Pasakojimas

Prie Galilėjos krantų susirinko minia, kad pažiūrėtų į Jėzų ir išgirstų jį kalbant. Čia buvo pačių įvairiausių žmonių – galingų ir silpnų, turtingų ir vargšų, sveikų ir ligotų. Jėzus juos nužvelgė su gailesčiu ir ėmė kalbėti apie Dievo karalystę. Tada vienas iš susirinkusiųjų, apsirengęs gerais drabužiais, sušuko: „Pasakyk mums, Viešpatie, į ką panaši Dievo karalystė?“

Jėzus kiek patylėjo, tada pažvelgė ežero pusėn.

„Papasakosiu jums istoriją, – atsiliepė jis. – Kartą gyveno turtingas pirklys, kuris ištisas dienas ieškodavo gražių perlų. Vieną dieną jis surado tokį gražų perlą, kad tuojau pat pardavė viską, ką turėjo, kad galėtų jį nusipirkti. Šis perlas yra kaip ta karalystė.“

Minia atrodė patenkinta tokiu karalystės apibūdinimu, ypač klausimą pateikęs turtingasis jaunuolis, nes atsakymas atitiko giliai jo širdyje glūdėjusį troškimą.

Toji karalystė tikrai turėtų būti vertinga, – galvojo jis, – jeigu turtingas pirklys pardavė viską, ką turėjo, kad tik galėtų ją įsigyti.

O tuo metu atokiau nuo minios stovėjo jauna moteris ir įdėmiai klausėsi, ką šnekėjo Jėzus. Visą tą laiką jos veide švietė šypsena.

Jėzus nusigręžė nuo minios ir pasuko prie nepažįstamosios. Prisiartinęs jis prabilo į moterį sakydamas: „Kiti klausosi mano žodžių, bet neišgirsta, nes jų širdies troškimų  triukšmas užgožia tai, ką jiems sakau. Jie visą laiką klausosi, bet niekuomet neišgirsta. Tačiau tu klauseisi ir supratai.“

„Žinau tik tiek, – atsakė jaunoji moteris, – kad jei ši karalystė, apie kurią tu kalbi, yra panaši į neįkainojamą perlą, tada jam įgyti reikalinga auka ne tik nepraturtins, bet visiškai nuskurdins trokštantįjį tą perlą gauti. Juk sakai, kad dėl šio perlo būtina visko atsisakyti, tačiau pats perlas bus nieko vertas, jeigu nerasi, kas jį pirktų. O jeigu rasi pirkėją, tada perlo nebeturėsi. Tad nors turėdamas perlą galbūt atrodysi esąs visų turtingiausias, iš tiesų neturėsi iš ko gyventi, kol jo neparduosi.“

„Taip“, – atsakė Jėzus.

„Tai kokia iš šio perlo nauda?“ – paklausė moteris.

„Ką gi, – tarė Jėzus, – perlas yra bevertis, jei ieškai tik jo vertės. Tačiau jeigu atsižadi perlo vertės ir viską atiduodi vien dėl to, kad esi pakerėtas to perlo grožio, tada – ir tik tada – atrasi jo tikrąją vertę.“

KOMENTARAS

Šią istoriją įkvėpė filosofo Søreno Kierkegaardo pamąstymas, ji nagrinėja gilesniąją Jėzaus palyginimo apie brangųjį perlą reikšmę. Pirmą kartą šią istoriją išgirdus, gali priblokšti aiškiai egocentriška motyvacija tos, kuri parduotų viską, kad perlą įsigytų. Iš pradžių atrodytų, kad Jėzus tiesiogiai apeliuoja į žmonių savanaudiškumą ir godumą. Juk pirklys atiduoda viską, ką jau turi, kad įgytų tai, kas verta be galo daugiau. Tai akivaizdžiai sumenkina Dievo karalystę iki ekonomikos – kai vieno dalyko atsisakoma, kad būtų galima nupirkti kitą. Bet argi iš tiesų įmanoma aukoti, jeigu žinome, kad mainais už tai gausime šį tą geresnio? Argi žmogus, kuris sutinka atiduoti smiltelę mainais į perlą, iš tiesų kažką aukoja?

Aišku, kas nors gali sakyti, kad būtent apie tai ir kalbama Biblijoje. Bet ar tikrai taip? Pasiremkime pavyzdžiu iš Evangelijos, būtent pirmųjų mokinių pašaukimu. Jėzui pirmą kartą pašaukus mokinius, apie Jėzų jie žinojo visai nedaug, gal tik tiek, jog jis buvo prieštaringai vertinamas mokytojas. Vis dėlto jie atsiliepė į jo kvietimą ir, palikę šeimas bei pragyvenimo šaltinius, nusekė jį. Tik padarius šią auką ir kurį laiką pagyvenus su juo Jėzus galiausiai juos paguodė pasakojimais apie tai, kad jų auka neliks nepastebėta, ir kad už tai, ko jiems teko atsisakyti, jų laukia didžiulis atlygis. Čia matome, kad pirma yra auka, o tik paskiau atlygio pažadas. Štai kokia auka yra  tikra.

Tačiau dabar ši tvarka dažnai sujaukiama ir žmogus pirmiau išgirsta apie Kristaus sekimo atlygį, kuris jį paskatina paaukoti savo gyvenimą kaip gyvąją auką. Užuot visko atsisakę iš pasiaukojamos meilės, o tada netiesiogiai atradę šio atsisakymo atvertą turtą, esame raginami „aukotis“ tam, kad šitokiu būdu tikėjimo turtą pelnytume tiesiogiai. Tačiau tokios pastangos tiesiogiai nutverti karalystės turtą laiduoja vien tai, kad tampame visų vargingiausi. Remiantis tikėjimo logika, tik tiesiogiai atsisakydami turto, tardami „man nerūpi, ką gausiu dėl šios aukos, noriu vien tik tavęs“, turtą netiesiogiai atrandame.

Būtent šitaip turėtume žvelgti į pasakojimą apie brangųjį perlą – suprasdami, jog pardavę viską, ką turime, idant įsigytume neįkainojamą perlą, taptume visų vargingiausiais, ir nebeturėtume visiškai nieko vertingo, o tik patį perlą. Nebeturėtume iš ko susimokėti už maistą ir būstą. Būtume skurdžiai. Mums liktų nebent tik perlą parduoti. Tačiau tada perlo nebeturėtume.

Perlo paradoksas glūdi mintyje, kad tapdami visų vargingiausiais, tuo pat metu tampame visų turtingiausiais. Tad neturtas nėra pirmasis žingsnis lobio link; neturtas yra būtent ta vieta, kurioje lobį randame. Todėl, priešingai nei būtų galima pamanyti, galime teigti, jog tikėjimo viešpatijoje turtą randame tik atsižadėję jo troškimo.

Iš: Peter Rollins. The Orthodox Heretic. London: Canterbury Press, 2009, vertė Kęstutis Pulokas

Žurnalas KELIONĖ.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *