Mes, žmonės, esame Dievo kūriniai. O mūsų darbai – dzūkiški kryžiai, apie kuriuos čia bus toliau kalbama, yra žmogaus širdies ir rankų darbo kūriniai. Jie gausiai sutelkti į neseniai išleistą knygą-albumą „Tarp žemės ir dangaus“. Tai Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos leidinys, pasirodęs kaip tik prieš Vėlines, tuo laiku, kai žmonės visais keliais ir takeliais masiškai traukia į miestų ir miestelių ar bažnytkaimių kapines lankyti savo mirusių artimųjų. Gėlių ir žvakelių jūromis sušvinta kryžių „miškai“ kapinių plotuose. Net ir tie, visų užmirštieji, apleistieji kapai Vėlinių išvakarėse aptvarkomi gailestingųjų samariečių, ir jiems nepagailima degančių žvakelių…

printerbernardinai-lt_20161205_152432Solidžioje knygoje „Tarp žemės ir dangaus“ rikiuojasi dzūkų kryžiai kaip atminties ženklai. Atmintis paskui juos seka ne tik kapinėse, bet ir pakelėse, prie sodybų, netgi pievose ir miškuose… Apie juos šioje knygoje kalba vietiniai žmonės, kurių tarmiškus pasakojimus, papildę informatyviais tekstais ir išraiškingomis nuotraukomis pateikia keli šiai kraštotyros sričiai pasišventę žmonės: fotografai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, etnologė Nijolė Marcinkevičienė ir gamtininkas Henrikas Gudavičius.

Knygos ir viršelio dailininkė Aida Janonytė subtiliai pajautė nuotraukų ir teksto vienovę: maketuodama knygą, ji išradingai panaudojo klasikinę stambių ir panoraminių planų kaitą, taip sukurdama ritmišką nuotraukų bangavimą per šimtą šešiasdešimt didelio formato knygos puslapių. Nuotraukos – vėlgi – pateikiamos juodai baltos ir spalvotos, kai kada panaudojama sepija… Daug žaismės, savotiško gyvumo knygai suteikia miniatiūrinės nuotraukėlės, atskiriančios tekstus būtent tekstinėje knygos dalyje. A. Janonytės darbas yra klasikinis gero maketavimo pavyzdys.

Knygos autoriai skaitytojams elegantiškai pristatė savąją dalį: Nijolė Marcinkevičienė aprašydama kryždirbystės istoriją ir tradicijas būtent dzūkų krašte. „Kryžius – dieviškoji šviesa apsireiškianti mums per paprastus gamtos pavidalus – medį, žolę akmenį, vandenį, ugnį. Jis dar ir šiandien apgobtas įvairiausių paslapčių“. Tai atbalsiai iš senųjų lietuviškų papročių ir stebėsenų, kaip tie papročiai pamažu įsiliejo į šiandieninį gyvenimą.

printerbernardinai-lt_20161205_152713Nejučia pasakojimas pereina į kito autoriaus mąstymus, atpažįsti Henriką Gudavičių, literatūriniais intarpais, poezijos nuotrupomis apraizgantį Dzūkijos partizanams pastatytus kryžius, pakelių kryželius, skirtus žuvusiems keliuose, sukuriantį savotišką noveletę apie giliame ir niūriame Ulioko Ravo kanjone glūdintį mažą kryželį, kurio niekada neapšviečia saulė ir kur net vasaros vidudienyje žmogų pasitinka nejauki prietema…

Algimantas Černiauskas, kuriam visuomet talkina jo brolis Mindaugas, per keliasdešimt metų, pragyventų Merkinėje, skersai išilgai išvaikščiojo visą dzūkų kraštą, ypač Varėnos regioną, fotografuodamas gamtą ir žmones įvairiais metų laikais. Jis yra sukaupęs didelį lobį, kuris kelis dešimtmečius glūdėjo fotografo archyve, kol pagaliau įsikūnijo čia aptariamoje knygoje įvairaus dydžio matmenų, netikėtų rakursų pavidalu.

dae80f6bf3b9ed803800f092d704cbd75b6afbe2Šalia nuotraukų – trumpučiai tekstai, įvardinantys konkretų vaizdą, pavyzdžiui, trobų interjerus ir eksterjerus. Arba ilgi, černiauskiškai dramatizuoti žmonių pasakojimai apie miške, pamiškėse, palaukėse rymančius kryžius, slepiančius savyje didelę kančią, nes jie stovi vietose, kur sovietinio režimo statytiniai žvėriškai nukankino ne tik Dzūkijos laisvės brolius – partizanus ar jiems prijaučiančius, bet ir niekuo dėtus kaimo žmones, atsitiktinai pakliuvusius į kruviną pokario mėsmalę. Pieva kelias, miškas ir kryžius priekiniame plane – stambiu planu yra pamėgta brolių Černiauskų kompozicija.

printerbernardinai-lt_20161205_152538Spalvoti ir juodai balti puslapiai, kryžiai juose tarsi sukasi keistu ritmu, nelyg planetos kelionėje aplink saulę. Tvorele aptverti kryžiai ir prie lauko riedulių prigludę seni kapai su kryžiais.. Kibyšių senkapiai ir didingas M.Paulauskienės sodybos kieme rymantis kryžius su užrašu: „Dieve, duok mums ramybę“. Kapiniškių kapinės kaimo gale prie Skroblaus upelio ir Marcinkonių kapinės, prisiglaudusios prie medinės bažnyčios… Ištryškęs ryto saulės spindulys ties Nukryžiuotuoju ir kukli medžio ir akmens sąjunga Trasninko kaime. Ypač gražios yra paslaptimi ir ilgesiu dvelkiančios rusvaspalvės sepijos… Spalvota fotografija kaitaliojasi su juodai balta, kaip saulėta diena su susimąsčiusia naktim… Tarsi muzikiniu kontrapunktu „groja“ kryžiai – aukšti ir… sulindę į žemę, rymantys pievų platybėse ir sankryžose prie miško kelių. O kokia tobula daugiaplanė kompozicija – Merkinės bažnyčios fasadas su varpine ir medžiais, kurių šiandien jau irgi nebėra, o istorinė Merkinės bažnyčia laukia kapitalinio remonto… Ornamentuoti kryžių fragmentai su pagonybės reliktais (Bingelių kaime, Nedzingės bažnyčios šventoriuje ir kitur…). Nuo senatvės pasviręs kryžius yra toks pat šventas, kaip ir kylantis tiesiai į dangų. Susimąstyti verčia kryžius Margionių kapinėse, paguldytas tarsi aukojimui į būsimą Vėlinių laužą…

9acbf498c655b5fb54694bf0732966d9e1a07389Klajodami po dzūkų miškus ir miško laukymes, broliai aptikdavo merdinčio, nykstančio mūsų kaimo unikalių vaizdų. Juos perkėlė į fotoaparatą, vėliau į šią knygą. Kad susimąstytume, kad pagalvotume apie besikeičiantį pasaulį ir atskiro žmogaus gyvenimo trapumą. Apie blogį ir gėrį, kurie lenktyniauja, stengdamiesi užpildyti nišą žmogaus sieloje…

Bandant apibrėžti Brolių Černiauskų unikalumą, į akis krenta jų fotografijų esminis bruožas: brolių nuotraukos iš kitų Lietuvos fotografų kūrybos išsiskiria gilumine dvasios giedra ir ramybe, kaip ir tie kryžiai, stovintys prie namų, laukuose ir net pamiškėse, aptverti, apipinti gėlėmis, papuošti rankšluosčiais… Prie jų sustodami kaimo žmonės persižegnoja, jiems nusilenkia, vyrai nusiima kepures. Moterys net pasimeldžia. Tai senoji, kaimo karta… O kas moko naująją kartą, kad nuolatiniame skubėjime stabtelėtų ties kryžiumi, kryželiu paženklindama savo kaktą… Ar naujiesiems lietuviams, skambiabalsiams dzūkams apie tai kalba jų seneliai (diedukai) arba tėvai, užsiėmę savo problemomis? O gal mokytojai, privalantys būti tautos papročių ir gyvenimo būdo ugdytojais? Daug minčių ateina į galvą, verčiant knygos „Tarp žemės ir dangaus“ puslapius.

032e3ad332954ee4676c164d332f465fdd928f4dKryžius, su visu tikėjimo, apeigų, papročių dvasiniu krūviu, apima žmogaus gyvenimą. Kryžius – žmogaus dalia, likimas, kelias, laikino buvimo žemėje palydovas. Kaimo žmogus net savo pragyventus metus – patį gyvenimą – skaičiuodavo kryželiais… Dabar kitaip, dabar per pasaulį keliaujančiam žmogui, kaip rašė Bernardas Brazdžionis, atrodo, kad jis gyvens amžinai. Kaip „vėlė nemarūnė“… Ši knyga yra lyg stabtelėjimas ties žemiškojo ir dangiškojo pasaulių susikirtimu.

printerbernardinai-lt_20161205_152858

Nuotraukų autoriai Broliai Černiauskai

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *