Gailestingumas – tema, kurios norisi vengti… ir ne dėl baimės nusisisaldinti… Tiksliau kalbant, norisi vengti ne tiek gailestingumo temos, kiek paties Gailestingumo… Žvelgiant į veidą Gailestingumui tirpsta šarvai, už kurių kartais jaučiuosi mažiau pažeidžiamas, bet klaikiai vienišas; demaskuojamas kruopščiai slepiamas ribotumas, nes vis dar sergu visagalybės mėginimais; atskleidžiamas polinkis šalikelėms, kurių karčiamose skandinamas gyvenimas; išnyra, regis, nepereinami susireikšminimo kalnynai, užstojantys tiek Dievą, tiek Žmogų.

Gailestingumas pražįsta ir atsiskleidžia mano įnirtingai teisinamo beviltiško bejėgiškumo tirštume… Jis sudygsta bergždžių pastangų suartoj realybėj… Realybėje, alsuojančioje aklavietėmis… Gal dėl to ir norisi apie Jį daugiau kalbėti, nei Jame skausmingai tylėti… Gal kaip tik dėl to kaskart susiruošus švęsti Gailestingumo realybę Susitaikinimo sakramente, giedu atidėliojimų litanijas, tragikomiškai išsisukinėdamas nuo Gelbėtojo, nuo Atleidimo, kuriuo trokštu, nuo pokyčių, kuriais jau sunkiai tikiu. Gailestingumą pirmiausia patiriu kaip Dievo atkaklią kantrybę, tikėjimą Žmogumi, kai jau niekas ir pats nebetikiu. Juk išties Dievas kantriai elgetauja prašydamas bent mano (Jo man dovanoto) laiko trupinių; bent mažojo pirštelio, kad galėčiau būti ištrauktas iš naikinančių pelkynų; net už garstyčios grūdelį mažesnio tikėjimo ir pasitikėjimo, vedančio į dieviškas patirtis. Kantriai beldžia į mano duris, kai jau visi kiti nustojo belstis ir į sąžinę, ir į protą… kai jau visi ir pats save nurašau ir pasmerkiu – Jis tiki, iki paskutinio mano atodūsio tiki ir stengiasi, kovoja už mane ir mano gyvenimą. Neužgesinama, neužmušama Jo nukryžiuota meilė man, mums.

Dievas neturi prabangos abejingai stebėti mūsų gyvenimų dramų – nes Myli… Nes Jis yra Meilė, nesunaikinama ir besąlygiška. O juk nuo Dievo neretai tolstu galvodamas, kad, tik išpildžius tam tikras sąlygas, tik apsitvarkius, surinkus pakankamai gerų darbų, galėsiu eiti į Jo akivaizdą. Tuo tarpu Dievas Zachiejui be jokių sąlygų sako – noriu, man reikia DAR ŠIANDIEN būti Tavo namuose… Ir ta tyla prie stalo, kai aplinkui besipiktinančių triukšmas, tas besąlygiškas buvimas drauge sušildo, gimdo sprendimus ir įgalina pokyčiams – Zachiejus pašokęs susivokia ir priima sprendimus, keičiančius Jo gyvenimą. O juk neretai susivokęs, kad prisidirbau, tolstu nuo Dievo galvodamas, kad padariau kažką tokio, kas Meilę Dievo širdyje pakeitė neapykanta.

Bet ar tikrai? Ar tikrai esu toks galingas, kad galiu sunaikinti Meilę… sunaikinti Dievą?… Negi mamos ir tėvai, duodami vaikams duonos, o ne akmenį, žuvies, o ne skorpioną, myli labiau nei Dievas?… Dievas tegali mylėti, net kai aš nebemyliu, nekenčiu (nors kenčiu) nei Dievo, nei Gyvenimo, nei Tiesos, nei žmonių, nei paties savęs, nei Dievo – Jis myli… mane ir visus. Nuodėmė yra blogis, savęs naikinimas – tad Dievas teprašo nenaikinti, negriauti savęs, nustoti grūsti į save kiaulių jovalą, kai tuo tarpu pas Tėvą Duonos apsčiai…

Jo artume nurimti, nustoti griauti, nustoti sau kenkti, kad Jis galėtų atkurti, atstatyti, išgydyti. Nepriimdamas Jo Gailestingumo Susitaikinimo sakramente, veltui vargstu apie Jį skaitydamas, mąstydamas, rašydamas – tai nieko iš esmės nekeičia… tai tik triukšmas, o ne Gyvenimo Žodžiai, kuriuos Jis trokšta man, kiekvienam iš mūsų ištarti. Kartais vengiame išpažinties galvodami, kad einame informuoti Dievą (nesugautas ne vagis?) – bet juk Jis viską žino, žino net tai, ko pats sau nedrįstu ar nenoriu pripažinti – ir tai Jam netrukdo mylėti. O iš tikrųjų į išpažintį einu ne informuoti – o patirti ir sužinoti… Jis, Gailestingumas, it kruopštus restauratorius kantriai, švelniai ir jautriai, sluoksnis po sluoksnio atidengia kiekvieno iš mūsų Meilės veidą. Apvalyti, išmyluoti, išauginti, išvesti iš visų labirintų patys nustebę žavėsimės Jo šypsena savo asmeniniuose gyvenimuose.

Kantrus… besąlygiškas… atkalus… įgalinantis… ištikimas… sutvarstantis… atidengiantis… išlaisvinantis… Gailestingumas…

Yra daug tikėtinų, bet nė vienos tikros priežasties vengti, atidėlioti susitikimą su Gailestingumu… Priimti Gailestingumą – tai visų pirma pripažinti tvankią realybę, kurioje mums visiems kaip oro dūstančiajam reikia Dievo.

Jėzau, pasitikiu Tavimi – daryk su manimi, mano gyvenime tai, ką reikia, nepaisydamas mano kaprizų…

Žurnalas Kelionė.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *