Esu sraigtelis dideliame mechanizme. Ant manęs užklijuotas numeris, nurodantis mano vietą, statusą, reitingą. Kaip būtų žiauru visa tai lyginti su konclageriu – juk vienoje rankoje garuoja saldi kava, o kitoje nešuosi knygą, kurią paskaitysiu vos grįžus namo, įsitaisius patogiai sniego baltumo fotelyje. Ne, dabar viskas daroma daug civilizuočiau. Gyvename moderniais laikais, kur galimybės vejasi mus, o ne mes jas. O baisiausia, kas gali nutikti – tai jomis nepasinaudoti ar pagauti už uodegų nepakankamą jų skaičių.

J. P. Sartre savo garsų romaną „Šleikštulys“ pradeda citata: „Tas berniukas ničnieko nereiškia kolektyve, jis – tik paprasčiausias individas.“  Ir mes savotiškai pasibaisime egzistencializmo abejinga veido išraiška, o tuo pačiu norime panirti į jį giliau, nes tai labai panašu į tai, kaip jaučiamės mes, būdami tais sraigteliais.

Kad ir kur bėgtum, visur iš paskos vejasi tokie terminai kaip sėkmingas, lyderystė, pasisekęs, nugalėtojas, efektyvusperspektyvus,  pseudo veidą turintys vertinga ar reikalinga

Dabar visi jauni žmonės stovi pasirinkimų kryžkelėje ir bando surasti vietą, kur jie bus reikalingi, pastebėti. Nesvarbu, ar jie to nori, ar ne.

Gyventi pertekliaus visuomenėje yra smagu. Dažnai gali rinktis, kokią mokyklą lankyti, kokio skonio jogurtą pirkti pusryčiams, kuriame bare išgerti po bokalą ar kurį telefoną įsigyti. Taip, mes galime rinktis. Bet niekas nebesirenka mūsų. Turime būti ne tik ryškūs, bet ryškesni. Ne tik gražūs, bet gražesni. Nebeužtenka būti geru, reikia būti geresniu. Todėl esame priversti nuolat jaustis tartum sizifai, o dažnai net lyg tas akmuo, kurį ridenam beveik ligi viršaus ir tada su nemažu pagreičiu mes vėl grįžtame į pačią pradžią ar dugną.
Mes pavargome būti sizifais, tad suakmenėjome.

Konkurencijos kaukės mus dengia kiekvieną gyvenimo dieną. Nes nepakanka būti savimi, nepakanka augti savu tempu ir plėtojant gražius norus, iš tikro stiebtis, pažinti ir keisti tai, kas nepatinka. Dabar turime slėpti kiekvieną krislą, kurį randame ir laikyti jį tik sau, nes galbūt būtent šis krislas padarys jus viršesniu už kitą, kuris turės viską, išskyrus šį krislą. Ir kai kalbame apie autentiškumą, dažnai būtent šis krislas, už kurį kovojome dantimis ir nagais, jį apsprendžia. Tampame veikėju iš „Žiedų valdovo“, kuriam žiedas svarbesnis už jį patį, jis jo mieliausiasis.

Tada paskaitysime porą straipsnių apie susvetimėjimą ir profaniškus santykius, kurie niokioja mūsų sielas, palinguosim galvas, padūsausim ir eisim toliau kariauti su visu pasauliu. Net ir ta jo dalimi, kuri nėra prieš mus nusiteikusi. Bet dėl viso pikto.

Mokykloje mus vertina ir bara už tai, kas mums nesiseka. Bando padaryti vidutiniokusais, kurie visus dalykus mokės pakankamai gerai, kad gautų brandos atestatą, išlaikytų įskaitas ar egzaminus. Jei puikiai sekasi rašyti, bet nesiseka matematika – bus liepta stiprinti matematines žinias ir sugebėjimus. Nes nėra svarbu, kur esame geri. Tai tiesiog sritys, kuriose mes nekeliame problemų. O kur sekasi prasčiau – būtina atitikti vidurkį ir pasivyti. Nes niekas nenori nepatogių vaikų po savo sparnu. Sistema kaip gegutė, kuri iš savo lizdo išspiria visus, kurie pasidaro per dideli ten būti. Labiau augantiems ir į rėmus netelpantiems vaikams bus liepta arba pasikeisti, arba sulaukti skaudaus kryčio į bedugnę, kurioje niekas nelaukia išsklėstomis rankomis.

Mokytojai atlieka savo darbą – dėsto medžiagą, kuri reglamentuota pagal tai, ko reikės egzaminams. O gal galėtumėme nagrinėti Rilke poeziją? Ne, nes to nebus egzamine. Tada nuleidi galvą ir gūžteli pečiais. Kai gauni labai daug ne, tiesiog nustoji klausinėti.

Privalome paisyti taisyklių. Tik taip būsime suvaldyti. Kaip žvėrys, raminami elektros srovės iškrova. Vėlgi, viskas daroma gerokai civilizuočiau. Bet esmė išlieka ta pati

Kai prestižinėse mokyklose už gerų ir atvirų pasauliui žmonių ugdymą daug labiau akcentuojamos netinkamo atspalvio pėdkelnės ar auskaras lūpoje, kuris simbolizuoja nuodėmingumą, mes pamirštame, kas iš tiesų yra svarbu.

Kiek daug aplinkui kalbama apie perspektyvas. Nes svarbiausias aukštojo mokslo tikslas yra po keturių metų katorgos padėti tau gauti darbą, kuriame bus galima tęsti katorgą už apvalią sumelę. Žinoma, skamba labai hiperbolizuotai, bet, deja, nemaža dalis gyvena būtent pagal tokį algoritmą. Kas iš to, jei rinksies tai, kas patinka? Kam aiškintis, kas patinka, jei iš to jokios naudos? Reikia stebėti lenteles, perspektyvas ir vadovautis jomis. Taip bus pasotinta savimeilė, šeima didžiuosis, visuomenė palaikys ir visi bus patenkinti. O ar laimingi? Telieka šis klausimas retoriškas.

Jei stoji į neperspektyvią specialybę – vadinasi esi nepakankamai protingas. Negalvoji apie ateitį ir esi linkęs tinginiauti bei sėdėti tėvams ant sprando, o tuo pačiu greičiausiai mokeisi nepakankamai gerai, kad įstotum į geresnę vietą. Visi pasidžiaugs, kad išvis bent stoji į aukštąją, o nesugalvojai kaip kai kurie pakeliauti ar dar iškrėsti kažką nesuvokiamo ir labai egoistiško (juk tėvų nervinės ląstelės neatlaikys tokio jūsų sprendimo padarinių).

Esame nuolat apžiūrinėjami, aptarinėjami. Mūsų švietimo sistema nori mus padaryti pakankamai gerus rinkai. O kaip gyvenimas? Ar jis turi vaidmenį šiame spektaklyje? Bet sakyti, kad mokykla turi ruošti gyvenimui būtų lygiai taip pat graudu, nes gyventi turėtume kiekvieną dieną. Ar mokykloje, ar universitete, ar darbe.  O ne nuolat tam ruoštis. Tai tokios banalios tiesos, kad net keista pagalvojus, kad jos puikiai atspindi realybę. Ir nereikia žiūrėti nei per kaleidoskopą, nei per žiūronus ar stiprius akinius – viskas matoma plika akimi. Jei tik įsižiūri. O dauguma nusukame žvilgsnį ir bandome apsimesti, kad nepastebime. O kol apsimesime, kad to nėra… tai vis tiek bus. Nors ir migloje.

Ir niekas negalės keistis.

Jau Pink Floyd filme „The Wall“ („Siena“) mokinukai sujungti grandinėmis eina vienodu žingsniu tarsi kaliniai ir sutartinai traukia „We don’t need no education/We don’t need no self control.“ („Mums nereikia edukacijos, mums nereikia kontrolės“). Ar taip turi jaustis vaikai mokykloje, kurioje jie galėtų semtis daugybės žinių, socialinių įgūdžių ir daugiau suvokti apie save? Ir taip jaučiasi toli gražu ne tik tinginiai, kurie knygas numeta į atokiausią kampą. Taip jaučiasi didžioji dauguma mokyklinio amžiaus žmonių, kurie jaučiasi menkesni už esamas taisykles. O juk vaikai turėtų nenorėti praleidinėti įdomių pamokų, o ne būti priversti jose fiziškai išsėdėti per prievartą, ar ne? Bet jei matome problemą, mes linkę griežtinti taisykles, o ne įsiklausyti į pačios problemos esmę ir keisti sistemą iš pagrindų.

Nežinau. Mokykla turi labai dideles perspektyvas tapti vieta, kuri apgaubia vaikus globėjiškomis rankomis, atstojančiomis mamą, paaugliams suteikianti ne tik pirmuosius bučinius, bet ir sugebėjimą geriau suprasti aplinkinį pasaulį bei susidėlioti prioritetus, pamatyti, koks pasaulis įdomus. O aukštoji mokykla turėtų mus auginti toliau savanoriškai, todėl didelis spaudimas, milžiniškas krūvis ir patyčios tikrai atsiranda ne laiku ir ne vietoje.

Nereikėtų nuteisti mirties bausme visų universitetų, kompetetingų dėstytojų ar mokymo programų, bet istorijos, kurios nuaidėjo mūsų žiniasklaidoje po tragiško incidento LMTA studentui Karoliui savanoriškai palikus šį pasaulį, priverčia atsigręžti ir suklusti. Kažkas yra ne taip. Kažkas mus daro tokius liūdnus, kompleksuotus ir pervargusius. Ir tai ne tik lietuviško mentaliteto nuopelnas.

Žinomi žmonės viešoje erdvėje dalinosi savo patirtimi studijuojant, ypatingai meno krypties studijas. Ir tuose žodžiuose jautėsi daugybė skausmo. Kai esi meniška siela, natūraliai jautri ir sugebanti pažvelgti į pasaulį kitokiu, gilesniu žvilgsniu, ir esi priverstas nuolat kovoti už būtį, esi nuteikinėjamas prieš savo paties paveikslą… kaip tai ištverti? Nesirinkti tokios specialybės? Nes tam reikia stiprybės? O gal reiktų iš naujo apsvarstyti stiprybės terminą ir pagalvoti, kokią reikšmę dabar jis tebeturi. Ar dėstytojai, kurie po kojomis kloja patyčių ir žeminimo taką, kai studentas iš paskaitų bėga skandintis tiesiai į upę ar tiesiog nebegali ištverti tokio kiekio streso ir supratimo stygiaus, kuris reikalingas kiekvienam žmogui, ar jie yra tie stiprieji šioje situacijoje?

Tai labai primena filmo „Whiplash“ („Atkirtis“) scenarijų, kai jauną būgnininką mokytojas nuolat pašiepia, skaudina ir stumia ligi paskutinių jėgų, tiek emociškai, tiek fiziskai, kai kraujuoja visos rankos ir nebelaiko pirštai lazdelės. Ar mus tai ištreniruoja užsiauginti storesnę odą ir tapti tikrais specialistais, sugebančiais kurti ir tapti lyderiais? O gal tai mus suluošina taip, kad mūsų meninis jautrumas užsidengia snobizmo ir šaltumo, arogancijos kauke, vien dėl to, kad prisipildome pykčio ir baimės, kurios parodyti negalima?

Kiekvieno mūsų istorija skirtinga. Vieniems kritika ar spaudimas padėjo stiebtis, tobulėti ir tapti tokiais gerais, kokie jie šiandien ir yra. Yra tokių, kurie būtų norėję vietoj pagyrų sulaukti ir tam tikrų neigiamų komentarų, kad galėtų suprasti, kaip toliau mokytis ir tobulėti.
Bet netikiu, kad žmogaus orumo sutrynimas su žemėmis ir stiprios patyčios augina. Nuo jų mes tik traukiamės ir apdovanojame mūsų miesto gatves dar vienu nuliūdusiu veidu.

Sako, kad žodžiai „aš tave myliu“ praranda prasmę, jei kartoji juos pakankamai dažnai. Jie turi būti tartum brangakmenis, padovanotas tam tikrai progai atėjus.
Bet kiekvienam vaikui reikia girdėti „aš tave myliu“ kiekvieną dieną. Ir jei tėvai kartoja tai dažnai, nereiškia, kad myli mažiau. Taip ir mokymo įstaigose mus turi ne tik glostyti, reikia, kad ir pabartų ir pasakytų negalima, bet mums reikia išgirsti tą myliu. Nes kitaip nesuprasim, kodėl esame ten, kur esame. O jei nesuprasime…Kaip galėsime eiti toliau?

Y karta laikoma viena nedėkingiausių, pasipūtusių ir nežinančių, ko nori, lepunėlių. Bet visiems savos bėdos, ar ne? Kiekvienas turime savo Golgotą ir kiekvienas stengiamės tiek, kiek pajėgiame ir matome, kad verta. O kol švietimo įstaigos nesikeis, vis daugiau jaunų žmonių praras viltį, manys, kad nebeverta stengtis. Tai per didelis nuostolis tiek patiems žmonėms, tiek mūsų pasauliui.

Nenoriu būti sraigteliu dideliame mechanizme. Noriu būti mechanizmas pasaulyje, kur kiekvienas yra pilnavertis mechanizmas. O jei reiks – galėsime pabūti vienas kitam ir sraigteliu. Bet tik vienas kitam, o ne sistemai.

Žurnalas „Ateitis“ 2015 m. Nr. 10

Comments are closed.