Pervargimą nuo vaiko lengviausia paaiškinti fizinėmis priežastimis: nepakanka miego, nėra galimybių tinkamai atgauti jėgas – visa tai tiesa. Bet egzistuoja ir dar viena pervargimo priežastis – psichologinė. Būna, kad moteris jaučiasi tiesiog nepasirengusi tapti mama.

– Mama, neturiu ką veikti, – šaukia dukra.

– Papiešk, – nuvargusiu balsu siūlo mama.

– Nenoriu piešti, – sako dukra. – Aš neturiu ką veikti.

Aš pavargau – galvoja mama. – Pavargau visą laiką galvoti vaikams naujus užsiėmimus, užiminėti juos, tvarkyti jų daiktus ir valyti stalus. Daugiau neturiu tam jėgų. Pavargau nuo šio vaiko. Noriu tiesiog atsigulti ir užmerkti akis. Kokiems trejiems metams.“

Mamoms ant pečių neretai užkraunamas iš perskaitytų knygų, televizijos laidų ir draugių pasakojimų girdėtas stereotipas, kad vaikas – tai nuolatinis džiaugsmas ir laimė. O juk ir nerimas, ir nuolatinis rūpestis – į tai rimtai jau nežiūrima. Todėl neretai tenka susidurti su emociniu nepasirengimu – buvo tikėtasi kažką gauti, o čia, žiūrėk, reikia tik duoti.

Kol mama neišsiskirs su savo iliuzijomis, kol nepereis iš infantilios pozicijos į suaugusiųjų – jai bus labai sunku. Lengviausia, žinoma, apkaltinti kūdikį, kad jis „visą laiką kažko reikalauja“, ar vyrą, „kad jis mažai padeda“. Bet juk tai, kad kūdikiui jūsų dėmesys reikalingas visada – normalu! Jis yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų ir jam reikalinga nuolatinė priežiūra.

Sveikas moters nuovargis yra pakankamai natūralus reiškinys, reikalas tik tas, kad infantilios mamos dėl to kaltina savo vaikus, o subrendusios ieško problemų priežasčių ir yra pasirengusios jas spręsti: „aš vėl neišsimiegojau, todėl blogai jaučiuosi, reikia organizuotis „parpiečiuką“.

Kur dingsta jėgos ir kada reikalinga pagalba

Daugiau ar mažiau sveikas vaikas iš esmės jokios ypatingos aukos iš mamos nereikalauja. Bet moteris dažnai pavargsta nuo savęs, persistengdama su noru būti „idealia“ mama ir viską atlikti tik puikiai. Ji prisiima pernelyg daug atsakomybės, be kurios, tiesą sakant, lengvai būtų galima išgyventi, ir negali sustoti – juk būtent tokia turi būti „gera mama“. Šis įvaizdis dažnai būna susijęs su tėvų šeima ir iš jos perimtas kaip scenarijus: „Mano mama taip darė, tad ir aš privalau.“ Arba kaip antiscenarijus: „Niekada nedarysiu taip, kaip mano mama.“ Jei žmogus neleidžia sau būti pačiu savimi ir visą laiką stengiasi būti kažkuo arba nebūti, jis praranda daug jėgų, pavargsta ir nenori sau to pripažinti. Lengviau galvoti, kad visa tai dėl kūdikio.

Savaime aišku, kad jei mama stengsis vienu metu atlikti kelis darbus, be to, kad ji yra mama, lengvai pavargs nuo savęs. Ta pati sporto salė ar papildomas darbas naktimis taip pat lemia fizinį pervargimą, tad labai svarbu gerai įvertinti savo jėgas.

Svarbiausia išmokti sujungti savo ir vaikų poreikių tenkinimą. Gyvenime visaip būna: suserga vaikas ar iškyla nenumatytų buitinių problemų… Tokiomis akimirkomis verta sau pripažinti: pati nebesusitvarkau – reikalinga pagalba. Žinoti savo ribas – tai adekvati ir brandi atsakomybė. Nereikia laukti pirmo nervinio protrūkio ar ligos – geriau pasirūpinti pagalba iš šalies.

Deja, kai kurios moterys nemoka ir nesugeba prašyti pagalbos. Kalbame visai ne apie kažkokią brangią auklę ar namų šeimininkę. Jei išsikelsite tikslus ir ieškosite – ką nors visada rasite. Visada galima paprašyti močiutės, krikšto mamoms, draugės ar kaimynės. Bet dažnai neleidžiame sau net apie tai pagalvoti ir taip patys iš savęs atimame teisę į normalų gyvenimą.

Kūdikis nekaltas

Kodėl taip svarbu, kad mama gerai jaustųsi? Todėl, kad kiekvienas mažas vaikas, jausdamas, jog mamai kažkas negerai, laiko save kaltu dėl to. Beveik iki penkerių metų vaikai mąsto egocentriškai. Tai visiškai normalus vystymosi etapas, kurio metu vaikas laiko save pasaulio centru, visa ko priežastimi. Jam labai sunku to, kas vyksta šalia, priežastis išvysti kažkame kitame nei jis pats. Todėl neretai vaikai kaltę dėl visų „pasaulio nuodėmių“ prisiima sau. Ir tėvai mažam vaikui – gyvenimo šaltinis, jie be nuodėmės, geriečiai. Taip mąsto ir mato vaikai.

Todėl mažyliui labai sunku, kai mama pradeda transliuoti jam savo slogią nuotaiką: „išeik“, „atstok“, „neturiu jėgų“, „tu man įgrisai“.

Ką daryti? Paprasčiausia būtų pasakyti, kad metas mamai užaugti, nes tai visiškai nebrandus elgesys. Tik, deja, greitai to padaryti nepavyks. Tačiau yra nemažai gerų knygų, šiais laikais gerai prieinama ir psichologinė pagalba. Svarbiausia – savo problemas spręsti ne vaiko sąskaita.

Žinoma, kad sunku atsakyti į klausimą – nuo ko aš iš tiesų pavargau? Juk tikrasis atsakymas mums gali ir nepatikti. Bet jei priimsime savo ribotumą ir ypatybes, išmoksime atitinkamai elgtis ir įdėmiau pažvelgsime, ką kalbame ir kaip elgiamės. Būsime atsargesni su savo reakcijomis. Dėmesingiau analizuosime tai, kas vyksta. Ir tai bus gerokai veiksmingiau, nei jaustis teisuoliu ir savimi neabejoti.

Pagal 7ya.ru medžiagą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *