Nėra tokio dalyko kaip sekuliari visuomenė. Mano teiginys yra ir radikalus, ir paradokslaus: sekuliarios visuomenės įmanomumo klausimas išsisprendžia pats arba išnyksta.

Gindamas šį teiginį, norėčiau pateikti porą tezių. Visų pirma – grynai sekuliari visuomenė tiesiog negali išgyventi ilgalaikėje perspektyvoje. Kaip pasekmė sekuliarumas yra būtinas žingsnis, negti gyvybiškai būtinas. Antra, sekuliarumo terminas yra tautologinis, nes sekuliarumo idealas yra paslėptas modernioje visuomenės termino vartosenoje. Trečiasis teiginys tėra pusė tezės, ir jo čia neplėtosiu. Kad ir kas išsivystytų iš sekuliarizmo, tai nebus visuomenė, greičiau dar vienas mąstymo būdas arba politinių formų žmogiškoms būtybėms gyventi kartu suteikimas.

Sekuliarizmo terminas Anglijoje pradėtas vartoti XIX a. viduryje. Georgas Jacobas Holyoakas (1817–1906) šį žodį galėjo pavartoti apie 1846-uosius. Vienas jo pagrindinių veikalų yra pavadintas „Sekuliarizmo principai“. 1859-aisiais filosofas Johnas Stuartas Millas šį žodį vis dar laikė naujadaru. Savo veikale „Laisvėje“, paminėjus religinius principus, kurie gali motyvuoti žmogų veiksmui, jis kalba apie „sekuliariuosius standartus (nes nėra geresnio žodžio tam įvardyti)“.

Millas vartojo šį terminą, norėdamas išvengti ateizmo sąvokos, kuri yra labiau tinkama išreikšti pasipriešinimą religijai. Tačiau ateizmas Viktorijos laikų Britanijoje vargu ar buvo įmanomas, net pats žodis buvo laikomas įžūliu. Toje pačioje intelektualinėje atmosferoje biologas T. E. Huxley įsimintinoje Metafizinės visuomenės draugijos diskusijoje 1869-aisiais pradėjo vartoti agnosticizmo terminą. Šiandien ta pačia prasme ir intencija, kai norima išreikšti moralios visuomenės su nereliginiais pagrindais egzistavimo galimybę, yra vartojamas žodis humanizmas.

Diskusijos, dėl kurių buvo įvestas žodis sekuliarizmas, yra klaidingos. Sekuliarizmo advokatai mano, kad jie siūlo naują galimybę, kurioje yra mintis, kad moraliniai priesakai gali būti suvokiami be jokio konkretaus Dievo paveikslo. Tačiau visa tai absoliučiai atitinka krikščionybės mokymą – nuo Pauliaus Laiško romiečiams iki netiesiogiai to, ką kalbėjo pats Jėzus. Modernioje eroje buvo pamiršta, kaip daug krikščionių gynė religiją nuo skeptiškų ir racionalių atakų, argumentuodami, kad ji yra būtina siekiant užtikrinti moralinį visuomenės pagrindą. Buvo teigiama, kad nereligingu žmogumi negalima pasitikėti kaip dorybingu. Tad sekuliarizmo gynėjai pralaimėjo diskusiją.

Ironiška ir galbūt neišvengiama, tačiau žodžiai, kurie skirti išreikšti sekuliarizacijai, savaime yra krikščioniški žodžiai, kurie tiesiog buvo sekuliarizuoti. Viena ankstesnė, dar ikimodernistinė sekuliarizmo prasmė buvo atskirti „religinius“ kunigus, t. y. tuos, kurie priklausė vienuolijoms, nuo vyskupijų dvasininkų, kurie buvo vadinami „pasaulietiniais“ kunigais. Šie terminai vis dar tebevartojami ir dažnai klaidina žmones, kurie nėra susipažinę su Bažnyčios kalba: pasaulietinis kunigas?

Kitas pavyzdys yra prancūzų būdvardis laïc, skirtas nusakyti sekuliarumui, arba itališkas atitikmuo laico. Abu šie žodžiai yra kilę iš graikiško būdvardžio, kuris pažymi visuomenės arba tautos narį. Tačiau tai nereiškia kokių nors žmonių ar tautos. Septuaginta, išvertus iš hebrajų, reiškia Dievo žmones, šventąją tautą. Tai yra graikiško būdvardžio šaltinis. Taigi net sekuliarizmo gynėjai nėra pajėgūs pabėgti nuo biblinių šaltinių, kurių tiek daug vakarietiškoje kultūroje. Žodžių sekuliarus, sekuliarizmas, pasaulietiškumas šaknys yra lotyniškame žodyje saeculum.

Iš šio lotyniško žodžio romanų grupės kalbos kildina savo žodžius nusakyti amžių: sièclesecolosiglo. Šie žodžiai tam tikrą prasmės atspalvį gauna iš krikščionybės. Bažnyčios Tėvų žodyne žodžiu saeculum apibūdinamas pasaulis, kaip jį suvokia krikščionybė. Jie buvo giliai paveikti hebrajų žodžio olam ir graikiško aion, iš ko ir kyla jų suvokimas. Šie terminai pabrėžia laikinumą, dabartinio pasaulio būvio praeinamumą. Saeculum yra diametraliai priešinga graikų Kosmo sąvokai – tobulai pasaulio tvarkai, kuri, buvo tikima, yra amžina.

Šis žodis taip pat buvo skirtas apibrėžti amžių – šimtmetį. Ši semantinė evoliucija nebuvo atsitiktinė, šimtmetis nėra bet kokios trukmės laiko tarpas.

Septyniasdešimties ir trisdešimties suma buvo suvokiama simboliniu būdu. Tai buvo vidurkis vienos kartos trukmės ir šiek tiek ilgiau nei tradicinė žmogaus gyvenimo trukmė, kuri netgi apibūdinta psalmėse.

Šis terminas nebuvo vartojamas vien krikščionybėje. Senovės Romoje šauklys, kuris paskelbdavo liaudies žaidimus, ludi saeculares, iškilmingai tardavo, kad „niekas šių vaidinimų nėra matęs ir neturės galimybės pamatyti dar kartą“.

Kitas istorikas, Herodotas, rašė: „Žmonės vadino šiuos žaidimus „sekuliariais“, nes buvo girdėję, kad jie buvo švenčiami tik kas tris kartas. Šaukliai eidavo per visą Romą ir Italiją, kviesdami žmones pamatyti spektaklį, kurio dar niekas nematė ir daugiau niekada nepamatys.“

Senovinė šio žodžio vartosena remiasi faktu, kad saeculum, amžius, yra gyvenančios atminties laiko limitas. Tai yra tarsi individo gyvenimą supančios patirties atspindžiai. Aš galiu išsaugoti savo senelių prisiminimus, bet kur kas rečiau – prosenelių. Tai, ką man pasakojo senelis, aš galiu papasakoti anūkams. Galiu pasiekti dvi prieš mane buvusias kartas ir dvi ateisiančias po manęs, tačiau retai tai gali būti daugiau kaip laikotarpis, kuris apima vieną amžių.

Vienas amžius taip pat yra limitas konkretaus rūpesčio, kurį mes galime suteikti. Aš labai lengvai galiu galvoti apie savo vaikų, anūkų ateities situaciją, galbūt ir proanūkių. Tačiau galiu tik labai abstrakčiai mintyti apie kartas, kurios ateis dar po jų. Jei per kokį stebuklą dabar atgytų mūsų tolimi protėviai arba mūsų tolimi provaikaičiai, jie sunkiai galėtų su mumis susikalbėti.

Jonathanas Swiftas  „Guliverio kelionėse“ atkreipė dėmesį, kad vieno amžiaus limitas yra žmogaus suvokimo riba. Trečioje knygoje jis vaizduoja apgailėtinus nemirtinguosius Lugnago šalyje. Iki savo trisdešimtųjų metų jie elgiasi kaip normalūs mirtingieji. Tuomet, kol pasiekia aštuoniasdešimt metų, kas yra įprasta žmogaus gyvenimo trukmė, jie pradeda kentėti nuo vis augančios melancholijos. Nors Lugnago šalies gyventojai vis dar yra gyvi, tačiau kai jiems sueina aštuoniasdešimt, jie įstatymiškai pradedami laikyti mirusiais, praranda savo nuosavybę, kuri atitenka jų įpėdiniams. Taip pat jų natūralus žmogiškas prisirišimas siekia tik anūkus ir daugiau neišsiplečia. Praėjus dviem šimtams metų, jie sunkiai besupranta savo šalies žmonių kalbą. Jų gyvenimai neišsitenka egzistencinėse saeculum ribose.

Mūsų intuityvus gyvosios atminties ir natūralaus rūpesčių lauko ribų pojūtis netgi yra išreikštas teisės srityje. Šimtas metų, kas yra žinoma kaip „tempus memoratum“, yra ilgiausia galima kontrakto trukmė. Pavyzdžiui, ilgiausia įmanoma žemės nuomos sutartis trunka devyniasdešimt devynerius metus. Tačiau jei būna atvejis, kuris siejasi su „neatmenamais“ laikais, tuomet įstatymai yra vykdomi ne fizinių asmenų, bet juridinių, tokių kaip vienuolynai, universitetetai, pilietinės organizacijos ir, be abejo, pati valstybė. Tačiau prancūziškame įstatyme yra žinomas posakis: „Tas, kuris apvalgė karaliaus ožką, atsimokės už tai ir po šimto metų.“ Tai reiškia, kad nusikaltimams valstybei nėra laiko limito. Karalius atsimena amžinai.

Ir ką visa tai turi bendra su mintimis apie sekuliarią visuomenę? Geras klausimas. Prancūzų kalboje yra du skirtingi būdvardžiai, reiškiantys sekuliarumą: séculier ir séculaireSéculaire reiškia tai, kas tęsiasi daugiau nei šimtmetį, pavyzdžiui, medžio gyvenimas arba įprotis. Séculier davė pradžią žodžiui „secular“, dvasininkui, kuris kaip jau kalbėjome, negyvena pagal vienuolyno tvarką, bet vykdo savo pašaukimą pasaulyje kaip vyskupijos dvasininkas. Šiais laikais, kaip atrado Millas, tai įgijo papildomą, perspektyvinę prasmę, kas reiškia asmenį ar asmenų grupę, kurie atsisako transcendencijos.

Čia susiduriame su gilia kalbos ironija, kaip žodis, kuriuo anksčiau buvo nusakomas šimtmetis, vėliau įgijo transcendencijos neigimo prasmę. Nors galima įžvelgti tam tikrų užuolankų: sekuliarus asmuo yra žmogus, kurio gyvenimo pozicija veda jį gyventi taip, tarsi žmonijos gyvenimas netruktų ilgiau kaip šimtmetis. Ir netgi: jei viskas klostytųsi tik pagal sekuliarų mąstymą, tuomet žmonijos gyvenimas niekaip netruktų ilgiau kaip šimtmetis.

Kodėl šis klausimas svarbus? Kodėl sekuliaristai apriboja save tik šimto metų laikotarpiu? Atsakydami į šį klausimą, turėtume grįžti prie antrosios mano tezės, kad sekuliarios visuomenės terminas yra tautologija, nes sekuliarizmas modernios filosofijos laikais yra apibūdinamas kaip visuomenė, kas turi fundamentalią būnančios kartu žmonijos prasmę.

Anksčiau buvo kalbama apie miestą (angl. city), graikiškai polis, lotyniškai civitas ir tam tikro periodo arabų kalba madinah. Šv. Tomas kalbėjo apie politinės vienybės idealą, nukreiptą į bendrą gėrį. Šiame kontekste visuomenės idėja buvo apibrėžta praktinėmis priemonėmis, skirtomis konkretiems tikslams, dažnai ekonominio pobūdžio. Societas buvo vyrų, kurie siekė suvienyti savo gebėjimus ir pastangas, susiėjimas. Pasaulis veikė panašiais būdais, kaip šiuo metu veikia įmonė.

Vėliau šio žodžio prasmė kito, visuomenės sąvoką pakeitė miestas, šis žodis tapo pagrindiniu išsakant žmonių praktinį susivienijimą. XVIII a. vokiečių filosofas Christianas Wolfas rašė: „Kai žmonės susijungia vienas su kitu tam, kad sujungę savo jėgas galėtų geriau veikti, jie visi kartu įeina į visuomenę.“ Ši žodžio vartosena remiasi senesne praktinio susijungimo prasme dėl bendro gėrio. Bet Wolffas žengia šiek tiek toliau ir visuomenės terminui pasiūlo universalesnį vartojimą. Jis tęsia, kad visuomenės buvimas tam tikrų žmonių kontraktu, siekiant bendro gėrio, yra pasekmė.

Kalbėdame visuomenę, kaip darė Wolffas ir mes darome šiandien, nuleidžiame visą realybę iki socialinio kontrakto fikcijos. Ši fikcija turi gilias šaknis epikūriniame mąstyme. Žemė žmones į kartą, kurioje jie gyvena, suplaka spontaniškai. Tada jie klajoja po žemę ir susitinka dažniausiai atsitiktinai arba yra suplakami į krūvą neigiamų priežasčių, tokių kaip būtinybė apsiginti nuo laukinių žvėrių. Jie sukuria kompaniją, kurios pagrindinė priežastis yra apsiginti nuo kolektyvinių grėsmių. Ir šis modelis, anot jų, yra esminis pagrindas ir paaiškinimas politinei bendruomenei.

Keista, kad šis visuomenės prasmės suvokimas įsigaliojo, nes tai iš esmės užgožia realybę. Komercinė bendruomenė arba įmonė kyla iš jos narių susitarimo, tačiau, kai narių interesai išsiskiria, savaime išnyksta. Vienaip ar kitaip tas pat galioja ir kitoms klasikinės visuomenės formoms.

Tačiau tautos ir šalys nėra vien tik tai. Priešingai, žmogiškos bendruomenės, visuomenės, kaip dabar esame įpratę sakyti, niekada nesusidaro pačios. Kiekvienu momentu jos atranda save kaip jau egzistuojančias ir atsinaujina per nuolatinį naujų narių atėjimo į jas procesą. Tik išskirtinais atvejais nauji nariai ateina iš išorės. Paprastai jie kyla iš tos pačios visuomenės. Galimybė atsirasti naujiems nariams suponuoja, kad jau egzistuoja visuomenė, kuri gali jų laukti.

Žinoma, politinės įstaigos turi kontrakto tarp valdančiųjų ir valdomųjų idėją. Mes turime pavyzdžių valdytojų, kurie prisiekinėjo ištikimybę – kalifai Bagdade arba dar visai neseniai – Johnas Calvinas Ženevoje. Šis ir kiti kontraktų praktikos elementai išreiškia politines pareigas ir atsakomybes, kurios daro prielaidą apie žmogaus laisvės svarbą. Taip pat šios pareigos ir atsakomybės kalba apie jau esančią politinę bendruomenę. Niekada žmonių bendruomenė nesusikūrė tiesiog susirinkus atskiriems nepriklausomiems asmenims. Niekur taip nėra buvę, nebent fantastiniuose veikaluose. Revoliucijos, konstitucijos ir žmogaus teisių deklaracijos galbūt įkūrė valstybes, įtvirtino naujas politikas, transformavo tautas, bet niekada nesubūrė iki tol atskirai buvusių žmonių į bendruomenes.

Modernios politikos filosofija visuomenę, kaip pamatinį terminą nusakyti žmonių bendruomenei, suvokia kaip pilietiniame gyvenime veikiančių žmonių grupę. Vis atsikartojantis tokios grupės vaizdinys yra žaidėjai, susėdę aplink apskritą stalą. Kaip rašė Thomas Hobbesas: „Sandraugos įstatymai yra kaip lošimo taisyklės: viskas, su kuo sutinka visi žaidėjai, negali būti kuriam nors iš jų neteisinga.“ Tą patį atrandame ir Adamo Smitho mąstyme, kur žmonių visuomenė lyginama su didžiule šachmatų lenta. Vėlesnių autorių darbuose šie vaizdiniai praranda metaforinę prasmę ir tampa konceptualūs. Gerą pavyzdį pasiūlo Johnas Rawlsas. Ir istorija politikos teoriją priima rimtai. Mūsų politinės bendruomenės tapo visuomenėmis, vis labiau primindamos lošėjų klubą.

Kad žaidimas būtų sąžiningas, jis turi būti sekuliarus. Mūsų demokratinių visuomenių erdvė yra plokščia. Niekam neleidžiama atsistoti aukščiau nei kitiems. Pirmas, kuris turėtų būti išskirtas, yra Tas, kuris yra Aukščiau, ypač kai žmonės tvirtina gavę iš jo tam tikrą žinutę arba misiją, kas juos priartina prie jo dieviškosios realybės ir taip tarsi iškelia aukščiau. Demokratinė erdvė turi likti savyje pačioje. Ji turi būti imanentiška. Tocquevillis pažymėjo, kad aristokratiškas žmogus buvo kreipiamas į kažką, kas išeina už jo ribų, yra aukščiau. Demokratinis žmogus priklauso vien nuo savęs.

Demokratijos socialinė erdvė nėra vien plokščia, bet uždara. Ir ji yra uždara dėl to, kad ji turi būti plokščia. Kas yra išorėje, net jei teigiama, kad tai yra autoritetas ar vertybė savaime, tačiau nėra šio žaidimo dalis, turi būti atmesta. Kad ir kas tai būtų, tačiau jei jis neatsisėda prie stalo tokiu pačiu lygmeniu kaip visi kiti žaidėjai, jis turi būti pašalintas iš žaidimo. Ir vėl Didysis Pašalietis turi būti atmestas.

Ši situacija yra iliustruojama vieno žymaus anekdoto. Kai 1787-aisiais Benjaminas Franklinas Jungtinių Valstijų Kongrese susiėjimą norėjo pradėti malda, Alexanderis Hamiltonas pareiškė, kad jis nemato reikmės kreiptis užsienio pagalbos.

Hamiltonas pramatė į priekį daugiau negu, jis pats numanė. Demokratinė visuomenė, ne tiek dėl to, kad ji demokratinė, bet daugiau dėl to, kad ji yra visuomenė, turi būti ateistinė. Čia susiduriame su prieštaravimu: tiek, kiek politinė bendruomenė valdo save demokratiniu būdu, ji turi būti atvira transcendencijai, nes mes visi turime moralinę sąmonę, kuri mus kreipia į transcendenciją. Tačiau tiek, kiek politinė bendruomenė žvelgia į save kaip į visuomenę, ji turi būti užsidariusi savyje, ir todėl turi išstumti moralinį autoritetą, nors jis yra visuomenės narių sąmonėse. Būtent tai atsiskleidžia mūsų dabartinėje demokratijoje Vakaruose. Šiose visuomenėse dominuoja technokratinis elitas, kuris grindžia savo teisę valdyti tuo, kad yra egzistuojančio žaidimo ekspertai, užtikrinantys naudingus jo rezultatus.

Yra dar vienas ir kur kas gilesnis prieštaravimas. Pagrindinė modernios politikos filosofijos užduotis yra garantuoti taikų žmonių grupės sambūvį. Kad tokia visuomenė egzistuotų, reikia sukurti taisykles, kurios įgalintų kiekvieną žmogų maksimaliai išsiskleisti, tačiau nežalojant kito. Visa tai yra labai gerai, tačiau sambūvis ir amžinoji taika, pažadėta žaidimo taisyklių, suponuoja, pagal apibrėžimą, kad tie žmonės jau egzistuoja ir jie arba kiti dar egzistuos toliau. Ši modernios politikos prielaida neišsipildo. Jos pagrindinė strategija užtikrinti taiką suveikia priešingai.

Immanuelis Kantas pasiūlo tinkamą iliustraciją. Garsioje „Amžinosios taikos“ ištraukoje Kantas aiškina, kad teisingos visuomenės kūrimo problema gali būti išspręsta, netgi jei tai būtų velnių visuomenė. Užtektų to, kad šios absoliučiai velniškos ir absoliučiai egoistiškos būtybės būtų protingos. Tai leistų velniams tiesą matyti pagal savo bendrą interesą, kas, be abejo, reikalautų sumažinti asmeninius interesus tiek, kiek jų buvimas keltų grėsmę toje visuomenėje jiems patiems. Tai savo ruožtu reikalauja susitarimo dėl neutralių taisyklių. Net ir velniai, jeigu jie yra protingi, gali būti taikūs visuomenės žaidimo žaidėjai.

Ko Kantas nepripažino, kad velniai yra kur kas mažiau sudėtingos būtybės nei žmonės. Žinoma, jie yra puolę angelai, tačiau vis tiek angelai. Jie yra grynos dvasios, kurios sklando savo pratęstame laikinume, vadinamame aevum. Tai įgalina juos išvengti poreikio daugintis, tad jie gali sukoncentruoti visą savo energiją į savanaudišką žaidimą.

Tačiau žmogaus egzistencija, priešingai, yra ribota ir gali tęstis, kaip jau įvardijome, daugiausia šimtmetį. Žmogiškoji rūšis, kaip ir visos kitos gyvenančios rūšys, tęsia savo rūšies egzistenciją naujais individais keisdami tuos, kurie išnyksta. Tauta, kultūra, žmonės yra paremta individais. Jei ši tvarka liautųsi, žmonija negyventų ilgiau nei šimtmetį.

Kitais žodžiais tariant, be naujos gyvybės Kanto taika nebūtų amžina. Kadangi jo taika yra tobula tik tuomet, kai žaidėjai žvelgia į save ir savo gyvenimus vien per savo racionalių asmeninių interesų prizmę, lieka neaišku, kodėl jie nenustoja turėti vaikų. Iš tiesų tokiu atveju daugelis pasakytų, kad nesidauginti netgi gali būti teigiama pareiga.

Žmonių bendruomenės nesusideda iš grynų dvasių. Ir čia mes susiduriame su fundamentaliai politiniu visuomenių klausimu: kas žmones verčia turėti vaikų? Kas paskatins žmoniją norėti tolesnės egzistencijos? Galima vardyti daug iš esmės skirtingų dalykų: ekonominės ir socialinės sąlygos, teisinės priemonės, psichologinė visuomenės atmosfera. Bet visų pirma reikia dviejų dalykų: vizijos ir pasirinkimo. Jokia visuomenė nesitęs, jei bent keletas žmonių nežvelgs toliau negu vienas šimtmetis, kurį galima patirti per žmogaus individualią patirtį. Mes turime žvelgti daugiau nei vadinamasis saeculum. Lygiai taip pat būtinas pasirinkimas, kurį aš vadinu metafiziniu. Į šį pasirinkimą įeina manymas, kad žmonių egzistavimas Žemėje yra geras. Geras antlaikiškai, ne vien smagus ar patogus dabarties kartai.

Kas yra įgalintas įvardyti mūsų egzistenciją kaip gerą? Žinoma, ne pats žmogus. Vienintelė būtybė, galinti tai pasakyti, yra Tas, kuris paskutinę kūrimo dieną ištarė, kad visa, ką jis sukūrė, buvo ne tik gera, bet pažvelgus į visumą, netgi labai gera.

Pagal www.firstthings.com parengė Vaiva Lanskoronskytė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *