buvo nemokūs, jie negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų, ir ėmė daugėti tokių, kurie nemoka. Iš pradžių liovėsi mokėti tik nindzės, ir tuomet visi suprato, kad įsigijusieji obligacijas CDO junior patirs didelių nuostolių. Tačiau greitai paaiškėjo, kad niekas iš susijusių su nekilnojamojo turto rinka neišvengė rizikos, nes ir nepriklausiusieji nindzių grupei galėjo patekti į tokias aplinkybes, kurios neleido jiems mokėti paskolos. Pavyzdžiui, skyrybos, darbo netekimas ar nenumatytos išlaidos dėl ligos (JAV įsikūrusios kai kurios geriausios pasaulio klinikos, tačiau jų sveikatos apsaugos sistema yra iš esmės privačiose rankose. Dauguma piliečių turi privatų sveikatos draudimą savo darbo vietos dėka, tačiau 46 mln. piliečių neturi jokio sveikatos draudimo, o dar 25 mln. turi tokį menką sveikatos draudimą, kad jis mažai ką lemia iškilus rimtoms sveikatos problemoms. Šiuo metu, atrodo, Obamos vyriausybei galiausiai pavyks įvykdyti sveikatos apsaugos sistemos reformą, nors ir prėskoką).

Ir tarsi to dar būtų maža, 2007 m. pradžioje nutiko tai, kas anksčiau ar vėliau ir turėjo nutikti: sprogo nekilnojamojo turto burbulas. Būstų kainos pasiekė tokį lygį, kai dauguma amerikiečių jau negalėjo tikėtis jų įpirkti, tad pardavimai (o su jais – ir kainos) pradėjo mažėti. Kai kurie iš nusipirkusiųjų butą pamatė, kad jiems dar liko sumokėti daugiau, nei jų butas vertas pagal to meto kainas, tad nusprendė liautis mokėti ir gyventi toliau už dyką, kol bus iškeldinti. Ispanijoje, kai bankas varžytinių metu už būstą gauna mažesnį kiekį nei egzistuojanti skola, skolininkas privalo padengti trūkstamą sumą savo turimu ar ateityje įgysimu turtu. JAV, priešingai, kaip tik bankas nukenčia dėl sumažėjusios vertės, tad patys įstatymai skatina nemokėti paskolų kai būsto kainos krinta.

Kaip tik tuomet „iškilo į dienos šviesą dar viena bjauri tiesa: paskolos išreikalavimas išvaržant yra ne tik tragedija skolininkams, bet ir galvos skausmas skolintojui. Po viso to laiko, kiek užtrunkama kol išvaržytas būstas vėl sugrąžinamas į rinką, dėl teisinių išlaidų ir tuščiuose namuose paprastai vykstančio irimo proceso, ir pan., kreditoriai, atimantys iš skolininko būstą, dažniausiai atgauna tik dalį – gal vos pusę – pradinės paskolos vertės“[xxi] .

Tad nuo 2007 m. vidurio finansinės JAV įmonės ėmė viena po kitos bankrutuoti ar atsidūrė ant bankroto ribos, kai kurios – vienos svarbiausių šalyje[xxii]. 2008 m. gruodžio 12 d. iškilo į šviesą Bernard Madoff’o apgaulė: pasinaudodamas tuo, kad finansų rinka nebuvo reguliuojama, jis išviliojo iš privačių asmenų 50 000 milijonų dolerių, pasitelkęs senai pažįstamą piramidės sistemą, kitaip tariant, mokėdamas aukštas palūkanas pirmiesiems investuotojams iš indėlių, kuriuos įnešdavo nauji investuotojai, suvilioti tokio didelio pelningumo. Tai – Ponzi’o piramidė[xxiii] , leidžianti žmonėms vis gauti ir gauti pinigų, kol dar yra kvailių, norinčių įsilieti į verslą; tačiau ateina akimirka, kai kvailių nebelieka, ir sistema sugriūva.

Kadangi viso pasaulio finansų įmonės – taip pat ir ispanų – buvo daug investavusios į nuodingus JAV aktyvus, finansų krizė išplito po visą planetą kaip naftos dėmė. 2008 m. gegužės mėnesį Tarptautinis valiutos fondas vertino, kad bankų nuostoliai peršoko 945 000 milijonus dolerių, iš kurių 565 000 milijonus sudarė paskolos būstui. Šie skaičiai rodė, kad bankrotas gresia visai bankų sistemai.

Finansų krizė sukėlė globalią ekonominę krizę. Lengva suprasti, kodėl finansų sistemos krizę galima palyginti su tuo, kas nutinka žmogui, kai širdis liaujasi pumpuoti kraują į kitas kūno dalis.

Daug finansų įmonių liko be išteklių ir nebegalėjo normaliai veikti, be to, neturėdamos patikimos informacijos apie viena kitos padėtį, jos liovėsi skolinti pinigus tarpusavyje, arba skolindavo už didžiules palūkanas. Viso to pasekmė: staiga nutrūko kreditų tiekimas – tiek hipotekų, tiek kitokio tipo – ir tai sustabdė tiek įmonių investicijas, tiek privatų vartojimą ir būstų pirkimą, o visa tai neigiamai paveikė gamybą ir darbo rinką. Be to, įžengėme į uždarą ratą, nes savo ruožtu prastos ekonomikos perspektyvos dar labiau stabdo finansinių įmonių pasiryžimą teikti kreditus.

Viso to rezultatas – sunkiausia ekonominė krizė nuo ketvirtojo dešimtmečio Didžiosios Depresijos laikų. Beveik visose šalyse prasidėjo recesija, tai yra, Bendrojo vidaus produkto augimo rodiklis buvo negatyvus bent du trimestrus iš eilės (Ispanijoje – net devynis), ir didžiausi nelaimės pranašai jau galvojo, kad įžengiame į depresiją, kurią galima palyginti su praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio krize. Depresija vadinamas ilgas laiko tarpas – daugiau nei penkeri metai – kai yra žemas gamybos, vartojimo ir investicijų lygis, mažėja kainos (defliacija), nyksta darbo vietos, įmonės ir šeimų turtas.

Laimė, šios pranašystės, regis, nesipildo: kai kurios pramoninės valstybės jau atgavo teigiamą augimo rodiklį, ir visos – išskyrus Ispaniją – jį atgaus 2010 metų eigoje, numato Tarptautinis valiutos fondas[xxiv] . Tačiau tai, kas nutiko, aiškiai parodė, kokia pažeidžiama tapo tarptautinė ekonomika dėl globalizacijos.

[i] Sevilla Segura, José V. Economía política de la crisis española. Barcelona, 1985, 10.

[ii] UNCTAD. Trade and Development Report, 1997, VI.

[iii] Schumpeter, Joseph A. Capitalismo, socialismo y democracia. Barcelona, 1983, T. 1, 126.

[iv] PNUD. Informe sobre el desarrollo humano 2005. Madrid, 2005, 40.

[v] Sabat, Ernesto. Antes del fin. Barcelona, 5ª leid. 1999, 109.

[vi] Hinkelammert, Franz. Cultura de la esperanza y sociedad sin exclusión. San José de Costa Rica, 1995, 29.

[vii] Parrilla Fernández, José Manuel. La globalización: oportunidades y amenazas para los pueblos pobres // Sociedad y Utopía 12 (1998) 144.

[viii] OMC. Informe 1998. p. 38.

[ix] Ramonet, Ignacio. Nueva era de conquista // Le Monde diplomatique 53 (2000-03), 16.

[x] Beck, Ulrich. ¿Qué es globalización? Barcelona, 2000, p. 22, 97.

[xi] Beck, Ulrich. ¿Qué es globalización? Barcelona, 2000, 22-23.

[xii] Dehesa, Guillermo de la. Comprender la globalización. Madrid, 2000, 80.

[xiii] Beck, Ulrich. ¿Qué es la globalización? Barcelona, 2000, 38-39.

[xiv] El País. 2001-07-26, p. 48.

[xv] Bhagwati, Jagdish. En defensa del libre comercio // Investigación y ciencia (1994-01), p. 7, 11.

[xvi] Cit. Cassen, Bernard. Inventar colectivamente un „proteccionismo altruista“ // Le Monde diplomatique 52, (2000-02), 14.

[xvii] Plačią ir išsamią apžvalgą žr. Estefanía, Joaquín. Aquí no puede ocurrir. El nuevo espíritu del capitalismo. Madrid, 2000.

[xviii] Krugman, Paul. El retorno de la economía de la depresión y la crisis actual. Barcelona, 2009, 150.

[xix]  Bazelio susitarimai, pasirašyti 1988 metais, nustato kapitalo minimumą, kurį turi turėti bankas, priklausomai nuo teikiamų paskolų, kad apsisaugotų nuo kreditus, rinką ir palūkanas lydinčios rizikos. 2004 m. jie buvo papildyti: įtrauktas kredito kokybės kriterijus, nes ne visi skolininkai turi tą pačią nemokumo tikimybę.

[xx] Abadía, Leopoldo. La crisis ninja y otros misterios de la economía. Madrid, 6-as leid., 2009, 30.

[xxi] Krugman, Paul, op.cit., p. 177.

[xxii]  Aukštos rizikos komerciniai bankai krito pirmieji. 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskelbė, kad bankrutuoja American Home Mortage and Amerriquest. Kitą dieną Federalinis rezervų fondas – tai yra, JAV centrinis bankas – turėjo paleisti [papildomus] 100 000 milijonų dolerių į finansinę sistemą, kad užtikrintų jos funkcionavimą, ir tai buvo lyg signalas apie pavojų. 2008 m. sausio 11 d. bankrutavo pirmasis šalies komercinis bankas Countrywide Financial, kurį įsigijo Bank of America. Kovo 17 d. žlugo investicinis bankas Bearn Stearns, jį įsigijo JP Morgan.  2008 m. rugsėjis buvo juodas mėnuo: 7 dieną amerikiečių vyriausybė nacionalizavo komercinius bankus Freddie Mac ir Fannie Mae; 15 dieną bankrutavo nei daugiau nei mažiau – pats Lehman Brothers, ketvirtasis investicinis JAV bankas – ir Merril Lynch; dar po dviejų dienų, rugsėjo 17, Federalinis rezervų fondas perėmė draudimo agentūros AIG, trečios pasaulyje, kontrolę; 25 d. bankrutavo Washington Mutual, didžiausia šalies taupymo ir kreditų kasa – ją įsigijo JP Morgan; ir taip toliau.

[xxiii]  Carlo Ponzi (1882–1949) buvo italų kilmės nusikaltėlis, emigravęs į JAV 1903 m., kuris 1919 m. išrado piramidės sistemą su įmone Securities Exchange Company, kuri žadėjo 50% pelną tik per 45 dienas.

[xxiv] FMI. Perspectivas económicas mundiales // Expansión, 2009-10-01.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *