Pokalbis su žymiu konsultantu vaikų bei šeimos klausimais Janu-Uwe Rogge ir Vokietijoje populiaria vaikams skirtų spektaklių, radijo ir televizijos laidų kūrėja Angelika Bartram apie vaikų baimes, būdus jas įveikti, emocinio intelekto lavinimo svarbą ir drauge kuriamas modernias pasakas apie vaikų jausmų pasaulį. Kalbina žurnalistė Stefanie Eckmann-Schmechta.

Pone Rogge, nuo 1985-ųjų konsultuojate šeimos klausimais. Kokios baimės būdingos vaiko raidai?

Rogge: Pirmiausia tai vadinamosios archetipinės baimės: skausmo, ugnies, netikėtų garsų. Tačiau egzistuoja ir vaiko raidos sąlygotos baimės. Kaip antai fizinio kontakto praradimo baimė, kuri pasireiškia dar kūdikystėje. Taip kūdikis išreiškia saugumo poreikį. Vėliau, apie aštuntą mėnesį, prisideda žymioji svetimų žmonių baimė, dar vadinama aštunto mėnesio baime. Galiausiai aplanko išsiskyrimo baimė. Įgudęs vaikščioti, vaikas pamažu išmoksta atsisveikinti. Dvejų–trejų metų vaikui pasireiškia sunaikinimo baimė. Vaikas jaučia, kad, viena vertus, tapo stipresnis, bet kartu suvokia, kad esama dar stipresnių. Natūralu, tai iššaukia baimę. Maždaug ketverių–penkerių vaikus aplanko mirties baimė – tačiau mirties ne mums suprantama prasme, bet mirties kaip atsisveikinimo. Tada vaikai dažnai klausia „kaip tu, mama, mirsi“ arba „kaip aš mirsiu?“.

Šios penkios vaiko raidos sąlygotos baimės pasikartoja šeštais ir septintais gyvenimo metais, ir galiausiai dar kartą paauglystėje. Taigi baimė – visiškai natūrali vaiko raidos palydovė. Kitaip tariant: sulig kiekvienu vaiko žingsniu, sulig kiekvienu slenksčiu jo gyvenime savaime iššaukiama baimė.

Slenkstis, perėjimas iš vieno etapo į kitą visada reiškia žvelgimą pirmyn – tačiau kartu atsisveikinimą. Tai visada lydi vadinamoji įkvepianti baimė (vok. Angstlust): virpinantis jaudulys patirti kažką naujo ir baimė prarasti pažįstama.

Kai kurie vaikai ne iš karto pasisako jaučiantys baimę arba dėl amžiaus dar negali to padaryti. Kaip tėvams suprasti, kad jų vaiką kamuoja baimė?

Rogge: Jūsų klausimas aprėpia du aspektus. Viena vertus, ekstravertiškas, arba į išorę dėmesį kreipiantis vaikas, aiškiau rodo savo baimes – ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, tuo tarpu intravertiškas vaikas savo baimes išreiškia ne taip aiškiai, taigi tokį vaiką reikia atidžiau stebėti. Būdas, kaip vaikas reiškia savo jausmus, labai priklauso nuo charakterio ir temperamento. Antra vertus, kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau pastangų reikia atpažinti, ar reakcijos ir išraiškos susijusios su baime ar už jų slypi kažkas kito. Raidos sąlygotos baimės labai akivaizdžios. Antai fizinio kontakto praradimo baimė skatina kūdikį tiesti į mus rankutes ir taip reikšti saugumo ir prisirišimo poreikį.

Svetimų žmonių baimę nesunku atpažinti iš to, kad vaikas nebesileidžia besąlygiškai paimamas ant bet kurio kito žmogaus rankų. Išsiskyrimo baimė reiškiasi vaiko liūdesiu, kai mūsų nėra šalia, o sunaikinimo baimę galima atpažinti, pavyzdžiui, iš pabaisų baimės. Kai ryšys su vaiku glaudus, šias baimes nesunku atpažinti.

Kaip elgtis mums, tėvams, kad suteiktume jiems deramą palaikymą ir supratimą, viena vertus, nepalikdami jų vienų, ir kartu leisdami patiems dorotis su iššūkiais, kad vaikai išmoktų įveikti savo baimes?

Rogge: Labai svarbu, kad tėvai nesumenkintų vaiko baimės ir nevertintų jos kaip auklėjimo klaidos. Tai nepaprastai svarbu. Žinoma, pasitaiko ir auklėjimo sukeltų baimių, tačiau tėvai turėtų suprasti, kad vaiko raidos sąlygotos baimės tiesiog būtinos jų vaikui. Svarbu suprasti, kad baimė – sveikos raidos dalis, ir kad netgi žalinga, jei vaikas auga nežinodamas, kas yra baimė. Daug svarbiau priimti vaiko baimę ir nevartoti tokių frazių kaip „visai nėra ko bijoti“. Taip sakydami tėvai palieka vaiką vieną su baime, anaiptol jos nepašalindami. Taip pat jokiu būdu nevalia lyginti vaiko baimės su kitais, pavyzdžiui, sakant: „Žiūrėk, Paulius visai nebijo, tai kodėl tu bijai?“.

Trečias labai svarbus dalykas – pastebėti, kaip vaikai patys, iš savęs, apdoroja ir perdirba savo baimes. Ne tėvų užduotis už vaikus perdirbti jų baimes. Tiesiog nuostabu stebėti, kaip vaikas pats artinasi prie šios temos ir randa kelią susidoroti su baime. Čia mes galime tik paremti ir padrąsinti. Drauge su Angelika Bartram rašydami knygą „Maža širdelė – didelė drąsa“ (Kleine Helden – großer Mut) siekėme, kad mūsų istorijų herojai ir herojės patys nugalėtų baimę ir įveiktų iššūkius. Skaitydami drauge su vaiku ir aptardami girdėtą istoriją taip pat galime paremti vaiką ir padėti jam perdirbti savo baimę.

Ar pasikeitė baimės, lyginant su ankstesnėmis kartomis arba ankstesniais metais? Kokios pastebimos tendencijos?

Rogge: Žiūrint apie kokios rūšies baimes kalbame. Jei apie kalbame apie raidos sąlygotas baimes, jos išliko tos pačios. Apie tas pačias baimes, tik kartais kitais pavadinimais, rašė psichologai prieš šimtą metų.

Pasikeitė tai, kad padaugėjo auklėjimo ir aplinkos sąlygotų baimių. Daugelis baimių vaikams tapo labai abstrakčios, nes šių dienų vaikai labai anksti susiduria su mūsų visuomenės problemomis. Tikrai išaugo ligų baimė, pavyzdžiui, AIDS ar paukščių gripo baimė. Taip pat labiau bijoma karo, apie kurį nuolat pranešama per žiniasklaidos priemones. Vaikai šiandien daug daugiau mąsto apie šias grėsmes. Į visuomenės aktualijas anksti įtraukiami ir mažesni vaikai – jie dar negali įvertinti šių reiškinių keliamo pavojaus, ir tai juos gąsdina. Dar vienas aspektas tas, kad vaikai šiandien turi aukštesnį statusą. Šiandien nuolat ir be paliovos rūpinamasi vaiko gerove. Viena vertus, trokštame savarankiškų vaikų, tačiau kartu ribojame jų savarankiškumą, nes niekad nepaleidžiame jų iš akių, nuolat rūpinamės, puoselėjame ir globojame. O vaikai jaučia tėvų netikrumą.

Kokie aiškiausi įrodymai, kad vaikas „instrumentalizuoja“ savo baimę, arba naudoja baimę kaip spaudimo priemonę? Kaip reaguoti, kad, viena vertus, nepratęstume šio „žaidimo“ ir, antra vertus, parodytume, kad susidūrus su tikra baime nepaliksime vaiko vieno?

Rogge: Kai vaikas išreiškia savo baimę, turėtume užduoti jam klausimą, kaip, jo manymu, įmanoma tą baimę įveikti – kokiu būdu jis norėtų stoti į akivaizdą su baime. Jei vaikas atsako nežinantis, ir jums atrodo, kad jis visai patogiai jaučiasi savo baimėje, – kad tai tarsi priemonė daryti aplinkiniams spaudimą, tada tai yra labai aiškus įrodymas. Kai vaikas tikrai bijo, jis yra tarsi pasakų herojus, kuris nori leistis į baimę ir trokšta – geriausia prasme – patirti šiurpulį.

Ponia Bartram, Jūs jau daug metų kuriate vaikams – spektakliai, radijo, televizijos laidos, knygos. Ar pastebėjote, kad būtų išaugęs poreikis kalbėti apie vaikų baimes?

Bartram: Pastaruoju metu ši tema darosi vis svarbesnė. Apie tai daugiausia kalbama sugretinant pažintinio intelekto ir emocinio intelekto lavinimą. Džiaugiuosi, kad pamažu auga supratimas apie emocinio intelekto lavinimo svarbą – o vaikams priimtinu būdu pateikti baimės įveikimo būdai yra šio proceso dalis. Deja, tokio pasiruošimo gyvenimui svarba iki šiol būdavo vis nustumiama į šalį. Pagrindinis dėmesys buvo telkiamas į pažintinių gebėjimų, tokių kaip skaitymas, rašymas ir skaičiavimas, ugdymą. Emocinio intelekto lavinimo spektras buvo smarkiai apleistas. Mes, suaugusieji, buvome treniruojami kitaip elgtis su savo emocijomis: privalai išlaikyti šaltą protą, gerai funkcionuoti. Tačiau taip prarandamas kitas atskaitos taškas, kita prieiga, kuri itin svarbi vaiko vystymuisi.

Vadinasi, emocinis intelektas pastaraisiais dešimtmečiais lavintas per menkai arba išvis nelavintas?

Bartram: Taip, ir emocinio intelekto lavinimo svarba vis labiau skinasi kelią. Jei sėkmingai paklosime vaikams tvirtą pagrindą, galėsime prisiliesti prie daugelio kitų, dažnai sunkių problemų. Taip pat galima tvirtinti, kad tam tikri dalykai pažintinėje srityje prastai funkcionuoja ir dėl tos priežasties, kad nėra tinkamo emocinio pagrindo. Ties šiuo uždaviniu ir dirbame mudu su Janu Uwe Rogge. Turėtume nuo labai ankstyvo amžiaus rimčiau žiūrėti į savo vaikus. Vaikams būdingas stebuklinis mąstymas suteikia puikią progą perduoti svarbias žinias ir patirtis, kurios stiprina jų pačių asmenybę. O kai asmenybė stipri, tuomet net ir tokie dalykai kaip narkotikų vartojimas priimami ir apdorojami visiškai kitaip. Taigi rimtai priimdami labai savitą vaikų būdą įveikti baimes ir kurdami vaikams modernias pasakas, mes ir siekiame lavinti emocinį intelektą. Mes tikime, kad jei tėvams pavyks pažvelgti į vaiko baimę iš kitos perspektyvos, jie suvoks, kokiame pasaulyje gyvena jų vaikas. Vaiko akimis, baimės fantazijos ir mūsų tikrovė glaudžiai persipynusios tarpusavyje. Ypač mažesni vaikai dar nesuvokia ribos tarp tikrovės ir fantazijos, todėl labai svarbu rimtai žiūrėti į jų visa užvaldančias fantazijas.

Dar kartą grįžtant prie ankstesnio klausimo, ar galima teigti, kad susidomėjimas jausmų tematika auga?

Bartram: Pristatydami savo idėjas sulaukiame stipraus palaikymo. Bet tik tada, jei pirmiausia paaiškiname savo požiūrį – tai anaiptol dar nėra savaime suprantama. Geriau pamąsčius, tampa aišku kaip dieną, kaip svarbu ruoštis gyvenimui lavinant taip pat ir emocinius įgūdžius ir kokia „nelogiška logika“ apsiriboti vien pažintinių gebėjimų lavinimu. Tačiau dirbdami kas kartą įsitikiname, kad ne taip paprasta tinkamai prisiliesti prie šios tematikos. Jokiu būdu negalima sakyti, kad kiekviena fantastinė istorija gali lavinti emocinį intelektą. Labai svarbu taip parinkti dramaturgiją, kad per pasakojimą į jausmų kelionę įtrauktas vaikas grįžtų iš nuotykių sustiprėjęs, bet ne paliktas su atviromis grėsmėmis. Būtų labai keblu, jei pasakojimas iššauktų emocijas ir jausmus, kurių istorija nebegali suvaldyti.

Ar tėvų negąsdina kalbėjimas apie vaikų baimes?

Bartram/Rogge: Kaip jau buvo galima suprasti iš ankstesnių pasisakymų, vaikams skirtoms istorijoms teikiame ypač didelę reikšmę. Tai galioja visoms geroms istorijoms, kurios skaitomos su vaikais. Tačiau kartais iškyla keblumų, kai pasakome, kad kuriame istorijas apie vaikų baimes. Daugelis iš pradžių išsigąsta. Kartais tenka iš tėvų išgirsti, kad jų vaikas nieko nebijo. Daugelis vis dar mano, kad negerai, jei vaikas ko nors bijo. Ir suaugusieji, žinoma, nori apsaugoti savo vaiką nuo šio, jų požiūriu, neigiamo jausmo – tačiau jie pamiršta, kad baimė – neatskiriama gyvenimo dalis. Mes visi taip mokėmės. Bijodamas tam tikrų dalykų ar situacijų, žmogus išmoksta žengti svarbius žingsnius, kad nugalėtų tą baimę. Taip žvelgiant, baimė yra kiekvieno mokymosi proceso pagrindas.

Jei vaikas paliekamas vienas su savo baime, neįveikta baimė lydės jį visą gyvenimą?

Bartram/Rogge: Taip, deja, dažnai būna. Jei vaikas mažuose dalykuose paliekamas vienas su savo baime, problemos kaupiasi. Todėl pasakymas „tau nėra ko bijoti“ vaikui iš esmės yra siaubingas. Viena vertus, jis jaučiasi paliktas vienas su savo pasaulio suvokimu. Štai vaikas prisipažįsta, kad bijo, o jam sakoma, kad nėra ko bijoti. Vaikui atrodo, kad galbūt su juo netvarka – juk jis vis tiek mato tą baisų krokodilą už užuolaidos. Jam tai nepajudinamas faktas. Taigi vaikas priverčiamas suabejoti savo paties suvokimu. Jei tai dažniau kartojasi, vaikas galiausiai nebedrįsta kalbėti apie savo baimes ir taip šios baimės neišvengiamai nusėda kituose kanaluose.

Ko palinkėtumėte tėvams, kad jie būtų patikimi vaikų palydovai?

Bartram/Rogge: Nuostabu, kai tėvai išdrįsta iš naujo atrasti savyje vaiką. Tą akimirką jiems dar kartą atsiveria visiškai kitokia prieiga prie savo vaikų. O svarbiausias dalykas įveikiant baimę būtent ir yra tas kontaktas tarp vaiko ir tėvų. Pasiekus šį tašką abi pusės gali kitaip elgtis su baimėmis. Ir mes tikime, jei vaikai jaučia tėvų palaikymą, tada jie patys randa kelią, pačius netikėčiausius būdus susidoroti su savo baimėmis – jie dažnai stebukliniai, bet funkcionuoja!

Išvertė Dangė Vitkienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *