Su Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas kalbamės apie šiandienę spaudos fotografijos padėtį Lietuvoje. Pašnekovas džiaugiasi, kad jaunoji mūsų šalies fotografų karta turi daug potencialo ir noro jį realizuoti, tačiau apgailestauja, kad talentingų fotografų įdirbis paskęsta bevertėje vizualinės informacijos triukšmo jūroje.

Norėčiau pradėti nuo tokio labai paprasto klausimo –  kas yra spaudos fotografija? Kur yra riba tarp meninės ir spaudos fotografijos? Akivaizdu, kad kartais ji yra labai punktyriška…

Ribos brėžimas nėra esminis dalykas norint įvardyti šių dviejų žanrų skirtumą. Kai kurie spaudoje dirbantys fotografai šio skirtumo netgi nelabai suvokia. Galbūt reikėtų įvardyti skirtumą ne tarp spaudos ir meninės fotografijos, bet tarp fotožurnalistinės ir meninės fotografijos. Fotožurnalistikoje, kaip ir bet kurioje kitoje žurnalistikos srityje, negalima režisuoti įvykių.

Nors gyvenime pasitaiko atvejų, kad nutinka ir kitaip, bet fotožurnalistikoje nei fotografas, nei jokie kiti asmenys negali režisuoti nuotraukos, kad situacija arba nutikimas būtų įamžintas. Fotografas turi dirbti ne režisuodamas, ne diktuodamas, kaip kas turi vykti, o tiesiog neutraliai fiksuoti situaciją .

Kitas fotožurnalistikos ir fotografijos meno skirtumas būtų fotografijos apdirbimo kompiuteriu lygis. Jis fotožurnalistikoje yra žymiai griežčiau reglamentuojamas arba suvokiamas negu meninėje  fotografijoje. Meninėje fotografijoje galimos ir manipuliacijos perkeliant iš vienos vietos į kitą skirtingus kadro fragmentus. Fotožurnalistikoje  tokie  klausimai yra net nediskutuojami.

O įvairūs emociniai efektai – spalvų tamsinimas, ryškinimas – yra kruopščiai aptariami. Pasaulio spaudos fotografijos konkurse pradėta aptarti, kad pasaulio fotožurnalistikos nuotraukos pradėtos vaizduoti pagražintom spalvom: pakeltos spalvos, „ištraukiami“ šešėliai, tikroji fotografija taip tarsi nyksta. Pernai, kai buvo pradėta kalbėti apie šias tendencijas, penktadalis nominuotų pasaulio spaudos fotografijos konkursantų buvo išimti. Taip pat įvestas tam tikras etikos kodeksas, kad fotografas turi būti atsakingas už situacijos teisingą ir  sąžiningą vaizdavimą, negalimos manipuliacjos ne tik techniniu vaizdu, bet ir emociniu perteikimu.

Būtent šie skirtumai ir yra reikšmingiausi. O tai, kad susikerta meninė fotografija ir fotožurnalistika, ypač reportažinio ar dokumentinio stiliaus darbuose, yra natūralu. Tą mes matome ir Lietuvos fotografijos klasikų nuotraukose. Čia yra fotografo meistriškumo  dalis. Lygiai kaip meninėje  fotografijoje vienos fotografijos yra įtaigesnės ir pasilieka žmogaus atmintyje, o kitos tiesiog praeina, taip ir žurnalistinėje fotografijoje, vienos nuotraukos tiesiog parodo įvykį, o kai kurios perduoda ir emociją, nuotaiką, šviesą. Jei fotografija atlikta profesionalo, bus pasiektas įtaigumas.

Jei grįžtume prie minčių apie nuotraukų režisavimą, žiniasklaidoje tokios kartais naudojamos. Jei aprašomo įvykio metu nebūna galimybės nufotografuoti, tuomet surežisuojama įvykio aplinkybes atitinkanti nuotrauka…

Tai yra vadinamoji asociatyvi fotografija. Visi supranta, kas yra laisvo elgesio merginos. Panašiai suvokiamos ir asociatyvios fotografijos. Tai yra baisiausia, kas galėjo ištikti su žiniasklaida susijusią fotografiją. Net neapsiverčia liežuvis to vadinti spaudos fotografija. Tai yra tai, ką žiniasklaida padarė iš fotografijos. Laimei, dabar dauguma žmonių atskiria asociatyvias nuotraukas nuo tų, kurios vaizduoja realias aplinkybes. Prieš trejus ar ketverius metus, kai jos vos atsirado, daugelis  žmonių net nesuvokė, kad fotografijose vaizduojama ne tai, kas rašoma tekste.

Jeigu rašoma, kad kokiame kaime vyras pakėlė ranką prieš žmoną, įdėta besivaidijančios ar į priešingas puses žiūrinčios poros nuotrauka, dažniausiai būdavo galvojama, kad rašome apie fotografijoje vaizduojamus žmones, nors tai yra toli nuo tų žmonių.

Tai yra vienas baisiausių dalykų, su kuo susiduria spaudos fotografija ir fotožurnalistika, kadangi žmonės, matydami, kas vyksta, nebesitiki žiniasklaidoje rasti tikrų nuotraukų, kadangi yra masė informacinio šlamšto, kuris nesuteikia absoliučiai jokios informacijos. Tai yra tik santykinė iliustracija, neturinti absoliučiai nieko bendro su tuo, kas yra parašyta.

O jeigu tekste kalbama ne apie konkrečius žmones, bet daugiau apie reiškinius. Pavyzdžiui, straipsnyje psichologiškai nagrinėjama tėvystė. Ar tuomet nėra tinkama parinkti kokią asociatyvią, gerai padarytą šeimos nuotrauką ar bet ką kito, kas dar suteiktų straipsniui emocinio atspalvio?

Tai galima daryti psichologijos žurnaluose, bet ne naujienų portaluose, kur straipsniai daugiau yra greito skaitymo. Bet jei straipsnis publikuojamas rimtame psichologijos žurnale, jo redaktorius, tikėtina, parinks tokią fotografiją, kur pati šeima ar koks kitas objektas nebus ryškiai matoma, matysis tik norima perteikti emocija. Tačiau dažniausiai imamos agentūrinės fotografijos, kurių pasaulyje yra milijonai. Nuotraukos perkamos po kelis dolerius, ir realiai ta fotografija yra niekinė. Būtų įdomu, jei sociologai kartu su psichologais ištirtų, kokia yra tokių nuotraukų pridėtinė vertė straipsnius skaitantiems žmonėms.

Mano supratimu, tokios bereikšmės fotografijos tik išblaško dėmesį. Žmonės, skaitydami tekstą, bandytų analizuoti patys save, savo aplinką, jei jiems nebūtų brukama vaizdinė informacija, su kuria nejučiomis skaitytojas ir sieja užrašytą informaciją. Vizualika šioje vietoje suveikia kaip paralelė ir dalis gero, prasmingo teksto išnyksta parelėlėje su asociatyvia fotografija. Be abejo, šioje vietoje geriau reikėtų klausti psichologų nuomonės. Aš pats galiu kalbėti tik iš savo patirties.

Kuo daugiau atsisakysime nereikalingos informacijos, tuo  daugiau galėsime priimti mums naudingos informacijos. Šis balastas, mano supratimu, yra visiškai nereikalingas. Jis iškreipia supratimą apie fotografiją. Fotografija šioje vietoje nebetenka prasmės. Iš jos lieka tik spalvotas kvadratėlis, skirtas tam, kad žmogus atkreiptų dėmesį į tekstą. Anksčiau laikraščiuose būdavo iliustruojami tik pagrindiniai tekstai. Juos iliustruojanti fotografija turėdavo žinios, kurią nori perduoti tekstai, reikšmę. Tiek tekstas, tiek fotografija papildė norimą pateikti žinią. Tekstai, kurių iliustracijos neturėjo papildymo prasmės, būdavo neiliustruojami. Tikrai ne dėl to, kad būtų buvę gaila popieriaus.

Žiniasklaida turi skleisti žinią. Jeigu skleidžiame žinią, turėtume skleisti tą žinią, kuri yra žinia. Kai prie tekstų atsiranda fotografijos, kurios neskleidžia žinios, tuomet tose publikacijose nebelieka žiniasklaidos.

Šis lūžis turbūt įvyko nelabai seniai…

Interneto portalų tyrinėtojai galėtų pasakyti tiksliau. Manau, kad prieš kokius penkerius metus. Tai įvyko tada, kai interneto portalai perėjo prie formato, kad kiekviena žinutė turi būti iliustruojama bent viena fotografija.

Iš tiesų internetiniuose laikraščiuose labai dažnai iliustracijos būna „pritemptos“, akivaizdu, jog kartais tekstai, ypač trumpos naujienų žinutės, iliustruojami vien dėl to, kad yra  toks reikalavimas, toks standartas.

Tikėtina, kad šis standartas atėjo iš Vakarų. Reikėtų panagrinėti, kaip ten iš tiesų elgiasi pagrindiniai internetinės žiniasklaidos transliuotojai. Reikėtų pasižiūrėti, kokį jie duoda tekstinį ir fotografinį turinį. Natūralu, kad yra nemažai šalių, kur viskas veikia panašiai, kaip ir pas mus. Bet ar mes, būdami tokia maža šalis, galime sau leisti daryti klaidas, apie  kurias visi žino ir kurios yra matomos kaimyninėse šalyse?

Ar mūsų žiniasklaidai yra suteikiama galimybių tobulėti?

Ar kas nors galėtų man pasakyti bent vieną lektorių, seminarą, susijusį su fotožurnalistika, kuris vyko per pastaruosius dešimt metų? Tai kasmet daro tik Lietuvos spaudos fotografų klubas. Būčiau laimingas, jeigu kas nors daugiau tai darytų. Kartais susidaro įspūdis, kad spaudos fotografijos kokybė yra įdomi tik patiems fotografams, kurie nori kilti, lipti iš esamos situacijos, tobulėti, eiti į priekį. Realybė juos sustato į esamas vėžes, žmogui pasakoma, kur jis turi bėgti ar eiti, tačiau jie vis tiek nori tobulėti.

Dėl to, kad pati žiniasklaida nemato prasmės tobulėti, nebūčiau linkęs kaltinti krizės. Ekonominė krizė jau seniai baigėsi. Be to, visi žinome mintį, kad krizė visų pirma prasideda žmogaus viduje. Krizė yra tik pateisinimus sau teikianti mistifikacija. Kodėl žiniasklaida nesirūpina kokybės augimu – klausimas. Net ir pienininkas, norėdamas parduoti paprasčiausią sūrelį, stengiasi jį padaryti kokybišką. Lygiai taip pat, jei į žinios sukūrimą bus investuojama, ji taps kokybiška. Galbūt tada žmonės pradės tikėti.

Žiniasklaida turėtų suvokti, kad toje didžiulėje  vizualaus triukšmo jūroje geros  geros leidinių fotografų nuotraukos pranyksta. Jeigu jie leistų sau ir išdrįstų tą triukšmą nustumti, tiesiog  jo atsisakyti ir palikti tik savo fotografų kokybišką  kūrybą, tada jie galėtų pritraukti kitokį dėmesį ir parodyti, kokį kokybišką turinį ir kokią kokybišką žinią jie skleidžia. Dabar Lietuvos fotografų darbai išryškėja tik Nacionalinės spaudos fotografijos konkurse arba jų pačių parodose. Bet mūsų žiniasklaidoje jie išnyksta, jų nesimato. Man, kaip fotografui, tokia realybė yra skaudi.

Bet galima sakyti, kad  tokia situacija yra tikrai ne dėl žemo Lietuvos fotografų lygio…

Situacija yra liūdna ne dėl to, kad prasti fotografai, ne dėl žemo mūsų fotožurnalistikos lygio. Auga puiki jaunoji karta, kuri ne tik moka fotografuoti, bet ir mąsto, ką fotografuoja. Liūdna, kad kartais jų potencialas nėra įvertinamas. Todėl jie traukiasi į savo asmeninius projektus, daro įvairius darbus laisvu nuo darbo metu tam, kad galėtų realizuoti savo vidinę kūrybinę, žmogiškąją  potenciją, kad nemirtų kaip geri fotožurnalistikos kūrėjai.

Žiniasklaidoje  visi koncentruojasi į šiandien aktualius, greitai padaromus ir parodomus dalykus. Dalykams, kuriems reikia daugiau laiko, bet jie turi didesnę liekamąją vertę, tarsi nebelieka vietos.

Iš tiesų beveik nė viename portale nerasi, kad būtų publikuojamas fotografinis pasakojimas. Nereikia jo maišyti su fotoreportažu, kuris yra padaromas vieną kartą nuėjus į įvykio vietą. Fotopasakojimui sukurti kartais gali būti reikalingas ne vienų metų darbas. Kai per  festivalius  mūsų fotografai pamato tokių darbų pavyzdžių, jie tiesiog nustemba, kad tai gali būti fotožurnalistikos darbas. Tai tiesiog yra absoliučiai kitas kokybinis lygmuo.

Ar galėtumėte mūsų skaitytojams plačiau pakomentuoti fotopasakojimo žanrą?

Fotografo darbas trunka bent pusę metų. Be abejo, tai nereiškia, kad žmogus pusę metų turi daryti vien tai. Kai kurie žmonės ties vienu objektu dirba ir kelerius metus. Pasirenkamos svarbios, aktualios temos ir jos gvildenamos per ilgą laiką. Tai gali būti pertekiama ir per  asmenybės gyvenimo prizmę. Yra temų, kurioms net neužtenka kelerių metų, kad galėtum giliai iki jų prieiti. Vienas žymus pasaulio fotografijos atstovas prieš penkerius metus buvo pasiūlęs gvildenti savižudybių temą. Kad perteiktum tai per vizualiką, reikia ne vienų metų darbo.

Gali būti perteikiami ir kasdienio gyvenimo momentai, kad ir fabriko darbininko kasdienybė, ir ministro gyvenimas, bet į viską turi būti įsigyvenama. Gali būti viskas, kas vyksta mūsų gyvenime. Net ir miegamojo kvartalo žaidimų aikštelė, paauglių  gyvenimas po mokyklos, senelių prieglauda. Tai turi būti mūsų įvairiapusio, įvairiaplanio gyvenimo giluminis pamatymas, stebėjimas ir perteikimas fotografijoje su teksto fragmentais.

Kalbino Vaiva Lanskoronskytė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *