Lapkričio 20 d. Katalikų Bažnyčia švenčia Kristaus Karaliaus šventę, kuria užbaigiami liturginiai metai.

Kristaus Karaliaus šventė palyginti nauja liturginiame kalendoriuje. Ją 1925 metais įvedė popiežius Pijus XI, reaguodamas į didžiulius politinius pokyčius, stiprėjančius totalitarinius režimus, susižavėjusius galios stabu ir pamirštančius, kad tikrais Karalius yra tas, kuris sugeba tapti visų tarnu, kuris apglėbia visą pasaulį nuo kryžiaus.

Liturginiai metai, prasidedantys laukimu, baigiasi Kristaus Karaliaus išpažinimu. Esame dar kartą klausiami: ar ir po viso to, ką sužinojome apie Jėzų ir sekimą Juo, išpažįstame Jėzų Kristų, kaip vienintelį istorijos ir visų laikų Viešpatį, kaip pasaulio Alfą ir Omegą, ar išdrįstame atiduoti į Jo rankas savo gyvenimus?

XIX amžiuje gyvenęs žymus prancūzų mąstytojas Ogustas Comte, pozityvizmo pradininkas filosofijoje ir sociologijoje, viešai buvo paskelbęs ambicingą naujos religijos sukūrimo programą. Pasak jo, žmonija pakankamai subrendo, idant galėtų atsisakyti tradicinių religijų ir pradėtų išpažinti žmogaus religiją, galėtų pereiti prie proto diktatūros.

O.Comte pranašavo, jog dar XIX amžiuje krikščioniškos Bažnyčios bus pertvarkytos į Proto kulto vietas, ir naujoji pozityvi religija išstums krikščionybę. Tiesa, prancūzų mąstytojas teigė, kad krikščioniška moralė turi iš esmės teigiamą poveikį žmonėms, todėl atskirų krikščioniškos religijos elementų galėtų išlikti ir naujojoje religijoje, tačiau būtina atsisakyti pavojingiausio krikščionybės elemento – Jėzaus Kristaus.

Jis, O. Comte įsitikinimu, griauna visas socialines, kultūrines ir net moralines schemas ir nuolat įkvepia maištauti. Esą galima toleruoti ritualinę krikščionybę, tačiau tik tol, kol šie ritualai neperžengia jiems skirtų ribų, galima net priimti krikščionybę kaip kilnų etinį mokymą, kuris didina solidarumą tarp žmonių, tačiau sekimas jokių elgesio rėmų nepaisančiu Kristumi, pasak O. Comte, neatitinka „subrendusio žmogaus“ poreikių.

Proto kultui skirtos šventovės Prancūzijoje gyvavo labai trumpą laiką. Proto diktatūra netapo nauja oficialia žmonijos religija. Tačiau teigti, kad O. Comte pranašystės visiškai neišsipildė, netikslu.

Jėzus Kristus nėra išguitas iš krikščionybės, tačiau, žvelgiant į šių laikų krikščionis, susidaro įspūdis, kad dangiškasis monarchas paseno ir išbarstė turėtą galią. Į Jį žvelgiama ne kaip į viską perkeičiantį Viešpatį, bet veikiau kaip į senolį, kurio neišvarome dėl Jo praeities nuopelnų, ir dar, jog esame labai tolerantiški. Na, geriausiu atveju, priimame tarsi monarchą iš kurios nors šiuolaikinės konstitucinės monarchijos, kur karaliui paliktas išskirtinai ritualinis simbolinis vaidmuo. Jis prisimenamas per šventes, turi savo rūmus, iškilmingai priimamas, kai nusprendžia pakeliauti, tačiau jokių svarbių sprendimų priimti negali ir privalo tik patvirtinti, ką nusprendė kitos politinės institucijos. Svarbiausia – jis turi prisitaikyti prie nūdienos madų ir „netrukdyti“ gyventi, tarsi Jo ir nebūtų.

Įsiklausykime į tai, kaip šiais laikais diskutuojama svarbiausiais klausimais. Koks vaidmuo tokiose diskusijose paprastai tenka Dievo pozicijai (kiek ją galime perprasti iš Šventojo Rašto, Tradicijos, teologų darbų)? Kai viešumoje bandoma apeliuoti į Dievo Žodį, paprastai tai sukelia irzulį, esą tuščiai gaišinamas laikas, tegu Žodis aidi tarp bažnyčių sienų, o nesiveržia į viešumą. Esą ką tas senolis Dievas gali suprasti apie dabarties dilemas, ir ką ritualinis monarchas gali demokratijos klestėjimo laikais?

Nūdienos pasaulyje, kaip ir O. Comte laikais, akivaizdus disciplinuotos krikščionybės siekis. Senolis Dievas turi žinoti savo vietą, ir tada Jam bus garantuota ganėtinai pagarbi priežiūra. Labiausiai kelia nerimą tai, jog ir patys krikščionys dažnai visą įkarštį išlieja diskusijoms, ar senolis Dievas turi būti valstybės išlaikomoje senelių prieglaudoje, ar privačioje. Jei pavyks įrodyti Jo nuopelnus, esą galima bus pretenduoti į valstybės išlaikymą.

Paradoksaliai pamirštame, kad Dievui nereikia istorinio ar kultūrinio pateisinimo. Dievas yra istorijos Viešpats, o ne herojus, kurio vertė ir vaidmuo gali būti vertinami pagal istorijos mokslo standartus.

Šiandien, kaip ir visais kitais laikais, svarbu ne „pateisinti“ Jėzų, bandant parodyti, kad Jis keistokas, bet šiaip jau sugyvenamas „vyrukas“. Šiandien svarbiausia savęs paklausti: kas yra mano gyvenimo centras ir tikrasis karalius? Tas, kuris ateina kaip trapus Kūdikis, kenčia su mumis, moko atleisti ir pasitikėti? Jei iš tiesų nusilenkiame tokiam karaliui, tai pasiruoškime meilės rizikai ir erškėčiams – juk mūsų valdovas apglėbia savo karalystę nuo kryžiaus, ir mūsų atlygis bus ne galia ar turtai, bet žaizdos ir išbandymai. Taip pat pažadas, kad visa tai mus sunokins amžinybės džiaugsmui, sugrįžus į tikruosius namus, pas Tėtį..

Fragmentas iš Andrius Navicko knygos. Laiškai plaukiantiems prieš srovę.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *