Dar vienas ruduo ir krintančių kaštonų laukimas. Spalvoti sūkuriai ir dar lengvi lietaus lašų baksnojimai nugaron. Gera būti ir neskubėti, stebėti pasaulį tartum pro rakto skylutę ir branginti kiekvieną nuostabos akimirką, kaip didžiausią paslaptį, nešiotis ją saugiai kišenėj. Svaigti nuo gaivos ir žmonių vos pastebimų šyptelėjimų. Dar vienas labai gražus ruduo. Unikalus ligi begalybės.

Norisi stabtelėti prie kiekvieno, paklausti, kaip sekasi gyventi. Mus jungia tylūs virpesiai ir vos girdimos gaidos. Kartais iš praeivio nugaros mane pasiekia klyksmas ir norisi palinkėti išsiklykti. Kad pagaliau palengvėtų. Bet taip ir prasilenkiam visai nepastebimai, labai gali būti, pirmą ir paskutinį kartą.

Sutinku pačių įvairiausių žmonių, kurie dažo savo gyvenimus labai skirtingomis spalvomis. Matau purvą, skurdą ir šalimais tipenantį nepailstantį džiaugsmą bei norą gyventi. Ir jaučiu nepakeliamas liūdesio rankas, uždėtas jiems ant nugaros, nurodančias, ką ir kaip daryti.

Kas rytą ritamės iš lovos, primindami Velykų kiaušinius, ir kuriam save iš naujo. Stengiamės parodyti pasauliui, kas esame, kuo tikime ir patys dar kartą atrandame savyje naujų klodų. Ir kartais atsimušame į sieną. Antraštės skelbia, jog reikia dėvėti velvetą, sijonus iki kelių ir išmesti lauk melsvus šešėlius. Baisu neatsilikti nuo griežto teisėjo, diktuojančio madas, baisu jį užrūstinti. O tai nuteis ligi gyvos galvos…

Ir sutinku tuos, kurie drebančiom kinkom seka visus pro šalį pučiančius vėjus ir laukia aplodismentų už chamelionišką susitapatinimą su aplinkiniu pasauliu ir visais jo vyksmo dalyviais. Natūrali plaukų spalva nebemadinga? Nieko, perdažysim ir bus gerai.

Sutinku ir tų, kurie priešinasi tam labai besiraukydami ir stumdami rankomis viską, kas populiaru, kuo toliau. Štai vienas išmeta lauk platėjančius džinsus, nes jautėsi toks išskirtinis, o dabar jie tapo madingi – vadinasi, nešioti nebegalima. Kaip ir skaityt Bukowskį, nes labai daug kas skaito.

Ir tada iškyla klausimas: ar pastarieji vergauja industrijai mažiau nei didieji madistai? Man atrodo, kad ne. Jų pasirinkimus lemia tas pats populiarumo baubas. Tik vieni, į ką jis parodo pirštu, varvindami seilę perka už paskutines santaupas ir aikčioja iš jiems primesto estetikos įvaizdžio, o kiti tai išmeta ir staiga pradeda raustis jau praėjusio sezono pusrūsiuose, kurie jiems buvo  praeityje atgrasūs.

Baisu, kai kažkas turi tokią didžiulę galią tave valdyti. Sakyti, kas gražu, o kas ne. Ką ir kaip reikia pirkti, o ko jau, neduok Dieve, negalima. Kokias knygas reikia mėgti, kad būtum protingas. Kokiomis dainomis dalintis ir kiek dienų neatrašyti į gerbėjų laiškus… Pasaulis kaip viesulas įsuka mus į savo nasrus ir mes galime to net nepastebėti. Juk greičiausiai burnoje prisirpsta žodis „tuštybė“ ir atrodo, kad visi šitie modeliai tvarkingai mus aplenkia. Nes mes esame laisvi rinktis.

Bet tikiu, jog į visą šitą paradą netyčia įsisuko ir labai daug „pilnavidurių“ žmonijos atstovų, kurie nesusimąstydami siekia save išreikšti, bet daro tai tik visiems suprantamomis ir priimtinomis spalvomis. O kažkur viduje jaučia, kad tapatybė kažkur išsibarsčiusi ir palikusi josios šeimininką.

„Plaukti prieš srovę“ tapo labai banalia fraze.

Sakome „ne“, kai pasaulis šaukia „taip“. Bet jei pasaulis šauktų „taip“, mes savaime, jausdami savo lašišinę prigimtį, kartotume „ne“?
Labai dažnai maištą laikome priešinimusi paplitusiems dalykams, normoms ar madoms. Bet ar toks maištas visada padeda išsilaisvinti?

O jei maištą suvoktume kaip (dar viena banali frazė. Ką daryti, kad jos tokios teisingos?) – buvimą savimi. Su savo norais, skoniu, pasirinkimais ir netobulumais. Kaip laisvės proveržį, kuris kartais sutampa su minia, o kartais dvelkia vienuma.

Turime mokėti atsirinkti dalykus sau ir tik sau. Kartais pritariamai linksėti, o kartais rizikuoti būti visai nesuprastiems. Baisu būti akrobatu ir bandyti išlaikyti pusiausvyrą, einant per lyną. Lengviau būtų pasirinkti „savus“ ir ,,priešus“, bet realybėj mes visada stovime ant juos skiriančios (ir kartu jungiančios) linijos. Bent jau, jei tikrai esame laisvi. Ir priklausomi nuo savęs.

Tikrai labai gražus ruduo, dovanojantis daug saulės ir kolei kas mažai kandantis.

Matau daug gražių žmonių, kurie, kaip ir aš, dažo plaukus vaivorykštinėmis spalvomis ir mėgsta tamsius lūpų dažus bei puošia odą amžinais ornamentais. Matau ir daug tokių, kurie nesupranta, kodėl nešioju tuos pačius džinsus nuo devintos klasės ir apdribusį megztinį. Ir kuriems galams studijuoju tokią nepalankią perspektyvoms specialybę.

Ir dėl to visai neskauda. Niekam neturėtų skaudėti.

Matyti įvairialypį kitoniškumą aplinkui, kuris yra ne „pritemptas“, o visiškai tikras – yra pats gražiausias vaizdas mano akims. Matyti, kad tu esi visai kitoks nei aš, bet toks tikras –  iškart aplanko pažinimo palaima, kuri labai puikiai pakeičia patį saldžiausią desertą.

Net jei ir kartais mums atrodo kitaip, žmonės pastebi, kada esi nuoširdus. Ir net jeigu to neparodo, jie visada yra už tai dėkingi.

Jei tik galėtume mažiau bijoti to viską stebinčio populiarumo baubo ir nusispjauti į jo skaudžias pastabas ar padlaižiškas pagyras… Galėtume daug daugiau energijos skirti žymiai svarbesniems dalykams. Galėtume labiau jaudintis ne dėl to, kad raudona ar mėlyna apleido mados tendencijų viršūnę, bet kad tapo įprasta ginkluotis amerikietiška šypsena ir nešti savo sunkią naštą vienatvėje tol, kol ji pasidaro nebepakeliama. Galėtume daugiau jaudintis dėl problemų, kurios yra taip arti, bet mes jas paslepiame po lova, nes negalima apie tai kalbėti garsiai.

The Smiths dainavo „it takes guts to be gentle and kind“ (prireikia stiprybės, norint būti švelniam ir geram). Ir laisvė, kuri įgaunama nepasiduodant aplinkos manipuliacijoms, suteikia mums šios stiprybės. Atrasti savyje jėgų priimti kitą ir suvokti, kad galime patys rinktis. Visada galime rinktis.

Gal šiais laikais būti geru žmogumi jau ir nebemadinga. Tai asocijuojasi su silpnumu ir leidimu kitiems tave nugalėti. Bet kiekvienas atrandame savo gėrio apibrėžtį. Ir tas, kas leidžia laisvai būti savimi, tas jau savaime įgauna drąsos leisti kitam irgi būti. O tai jau dvelkia gerumu, kuris labai dera prie tokių rudens vakarų.

Žurnalas Ateitis.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *