Pirmą kartą apie tai, kam reikalinga liturgija Bažnyčioje ir kodėl ji būtent tokia, susimąsčiau tik vyresnėse klasėse, kai klasės draugė, skeptiška religijos atžvilgiu, pasidalino mintimis, kad ją labiausiai stebina, jog Katalikų Bažnyčioje jau du tūkstančius metų kiekvieną kartą skaitomos ištraukos iš tos pačios knygos, tikintieji pamaldose nuolat girdi tuos pačius dalykus. Tai esą turėtų įgristi iki gyvo kaulo, pagaliau nenormalu, kad kasmet judama tuo pačiu ratu, net nesistengiant eiti pirmyn, į naujas erdves.

Nemokėjau jai argumentuotai paprieštarauti. Nuo vaikystės su močiute ar mama eidavome į Mišias, tiesa, tikrai ne kiekvieną sekmadienį. Tikėjimas man atrodė svarbus dalykas, dėl to, kad Dievas yra, abejonių tarsi nekilo, tačiau kaip turėčiau su Juo bendrauti, kuo svarbūs sakramentai, tai, jog malda nėra pageidavimų ir pretenzijų Kūrėjui išsakymas, suvokiau labai miglotai.

Pamenu, kai sovietmečiu viename provincijos miestelyje buvau kunigo rengiamas Pirmajai komunijai, turėjau atmintinai išmokti svarbiausius poterius, mokėti išvardyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus, ir tiek. Tiesa, dar kunigas pasakojo, kad sovietinė valdžia plėšia iš kunigų didesnius mokesčius už elektrą, jog netiesa, kad per Mišias naudojami indai yra auksiniai, ir dar, jog negalima kankinti gyvūnų ir turime pagarbiai elgtis su tėvais. Į gilumą pasiruošimo metu nebandėme irtis, svarbiausia tada buvo ne žadinti ir brandinti tikėjimą, bet formaliai paruošti pirmajai išpažinčiai ir Eucharistijai, per daug net nesigilinant, kas tai yra.

Nuo to laiko perskaičiau daug išmintingų teologinių knygų, bendravau su nuostabiais žmonėmis, kurie visu savo gyvenimu liudija Dievo artumą, ir pats pradėjau įžiūrėti Dievo blyksnių kasdienybėje. Šiandien jau man būtų lengviau diskutuoti apie tai, kodėl Bažnyčia gyvena savitu ritmu, bandydama įžvelgti kasdienėje laiko tėkmėje amžinybės blyksnių. Galėčiau taip pat paliudyti, kad, nors liturginis kalendorius kasmet driekiasi per tą patį religinių švenčių maršrutą, kiekvienąsyk tai visiškai nauja kelionė.

Kita vertus, net ir išmintingiausio ir subtiliausio teologo ir liturgijos žinovo pasakojimas atrodys keistuolio svaičiojimai, jei jų besiklausantis žmogus manys, jog tikėjimas – tai formulė, kurią svarbu vieną kartą įrodyti, o paskui jau galima eiti prie kitų dalykų, arba, kad Dievas tėra aukščiausias teisėjas, kantriai laukiantis mūsų savo dangiškajame soste, arba, kad Jis tėra pamokantis istorinis personažas.

Viena iš labai svarbių Jėzaus paskelbtų žinių yra ta, jog Dievas yra gyvas, mylintis, visada esantis šalia mūsų ir su mumis. Labai dažnai nepastebime Jo, nes mūsų žvilgsnis nukreiptas arba atgal, stengiantis pro kelių tūkstančių metų brūzgynus įžiūrėti Įsikūnijusįjį, arba į tolį, viliantis susitikimo, kai baigsis mūsų žemiškasis laikas. O Jis stovi šalia mūsų ir žvalgosi kartu su mumis, Jis kasdien glosto mūsų galvą, nušluosto ašaras ir kantriai laukia, kol neimituosime gyvenimo, nelauksime gyvenimo, bet gyvensime čia ir dabar, nes amžinybė ir dabartis – tai dvi vienos monetos pusės.

Tikėjimas tokiu Dievu yra kelionė paskui Jį ir kartu su Juo. Tai įaugimas į Jo gyvenimą, vis labiau suvokiant, kad Įsikūnijimas, kančia, Prisikėlimas, Šventosios Dvasios atsiuntimas ir kiti liturginių metų tinklo mazgai yra tai, kas nuolat kartojasi kiekvieno iš mūsų gyvenime. Kartu tai kantrus ir atkaklus Dievo beldimasis į mūsų širdis.

Sunku, o gal ir neįmanoma visko paaiškinti tiems, kurie į tavo tikėjimą žiūri tarsi į draugystę su susigalvotu draugu, manydami, jog tai praeis, esą tereikia gerai prasiblaškyti. Šiems žmonėms argumentai, kaip svarbu vis geriau pažinti Dievą, Jį sekti, kas kartą bandant sunešioti egoizmo ir puikybės klumpes, tegali sukelti ironišką šypseną. Tačiau prisimink, jog visada turime svarbiausią, neatremiamą argumentą – savo gyvenimą, kuris įgauna vis naujų spalvų, gyvybės, džiaugsmo. Žodžiai liudijime tėra dekoracijos. Visa, kas reikšminga, išryškėja išbandymų, pasirinkimų kryžkelėse.

Kai manęs šiandien klausinėja apie liturgiją, įvairius religinius dalykus, stengiuosi išvengti polemikos ir nesitikiu, kad pakanka paprasčiausiai pateikti daugiau informacijos, ir abejonės ištirps. Klausimai yra svarbu, tačiau jei iš tiesų norime ką nors tikrai išsiaiškinti, turime pradėti vienu žingsniu net anksčiau nei kelti klausimus.

Stephenas Bertmanas gyvenimo būdą, įsivyravusį Vakarų pasaulyje, įvardija kaip skubos kultūrą. Tai beatodairiškas skubėjimas vartoti vis naujus produktus, jaučiant nuolatinį nerimą ir slystant daiktų, santykių, gyvenimo apskritai paviršiumi. Idant šiandien galėtume vėl klausti ir klausytis, turime sugrįžti į dabartį iš kasdienio šurmulio, kuris įtraukia, apgaubia rūku. Turime pradėti nuo stabtelėjimo, nuo pastangos susitikti su savimi, surinkti save iš darbuose ir skubėjime išbarstytų fragmentų. Turime išmokti ne tik skubėti, bet ir laukti, paruošti širdis, priimti dabartį kaip dovaną ir kartu nokstantį išsipildymo pažadą.

Nekantrumo demono kankinamame pasaulyje paradoksalu džiaugtis galimybe laukti. Pasaulyje, kur prasmę prarado atstumai, kuriame yra lėktuvų, elektroninis paštas ir mobilusis telefonas, labai sunku ko nors laukti. Laukimas čia suvokiamas kaip stoka, kaip tarpeklis, per kurį turime kuo skubiau nutiesti tiltą, tarsi erzinantys reklamos intarpai gyvenimo dramoje. Visaip bandome juos sutrumpinti, kuriame įvairių gyvenimo „greitintuvų“ ir paprastai liekame nusivylę, nes sumažėjo spalvų, garsų, nes ne praturtėjome, bet nuskurdome.

Ar skubėdami iš tiesų sutaupome laiko? O gal tik primename keistuolį, kuris veržiasi į lėktuvo priekį, manydamas, kad greičiau pasieks kelionės tikslą? O gal tik prarandame akimirkas, kurios niekada nepasikartos? Vieninteles ir nepakartojamas.

Tikiu, kad jei iš tiesų mokėtume viltingai laukti ir priimti save čia ir dabar kaip dovaną, užduotį ir pažadą, tai nereikėtų jokių žodinių Dievo įrodymų ar disputų apie tikėjimą. Juk paprastai Dievo stebuklų nepastebime ne todėl, jog jie vyksta kažkur anapus mūsų gyvenimo, bet dėl to, kad jie per arti, tarsi snaigių šokis.

Būtina nutilti, kad išgirstume savo širdyje gimstančio kūdikio verksmą, būtina sustoti ir sutramdyti pagundą, kuriai neatsispyrė net trys išminčiai – ieškoti Išganytojo rūmų triukšme. Širdis turi pasiruošti stebuklui, todėl ir liturginiai metai prasideda nuo advento, nuo Išganytojo, kurio galioje mūsų gyvenimus paversti stebuklu, laukimo, panašiai kaip Eucharistijos šventimas prasideda atgaila.

Tiek laukimas, tiek atgaila nėra koks nors gyvenimo brokas, kaip gali atrodyti veiksmingumo kultą garbinančiame pasaulyje. Tai veikiau laisvės judesys ir atsivėrimas tikrovei, viltis, kad po kasdienybės dulkėmis, po visais barniais, nesutarimais, niekšybėmis ir neviltimi neišvengiamai išlieka ir tai, dėl ko verta kasryt keltis, šypsotis ir atleisti, likti ištikimam ir kilniam, verta atsispirti pykčio pagundai ir meile tirpdyti neapykantos krislus. Viskas prasideda nuo mažų dalykų – nuo nedidelio meilės darbo, nuo skambučio bičiuliui, kuriam vis neatrasdavote laiko, nuo nedrąsaus „atsiprašau“.

Šie mažieji žygdarbiai, o ne pasyvus sustingimas yra tikrasis advento laiko ženklas, nuolat prisimenant, kad turime ne veržtis strimgalviais, bet sulėtinti tempą ir brandinti kiekvieną žingsnį, puošti širdį, rengiant ją susitikimui su Įsikūnijimo slėpiniu.

Veikiausiai ir šiandien nemokėčiau paaiškinti teologinės liturginių švenčių prasmės ir tikrai nesugebėčiau pateikti rekomendacijų, kaip jas geriausiai švęsti, Tegaliu papasakoti labai subjektyvius įspūdžius ir pridurti, kad jokie pasakojimai, jokie kelionių gidai niekada nepakeis pačios kelionės, to nepakartojamo nuotykio, kuriam nuolatos esame kviečiami atverti savo gyvenimu.

Fragmentas iš A. Navicko knygos Laiškai plaukiantiems prieš srovę.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *