Andrius Navickas

Jau pirmasis Seimo posėdis privertė parlamentarus „naktinėti“. Viskas prasidėjo, kaip įprasta, šventiškai – iškilminga priesaika. Paskui prasidėjo svarbiausių pareigybių tvirtinimas ir Seimo naujokai turėjo progos įsitikinti, kad parlamentaro darbe labai daug varginančios rutinos ir neretai ji užsitęsia. Manau, pamenate, kai Tėvynės sąjungos dominuojama valdančioji koalicija buvo kritikuojama, kad verčia parlamentarus dirbti naktimis, net buvo sugalvotas terminas „naktinės reformos“. Tačiau dabar įsitikinome, kad bet kokie pokyčiai, kuriuos norima padaryti pačioje kadencijos pradžioje, neišvengiamai „suryja“ itin daug laiko ir naktinėjimas praktiškai neišvengiamas.

Ar derėtų netikėtumu vadinti, kad LŽVS kandidatui į Seimo pirmininkus Pranckiečiui buvo pasiūlyta patyrusio „politikos vilko“ Eugenijaus Gentvilo alternatyva? Tai tapo pirmuoju naujosios valdančiosios koalicijos išbandymu. Sunku buvo tikėtis, kad E. Gentvilas turi rimtas galimybes nukonkuruoti Ramūno Karbauskio pasirinktą kandidatą – veikiau buvo norima pasitikrinti, ar Pranckietis atlaikys klausimų-atsakymų išbandymą, ar dalis valdančiosios koalicijos slaptame balsavime nepradės maištauti prieš tai, kad antruoju politiniu asmeniu valstybėje siūlomas žmogus, neturintis praktiškai jokios politinės patirties? Balsavimo rezultatai turėjo nuraminti LŽVS atstovus – V. Pranckietį palaikė 93 kandidatai, kur kas daugiau nei jų yra formalioje valdančiojoje koalicijoje.

Dar prieš naujojo Seimo pirmininko rinkimus prasidėjo gana intensyvi kritinė kampanija viešojoje erdvėje, kurioje buvo pašiepiama, kad V. Pranckietis yra agronomas, neturintis jokio realaus politinio svorio ir žmogus, neturintis savo tvirtos pozicijos. Panašu, kad V. Pranckiečiui didžiausią įtampą kels būtent žiniasklaida, o ne kolegos Seime. Galima neabejoti, kad kiekvienas netikslus jo žodis, klaida bus analizės pro padidinamąjį stiklą objektas. Nuoširdžiai norėčiau, kad V. Pranckietis sparčiai bręstų kaip politikas, neprarasdamas dabartinio paprastumo ir nuoširdumo. Šiandien jam reikia palaikymo, o ne aršios kritikos. Na, o jei pasirodys, kad itin atsakingas pareigas užimantis politikas netobulėja, netampa autoritetu kolegoms, tada jau galima bus drąsiai sakyti, kad „karalius nuogas“. Tačiau būtų neišmintinga ir nepadoru naujajam Seimo vadovui nesuteikti pasitikėjimo ir geranoriškumo kredito.

Kiek netikėtai politinė intriga prasidėjo tvirtinant Seimo pirmininko pavaduotojus. Rima Baškienė, Irena Degutienė ir net socialdemokratas Gediminas Kirkilas buvo patvirtinti be didesnių problemų, tačiau vis dar LSDP pirmininko pareigas užimančiam Algirdui Butkevičiui pritrūko vieno balso. Tai skaudus smūgis šiam politikui ir kartu ženklas, kad bent kuriam laikui, reikia atsisėsti ant „atsarginių suolelio“. Dera atkreipti dėmesį, kad nepatvirtinto į svarbias pareigas politiko bendrapartiečiai labai ramiai reagavo į tokią įvykių eigą. A. Butkevičius dar turi šansą pabandyti į tą pačią upę įbristi antrą kartą – V. Pranckietis prasitarė, kad sutiktų dar kartą teikti jo kandidatūrą, tačiau čia jau politinio orumo klausimas ir būtų „neskanu“, jei vis dar Premjero pareigas einantis politikas su tuo sutiktų.

Netikėtumų nebuvo tvirtinant frakcijų seniūnus. Nepaisant visų kalbų apie maištą, net ir Gabrielius Landsbergis patvirtintas vienbalsiai. Taip pat vienbalsiai sutarta, kad opozicijai skiriamą Audito komiteto pirmininko postą užims ekonomistė Ingrida Šimonytė. Ginčų ir nesusipratimų debesys pradėjo kauptis tik tada, kai kalba pakrypo apie opozicijos lyderio pareigybę. Mažai kas abejojo, kad ji atiteks didžiausios opozicinės frakcijos seniūnui – G. Landsbergiui. Tačiau tam reikia formalaus kurios nors kitos opozicinės partijos pritarimo, nes tam, jog TS-LKD galėtų deleguoti opozicijos lyderį, jos frakcijai trūksta vieno parlamentaro. Atrodė, kad sutarti su liberalais dėl bendro darbo Seime bus itin paprasta. Tuo labiau, kad TS-LKD pasiūlė, jog opozicijos lyderis bus rotuojamas, tad ir liberalams bus galimybė vadovauti opozicijai. Tačiau liberalų frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas viešai paskelbė, kad nemato reikalo liberalams bendrauti su konservatorių ir krikščionių demokratų frakcija.

Tokią liberalų poziciją galima suprasti. Jie baiminasi pranykti „vyresnio brolio“ glėbyje. Paradoksalu, bet tokia pozicija net naudinga TS-LKD pirmininkui G. Landsbergiui, kuris partijos viduje kaltinamas per dideliu noru bendradarbiauti su liberalais. Tačiau neramina tai, kad opozicijos vidinės kovos gali ją gerokai susilpninti. Praėjusią kadenciją Seimo opozicija buvo silpna ir aktyviau dirbti pradėjo tik kadencijos pabaigoje. Būtų gaila, kad ir šioje kadencijoje opozicija bus bedantė. Naujoji valdančioji koalicija žada daug radikalių reformų ir jų parlamentinė kontrolė ypač svarbus uždavinys.

Pirmoji pakankamai rimta naujoji Seimo pertvarka – Seimo komitetai. Švietimo ir kultūros komitetas padalintas į du. Tai reiškia, kad naujasis Seimas pasiryžęs skirti kultūrai daugiau dėmesio. Tiesa, kol kas net neaišku, ar sunerimti, ar džiaugtis. Kultūros politika jau dešimtmečius yra mūsų valstybės Achilo kulnas. Arūnas Gelūnas bandė įdiegti naujas gaires ir depolitizuoti valstybės paramos kultūros projektams dalinimą. Taip atsirado Kultūros taryba. Tačiau pastarajai taip pat netrūksta kritikos. Tiesa, didžiausia problema ne tai, kaip ji skirsto lėšas, bet tai, kad tų lėšų kultūrai skiriama pernelyg mažai, valstybėje nėra aiškios kultūrinės tapatybės stiprinimo strategijos. Ar Kultūros komiteto sukūrimas reiškia, kad jo vadovas Ramūnas Karbauskis kovos, jog kultūrai biudžete būtų skirta kur kas daugiau lėšų, ar tik bandys kontroliuoti į jų paskirstymo procesą? Dar vienas dalykas – ne kartą rašiau apie tai, kad derėtų apjungti Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijas, nes nuo jų atskyrimo kenčia jų kuruojamos sritys. Švietimo sistema yra praradusi aiškią kultūrinę tapatybę, o kultūra pradėta suvokti vien kaip kultūros projektų vadyba. Deja, komitetų atskyrimas rodo, kad pasirinktas priešingas kelias – dar labiau atskiriant švietimą ir kultūrą.

Nepaisant kilusios nedidukės kritikos bangos, Informacinės visuomenės plėtros komiteto funkcijos perduotos Ekonomikos komitetui. Būtų gaila, jei tik dėl to, kad buvo nutarta išlaikyti buvusį komitetų skaičių. Sutinku, kad Lietuvai sudėtingai sekėsi diegti įvairias „e-paslaugas“ į valstybės sektorių, tačiau, ar dabar situacija dar nepablogės? O gal kaip tik Ekonomikos komitetas sugebės šią sritį koordinuoti dar geriau?

Visgi daugiausiai reklamuoti spendimai – parlamentarų veiklos išlaidų mažinimas. Nuo šiol tik Seimo pirmininkas turės savo tarnybinį automobilį, o parlamentarams nebus leidžiama iš kanceliarinėms reikmėms skiriamų lėšų išsinuomoti automobilius. Populiarus sprendimas situacijoje, kai Seimas toks nepopuliarus. Tiesa, kiek nustebino paaiškinimai, kad Seimo nariai gali iš savo atlyginimo nuomotis automobilius ir jais vykti į apygardas, kuriose yra išrinkti. Aišku, lyginant su vidutiniu atlyginimu Lietuvoje, Seimo nariai už darbą gauna didesnį atlyginimą. Tačiau jei palyginsime su merų, vicemerų, ministrų, viceministrų, ministerijų sekretorių atlyginimais ir tomis privilegijomis, kuriomis šie pareigūnai naudojasi, Seimo nario situacija atrodo labai kukliai.

Jei parlamentarų privilegijų mažinimas tėra tik pirmas reklaminis žingsnis nuoseklioje kovoje su privilegijų sistema apskritai – tikrai džiugu. Labai svarbu inventorizuoti visas privilegijas valstybės sektoriuje ir kritiškai apsvarstyti, kurios jų yra nomenklatūrinis reliktas, kurios susijusios su realia pagalba kokybiškiau atlikti patikėtas atsakingas pareigas. Labai svarbu peržiūrėti dabar egzistuojančias lengvatas parlamentarams, gyvenantiems Seimo viešbutyje, griežčiau reglamentuoti komandituotes į užsienį. Kita vertus, būtina veikti, galvojant apie bendrą gėrį ir teisingumą, o ne apie tai, kaip įtikti Seimo, kaip tokio, nekenčiantiems žmonėms. Jokiu būdu negalima apsiriboti vien Seimu, privilegijos turi būti kritiškai peržiūrėtos visose valstybės institucijose.

Svarbu, jog populistiškai nepasiduotume įsitikinimui, kad visada tai, kas leidžia artimuoju laikotarpiu sutaupyti lėšas, būtinai yra geriau, galvojant apie ilgesnį laikotarpį. Mums reikia ne „pigiai“, bet išmintingai ir atsakingai dirbančio Seimo. Tuo labiau, kad, jei kalbėsime vien apie taupymą čia ir dabar, visiškai neaišku, kaip su tuo gali būti suderintas ketinimas perkelti kelias ministerijas į Kauną. Tokia reorganizacija kainuotų daug. Nesakau, kad jos tikrai nereikia, tačiau pirmiausia būtinas bendras strateginis planas, kaip turėtų atrodyti valstybės valdymo aparatas, o tik paskui pradėti stumdyti kėdes iš vieno kampo į kitą.

Galime pasidžiaugti, kad pirmoji Seimo darbo savaitė buvo pakankamai darbinga ir pozityvo buvo daugiau nei nesklandumų. Tiesa, kol kas vis dar ruošiamasi politinei partijai. Kitą savaitę, kai bus pristatytos naujųjų ministrų kandidatūros, politinės įtampos turėtų kilti daugiau. Tuo labiau, kad jau ir pačioje LŽVS prasidėjo pirmosios kumštynės dėl postų. Tačiau tai tikrai nėra kokio nors bręstančio skilimo ženklai, bet normalus demokratinis procesas. Bent kol kas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *