1

Jei nei iš šio, nei iš to, vasarai beįsibėgėjant, pasipila nepažįstamų žurnalistų skambučiai su prašymais ką nors tiesioginiame ar rašytiniame eteryje pakalbėti apie futbolą, vadinasi, ant nosies koks nors Pasaulio arba Europos čempionatas. Vadinasi, metai lyginiai, visuomenės nariai susiskirstė į aistruolius ir abejinguosius, džiūgautojus ir skeptikus.

Kartais pamėginu trumpai nupasakoti, kad futbolu nesidomiu – lygiai kaip nesidomi vandeniu antys, kaip nesidomi miškais vilkai ar religiniai fanatikai savo tikėjimų objektais. Paprasčiausiai yra tokia duotybė, tu matai save joje įsipaišiusį ir nejauti poreikio būti kitur ir kitaip.

Lyginių metų vasaros tampa švente sofų ir užstalių zulintojams. Seniau pabandydavau agituoti už tiesioginį, neeterinį futbolą, bet supratau, jog dar ne metas. Dar nėra taip gerai, kad Lietuvos stadionų tribūnos pradėtų pilnėti. Ir nėra taip blogai, kad galvos susiimtų už galvų ir iš esmės pultų keisti reikalus darbais, o ne žodžiais. Kol kas visus tenkina tarpinė būsena niekaip. Ir televizoriuose lakstančių figūrėlių batalijos.

Su sofų aistruoliais vengiu kalbėti apie futbolą ne todėl, kad bodėčiausi. Labiau – iš netikėjimo, kad jie pasiruošę suvokti, jog esama tikrovės šiapus ekranų.

Kad futbolo kaip visa kita tikrovė plyti ir lyginiais, ir netgi nelyginiais metais.

Žmones skirstyti į tokius ir kitokius vengiu, nes visuomet atsiranda tokių ryškių išimčių, kad bet kurią sistemą priverčia atrodyti kvailokai. Suskirstymas į lyginių metų sirgalius ir tuos, kurie gyvena futbole nuolat, yra sąlygiškas, stumdytinas, bet esminis.

2

Susikalbėjimo būdų yra begalybė, tačiau žmonės nuolat riejasi. Daugybę kartų esu matęs, kaip virtualiuose socialiniuose tinkluose pažįstami apsikeičia visais jiems žinomais mongoliškais, mordviškais ir mazūriškais epitetais arba apsvilina vienas kitą subtilia bekeiksme neapykanta, tačiau, susidūrę tikrovėje, šiapus ekranų, akimirksniu atpažįsta vienas kitame žmogų ir pamažu užgesina virtualybėje įpūstus gaisrų židinius. Nes ten ne viskas tikra.

Proginiai lyginių metų aistruoliai ir tikrieji – aplink-futbolinės nirvanos – adeptai, pažvelgus į juos per monitorius, atrodo vienodai degūs. Užsiplieksti dėl antrarūšių faktų traktavimo ir visokių neaiškių tarp-futbolinių aplinkybių iki svetimkalbių jaustukų demonstravimo greiti visi. Ir tie, kuriems opūs reikalai rūpi tik per šventes, ir tie, kuriems kiekviena diena – šventė.

Pavyzdžiui, nacionalinės rinktinės aprangos spalvos yra šventas dalykas. Geltona – žalia yra pagrindinės Lietuvos rinktinės spalvos. Žalia – rezervinė uniforma. Prieš porą metų kontroliniuose mačuose radosi raudona apranga. Konservatyvūs futbolo pasaulio žmonės (tokių yra apie 96 procentus) purtosi. Gal ir gražu, bet mes per ketvirtį amžiaus susikūrėme tradiciją, spalvos įaugo į kraują. Kurios atsisakyti – geltonos? Žalios? Trečioji trispalvės spalva dabar kelia sumaištį tradicionalistų gretose. Lyginių metų aistruoliams gražu – jiems tai kas? Oranžinė, balta, mėlyna, raudona, žalia – jiems tai tik spalvos. Apsirengi, nusirengi. Bet šalia gyvena ir lietuviško futbolo gyvybę palaiko žmonės, kurių kraujas, nepaisant medicininių išvadų, yra žalias. Todėl, jei Nacionalinė rinktinė atsisako žalios spalvos, tegu ir rezervinės, tuomet dangus griūva.

Jei jūs nesuprantat, kodėl turėtų griūti dangus aprengus mūsų rinktinės futbolininkus raudonai, vadinasi, jūsų supratimas apie futbolą yra paviršutiniškas. Bet aš jus suprantu. Man irgi, žvelgiant tam tikru kampu, kaip trumparegiui, žaidžiančiam mėgėjų lygoje be akinių žaliųjų komandoje, raudona apranga būtų praktiškesnė, tačiau ne visa, kas praktiška ir gražu, yra gera ir teisinga.

3

Dabar šiek tiek apie nelyginius metus ir įvykius anapus futbolo. Teisybę sakant, šitą rašinį suplanavau kaip poilsį nuo visų futbolo rūšių, bet įvadui pritrūkau įtikinamų argumentų, kodėl neverta rašyti apie rimtus dalykus fiktyviomis progomis.

Tarkim, šitas esė prasideda nuo čia.

Pernai vienas mano kolega pasikvietė į užmiestį, į sodų bendriją, kur per neapsižiūrėjimą nusipirko namą be vandentiekio. Seniūnas liepė tikriesiems sodininkams ir simuliantams atkasti po metrą šlaito nuo savo sklypų, kad kelininkai galėtų platinti ir asfaltuoti.

Gyvenimas užmiestyje, ypač Vilniaus apylinkėse, yra paslaptingas, bet iškalbingas. Vieni užmiesčių naujakuriai skuba atsitverti nuo plynės, kiti – likti atviri naujasodžių skruzdėlyno vidury. Vieni pritrūkę lėšų stogui ar langams ilgam dingsta, turbūt į užsienį. Kiti – visokeriopai įsikuria, įsitvirtina ir dar vėliavą išsikelia prie namo ant aukšto balto stiebo.

Būtų labai įdomu pamatyti tikslią statistiką – kokių vėliavų paprastą, nešventinę, dieną aplink Vilnių daugiau? Trispalvės man, tiesą sakant, nepapuolė į regėjimo lauką. Užtat raudonų su baltu Vyčiu – apsčiai. Skaičių pamečiau.

Kaip vadinti tuos, kurie kelia raudonas vėliavas su Vyčiu? Senaisiais lietuviais? Anoniminiais imperialistais? Ideologiniais blaivininkais? Visaregiais?

Viena vertus, Vytis raudoname fone – ir gražu, ir teisinga, bet jei ateis diena, kai istorinės vėliavos naudojimas susilygins su trispalvės šalininkais arba – peraugs skaičius taip, kad referendumo būdu sugrąžins Vyčiui pirmumą, oficialumą – kas tada? Trispalvės pakasynos? Visuotinės rietenos?

4

Žiemos įsipyksta ne dėl to, kad neprisninga, kiek priklauso mūsų geografinei platumai. Ir ne tik dėl to, kad lietuviškame futbole būna pertrauka. Labiausiai dėl to, kad įprotis žiūrėti į pasaulį per monitorius, ekranus tapo visuotinis ir įprastas. Ypač tai junti šaltuoju metų laiku, nes valstybinės reikšmės minėtinos dienos tampa aršių rietenų priežastimi – kasmetiniai pjudymai Sausio 13-osios proga, tradiciniai purvo drėbtelėjimai į eterį, artėjant Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventėms. Aiškinimaisi, kas apjuodinta nepelnytai, o kur pasakyta istorikų patvirtinta teisybė – užtrunka savaičių savaites, kol atšyla orai ir žmonės tampa laisvesni nuo virtualiųjų pančių.

Žinoma, visokių informacijų papuola į viešumą ir vasarą, tačiau, kad Joninių ar Mindaugo karūnavimo proga užvirtų aštrių diskusijų – valstybinės ir vertybinės svarbos, labai maža tikimybė.

Diskusijos būtų į naudą, jei visos pusės laikytųsi taisyklių, tačiau XXI amžius nuo tokių atgyvenų mus išlaisvino. Mums palikta teisė rietis visais klausimais, dėl svarbių mažmožių, tačiau, kai ateis diena, kai sprendimo galią turintys valdžių atstovai susirinks lemiamam balsavimui, mes būsime nuleidę garą, išsipykę, ir kadaise atrodę svarbūs klausimai nebekels nei emocijų, nei susidomėjimo.

Yra aibė probleminių klausimų, dėl kurių visuomenė pasidalijusi į nesutaikomas stovyklas. Pavyzdžiui, dėl w raidės. Niekaip nerandu priežasčių bijoti tos raidės žodyne, tačiau, skaitydamas lituanistikos patriarchų publikacijas, ginančias lietuvišką abėcėlę, – palaikau tą stovyklą iš akademinio solidarumo. Dar ir dėl to, kad jie man yra neginčijami autoritetai, ko nepasakyčiau apie daugelį ryškiausių kitos stovyklos aktyvistų. Jei būtų referendumas dėl w, neičiau balsuoti. Kaip ir dėl vėliavos – kuri Lietuvai tikresnė? Velniai žino. Geriausios yra tos taisyklės, kurios nereikalauja represijų išimtims. Seniai sugalvojau abi puses netenkinančią išeitį – reikia w ir pan. raides lietuviškoje abėcėlėje oficialiai drausti, tačiau kiekvienam pageidaujančiam leisti išimtis.

5

Diskutuok nediskutavęs, aiškink savo pozicijas neaiškinęs, tačiau pasaulis stovi vietoje, ir tu niekada nežinai, už ką gausi į galvą už kampo.

Žmonės nesimoko iš savo klaidų, iš kitų klaidų ir iš istorijos nesimoko – ir savo tamsumu yra kuo toliau, tuo labiau patenkinti.

Kam dabar rūpi, už ką Šv. Baltramiejaus naktį hugenotus skerdė kitos, gausesnės pakraipos krikščionys? Ar tikrai išsiaiškinta, kas slypi už sprogdintojų Paryžiuje ir Briuselyje pastaraisiais mėnesiais? Ar dar kam rūpi, be aukų artimųjų, kas numušė olandų lėktuvą virš Rytų Ukrainos? Kodėl taip nuožmiai sunitai skerdžia ir sprogdina šiitus – būtent, konkrečiai, kur ta esminė priežastis? O kas naujo šiandien Sirijoje? O kituose pasaulio bombardavimų ir susišaudymų poligonuose?

Nėra kada, dabar – kaip ten tas, eee, futbolas! Anglai su rusais Marselio gatvėse. Ir arabai vietiniai.

O kaip čia yra iš tikrųjų – ar pats pasaulis užkniso juodai? Ar informacija apie pasaulį išsekino iki nebegalėjimo apsimesti, kad viskas, atseit, svarbu? Kaip ten jums? Pasisiuskit – aš pats sau pavargau. Žmonės sukurti, kad vieni kitiems būtų priešai. Pasiekia žinių apie laimingas visuomenes, kur žmonės iš šalies atrodo viskuo pertekę ir saugūs, tačiau knygynuose ir vaistinėse perkamiausi preparatai nuo depresijos. Kai gamtoje ir visuomenėje nebelieka priešų, tada priešu tampi pats sau?

6

Su Mariumi nukasinėjam sklypo šlaitą. Raunu nepažįstamus augalus. Nesiseka atsipalaiduoti – į galvą lenda literatūra. Kodėl kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – nenuskynė? Kiek dar laiko turi praeiti, kad toks klausimas patektų į brandos egzamino testus?

Prieš keletą metų buvau pakviestas dalyvauti Maironio jubiliejaus proga surengtoje konferencijoje Žemaitijos lituanistams. Viena mokytoja savo pranešimą pradėjo taip: „Kur bėga Šešupė? [iškalbinga pauzė] – Per Marijampolę.“ Akimirksniu pasiekiau nušvitimą. Klasiką reikia skaityti, skaityti, skaityti iki skylių.

Klasika nuima kiekvieno ego naštą. Nusvarbina kuriam laikui.

7

Nesu vegetaras, bet mėsos nemėgstu. Kartais jos nevalgau mėnesių mėnesiais, nes ir skonis įtartinas, ir poveikis – kaip nenuodingų musmirių apsivalgius: lyg ir neapsinuodijai, bet galva pilna visokių įtarinėjimų ir netikrumo. Niekada svečiuose neatsisakau, nes pasiaiškinimai dažniausiai bergždi – žmonės paprastai lieka prie savo nuostatų, tad keistis informacija apie mitybos įpročius, išpažįstamus tikėjimus, ideologijas – laiko gaišimas.

Savo santykius su ėdesiu išsiaiškinau būdams 11 ar 12 metų. Per aukštą žolę ir alksnių ūglius mosuodamas lazda broviausi maudytis prie Malūno prūdo. Kelyje pasitaikė antys. Vieną užmušiau, susiradau vieną buką akmenį, kitą – aštrų, jais nukirtau paukščiui galvą, nuleidau kraują, parnešiau namo ir pareikalavau, kad nupeštų, išdarinėtų ir vakarienei patiektų man antienos.

Antis pasitaikė kūda. Namiškiai nei pagyrė, nei šaipėsi iš menko laimikio. Teisingai darė, kad nesikišo į mano saviugdos procesą: man reikėjo išsiaiškinti, ar aš galiu save retkarčiais aprūpinti ėdesiu. Paaiškėjo, kad kartais galiu.

Tiesa, su pernai mirusiu klasioku Rolandu kartą medžiojome stirnas. Pabėgome iš pamokų – gal 10-oje klasėje. Iš Upynos patraukėme namo laukais. Netoli Girdiškės pamatėme būrį stirnų. Pasiėmėme po akmenį į rankas ir vijomės. Stirnos tą dieną buvo greitesnės, nes mums trukdė kuprinės su vadovėliais. Ar būčiau nudobęs, jei būtų susidėliojusios palankios aplinkybės? Būčiau. Nes tai buvo sąžininga pirmykštė medžioklė.

Tuo mano medžioklės kursai pasibaigė.

Esu matęs iš arti, kaip nuduria kiaulę. Manau, sugebėčiau. Tačiau kirviu tarp ragų – veršiui ar karvei – nežinau. Jei iškiltų gyvybės ir mirties iš bado klausimas. Linkiu, kad niekada neiškiltų.

Jei už švietimo sistemą atsakingi žmonės iš tiesų rūpintųsi vaikų ateitimi, kiekvieną išmokytų medžioti antis. Ar bent vištas kieme. Nes juk pasitaiko – nieko nėra namie, alkis toks, kad net dešrą suvalgytum. Ir ką daryti?

8

Tikrasis kapstymasis po savo vertybes ir nuostatas prasideda likus vienumoje. Pamatai, reikia tau to ar ano, ar vartoji tik įpročio vedamas?

Praėjusių nelyginių metų turiningiausia savaitė buvo ta, kurios metu viską mečiau. Įsitikinau, kad užtenka parai pusės porcijos ryžių ar kitų grūdų. Nereikia nei kavos, nei arbatos. Ir galva šviesi, ir laiko nuo maisto ruošybos atlieka, ir, svarbiausia, bėgti kur kas lengviau nei įprastai.

Suprantu, kad kai aiškini, kaip tau gerai visi tie askezės priepuoliai, tampi panašus į pamišusį sektantą. Gali kalbėti ką nori, gali įrodyti mediciniškai, jog esama išimčių, kuriems nebūtina 2000 kilokalorijų per dieną, kad nudirbtų darbus ir vakare savo malonumui nubėgtų 10 kilometrų.

Ilgų nuotolių bėgimas, jei nelenktyniauji, savaime suprantama, yra meditacijos rūšis, todėl ir tos kalorijos nebūtinos, tačiau, gali būti, kad futbolui reikia ne tik kraujo, bet ir mėsos. Nes futbolas yra ritualų visuma. Kaip ir mėsos kepimas vasaros vakarais. Aiškiai suvoki, kad tau to per daug, bet žaidi ir valgai. Nes tai yra gyvybės pagrindas.

9

Medijų entuziastai prieš kelis dešimtmečius trimitavo, esą elektra yra informacija. Pridėčiau – ėdesys irgi. Va, sugalvojau aną vasarą bent savaitę negaišti laiko vaikščiojimams į parduotuvę ir sukinėjimuisi virtuvėje, iškart pasiekia žinios, kad Rusija skelbia karą maisto produktams: vikšriniais traktoriais traiško obuolius, pomidorus. Netgi kepti paruoštas (dailiai nudobtas ir nupeštas!) žąsis.

Sutapimas? Nemanau.

Trečią ar ketvirtą maisto ignoravimo dieną ateina garsas iš Pietų Rusijos, esą skėriai siaubia kukurūzų laukus ir kitus pasėlius.

Tiesą sakant – o kas yra skėriai? Tai tokie žmonės, kurie suvartoja daugiau, nei reikia. Žalieji ir kiti susirūpinusieji nuolat skelbia, jog skėriai, atsiprašau, vartotojai eksploatuoja mūsų planetą ir kad tuoj pat ją nualins taip, jog niekas nebeaugs, ir mes visi nebeturėsim ko valgyti, ką gerti ir kuo kvėpuoti.

Visa ta nevalgymo apokalipsė turėjo jau prasidėti, tačiau kuo toliau, tuo labiau pabaigos pradžios nematyti.

Be maistinės mėsos galėčiau gyventi, tačiau nudobimo ir kepimo ritualai turi savo archajiško žavesio, todėl šiame gyvenime iš manęs bus labai prastas vegetaras.

10

Žmonės susipyksta ne tik dėl spalvų ir mitybos grandinių. Metų metus ruseno šioks toks kivirčas, susijęs su Žaliojo tilto skulptūromis.

Tą vakarą, kai jas nukėlė, pakeičiau savo bėgiojimo maršrutą – du kartus prabėgau pro kranus ir negausią stebėtojų grupelę. Iš internetinių kautynių buvo galima susidaryti įspūdį, kad į įvykio vietą suplauks gausios protestuotojų ir džiūgautojų minios.

O realybėje – keliolika dokumentalistų ir atsitiktinių praeivių.

Kada nors, kai nuvers Cvirkos, Neries ir pan. paminklus, nebus nė tiek to dėmesio. Galbūt niekas nepastebės, kad jų neliko.

Galiu lažintis, kad tai įvyks lyginiais metais, vasaros pradžioje, kai vyks koks nors nesvarbus Pasaulio ar Europos čempionatas, aktyvioji visuomenės dalis bus persisotinusi svetimų aistrų, o internetą vakarais nuo 21 val. vakaro iki 6 val. ryto atjunginės visai Europos Sąjungai, kad pagerėtų visuomenės savijauta, psichinė sveikata ir virškinimas.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *