Pyktis, susijaudinimas, įniršis, gėda, liūdesys ir įtūžis – tai emocijos, kurios stipriai apsunkina mūsų gyvenimą. Tačiau ne mažiau svarbu yra tai, kad negatyvas yra įveikiamas. Siūlome knygų autorės Marijos Heinz mintis, kaip tai padaryti.

Negatyvių emocijų šaltiniai yra du: vidiniai ir išoriniai. Išoriniai – tai nelaimių ir nusikaltimų kronikos, negatyvios naujienos, pikti žmonės, jų neapykantos proveržiai. Kaip su tuo kovoti? Pastatyti užtvarą dar „įėjime“: nežiūrėti ir neskaityti negatyvių naujienų, žinias skaityti tik atspausdintu variantu (įrodyta, kad tai daro mažesnį emocinį poveikį), kaip galima labiau apriboti bendravimą negatyvu trykštančiais žmonėmis. Jei šios emocijos vis dėlto prasiskverbė į jūsų  gyvenimą, jas galima neutralizuoti. Tam, kaip mes priimame negatyvius jausmus ir emocijas, didžiausią poveikį turi vidinis savęs vertinimas, kuris, beje labai stipriai priklauso ir nuo fizinės būklės. Jei jaučiate padidėjusį nepasitenkinimą ir susierzinimą, atkreipkite dėmesį į savo kūną bei pabandykite suprasti, ko jam trūksta; galbūt atsakymą rasite čia. Jei reikalas susijęs tik su emocijomis, gali padėti šie patarimai.

Paprasčiau nebūna

Pats paprasčiausias būdas susitvarkyti su negatyviomis emocijomis – atimti iš jų energiją, kurią šios gauna su jūsų mintimis ir dėmesiu. Jei pavyksta „persijungti“ į kažką kitą, emocijos greit užgęsta. Tarkim, jei neveikia kažkoks prietaisas, mes susinerviname ir viduje pyktis užverda. Šią akimirką geriausia būtų dėmesį nukreipti į kažką kitą, paprasčiausia – į kvėpavimą. Taip susikoncentruoti taps žymiai lengviau. O galbūt jums tiks variantas – suskaičiuoti iki dešimties. Žinoma, jei negatyvių emocijų priežastis glūdi giliau, padėti gali kiti metodai.

Iš aukos – į mokinio poziciją

Kai gyvenime ištinka nemalonumai, dažnai savęs klausiame: „Kodėl?“, „Už ką man tai?“ Toks klausimo iškėlimas atspindi aukos poziciją, sukuria negatyvią nuotaiką ir atima begalę jėgų. Savęs gailėjimasis  ir neapykanta kitiems užpildo protą, ir mes persijungiame iš problemos sprendimo į emocijų raišką. Mintys tampa neproduktyvios, įsukame į uždarą ratą. Išeiti iš šio rato galima „persijungus“ iš aukos pozicijos į mokinio poziciją. Užduokite sau tokius klausimus: ko mane tai moko? Ko turiu išmokti, kad išspręsčiau problemą? Tokiu atveju visas savo jėgas nukreipiame į problemos sprendimą, o ne į negatyvių emocijų gaminimą.

Jei netekote artimų žmonių ar patyrėte itin sukrečiančių išgyvenimų, reikia duoti sau laiko. Apverkti netektį – normalu kiekvienam žmogui, siekiančiam įveikti sielvartą. Jei savų jėgų adaptuotis naujoje situacijoje nepakanka, geriau kreiptis į psichologą.

Aš visada teisus net jei neteisus“

Kiekvienam norisi būti teisiam. Tai normalu. Ir tai norma, galiojanti ne tik mums patiems, bet ir santykiuose su kitais. Nereikėtų iš kitų žmonių atimti teisės išreikšti savo nuomonę. Kasdieniame gyvenime noras būti teisiam sukelia daugybę negatyvių situacijų ir emocijų, ypač tarpusavio santykiuose su sutuoktiniu, tėvais, vaikais.

Prie tikslo veda ne vienas kelias. Jei radome vieną kelią, tai nereiškia, kad kitas žmogus nesuras savojo. Šiuo atveju svarbiausia – lanksti vidinė nuostata: „Aš žinau, kaip tai padaryčiau pats, bet kitas žmogus, gali pasielgti ir kitaip“.

Vienos klaidos taisyklė

Kasdienėms negatyvioms situacijoms tinka vienos klaidos taisyklė. Leiskite sau ir artimiesiems per dieną suklysti bent kartą. Viena klaida – ne taip daug, kiekvienas tam turi teisę. Ši taisyklė padės tapti ne tokiems kritiškiems sau ir kitiems žmonėms. Kažką numetėte ar pamiršote – pasakykite: „Turiu teisę kartą klysti“. Vaikams atleidžiamų klaidų kiekis turi atitikti jų amžių (kuo mažesnis – tuo daugiau).

Kai su savo vaikais (trejų ir penkerių metų) žaidžiu stalo žaidimą, kuriame daug smulkių detalių, jos periodiškai vis nukrenta po stalu. Anksčiau po tam tikro laiko prašydavau vaikų būti atidesniems, bet jie vis tiek mėtydavo detales. Kad nesusikauptų negatyvios emocijos, nutariau suskaičiuoti, kiek kartų per pusvalandį vaikai kažką numeta. Pasirodė – 27 kartus. T.y. tai normalus klaidų vidurkis mano vaikams. Leidau jiems klysti 30 kartų per pusvalandžio trukmės žaidimą. Nuo to laiko, kiekvieną kartą, kai jie pradeda mėtyti žaidimo detales, aš tiesiog skaičiuoju. Iki 30 kol kas dar niekad nepriėjau – kaip ir iki negatyvių jausmų.

Ar iš tiesų tai taip svarbu?

Dar vienas paprastas būdas kovoti su negatyviais pojūčiais – emocionaliai atsitolinti nuo to, kas vyksta, išlaikyti distanciją.

Tarkim, pavėlavote į autobusą ir dėl to neatvyksite laiku į darbą. Pabandykite pažvelgti į šią situaciją  iš savaitės distancijos (t.y. tarsi, jau praėjo savaitė po šios situacijos). Po 7 dienų jūs ir neprisiminsite, kas šiandien nutiko. O jei imtume metus ar penkis, tie dalykai, kurie šiuo metu atrodo tokie svarbūs, iš tiesų pasirodys menkaverčiai. Kartais tiesiog pakanka pažiūrėti energijos pakraunantį filmą, pakalbėti su kitu, paskaityti knygos ištrauką, kad emociškai atsiribotumėte nuo nemalonios situacijos ir „persikrautumėte“.

Užduočių, sukeliančių negatyvias emocijas, delegavimas

Delegavimas – vienas svarbiausių instrumentų, dėliojantis savo laiką. Kad turėtumėte galimybę atlikti tai, ką galite tik jūs, reikia deleguoti tas užduotis, kurias gali atlikti kiti. Svarbus to kriterijus – jei reikalas ne tik atima laiką, bet ir sukelia negatyvių emocijų. Tarkim, deleguodami namų ruošos darbus, jūs atliekate reviziją: aš noriai gaminu maistą ir plaunu indus, vyras neprieštarauja sudėlioti daiktus į vietas ir padžiauti skalbinius. Nei vienas iš mūsų nemėgstame plauti grindų ir siurbti. Šią užduotį galima nukreipti kitiems – vaikams ar, jei yra galimybių, namų tvarkytojai.

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *