Žmogus, išgyvenęs ir matęs daugybę dalykų, vis dar aistringai stebi pasaulį aplink save. Poezija tėra savitas būdas pažinti, sako jis. Viešbučio „Union“ terasoje poetas užsisakė taurę vyno ir leidosi į nuotaikingą pokalbį, sklidiną juoko, netikėtų minties šuolių ir kalbų kaitaliojimo. Jis laikomas iškiliausiu ir labiausiai verčiamu gyvu amerikiečių poetu. Leidyklos „Beletrina“ kvietimu atvyko į Slovėniją, kasmetinį festivalį „Poezijos ir vyno dienos Ptujuje“ („Dnevi poezije in vina na Ptuju“).
Gimė 1938 m. Belgrade, po karo šeima buvo priversta emigruoti į JAV, prieš emigraciją kurį laiką net „pateko į Mariboro kalėjimą, vėliau su motina abu nusigavo pas tėvą į Paryžių“, – rašo Tomažas Šalamunas Ch. Simiciaus poezijos rinktinės slovėnų kalba „Tylos išnuoginimas“ („Razgaljanje tišine“) įžangoje. 1954 m. Simicių šeima atvyksta į Čikagą, „emigrantiškų likimų pilvą“, paskui persikelia į Niujorką, kuris poetą įkvėpė savo gatvėmis, energija ir džiazo klubais. Poeto kūryba įvertinta ne viena tarptautine premija, tarp jų Pulitzerio, tarptautinio PEN’o, Edgaro Allano Poe ir kt.
Išeina, kad šnekuosi su poetu, kuriam jau daugiau nei trys tūkstančiai metų?
Hmm, gal net ir daugiau.
Tai užuomina į jūsų esė „Odė beprotybei“ (tekstas išleistas rinktinėje „Tylos išnuoginimas“): pasivaikščiojimas po istoriją, visų pirmtakų, kurie jus formavo, aplankymas. Lyg tai būtų koks Orlandas, po kurį vaikštinėdamas staiga atsiduriate senosios Romos gatvėje kaip Ovidijus, Horacijus, Katulas, kitą kartą jau atsiduriate Florencijoje kaip Dantė, paskui vaikštote po Londoną kaip Šekspyras.
Taip, tai buvo tam tikras pasižaidimas su idėja, kokie žymūs poetai gali prabilti mano lūpomis, kas iš jų ieškojo dalykų, kurių ieškojau ir aš pats. Menu, kaip prieš 2000-uosius vaikštinėjau po Niujorką, sustodavau knygynuose, skaitinėjau šiuolaikinę poeziją ir ūmai prisiminiau Sapfo. Tada pamaniau, kad, išvydusi Niujorką, ji greičiausiai būtų šokiruota, o jei paskaitytų šiuolaikinę lyriką, ši turbūt pasirodytų jai labai artima.
Ką reiškia „rašyti poeziją tuo beprotybės laiku“, kaip ne sykį esate sakęs?
Turiu omenyje ne tik beprotybę pasaulyje, bet ir tai, kas vyksta mumyse intymiąja prasme. Stebėdamas savo studentus, anksčiau matydavau, kaip jie stoviniuodavo prie pastato, šnekučiuodavosi vieni su kitais, flirtuodavo su merginomis, o dabar išeina į lauką, kiekvienas išsitraukia iš kišenės „iPhone“ ir laikydami delne ima vaikštinėti kiekvienas savo kryptimi. Pamaniau sau, jog tai išties keista. Ar tie žmonės turi draugų, mylimųjų? Veikiausiai turi, bet akivaizdu, kad ir jiems mieliau siuntinėja žinutes.
Kaip, jūsų nuomone, naujos technologijos paveikia šiuolaikinę poeziją, kaip giliai į ją įsiskverbia?
Poezija vis dar yra poezija. Daug poetų vis dar ateina į literatūrinius vakarus, skaito savo poeziją, bendrauja su kitais poetais ir poetėmis… Scena labai gyvybinga. Dėl poezijos man ramu. Nerimą kelia daugelis kitų dalykų. Jeigu internetas ir telefonai yra priklausomybė, tuomet aš taip pat ją turiu; Marxas teigė, jog religija yra opiumas liaudžiai. Akivaizdu, religijos mums nereikia bijoti, bent jau Vakarų pasauliui – tikrai ne.
Telefonai ir viskas, ką siūlo internetas, yra naujas opiumas masėms?
Pernai vasarą lankiausi Paryžiuje. Vakare vaikščiojau po Monparnasą, tai buvo kerintis liepos vakaras, restoranai ir barai sausakimši. Pastebėjau vieną porą, vyrą ir moterį. Abu nuostabūs, gražūs žmonės, dailiai apsirengę, sėdėjo vienas šalia kito, priešais juos ant stalo – vyno taurės, tipiškas Paryžiaus vaizdas. Bet kiekvienas žvilgsnį įsmeigęs į telefoną, tarpusavy jie visai nesišnekėjo. Ši scena mane taip nustebino, jog net sustojau už kampo ir kurį laiką juodu stebėjau. Jie nė sykio nepažvelgė vienas į kitą. Tai absurdiška.
Turiu jums papasakoti dar vieną atsitikimą ir tada liausiuos apie tai šnekėjęs. Niujorke vis dar gausybė ateities spėjikių, daugiausia iš Rumunijos, Bulgarijos, romų tautybės. Sykį pastebėjau vieną, ji buvo tokia autentiška, su skarute, juodaakė, esu užaugęs Serbijoje, tad gerai žinau (juokiasi), ji laikė krištolinį rutulį, viskas kaip ir prieš trisdešimt metų. Bet užuot įsistebeilijusi į tą rutulį, toji moteris spoksojo į savo „iPhone“. Tada pasakiau sau: „Tai bent pasaulis!“
Naujas puikus pasaulis, nuspėtas jau Aldouso Huxley’o, kuriame dangaus maną pakeičia nauja soma, naujas svaigalas, kuriuo prižiūrimi ir matuojami mūsų žingsniai, mūsų emocijos, suviliojimo ritualai.
Ir priverčia mus užmiršti, jog seniau visa tai mokėjome daryti patys, be tų prietaisų. Štai mūsų pažanga.
Neseniai parašiau tekstą, naujų technologijų kritiką, kuriame stebiuosi, kad šiandien, nors visos žmonijos žinios yra prieinamos vienu spustelėjimu, žmonės žino vis mažiau. Neva absorbuojame vis daugiau informacijos, kuri atplūsta ir nuplūsta, bet kartu turime vis mažiau svarbios informacijos apie pasaulį ir gyvenimą.
Kaip jus aplankė pirmas eilėraštis, prisimenate, kaip tai atsitiko?
Nebuvo nieko dramatiško. Niekada netroškau tapti poetu ar panašiai. Daugiau buvau įnikęs į…
Tapybą?
Taip. Man patiko tapyti. Galbūt labiau tikėjausi kada nors tapti dailininku, o ne poetu. Šiaip ar taip, kažkuriuo momentu poezija patraukė labiau. Kadangi suvokiau, jog negali būti dailininku, jeigu nesi išstudijavęs pamatinių tapybos istorijos dalykų, ėmiau skaityti poeziją.
Kaip jus paveikė Prancūzija, kurioje vienu metu gyvenote? Juk anksčiau ar vėliau kiekvienas jaunas poetas prieina prie Rimbaud, Baudelaire’o.
Ak, taip, taip, bet tada mane privertė tuos poetus išmokt mintinai; man tai buvo nakties košmaras, per prievartą mintinai mokytis poezijos. Net ir Rimbaud gali netekti žavesio.
Tikriausiai dar ir dabar galite padeklamuoti?
(Cituoja pirmą Baudelaire’o eilėraščio „Susikaupimas“ eilutę.) „Sois sage, ô ma Douleur, et tiens-toi plus traquille“ („Susiprotėk, o Širdgėla, prisėsk, raminkis“).
Kiekvieną kartą, kai prasižiodavau deklamuoti kokį nors eilėraštį, visi imdavo juoktis, mano keista tartis ir šiaip. Noriu pasakyti, mano prancūzų kalba buvo puiki, bet dėl tarimo ji labiau tiko padavėjui.
Žinoma, Paryžius man paliko gilų įspaudą, bet tai supratau gerokai vėliau. Tais laikais ten nesijaučiau gerai, buvo sunku, niekas kitas taip nemokėtų įteigti jausmo, kad esi kažkuo menkesnis, kad esi niekas… kaip prancūzai. Viskuo, ką tik pasakydavau ar padarydavau, tik dar labiau įtvirtindavau jų prietarus apie Balkanų žmones. Ak, buvo sunku, geriau pasvarsčius (šypsosi). Daug kartų esu pagalvojęs, jog jei tąsyk būčiau pasilikęs Prancūzijoje, veikiausiai nebūčiau užbaigęs mokyklos. Šiaip ar taip, nebūčiau prasidėjęs su literatūra.
Esė „Nuostabūs žodžiai, tyli tiesa“ („Wonderful Words, Silent Truth“) cituojate Wittgensteiną, teigiantį, jog to, kas randa atspindį kalboje, ši neįstengia išreikšti. To, kas išreikšta kalboje, negalime išreikšti kalba, žodžiais?
Ši idėja, žinoma, įdomi. Mes, poetai, nuolat išgyvename pojūčius, kuriuos sunku išreikšti, todėl visi lyrikai, tarkime, Sapfo, kalba apie tai, jog negali rasti tinkamų žodžių „pasakyti, kokia tu graži, kaip mane jaudini, ką aš jaučiu“. Pojūtis, kad kalba atsisako padėti, kai trokšti iš tiesų ką nors išreikšti, yra labai senas poezijoje, jis egzistuoja jau nuo pačių jos užuomazgų.
Muzika šia prasme galingesnė už žodžius ar už spalvas ant drobės?
Poetai mėgina išreikšti sunkiai išreiškiamus dalykus pasitelkdami metaforas, garsus, ritmą, žodžių tvarką, kontrastus… Visa tai yra kompleksinės tikrovės, kurios neįstengi tiesiogiai išreikšti, tarpininkai.
Yra poetų, sakykime, Mallarmé ir Celanas, kurie jautėsi paralyžiuoti, susidūrę su viskuo, ko negeba išreikšti kalba. O dauguma poetų taria sau: ok, tai yra mums duotas galimybė, pabandykime pasinaudoti ja. Taip pat, tarkime, ir drobė, ant kurios dailininkas nutapė krioklį: žiūri ir norisi išgirsti jo šniokštimą, nes tai vis dėlto svarbu suvokiant krioklį, ar ne? Tai ir yra medijos ribos. Todėl… žinoma, kalba yra ribota. Bet tai nėra keblumas.
Prisiminiau jūsų bičiulio T. Šalamuno žodžius, kad kalba yra toks žvėris, kuris niokoja organizmą. Prižadina jį vidury nakties ir verčia rašyti.
Taip, toks buvo Tomažas (nutyla). Nežinau, ar girdėjote tokį anekdotą, kai Degas sako Mallarmé: „Turiu tiek idėjų eilėraščiams parašyti, tik man niekada nepasisekė to padaryti.“ O Mallarmé jam atsakęs: „Mesjė Degas, eilėraščius rašome ne idėjomis, o žodžiais“ (juokiasi). Ir tai yra absoliuti tiesa. Kalba yra dalykas, kuris tavęs užsimano, žodžiai ateina pas tave, ir paskui idėjas atrandi tik žaisdamas su žodžiais.
Dauguma poetų neturi išankstinės idėjos, kad sau tartų: dabar parašysiu eilėraštį apie tai. Anksčiau mėgdavau sakyti, jog jei turi išties puikią idėją, verčiau parašyk telegramą.
Dabar turbūt rekomenduotumėte „Twitterį“.
Na, tais laikais buvo telegramos. Kalbu apie paslaptingumą žodžių, kurie įvilioja tave į visiškai nenuspėjamą situaciją, tada žodžiai suskamba, įgauna nuoširdumo dimensiją. Jūsų nuoširdumo kokybę, tai yra svarbu.
Nuoširdumo kokybę?
Taip, tai yra menininko darbas. Kad skambėtų taip, lyg esi labai nuoširdus, o iš tiesų negali toks būti, nes vėl ir vėl galynėjiesi ir žaidi su kalba. Skaitome didį kinų poetą Li Bai arba Katulą ir tie eilėraščiai mums atrodo nepaprastai apnuoginantys, itin tikri. O kai daugiau sužinome apie poetų gyvenimą, paaiškėja, kad tie eilėraščiai yra pramanas. Štai Ovidijaus ankstyvieji eilėraščiai sklidini tokios erotikos, tais eilėraščiais jis sukuria įspūdį, kad yra dolce vita tipas, mėgaujasi naktinės Romos gyvenimu, turi patirties su daugybe moterų. Bet ne. Jam buvo septyniolika, kai susituokė su penkiolikmete. Visos jo erotinės patirtys ir išraiškos atsirado iš jo meilės kupino gyvenimo su žmona. Tai irgi yra poezijos žavesys. (…)
Kritikai mėgsta sakyti, kad siurrealizmas jūsų poezijoje – iš Jugoslavijos laikų ir karo metų.
Kai buvau dar jaunas ir bendravau su bendraamžiais poetais, mes dievinome siurrealistus. Bet iš tiesų nebūtina išmanyti siurrealizmą, kad būtum tuo, kuo esi. Jau nuo seno mėgstu nebyliuosius amerikiečių filmus, nebyliąsias nespalvotas komedijas. Ir per karą mama dažnai vesdavosi į kiną Terazijų aikštėje, tai buvo mažas kino teatras su specifiniu kvapu.
Per karą galėjote vaikščioti į kiną?
Žinoma. Kai tik galėdavome, visi eidavome į kiną. Niekada nepamiršiu, kaip ten pirmą kartą pamačiau „Ozo šalies burtininką“. O šalia manęs sėdėjo vokiečių kareiviai ir žiūrėjo tą patį filmą. Terazijų aikštėje ant gatvių žibintų tada kabėjo lavonai belgradiečių, kuriuos kaip perspėjimą maištininkams pakorė nacių valdžia. Tai buvo kasdienybės dalis. Visa buvo sumišę, magija kino salėje, siurrealizmas ir kraupūs vaizdai gatvėse. Tad man tikrai nereikėjo skaityti siurrealistinės poezijos, kad tai atsirastų mano eilėraščiuose. Štai kaip viskas buvo.
Esate pasakęs, jog filosofijos ir poezijos susitikimas yra ne tragedija, o komedija.
Papasakosiu jums anekdotą, kurį dažnai kartodavo mano mama, atseit, koks kvaiša jos sūnus. 1945-ųjų gegužės 9 d. pasibaigė karas, mes, vaikėzai, lakstėm lauke, po karinio Belgrado gatves, o kai parėjau namo atsigerti vandens, kambaryje pamačiau žmones, susispietusius prie radijo imtuvo. Mama pasikvietė, reikšmingai į mane pažiūrėjo ir tarė: „Karas pasibaigė, Dušanai.“ Tada, rodos, jai atsakiau maždaug taip: „Ką gi, dabar nebebus taip smagu.“
Šią istoriją papasakojote tam, kad pamatytume, kaip anksti užčiuopėte absurdiškumą, juodą humorą?
Tai nebuvo juodas humoras, tada aš tikrai taip jaučiau. Mes, aplinkinių kvartalų vaikai, žaidėme griuvėsiuose, tarp vokiečių karių lavonų, laipiojome po pastatus, kartais kuris nors iš mūsų nukrisdavo, ką nors susilaužydavo… Dabar žmonėms tai atrodo neįsivaizduojama. O mums tai buvo nuotykis. Ir vos prieš dvidešimt metų suvokiau, jog tas laikotarpis iš tiesų buvo nepaprastai sunkus.
Tai – savisaugos mechanizmas?
Gali būti. Bet, manau, taip buvo veikiau dėl to, jog nežinojau, kad gyvenimas gali būti ir kitoks, suprantate. Vienintelis dalykas, man kėlęs nerimą, – bombardavimai. Kai bomba drioksteli arti, tas garsas, kalbu ne vien apie garsą, nes paprastai slėpdavomės slėptuvėse ir rūsiuose, bet tas drebėjimas, keistas dundėjimas žemės gelmėse – tai buvo sunku ištverti. Slėptuvėje slėpėsi viena motina, ji buvo persigandusi, nes nerado sūnaus. Aš jį pažinojau, jam buvo kokie vienuolika metų, dabar negaliu prisiminti jo vardo. Ta moteris vis kartojo: „Kur mano sūnus, kur jis nuėjo?“ Žmonės pradėjo jo ieškoti, o lauke drioksi bombos. Pagaliau surado: jis stovėjo gatvės viduryje ir žiūrėjo, kaip bombarduojama. Kai jį atvedė į slėptuvę, jo motina, kone pamišusi iš baimės, skėlė jam tokį antausį, kurį atsimenu kaip patį baisiausią karo vaizdą. Tas įsiūtis, atmieštas palengvėjimo, kad vaikas gyvas, ir moters šnypštimas: „Užmušiu tave, užmušiu!“ Pokšt, pokšt… (Juokiasi.)
Esė „Kodėl vieni eilėraščiai man patinka labiau nei kiti“ („Why I like some poems more than others“) papasakojote dar vieną siurrealistinę istoriją apie 3 dešimtmečio tėvo smokingą ir paršelį.
Tai tikra istorija, kurią seniai seniai man papasakojo tėvas. Dar prieš karą, vilkėdamas išeiginį smokingą, jis padovanojo jaunavedžiams paršelį. Prasidėjus karui, o ypač jam pasibaigus, stojo toks badas, kad žmonės buvo pasiryžę viską atiduoti už maistą. Sykį į mūsų namus atėjo čigonė, įsmeigė akis į tą 1928 m. smokingą; mama buvo nepermaldaujama derybininkė – už smokingą reikalavo paršelio. Čigonė išėjo, mes likome alkani. Bet paskui toji čigonė grįžo.
Amerikoje skaitydami mano poeziją žmonės nesupranta, iš kur kyla tokie vaizdiniai, jie net neįstengia įsivaizduoti tokio gyvenimo…
Esate sakęs, jog amerikiečių poezijoje tik su Emersonu ir Waltu Whitmanu prasidėjo „patirties kultas“, tai yra, kai poetai sako: tai atsitiko man. Tai mačiau savo akimis.
Iš tiesų tai prasidėjo jau lyrikoje, su Sapfo, tęsė Katulas… Kai poetas pasitelkia tokią strategiją, jog eilėraštis skambėtų, tarsi kūrėjas kalbėtų apie save, tarsi viskas iš tiesų jam būtų atsitikę. Iš tikrųjų tai – technika ir vaizduotė. Arba ne. Tai vienas seniausių šablonų poezijoje. Jis vis dar veikia. Stipriai veikia.
Kaip vienus pirmųjų, paveikusius jūsų kūrybą, minite Julio Cortázarą, Italo Calvino. O kaip Lotynų Amerikos poetai, tokie kaip Octavio Pazas, kurie irgi mėgina užčiuopti siurrealizmą?
Visus skaičiau, priklauso nuo laikotarpio. O. Pazas buvo mano geras draugas, puikus eseistas, bet turiu pasakyti, jog jis nebuvo itin geras poetas.
Ką turite omenyje?
Tiesiog jis nebuvo, kaip tai vadinama, poetas iš prigimties.
O kaip tai žinoti?
Na, kažkaip sužinote, ir tai galioja kiekvienai meno sričiai. Kai kas nors griežia smuiku, matote, kad žmogaus technika tobula, bet kažko trūksta, nežinote tiksliai ko. Kažkokio jausmo, detalių. Tie dalykai jaučiami. Kiekvienoje meno srityje tai lengvai atpažįsti. Kalbant apie įtakas man, tai skaičiau viską… visų kartų, visų tautų, ypač mėgau skaityti rusų poetus.
Ką labiausiai?
Žinoma, mėgau Majakovskį ir Mariną Cvetajevą.
Kodėl parašėte, jog esate prarastas Emily Dickinson meilužis?
Ak, tai visai kas kita. Ji iš Naujosios Anglijos, o aš visą gyvenimą dėsčiau amerikiečių literatūrą, taigi… E. Dickinson išties puikiai pažįstu, ir dėl to man ji tapo labai labai artima. Emily kilusi iš religinės šeimos ir buvo skeptikė, kaip ir aš. Žinome, kad paliko mažne du tūkstančius eilėraščių, o publikuota viso labo keli tuzinai. Kiti pasirodė tik po jos mirties. Mano spėjimas toks: jos sesuo sunaikino gan didelę dalį poezijos, nes baiminosi, jog pasaulis išvys viską, ką Emily įdėjo į savo eiles.
Esate ne tik autoritetas kaip poetas, bet ir intelektualas, akademikas, pelnęs daug premijų. Kaip suprantate intelektualo vaidmenį JAV, kaip žmogaus, reflektuojančio visuomenę, nurodančio jos klaidas?
Intelektualo idėja buvo svarbi visų pirma Vidurio Europos erdvėje, ypač Prancūzijoje. Amerikoje poetai nevadina savęs intelektualais, jie tik gerai išsilavinę žmonės.
Kaip jums atrodo, koks poeto vaidmuo šiais laikais?
Parašyti gerą eilėraštį. Tai yra poeto užduotis. Vienintelė. Kai kurie poetai aiškiai pasako, ką mano apie įvykius pasaulyje, kiti apie tai tyli. Abiem atvejais yra gerai.
Jūs taip pat kelis kartus viešai pasisakėte. Apie Vietnamo karą ir McCarthy, paskutinį kartą stipriai užsipuolėte Slobodano Miloševićiaus politiką.
Tada man tai atrodė vienintelė natūrali reakcija. Prisimenu, kad maždaug 1989 m. į Niujorką man vis paskambindavo vienos radijo laidos iš Belgrado vedėjas, kuriam vieną kartą daviau interviu. Vieną rytą, kai prasidėjo tas beprotnamis, anas žurnalistas dėl laiko skirtumo prikėlė mane iš lovos šeštą ryto ir paklausė, ką manau apie S. Miloševićių. Apsnūdęs pasakiau jam: tai bus didelė katastrofa serbų tautai. Tas Miloševićius man atrodo kaip koks korumpuotas tipas iš Požarevaco. Net nežinau, kaip, esant tik telefonui ir faksui, apskritai sužinojau, jog šis mano pareiškimas sukėlė daug neigiamų atsiliepimų Serbijoje. Kažkoks dienraštis parašė, kad mano šeima kolaboravo su vokiečiais, o kiti skleidė gandus, esą Simiciui užmokėjo CŽV, kad kalbėtų ir rašytų prieš Serbiją…
Įdomu, kad dabar kalbate serbiškai.
Metų metus verčiau serbų literatūrą, kaip galiu pamiršti savo kalbą (šypsosi)? Man labai patinka kalbėti serbiškai.
Ar būtumėte kitoks poetas, jei rašytumėte serbiškai? Jeigu jūsų vardas vis dar būtų Dušanas, būtumėte kitoks žmogus?
Kas galėtų žinoti (juokiasi)? Nežinau. Sunku pasakyti. Kai skaitau serbų, lenkų, slovėnų… poeziją, ji man skamba kaip labai sava, ji man daug atskleidžia.
Esė rinktinėje kalbate apie meilę bliuzui ir džiazui, minite Billie Holiday, Lesterį Youngą, Fatsą Wallerį. Kiek iš tiesų džiazas paveikė jūsų poeziją?
Visa, ką myliu, paveikė mano poeziją. Kiekvienas muzikinis žanras, gera knyga, filmas, vyno taurė, viskas. Džiazo pradėjau klausytis dar Jugoslavijoje su tėvu, o kai persikėlėme į Ameriką, dažnai užsukdavau į džiazo klubus. Tais laikais jie buvo sklidini kažkokios subtilios anarchijos ir beprotybės. Čia lankytojai klausosi muzikos ir kartu daug šneka, gurkšnoja, rūko, stebi; ten viešpatavo kažkoks magnetizmas, niekada niekas nevyko taip, kaip tikėjaisi… Visa tai mane nepaprastai įkvėpdavo.
Esate minėjęs, kad visada žavėjotės gero eilėraščio taupumu. Kaip minimaliomis priemonėmis gali pasakyti viską?
Taip, panašiai yra poezijoje. Pasakyti viską, pavartojant kuo mažiau žodžių. Tai yra poezija. Poezijai visad galiojo taisyklė: mažiau yra daugiau. Prozai ši taisyklė nebūtina. O poezijai – neabejotinai.
Vadinasi, eilėraštis „Balta“ (kuris taip pat įeina į slovėnišką jūsų eilėraščių ir esė rinktinę) iš tiesų gali būti laikomas vienu ilgiausių jūsų kūryboje?
Turbūt taip. Yra trys ar keturi šio eilėraščio variantai. Ilgai prie jo plušau. Kai buvau labai jaunas ir dar nepublikavau savo kūrybos, rašiau nepaprastai ilgus eilėraščius, vienas užėmė kone 70 puslapių.
Niekada neketinote imtis rašyti prozos?
Ne, neturėjau nė žalio supratimo, ką rašyti. Tie pirmieji bandymai yra labai svarbūs. Mokaisi iš esminių klaidų. Kai parašiau tą eilėraštį, daugiau niekada nekilo noras sukurti tokio pat ilgo.
Koks buvo eilėraščio „Balta“ akstinas: vėl pradėti nuo skurdo, su tylos skoniu ant liežuvio?
Tai turėjo būti politinis eilėraštis. Vyko McCarthy raganų medžioklė, pirmiausia sugalvojau, kad parašysiu apie ispanų inkviziciją. Norėjau sukurti alegoriją apie tuometę situaciją Amerikoje, tai buvo gana ambicinga. Netrukus supratau, kad man nepavyko, kad tai nėra tikra, ir dar, kai suvokiau, jog mane paveikė Ezra Poundas, pasijutau susigėdęs, kad taip kvailai pasielgiau. Tada viską išsyk suplėšiau, kad niekas neaptiktų.
Amžinas klausimas: ar galime kūrinį, eilėraštį, romaną, paveikslą atskirti nuo autoriaus asmenybės?
Iš principo taip, bet lieka šioks toks poskonis, jeigu tas menininkas mus nuvylė kaip žmogus. Manau, poetas nuolat stengiasi nesikartoti. O tai sunku, jeigu esi parašęs tiek eilių, kiek jų parašiau aš, labai sunku. Turime tik vieną gyvenimą ir gilios, svarbios patirtys nėra begalinės, todėl nepaliaujamai grįžti prie kai kurių savo įkyrių minčių. Tų, kurių niekada negalėjai iki galo išrašyti. Būnu labai laimingas, kai sukūręs eilėraštį nežinau, iš kur jis atsirado ir kur mane veda.
Jūsų eilėraštis „Mano batai“.
Žmonės pamanė, kad mane įkvėpė Van Gogho batai, be abejo, žinau šį paveikslą. Bet iš tiesų pasakojau apie savo batų porą. Tada gyvenau Niujorke, dieną dirbdavau, vakare eidavau į universitetą, paskui užsilikdavau baruose iki juos uždarydavo, kelias valandas pamiegojęs, vėl eidavau į darbą – na, taip aš gyvenau. Ir eilėraštis gimė iš vieną rytą patirto klaiko, kai nepajėgiau atsikelti: atsisėdau ant lovos krašto ir įsispoksojau į savo išsiklaipiusius batus. Turėjau tik tą porą batų. Žiūrėjau apstulbęs, kokie jie prasti. Tie batai, kuriuos avėdamas tiek išvaikščiojau, tiek patyriau, kokie jie įdomūs, tiesą sakant. Ir tada atsirado eilėraštis.
Ar poezija yra lyg vampyras, kurį maitini savo vidinėmis baimėmis, troškimais, įvykiais, vaizdiniais, „savo šakutėmis“, „peiliu“, „batais“, kuriuos paverti eilėmis?
Nepasakyčiau. Čia kalbama apie paprastą klaidžiotojų po miestą patirtį. Galėčiau jums papasakoti neįtikėtinų istorijų, kurias man teko pamatyti. Gatvė yra teatras. Eini gatve, stebi ir išvysti veidą, porą, vyrą ir moterį, peilį, gali pamatyti bet ką. Ir kai pamatai kažką neįprasta, tavo vaizduotė pradeda spekuliuoti, formuoti, kažkas ima vykti.
Ir išgirstate tam tikrus žodžius, besidėliojančius į vėrinį, kuris virs eilėmis?
Ne, tai ateina vėliau.
Kai sėdite namie, prie savo stalo? Esate sakęs, kad galite rašyti tik namie.
Taip, tik namie. Keista, ar ne? Tie vaizdai užsilieka tavyje ir paskui staiga iškyla. Menu, kaip gimė eilėraštis „Skaitytojui“ („To the Reader“). Pirmiausia tai buvo tik vaizdas iš praeities. Guliu lovoje ir žiūriu į sieną priešais. Neįtikėtinai gyvai tai prisiminiau, tą sieną. Prisiminimas niekaip manęs nepaleido, buvo toks neįtikėtinai galingas, stipresnis už visus kitus vaizdus. Nes juk pamiršti tiek svarbių dalykų, pamiršti net savo pirmos mokyklinės meilės veidą, bet ta neraliuota siena, dar ir dabar ją prisimenu, lyg priešais mane stovėtų. Todėl sakau, gyvenimas kupinas paradoksų. Iš jų ir kuri eiles.
Kalbėjosi Vesna Milek
Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė
2016-10-07 nr. 3584
