Andrius Navickas
Šiandien (lapkričio 14 d.) į pirmąjį posėdį renkasi naujasis Lietuvos Respublikos Seimas. Nors Lietuvoje jau įprasta, kad iš karto po rinkimų pasigirsta daugybė aimanų, kad ir vėl išsirinkome ne tuos, tačiau, mano įsitikinimu, kur kas prasmingiau linkėti išminties ir padorumo tiems, kurie turi įgaliojimus, nei piktdžiugiškai laukti, jog jiems kas nors nepasiseks.
Prieš metus rašiau, kad labiausiai tikėtina valdančioji koalicija po rinkimų – LŽVS, TS-LKD ir LRLS. Negebėjau numatyti dviejų dalykų: pirma, beprecedentinio E. Masiulio skandalo, taip pat paradoksaliai sugrįžusios politinės simpatijos tarp Ramūno Karbauskio ir Algirdo Butkevičiaus.
„Paradoksaliai“ nes per pastaruosius porą metų LŽVS ne mažiau radikaliai nei TS-LKD kritikavo buvusią valdančiąją koaliciją, o LSDP atstovai kaltino LŽVS populizmu ir nekompetencija. Buvau įsitikinęs, kad, jei tik bus kitų alternatyvų, niekas nenorės bičiuliautis su LSDP.
Neįvertinau psichologinių veiksnių ir to, jog politinių permainų kryptys, kurias per rinkimų kampaniją pristatė LVŽS bei TS-LKD, iš tiesų gerokai skiriasi. Bene svarbiausias skirtumas – požiūris į ūkio pertvarką. TS-LKD parengtame Plane Lietuvai buvo suformuluotas ambicingas eksporto skatinimo ir regionų ekonominio gaivinimo planas. LŽVS siūlomas ūkio modelis visai kitoks. Jis remiasi didesniu valstybės, kaip interesų derintojos, vaidmeniu. Tiesą sakant, LŽVS yra kur kas didesni kairuoliai nei LSDP. Tiesa, iki tam tikros ribos. Jie pasiryžę atidėti Darbo kodekso įsigaliojimą, įvesti tam tikrą progresyvumą mokesčių politikoje, tačiau visa tai santykinai kosmetinės reformos, kurios reikalingos tam, jog „apsišvietęs monarchas“, sukūręs pavyzdinę Naisių kunigaikštystę, galėtų į savo rankas perimti visą politinę kontrolę.
Ne kartą girdėjau klausimą – kodėl Ramūnas Karbauskis nepretenduoja nei į Seimo pirmininko, nei į Premjero postus, neketina dalyvauti Prezidento rinkimuose? Ar tai kuklumas ir nepasitikėjimas savo jėgomis? Anaiptol – tai kur kas didesnės ambicijos, nei gali patenkinti kuris nors postas egzistuojančioje politinėje sistemoje. R. Karbauskis nenori būti vienas iš politinių aktorių, net ir svarbiausio vaidmens atlikėjas – jis vyriausiasis režisierius ir jo įtaka neturi būti ribojama institucinėmis taisyklėmis.
Tai, ką rašau, nėra R. Karbauskio kritika. Spėju, kad jis iš tiesų nori iš esmės pertvarkyti valstybę ir yra įsitikinęs, kad ši pertvarka yra tikroji pažanga. Šiandien dar sunku pasakyti, kaip bus elgiamasi su tais, kuriems Naisiai toli gražu nėra Pažadėtoji žemė. Bet kuriuo atveju, R.Karbauskiui kur kas paprasčiau rašyti scenarijų socialdemokratams nei konservatoriams. Pastarieji pernelyg pretendavo būti bendraautoriai. Su socdemais kur kas lengviau. Su tuo, regis, sutinka net ir naujasis LŽVS frakcijos narys Naglis Puteikis, dar neseniai samčiu kvailokame vaizdo klipe mosavęs socialdemokratams. Ar pastarieji nustojo būti labiausiai korumpuota partija, kaip visus metus tvirtino visa opozicija? Mano galva, LŽVS pozicija remiasi prielaida, kad politinis režisierius R. Karbauskis sugebės suvaldyti ne tik margaspalvę savąją frakciją, bet ir LSDP.
O kaip TS-LKD? Po rinkimų ramiau šioje partijoje netapo. Jei po pirmojo turo atrodė, kad Gabrieliaus Landsbergio lydersytė nebekelia abejonių, tai, praėjus dar dviem savaitėms, vidinė opozicija pajuto „kraujo kvapą“. Tiesa, ar šiuo metu opozicionieriai turi tokį lyderį, kurį galėtų mesti į kovą pavasarį vyksiančiuose partijos pirmininko rinkimuose? Irena Degutienė pastarosiomis savaitėmis atsispyrė pagundai kovoti vidines partijos kovas ir atvirai palaikė G. Landsbergį. Aktyviausiu opozicionieriumi žiniasklaida pavertė naująjį parlamentarą Žygimantą Pavilionį. Tačiau yra viena svarbi detalė. Sėju, kad šis politikas turi ambicijų dalyvauti būsimuose Prezidento rinkimuose. Jei jis nori būti ne tik tų rinkimų statistas, bet ir realus pretendentas į pergalę, jam reikalinga visos partijos ir dabartinės Prezidentės parama. Pradėjęs politinį karą prieš G. Landsbergį, jis to negalėtų tikėtis. Ar vidinę opoziciją galėtų suvienyti Laurynas Kasčiūnas ir Paulius Saudargas? Iš dalies. Tačiau dabartinėje situacijoje vargu, ar nors vienas iš jų sugebėtų nugalėti G. Landsbergį.
Pastarąjį turėtų labiau neraminti ne būsimi partijos pirmininko rinkimai, bet TS-LKD frakcijos veikla Seime. Partija jau pasiskelbė opozicija, tačiau bus daug klausimų, kur dalies frakcijos pozicija labiau sutaps su Seimo daugumos siūlymais, nei su būsimo opozicijos lyderio nuostatomis. Štai čia ir pamatysime, ar jaunasis partijos pirmininkas sugeba sutelkti partiją, ar didžiąją energijos dalį teks skirti vidiniams ginčams.
Liberalai po rinkimų paskelbė apie pergalę. Nieko nuostabaus – būta pagrįstų nuogąstavimų, jog jie gali prarasti parlamentinės partijos statusą. Dabar gi gali puikuotis pakankamai geru rezultatu. Tiesa, labiau turėtų dėkoti ne gerai organizuotai politinei kampanijai, bet Andriui Tapinui ir jo kolegoms, socialiniuose tinkluose organizavusiems įspūdingą jaunimo pilietinę mobilizaciją. Šiandien svarbiausias liberalų lyderio Remigijaus Šimašiaus galvos skausmas – kaip išsaugoti lyderystę virtualioje erdvėje laiką leidžiančiam jaunimui. Svarbiausias konkurentas – G. Landsbergis. Nepamirškime, kad tai pirmieji rinkimai po Nepriklausomybės atgavimo, kai Tėvynės sąjungą palaikė daugiau jaunų žmonių nei senjorų. Bent taip tvirtina sociologinių apklausų vykdytojai. Nieko nuostabaus, kad liberalai pastarosiomis savaitėmis net kelis kartus viešai atsiribojo nuo TS-LKD, o per savo tarybos posėdį net netiesiogiai smogė, pareikšdami, kad labiausiai bijo tapti arogantiški, kaip…
Žvelgiant į frakcijų sudėtį Seime, tenka pripažinti, kad liberalams varžytis su TS-LKD bus itin sunku. Nebent pavyktų išryškinti charizmatiško Arūno Gelūno privalumus. Tačiau, jei TS-LKD nepaskęs vidiniuose konfliktuose, liberalams teks kuriam laikui susitaikyti su jaunesniojo brolio vaidmeniu.
Nors buvo paskelbta, kad naujuoju Darbo partijos pirminiku pasišovė būti net dešimt politikų, šiandien ši politinė jėga išlieka politinėje komoje. Ji sugebėjo pralaimėti net savo bastione – Kėdainiuose. Na, o keli darbiečiai, patekę į Seimą, panašu, kad integruosis į kitas politines jėgas. Spėju, jau šį pavasarį turėtų paaiškėti, prie ko prisišlies Darbo partija. Labai mažai tikėtina, kad ji išliks dabartiniu pavidalu.
Neaiškios Tvarkos ir teisingumo perspektyvos. Rolandas Paksas, panašu, nusprendė daugiau dėmesio skirti aviacijai, o ne politikai. Partija išliko parlamentinė ir net išdrįso pasiskelbti opozicine, tačiau jos politinės perspektyvos nykios. Nebent per kelis artimiausius metus pavyktų atgimti ant euroskepticizmo bangos. Tačiau kol kas visiškai nesimato, kaip ji galėtų veiksmingai oponuoti LŽVS politinei retorikai.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija prieš rinkimus pakeitė pavadinimą, išlaikė parlamentinės partijos statusą, tačiau labai džiaugtis neturėtų kuo. Panašu, kad šios partijos nariai palaikys nemažą dalį naujosios valdančiosios koalicijos iniciatyvas, bet nepamirškime, kad Pietryčių Lietuvoje užaugo naujoji karta, kuri yra kur kas labiau apolitiška nei jos atstovų tėvai ir seneliai. Gali būti, kad LLRA ilgainiui praras savo stabilų pamatą.
Prasideda politiškai labai svarbi savaitė. Per ją sužinosime, kokie procesai vyksta parlamentinėse frakcijose, bus daugiau aiškumo dėl naujos Vyriausybės. Susipažinsime su naujuoju Seimo pirmininku ir politikais, kurie vadovaus komitetams. Būtų puiku, jei kitame šio ciklo rašinyje, kuris pasirodys lygiai po savaitės, galėčiau pripažinti, kad naujasis Seimas ir Vyriausybė maloniai stebina. Na, o kol kas stebime painią politinę partiją, kurioje dar sunku atskirti žioplumą nuo toliaregiškos pėstininkų aukos dėl veiksmingos iniciatyvos ateityje.
