Ketinau pavadinti šį tekstą „Menkėti ir augti. Krikščioniško gyvenimo paradoksas“, tačiau prieš sėdant jį rašyti man į rankas pakliuvo „El Ciervo“ numeris (2003, birželis), kuriame keli žinomi Bažnyčios vyrai ir moterys pasakoja, kaip jie išgyvena savo 80-metį. Jų liudijimai pasuko kita linkme mano sumanymą ir pakeičiau pavadinimą kitu, paprastesniu: „Kaip norėčiau pasenti“. Mat man jau 65-eri ir suvokiu, jog (jei gyvensiu iki jų amžiaus) turiu aplink save pakankamai pavyzdžių, kuriais galėčiau sekti (ir taip pat tokių, kuriais nesekčiau…), kad žinočiau, kaip man norėtųsi išgyventi šiuos gyvenimo brandos metus..

Suprantu, kad koks 30-ties nesulaukęs skaitytojas pakomentuos: „Turi galvoje‚ kaip dar labiau pasenti‘…“, panašiai kaip priblokšta Mafalda (maža, bet labai protinga mergytė, populiarus Argentinos komiksų personažas. Vert. past.) reagavo sužinojusi, kad jos tėčiui 40 metų: „Kiek, kiek? Kokią krūvą metų sakai, kad turi?“ Arba kaip tos kartais į akis krentančios straipsnių antraštės: „60-metė senutė miršta partrenkta pėsčiųjų perėjoje“.

Laiko tėkmė mums leidžia geriau suprasti šiuos Koheleto žodžius: „Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus, ir dar neatėjus metams, apie kuriuos sakysi: ‚Man jie nemalonūs!‘ kol bus nutrauktas sidabro siūlas ir sudaužytas aukso dubuo, ąsotis sukultas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos. Dulkės sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė“ (Koh 12, 1, 6–7).

Čia – ta pati filosofija, kaip ir „Gaudeamus igitur“, kuri kiekvienų mokslo metų pradžioje mums primena „iucundam iuventutem“ ir „molestam senectutem“. Taip mūsų protėviai išreiškė visuomenės įsitikinimą, kad reikia teikti pirmenybę jaunystei ir išvaizdai bei intensyviai kovoti su griaunančia laiko galia. Kažkas yra pasakęs: „Mums pavyko ištempti gyvenimo ilgį, bet neišmokome protingai naudotis laimėtais papildomais metais.“ Frenetiškai puoselėjame jaunystę. Mums rūpi gyventi ilgai, bet neturime teisės būti seni. Be to, mums virš galvos kybo priekaištas, kad dėl šitiek „vyresnio amžiaus suaugusių žmonių“ (naujausia UNESCO terminologija) kaltės Europoje sugrius pensijų sistema.

Tad kyla klausimas, ar turi Šventasis Raštas atsakymą ir pasiūlymą, besiskiriantį nuo viešpataujančių kultūrinių modelių: kad senatvė yra regreso, praradimų ir neveiklumo laikas, be lūkesčių ir projektų, kuriame neišvengiamai vyrauja kartėlis ir nostalgija; arba jos „pramoginio revanšo“ versija, skatinanti pasinerti į tuščias laisvalaikio pramogas ir apsikvaišinti vartojimu bei išoriniais dalykais.

Siūlau paprasčiausiai apmąstyti šešis Izraelio vyrams ir moterims skirtus priesakus, kuriuos atrandame Šventajame Rašte. Jie turi būti vedliai mums, įvairiais vardais vadinamiems žmonėms (vyresnieji, seniai, pensininkai, trečioji amžiaus grupė ar seneliai), šiame kelyje, kurį turime išgyventi pažymėti ir palaikomi Viešpaties ir Evangelijos.

Po kiekvieno priesako įtraukiu pasiūlymus galimai „pensininkų diskusijai“. Jie turėtų padėti apsikeisti patirtimis, pašaukimais ir lūkesčiais, susijusiais su šiuo gyvenimo laikotarpiu, kurį supa tokia afazija ir tyla.

Susijuosk

„Ogi tu, susijuosk strėnas, stokis…“ (Jer 1, 17)

Tokį įsakymą gavo Jeremijas tą akimirką, kai buvo pašauktas. Šis veiksmas Izraelyje reiškė pasirengti imtis kokio nors darbo, leistis į kelionę ar stoti į mūšį. Mūsų kultūroje panašią prasmę gal turi toreadorų „įsivilkimas“, kitaip tariant, tai, kas priešinga vangumui, apsileidimui ar neapdairumui (sunku net įsivaizduoti, kad toreadoras galėtų išeiti į areną atsagstytais marškiniais, su šortais ir šlepetėmis).

Tai – ne tuščias perspėjimas: juk taip dažnai nesėkmingai stengiamasi išvengti laiko tėkmės ir jos pasekmių, nepaisyti įspėjimų ir slėpti jos poveikį. Jei galėtume rinktis, tai tikriausiai prašytume, kad ji nemačiomis prasispraustų pro plyšelį po durimis, ir mums netektų jos įsisąmoninti, priimti jos atėjimo, atsistoti ir išeiti jos pasitikti gerai susijuosus strėnas.

„Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12), – meldėsi psalmės autorius. Ir Ozėjas šaiposi iš bandančio taip elgtis Izraelio: „Net jo plaukai jau pražilo, bet jis to nežino“ (Oz 7, 9). Toliau ironizuodamas jis pateikia genialų įvaizdį:

„Suremia jį gimdymo skausmai, bet jis neišmintingas sūnus, nes laiku nenori eiti ten, kur kūdikiai prasiveržia (Oz 13, 13).

Taip ir mums gali nutikti, jei nenorime peržengti slenksčio, prie kurio mus pastato gyvenimas, ir amžiams įsikimbame ankstesnio negimusio vaisiaus etapo, nesugebėdami atpažinti mums atsiveriančios galimybės gimti, nors ir per gimimo skausmus.

Tad ką reiškia susijuosti? Visų pirma tai – apsisprendimas priimti savo paties būtį, apsigyventi joje ir pradėti rengtis pokyčiams, kuriuos amžiaus tėkmė į ją įneš. Ar mums tai patinka, ar ne, priešais mus – gyvenimo etapas, nepanašus į jokį ankstesnį jo tarpsnį, kuriame šalia akivaizdžių netekčių mums atsiveria naujų galimybių. Tačiau tam reikia mintyse pasiruošti ir po truputį įsisąmoninti, kad ateina laikas atsisakyti vienos ar kitos veiklos bei pareigų, ir imtis kitokių, tinkamesnių mūsų amžiaus tarpsniui. Reikia „apgaubti mistika“ tokius pasiryžimus kai ko atsižadėti ir šiltai pažvelgti į mums atsiveriančias galimybes: baigiasi frenetiškas gyvenimo ritmas, galime pradėti būti su žmonėmis kitaip – neskubėdami priimti, išklausyti ir palaikyti kompaniją. Tai nereiškia apleisti viską, kam iki šiol skyrėme jėgas ir energiją, tiesiog reikia atrasti kitokių veiklos ir dalyvavimo būdų.

Džiaugtis, kad galime ir toliau liudyti Evangelijos vertybes, kurių laikydamiesi troškome gyventi ir apie kurias dabar daugiau išmanome: dovanojimą, vidybę ir laiką gyventi – jos svarbesnės nei paveikumas, išoriškumas ir aktyvumas.

Neturėtume užsispyrę karštligiškai ieškoti, kuo užsiimti. Greičiau jau – atsiverti tam, ką Dievas mums dabar yra parengęs ir ką mums atskleis po truputį, paprastai, per mažus ženklus ir „mirktelėjimus“, kuriems turėtume būti atidūs. Reikia įžvelgti gerąją šių naujų aplinkybių ypatybę: kas mumyse kyla iš „personažo“, visa jo „reprezentavimo“, vaidmenų ir funkcijų našta dabar pradeda menkti, o mūsų tikroji tapatybė, nuoga, laisva ir tikra, gali pradėti augti.

Tema diskusijai. Kadangi apie šį perėjimą reikia kalbėti labai natūraliai ir nedramatizuojant, galėtume padiskutuoti apie tai, kaip kiekvienas supranta šį priesaką „susijuosti“, ir apie skirtumus tarp Jeremijui duoto įsakymo bei Jėzaus pranašystės Petrui: „Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori…“ (Jn 21, 18).

Senatvė nėra paprastas etapas. Tai – galimybė leistis į svarbiausią mūsų gyvenimo kelionę, todėl reikia ją išgyventi be galo sąmoningai ir visiškai atsidavus: „Niekada ne per vėlu, nebent žmogus nusprendė, kad per vėlu.“ Gera tema pokalbiui – pasidalyti su kitais kiekvieno iš mūsų planais…

Paleisk

„Tuomet jis tarė: ‚Paleisk mane, nes jau aušta.‘ Bet Jokūbas atsakė: ‚Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi‘“ (Pr 32, 27).

Šiuo veiksmažodžiu buvo išreikštas paliepimas Jokūbui. Hebrajiškai jis reiškia palikti, apleisti, paleisti, atsisakyti, nusileisti, leisti, pasiduoti. Įsakymą (o gal maldavimą?) ištarė paslaptingas asmuo, su kuriuo jis kovojo ant Jaboko kranto. Jį išgirs ir Marija Magdalietė, įsikibusi Prisikėlusiojo kelių sode, prie kapo (Jn 20, 17), tuo tarpu Giesmių Giesmės sužadėtinė šitaip išreiškia savo ryžtą: „Užtikau panaktinius, apeinančius miestą. ‚Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?‘ Vos praėjusi pro juos, radau tą, kurį myli mano širdis. Tvirtai jį apkabinau ir nepaleidau…“ (Gg 3, 3–4).

Paleisti: koks keistas ir neskanus šis veiksmažodis tokiai kultūrai kaip mūsiškė, kurioje vienbalsiai rekomenduojama tik priešinga praktika – turėti, saugoti, kaupti bei sulaikyti – ir suformuojami individai, įsitikinę, kad gyvenimo tikslas yra įsigyti. Po juo slypi daugybė kitų žodžių, kurie visuomet arti Evangelijos šerdies: netekti, parduoti, duoti, palikti, nekaupti, nesandėliuoti, godžiai nesilaikyti, likti tuščiam… ir dvasios mokytojų patarimų (pavyzdžiui, šv. Kryžiaus Jono atsirišti). Prieš mus atsiveria alternatyvus stebinantis kelias kaip tik tuomet, kai pradedame vis dažniau išgyventi neišvengiamas netektis, ir mūsų psichinis bei somatinis organizmas išleidžia nagus ir čiuptuvus, kad nebūtų apiplėštas. Stengiamės bet kuria kaina išlaikyti tai, kas ligi šiol teikė saugumą mūsų gyvenimui, ragais ir nagais giname tai, kuo galbūt pernelyg ilgai rėmėme savąjį „aš“: paveikumą, pripažinimą, žinias, veiklas ir įpročius, sritis, kuriose priėmėme sprendimus ir buvome nepriklausomi.

Evangelijoje pagal Morkų (4, 26–29) palyginimas – apie žmogų, kurio pavyzdys rodo, kaip išmintinga „paleisti“: jis pasėjo ir laikui atėjus nupjovė, tačiau mokėjo nesukdamas galvos su pasitikėjimu gyventi savo kasdienę rutiną, miegoti ir keltis, leisdamas sėklai atlikti savo darbą, nebandydamas kištis ir kontroliuoti visų „kaip“.

Prieš pereidamas prie Jokūbo kovos scenos, pasakotojas pateikia svarbią informaciją: „Taigi dovanos ėjo pirma jo, tuo tarpu jis tą naktį pasiliko stovykloje“ (Pr 32, 22). „Pasiliko“: tai – iškalbingas įvaizdis laikotarpio, kai sumažėja veiklos: staiga daug mus lydėjusio ekipažo atsiduria „kitame krante“, o maži ir ne tokie jau maži apribojimai tampa mūsų bendrakeleiviais – mums atrodo, kad labai ne laiku, bet, aplinkinių manymu, tada, kada taip ir turi būti. Evangelija pasitelkia iškalbingų įvaizdžių, kad įvardytų mūsų turtui gresiantį nusavinimą: vagys, kandys, rūdys… Gal jau laikas mums ryžtis „paleisti“ ir surizikuoti leistis vedamiems?

Senis Abraomas patyliukais juokėsi, kai jam buvo pažadėtas sūnus iš senutės Saros, ir skubėjo atsakyti Dievui: „O kad Išmaelis gyvuotų tavo malone!“ (Pr 17, 18). Nes Išmaelis buvo dabartis, sūnus, pelnytas savo pastangomis, kurį jis galėjo priglausti ir matyti, tuo tarpu Izaokas simbolizavo ateitį, tai, kas gauta, netikėta, kas verčia peržengti savo ir Saros ribotumą, kviečia įžengti į naują Dievo galimybių žemę. Abraomas pasitikėjo Dievu, ir Šis jam tai užskaitė. Abraomas leido, kad jo einamoji sąskaita „nueitų į minusą“, ir gavo stulbinamą žinią, kad jam pervestas nepelnytas paveldėjimas. Kaip ir tuomet, kai išeidamas iš Uro paleido ankstesnius saitus, siejusius jį su žeme, kalba, dievais ir papročiais, ir leidosi vedamas, nors nežinojo, kur eina.

Vargšas Jokūbas narsiai kovojo su savo priešininku, kad išplėštų iš jo palaiminimą, tačiau jį gavo tik tuomet, kai sutiko šį paleisti. Ir išaušus pamatė, kad buvo palaimintas ir gavo naują vardą.

Tema diskusijai. Jei gyvename vienuolinį gyvenimą, įdomi tema pokalbiui yra kartų kaita. Nelengva išlaikyti blaivų protą tokiomis akimirkomis, kai paveldėtose institucijose trūksta jaunos pamainos. Čia slypi labai subtilūs spąstai: po geranoriškumo priedanga galime patikėti, kad esame nepakeičiami, ir amžiams amžiniesiems įsikibti į tai, ką, mūsų manymu, kontroliuojame, nes jau tiek laiko tai kartojame. Taip užkertame kelią naujovei, kuri galėtų ateiti, jei patyliukais pasitrauktume jai iš kelio. Tiesa, reikia būti labai sąžiningiems ir „nepaleisti“ anksčiau laiko dėl tingumo ar pabūgus darbo; ir turime prašyti Dvasios, kad mažų atsižadėjimo gestų neatmieštų nuoskauda, kerštas ar abejingumas („žinokitės“). Tačiau yra daug būdų, kaip ir toliau dalyvauti institucijose – srityse, kur nereikia kontroliuoti ir priimti sprendimų, bet galima palaikyti ir paremti tuos, kurie ateina mūsų pakeisti. Netgi jei mums ir nelabai patinka jų atneštos permainos.

Galime visi drauge sukurti prašymo maldą, kurioje prašome Dievą, kad mums prikeptų prie gomurio liežuvis ir neišsprūstų tokios frazės: „Mano jaunystės laikais tokių dalykų nebūdavo…“; arba „Tą jau bandėme daryti, ir nepavyko…“; „Jūsų, šiuolaikinio jaunimo, problema yra ta, kad…“ Ir kad mums nudžiūtų dešinioji ranka, ar bent jau artritas susuktų smilių, kuriuo iki šio gyvenimo tarpsnio nurodinėjome, priėmėme sprendimus ir valdėme. Ir tegul niekas nesijaučia aplenktas šio pavojaus: šis sindromas gali užklupti tiek tuos, kurie užėmė valdančius postus institucijose ir bendruomenėse, tiek ir tuos, kurie (greičiau jau „kurios“) nustatė nepajudinamas normas, į kurią pusę virtuvėje turi būti pasuktos keptuvių rankenos, ar nepermaldaujamą tvarkaraštį, kurią valandą turi būti atrakinamos ar užrakinamos lauko durys.

Na, kad jau prašome, tai galime maldauti ir be galo retos malonės suteikti mums blaivaus proto dovaną tomis akimirkomis, kai pradedame pasakoti apie ligas ir negalavimus – kad būtume išlaisvinti iš polinkio kasdien detaliai juos išskaičiuoti.

Gali būti naudinga pakomentuoti šį tekstą apie „paleidimą“: „Mano suvokimą, kas yra malda, taigi, ir kas yra gyvenimas, pamažu užvaldė jūroje plūduriuojančio žmogaus įvaizdis. Plaukikas yra labai aktyvus ir plaukia į kurią nors pusę; tuo tarpu plūduriuojantysis leidžiasi nešamas srovės ir mėgaujasi dabarties akimirka. Jis irgi juda į kažkurią pusę, tačiau kryptimi rūpinasi ne jis, bet jį nešanti srovė. Svarbiausias jo sprendimas ir veikla yra pasitikėti jūros vėjeliu. Jei to nedaro, jis turi pats save kreipti pasinaudodamas savo rankų jėga; jei tai daro, gali atsipalaiduoti, pasitikėti srove, ir intensyviai išgyventi dabarties akimirką“ (T. H. Green).

Atsimink

„Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje“ (Įst 8, 2).

„Per tuos keturiasdešimt metų drabužiai ant tavo nugaros nenusinešiojo, ir tavo kojos nesutino…“ (Įst 8, 4). Tai Mozė kvietė tautą šitaip „dar kartą perskaityti“ savo praeitį ir joje pamatyti rūpestingą Dievo meilę jiems. Taip elgėsi ir Jokūbas, prieš palaimindamas Juozapo sūnus: „Dievas, kurio keliais ėjo mano protėviai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris buvo mano ganytojas nuo mano gimimo iki šios dienos…“ (Pr 48, 15). Ir Jėzus skatino savo mokinius tai daryti: „‘Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių?‘. Jie atsakė: ‚Nieko.‘“ (Lk 22, 35).

Tai, ką mes vadiname „žvelgti atgal“, izraelitams reiškia „žvelgti į priekį“. Taip logiškiau suvokiamas laikas, nes praeitis, kurią jau išgyvenome, mums pažįstama, ji – mums priešais akis, tuo tarpu nepažįstama ateitis yra mums už nugaros: „Dar paslėpti dalykai priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet apreikšti dalykai yra amžinai mums ir mūsų vaikams“ (Įst 29, 28). „Prisimenu senąsias dienas, pergalvoju visus tavo darbus“ (Ps 143, 5). Tad tikintysis yra kaip keliautojas, kuris eina į ateitį atbulas: jis narsiai suka to link, ko nepažįsta, kliaudamasis Dievo ištikimybe, patirta per visą praėjusį savo gyvenimą, kurį turi prieš akis.

Polinkis nuolat prisiminti praeitį, toks būdingas vyresniems žmonėms, gali būti „biofiliškas“: pripildyti mus dėkingumo ir teikti laiminimo bei džiaugsmo dvasią. Tačiau jis gali virsti ir „nekrofilišku“ įpročiu, grąžinančiu mums praeitį kaip nuoskaudas, skundus ir priekaištus. Arba jis gali mus pastūmėti išpūsti ir idealizuoti praeitį, atimdamas gebėjimą atrasti, ką naujo ir nuostabaus mums atneša šiandiena. Negalime savo praeitimi įkyrėti mus supantiems jauniems žmonėms, versdami juos gyventi nuolat persisukusius, kad žvelgtų atgal: jie turi žvelgti į priekį, o mes – būti šalia jų, skatinti ir palaikyti, kur tik galime.

Jei šis polinkis į revival mus migdo, stabdo ir klampina, turime atkreipti dėmesį į kitą priesaką: „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?“ (Iz 43, 18–19). Ateitis yra tai, „kas dar turi įvykti“ (Iz 41, 22; 44, 7), tai – „nauji dalykai“ (Iz 42, 9), prie kurių mus stumia Dievas kūrėjas, trokšdamas užbaigti darbą, kurį jau yra pradėjęs mumyse, bet dar nebaigęs. „Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs“, primena Paulius filipiečiams (1, 6). Jis nėra pratęs atmesti savo rankų darbo (Ps 138, 8).

Tema diskusijai. „Maniau, kad mano kelionė jau eina į pabaigą, kad visa mano galia jau sunaudota, kad sudeginau visą savo energiją, kad atėjo laikas pasislėpti tyloje ir tamsoje. Tačiau suvokiau, jog mano Kūrėjo darbas manyje niekada nesibaigia. Ir kai maniau, kad jau neturiu nieko naujo, ką galėčiau pasakyti ar padaryti, mano širdyje nuskambėjo naujos melodijos. Ir ten, kur nyko senieji takai, išniro kita nuostabi žemė.“

Remdamiesi šiais R. Tagorės žodžiais galime pasidalyti, kur link, mūsų manymu, krypsta mumyse šis darbas, kurį kiekviename iš mūsų yra įpusėjęs Kūrėjas…

Dabar daug kalbama apie koučingą arba procesą, kurio metu vienas asmuo (globėjas, patarėjas ar treneris) padeda kitam geriau susidoroti su įvairiomis asmeninio, socialinio ar profesinio gyvenimo situacijomis. Galime pažaisti ir paeiliui pabūti vienas kitam treneriu, padėti rasti atsakymą, pavyzdžiui, į tokias problemas: „Kaip nebūsiu prislėgtas, jei man tuo pat metu atėjo ir pensija, ir artrozė, ir kataraktos…“; „Nors kaip tik dabar mano paskaitos geriausios, mane nušalina ir pristato sudaryti bibliotekos katalogą…“; „Kaip tik kai planavau pradėti siuvinėti, man pradėjo drebėti rankos dėl tos nelemtos parkinsono ligos…“; „Tiek laiko svajojau pakeliauti ir pamatyti pasaulį, o čia surietė mane nugaros skausmai…“

Nebijok

„Kai jos gimdymo skausmai buvo nebepakeliami, pribuvėja jai tarė: ‚Nebijok, nes dabar turėsi kitą sūnų‘“ (Pr 35, 17).

Šitaip guodė pribuvėja Rachelę, kančiose gimdančią antrąjį sūnų. Galiausiai ji miršta, tad galime pagalvoti, kad skatinimas nebijoti buvo melaginga paguoda. Tačiau taip nėra: sūnus, kurį pagimdė, Benjaminas, „mano dešinės, mano dalios sūnus“, savo varde tarsi tikėjimo išpažinimą nešios gyvybės pergalę prieš mirtį.

Senatvės negalių perspektyva verčia nerimauti ir būgštauti tuos, kurie jau ją matome artinantis. Taip yra, nors jau tiek kartų įsitikinome, kad tikrovė retai būna tokia, kokią ją vaizdavomės. Jau ką gyvenimas moka tai moka: nustebinti ir užklupti, kai to nesitikime. Galime išsekinti neuronus sukdami mintyse kadrus su slegiamais bedantės ligų suriestos senatvės vaizdais, ir galiausiai mirštame staiga, o vienintelė mus kamavusi negalia tėra lengvas skausmelis kelyje.

Aplink mus sukiojasi tūkstančiai vaiduoklių, kurie mums pranašauja netektis, vienatvę, įvairiausias karšaties negalias, nesuskaičiuojamus skausmus, ir apimti baimės pamirštame, kad turime jėgų tik šiandienai, o kaip atsakymas į visa kita mums pateikiami tik šie keturi žodžiai: „Tau gana mano malonės“ (2 Kor 12, 9).

Užuot dauginę būgštavimus ir numatę situacijas, kurios greičiausiai bus visiškai kitokios nei vaizduojamės, gal geriau viską sudėkime į tikėjimą ir vis didesnį pasitikėjimą Tuo, kurio pažadu tikime? „Klausykitės manęs, Jokūbo namai, ir jūs, kas likote iš Izraelio namų. Nuo pat gimimo esate mano našta, išlaikiau jus nuo pat vaikystės. Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite; kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada. Aš – tas, kuris nešiojau, aš – tas, kuris nešios, aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės“ (Iz 46, 3–4).

Kodėl neturėtume leisti, kad įsitikinimas „Aš pasitikiu tavimi, Viešpatie, tavo rankose mano likimas“ (Ps 31, 15–16) nutildytų visus mūsų nerimus ir taptų mūsų širdies šnibždesiu?

Kodėl neturėtume pagaliau įsidrąsinti – jau seniai laikas – mesti į šalį maniją viską kontroliuoti ir pasinaudoti šiuo paskutinio mūsų gyvenimo etapo netikrumu tam, kad įžengtume į pienu ir medumi tekančią atsidavimo į kito rankas žemę. Kaip ir 23-iosios psalmės autorius žingsniuojame supami tamsos gilią naktį, bet, kaip ir jis, galime pasiguosti įsiklausydami, kaip stuksi lazda Piemens, rodančio mums kelią šiame nepažįstamame slėnyje, kuriuo einame pirmą kartą.

Tema diskusijai. Galime ištraukti iš tamsiausių kampelių savo senatvės baimes, prisiminti vieną kitą atvejį, kai suklydome numatydami ateities situacijas, ir taip pat pasidalyti, iš kur semiamės narsos tam, kad pasitikėtume ir išbaidytume savo baimes. Ir pakomentuokime šį nuostabų patriarcho Atenagoro liudijimą: „Gyvenau daugelį metų kovodamas su savimi, ir tai buvo baisu, bet dabar esu nuginkluotas. Jau nieko nebebijau, nes meilė išstumia baimę. Esu nuginkluotas: netrokštu būti teisus ir save pateisinti kitų sąskaita. Jau negyvenu budrus, pavydžiai sergėdamas tai, ką turiu. Priimu ir dalinuosi. Neįsikimbu nei savo idėjų, nei planų: jei man pasiūlo kitus geresnius, ir netgi ne geresnius, o tiesiog gerus, su jais sutinku be problemų. Atsisakiau lyginti, ir tai, kas yra gera, teisinga ir tikra, mano akyse visuomet yra geriausia. Todėl jau nebebijau, nes kai nieko neturi, tai ir nebijai. Jei esame nuginkluoti ir apiplėšti, jei atsiveriame Dievui Žmogui, kuris visa daro nauja, tuomet Jis išdildo visus neigiamus praeities dalykus, ir sugrąžina mums naują laiką, kuriame viskas yra įmanoma.“

Rinkis

„Šiandien šaukiu žemę ir dangų liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą!“ (Įst 30, 19)

„Toks žmogus iš Negua‘os miestelio, Kolumbijos pakrantėje, – pasakoja Eduardo Galeano, – užlipo iki dangaus. O grįžęs štai ką papasakojo. Sakė, kad iš viršaus pamatė žmonių gyvenimą. Ir sakė, kad esame liepsnelių jūra. ‚Pasaulis tai ir yra‘, – atskleidė, – ‚daugybė žmonių, liepsnelių jūra‘. Kiekvienas asmuo žiba tarp kitų savita liepsnele. Nėra dviejų vienodų. Yra didelių liepsnų ir mažų liepsnelių, jų yra visokiausių spalvų. Yra žmonių, kurių liepsnelė rami, jos tarsi nė nepaliečia vėjas, o kitų žmonių liepsnelės padūkusios, taškosi kibirkštimis. Kai kurios liepsnelės – kaip pelkių ugnys – nei šviečia, nei degina; o kitos degina gyvenimą su tokiu įkarščiu, kad negali į jas žiūrėti nemirksėdamas, ir kas prie jų prisiartina, užsiliepsnoja.“

„Deginti gyvenimą su įkarščiu“: nuostabi metafora apie tai, ką reiškia Pakartoto Įstatymo knygos patarimas „rinktis gyvenimą“. Jis mus pirmiausia kviečia pažadinti mūsų apsnūdusias sritis ir būti iniciatyviems, o ne abejingiems. „Nesimelsk (nesenk, galime pridurti…) kambaryje be langų“, pataria Talmudas.

Turime susidomėję aistringai stebėti (ir įžvalgiai rinktis gerus informacijos šaltinius), kas darosi mūsų konvulsijų tampomame pasaulyje. Aplankyti vietas, kuriose gal niekada nesame buvę: sinagogą, mečetę, laboratoriją, vargingą savo paties miesto rajoną. Pasikalbėti su mėgstančiais kūno auskarus, tatuiruotes ar techno muziką. Pasiklausyti kurio nors iš populiariausių CD ir pasistengti suprasti jaunus žmones.

Be fanatiškumo išbandyti kokį patarimą, kurie šiandien taip klesti (dar niekada nebuvo tiek patarinėjama pensinio amžiaus žmonėms), apie tai, kaip naudinga vaikščioti ir praktikuoti kokią fizinio sporto rūšį, kad išliktume kiek galima geresnės formos, miklūs, sveiki, ir per daug neįkyrėtume.

Užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie rūpinasi kaliniais, benamiais, emigrantais, paskutinės stadijos ligoniais, narkomanų reabilitacija… Gal dirbantiems kurioje nors iš šių sričių ar kokioje nevyriausybinėje organizacijoje labai praverstų mūsų pagalba, nors ir kukliuose biurokratiniuose darbuose. Bet kuriuo atveju tokie ryšiai praplės mūsų akiratį ir neleis, kad taptume tokie kaip tie žmonės, kurie numiršta sulaukę 70-ies, nors juos palaidoja sulaukusius 90-ies. Ir svarbiausia – visi tie žmonės apsigyvens mūsų maldoje ir leis mums ir toliau girdėti, kaip plaka Dievo širdis pasaulio širdyje.

Tačiau kvietimas rinktis gyvenimą turi dar vieną ypatybę, kurią sunkiau priimti: savanoriškai „rinktis“ tai, ką mums parenka gyvenimas, ir per jį – gyvenimo Dievas. Metams bėgant, pamažu prieiname prie regis tokios akivaizdžios išvados, kurią stebėtinai sunku suvokti: „Viskas iš karto yra neįmanoma.“ Svajonė apie visagalybę išnyksta labai pamažu, taip pat, kaip ir jos pusseserė – apgaulinga iliuzija, kad prieš mus visiems laikams yra išskleista didžiulė galimybių įvairovė. Tenka susitaikyti, jog kai kurioms galimybėms – o greičiausiai tai daugumai – jau nebeturime laiko. Kaip nepažįstamas prašalaitis į mūsų duris pasibeldžia žodžiai: „Jau niekada.“ Pavyzdžiui, aš vis ketinau išmokti vairuoti, „kai turėsiu laiko“, kol staiga suvokiau, kad jau nebe tas amžius. Daugelį metų puoselėjau mintį gerai kalbėti angliškai, tačiau realistiškas žvilgsnis privertė mane atsisakyti šios svajonės: juk po šitiek pastangų anglakalbiai mane supranta, tik kai sakau elementarias frazes, tokias kaip „I have a dog“ arba „My tailor is rich“, kurios paprastai juos nelabai domina.

Taip atsiveria galimybė praktikuoti focusing, kurį atrado jau Jonas Avilietis XVI amžiuje: „Kaltinkime patys save, kad, norėdami žiūrėti į visas puses, nenukreipiame žvilgsnio į Dievą ir nenorime užmerkti į kūrinius žvelgiančios akies, kad visomis savo mintimis žiūrėtume tik į Jį. Lankininkas užmerkia vieną akį, kad antrąja geriau matytų ir pataikytų į taikinį, tai nejaugi mes neužsimerksime viskam, kas mus žaloja, kad geriau pataikytume ir pagautume ir sumedžiotume Viešpatį? Imkite ir surinkite savo meilę ir ją įtvirtinkite Dieve tie, kas norite pasiekti Dievą.“

Tarp mūsų ir lankininko yra vienas skirtumas: viena yra užmerkti vieną akį savanoriškai ir kas kita, kai akis (galimybės, pasirinkimai, perspektyvos…) „užsiveria“ be tavo valios, ir pamatai, kad vieną rytą atsibundi tapęs „vienaakiu lankininku“, kuris nesvarsto sau laisvai, ar užmerkti vieną akį, nes tiesiog nebegali jos atmerkti. Tokią akimirką galime reaguoti dvejopai: be galo, be krašto skųstis dėl prarasto regėjimo arba pasinaudoti šia aplinkybe ir sutelkti dėmesį į „taikinį“, kuris galiausiai mums pasirodo kaip „vienintelis būtinas“.

François Mauriacas sakė, kad laiko bėgsmas sukėlė jam absoliutų abejingumą viskam, kas jį blaškė ir atitraukė nuo vienintelės minties. Svarbiausia yra pasirinkti teisingą „taikinį“, į kurį sukaupsime visą savo dėmesį: jei „vienintelė mintis“ yra Viešpats ir Jo Karalystė, galime svetingai atverti duris viskam, kas apriboja mūsų būties horizontą, nes tai, kas iš pirmo žvilgsnio mus riboja, iš tikrųjų daro mums didžiulę paslaugą: „surenka ir įtvirtina mūsų meilę“.

Tačiau tam turime išsiugdyti įsitikinimą, kurį turėjo Jėzus (ir kurį taip pabrėžia šv. Ignacas Lojola), kad Dievas nuolat dirba mumyse (Jn 5, 17; EE 236) ir kad „ne mūsų nosiai“ Jam nurodinėti, kaip tą daryti. Kaip molis nereikalauja, kad puodžius jam atsiskaitytų dėl suteikiamos formos, ir nenurodinėja, kada šis turi užbaigti darbą (plg. Iz 45, 9–11).

Paskutinis mūsų gyvenimo etapas gali prisipildyti jaudinamų įspūdžių, jei leisime, kad Dievas mus lipdytų per šį „pasyvumą dėl sumenkimo“. Taip galime pažinti savo pačių būtį – taip pat ir kūniškumą, – ir tą slėpinį, kad Dievas mus praturtina kaip tik per neturtą (plg. 2 Kor 8, 9). Ir jei įsigudriname suartėti su vargšais, jie gali tapti geriausiais mūsų mokytojais.

Tema diskusijai. Papasakokime, kaip priimame savo svetainėje poną Jau Niekada ir ponią Anksčiau Aš… Nes galime išleisti jų pasitikti ponią Nostalgiją ir poną Kartėlį, tuomet ši viešnagė prisipildys atodūsių, kaltinimų ir skundų. Tačiau turime ir kitokių galimybių, pavyzdžiui, išleisti šaunuolį humoro jausmą, kuris išlekia vizgindamas uodegą bei lyžčiodamas svečius ir primena, kad jau nuo Atapuercos laikų žmonės sensta, ir nieko čia tokio, tik miršta, ir tiek. (Atapuerca – ola Ispanijos šiaurėje, kurioje rasti seniausi Europoje gyvenusių žmonių protėvių palaikai, 1,2 mln. metų senumo. Vert. past.).

Gali būti, kad „Atapuercos argumentas“ ne visus įtikins. Tad galima paskaityti ir pakomentuoti šį nuostabų Teilhard‘o de Chardin‘o tekstą: „Mano Dieve, padaryk taip, kad, atradęs džiaugsmą, kaip panaudoti visą augimą, kad leisčiau Tau augti manyje, ramus įžengčiau į šį paskutinį bendrystės etapą, kuriame Tave laimėsiu sumažėdamas Tavyje. Po to, kai atradau, kad Tu esi Tas, kuris yra ‚daugiau nei aš pats‘, padaryk taip, kad mano valandai išmušus, atpažinčiau Tave kiekvienoje galioje, svetimoje ir priešiškoje, regis, norinčioje mane sunaikinti ir pakeisti kitu. Kai mano kūne (ir dar labiau mano dvasioje) ims ryškėti susidėvėjimas dėl amžiaus; kai užgrius iš išorės arba gims man iš vidaus mus sumenkinanti ar nusinešanti negalia; tą skausmingą akimirką, kai staiga suvoksiu, jog esu ligotas ir senstu; ir svarbiausia – tą akimirką, kai pajusiu, kad išsprūstu iš savęs paties, ir esu pasyvus didžių ir nepažįstamų mane suformavusių galių rankose; Viešpatie, šiomis tamsos akimirkomis padaryk taip, kad suprasčiau: tai Tu (ir tebus mano tikėjimas pakankamai stiprus) skausmingai praskiri mano būties skaidulas, kad prasiskverbtum iki pat mano esmės kaulų smegenų ir mane nusineštum su savim. Mano Viešpaties energija, neatremiama gyva galia, Tu esi stipresnioji iš mūsų dviejų, tad Tau priklauso dovana sudeginti mane vienybėje, kuri mus turi sujungti draugėn. Duok man tai, kas pranoksta malonę, kurios meldžia visi tikintieji. Negana, kad mirčiau priimdamas Komuniją. Išmokyk mane priimti Komuniją mirštant.“

Lauk manęs

„Pasiruošk rytojaus rytui, o ryto metą užkopk į Sinajaus kalną ir lauk manęs Viešpats, nužengęs debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „Viešpats“ (Iš 34, 2, 5).

Paskirtas asmeninis pasimatymas paverčia gyvenimą laukimu – panašiai veikia ir daugybė kitų biblinių įvaizdžių, kuriais stengiamasi pažadinti mums viltį. Bet tam turime save įtikinti, jog Biblijos veikėjų istorija yra ir mūsų istorija, ir kad ten, kur kalbama apie jų laukimą, turimas galvoje ir mūsų laukimas. Jei mumyse gyvas šis tikėjimas, jausimės lipantys kaip Mozė į susitikimą su Dievu kalne. Būsime tie pakviestieji į svečius, kurie puošiasi puotai pas Karalių, ar tas valstietis, kuris nekantriai laukia derliaus nuėmimo valandos, ar moteris, narsiai kenčianti gimdymo skausmus, iš anksto gardžiuodamasi džiaugsmu laikyti rankose savo kūdikį. Mes liksime budrūs, įsmeigę akis į nakties tamsą kaip merginos, laukiančios pasigirstant ateinančio sužadėtinio žingsnių, arba džiūgaudami grįšime į lauką, dėl kurio pardavėme viską, ir kuriame mūsų laukia paslėptas lobis.

„Dangaus karalystė, – galėjo pasakyti Jėzus, – yra kaip grįžtantis į savo šalį po ilgos kelionės į svetimus kraštus žmogus, kuris iškeičia visus savo pinigus į vienintelę nuo šiol galiosiančią valiutą.“ Pauliui nekyla jokių abejonių dėl to, kokia tai bus valiuta: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

Vienas pasakojimas iš dykumos tėvų gyvenimo byloja, kaip kartą abba pasiuntė jauną mokinį aplankyti kito brolio, turinčio daržą Sinajuje. Atėjęs pas daržo savininką, jaunasis mokinys paprašė: „Tėve, gal turi daržovių, kurias galėčiau nunešti savo mokytojui?“ – „Žinoma, sūnau, imk, kiek tik nori.“ Jaunasis mokinys pridūrė: „O gal čia yra ir šiek tiek gailestingumo, Tėve?“ – „Ką sakai, mano sūnau?“ Jaunuolis pakartojo: „Klausiu, ar čia yra šiek tiek gailestingumo, Tėve…“ Net tris kartus pakartojo jaunuolis tą patį klausimą, bet daržo savininkas nežinojo, ką atsakyti. Galiausiai sumurmėjo: „Tepadeda tau Dievas, mano sūnau!“ Ir, pasiėmęs ryšulėlį, paliko daržą, ir išėjo į dykumą sakydamas: „Einam Dievo gailestingumo ieškoti. Jei negalėjau duoti atsakymo jaunam broliui, ką darysiu, kai pats Dievas mane klausinės?“

„Šiek tiek gailestingumo“: tai ir yra ta drachma, kurios Dievas, kaip namus šlavusi moteris, ieškos kiekviename mūsų kampelyje. Tai yra ir tas talentas, kurį skubėsime leisti į apyvartą, kol dar negrįžo iš kelionės Šeimininkas ir nepareikalavo jo grąžinti. Tai ir – vienintelė išmintinga investicija, tokia kaip investicija ano administratoriaus, mokėjusio įsiteikti turėsiantiems jį priimti, ir taip pelniusio savo Pono padėką.

Tačiau tam reikia, kad teologinis gyvenimas suteiktų mūsų šlubuojančiam ritmui „kreiserio greitį“, ir išmoktume gyventi kaip „dangaus piliečiai, kurie laukia Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20). Nes viltis, mažiausioji iš trijų, bet palaikanti kitas dvi, anot Péguy, mus kantriai moko naujo veikimo būdo, kurio esmė yra būti ir laukti.

„Nežinau, kas nutiks kitapus,
kai visa, kas mano, pasvirs
amžinybės link.
Vien tikiu,
vienintelis dalykas, kuriuo tikiu,
tai, kad manęs laukia meilė.
Prašau, nekalbėkit man apie šlovę,
nei apie palaimintųjų garbinimą,
nei apie angelus.
Vienintelis dalykas, kurį galiu daryti, tai – tikėti,
užsispyrusi tikėti,
kad manęs laukia meilė.“

Šie žodžiai pakreipia kita vaga mūsų troškimą ir mūsų laukimą, bylodami mums apie tą tikrumą, kad Dievas, kuris laukia mūsų, pranoks visus mūsų lūkesčius.

„Pasiruošk rytojaus rytui, o ryto metą užkopk į Sinajaus kalną ir lauk manęs. Viešpats, nužengęs debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „Viešpats“ (Iš 34, 2, 5).

Gali būti sunku kopti aukštyn į kalną ir laukti viršūnėje, nežinant, kiek dar užtruks nenumatomas Dievas, ir dar sunkiau sutikti įžengti į Jo debesį.

Tačiau Viešpats ateis į pasimatymą – juk tai Jis jį ir paskyrė – pasiliks su mumis, ir mes ištarsime Jo vardą.

O Jis ištars mūsiškį.

Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė.

Žurnalas Kelionė.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *