Kam priklauso vaikai?

 Baimė dėl savo vaiko išgyvena kiekvienas iš tėvų visą gyvenimą. Ir, deja, tai neišsprendžiama problema. Taip, mes visada jaudinsimės dėl savo vaikų. Kitas klausimas: kas iš to? Kokį mūsų, suaugusiųjų, elgesį ši baimė lemia?

Baimė dėl vaikų – tai balastas, kurį privalo nešti tėvai. Ir nėra su kuo to pasidalinti. Svarbiausia auklėjimo problema – ne kaip sumažinti baimę (tai neįmanoma), o kaip išgąsdintiems tėvams auklėti savo vaikus, kad jie užaugtų laisvais žmonėmis: asmenybėmis, kurias gyvenime valdys ne baimė, o savi norai.

Kas gali padėti?

Esmė ta, kad vaikas priklauso pasauliui, o ne tėvams. Vaikas gimsta, kad nugyventų savąjį gyvenimą, sukurtų savo realybę, darytų savas klaidas, įgautų  patirties.

Užduotis tėvams – ne perduoti savo patirtį. Juk patirtis neperduodama žodžiais, patirtis – tai, kas atsiranda kaip savo gyvenimo rezultatas. Tėvai neprivalo kaišioti pagalvių kiekvienam vaiko žingsniui ir numatyti, kur jis ateityje gali nukristi. Galiu jus nuraminti: jis visada nukrenta ne ten, kur padėta pagalvė. Tėvų užduotis griežtai apsiriboja tik tuo, kad jie privalo apginti vaikus ir juos palaikyti, kai šie siekia kurti savo gyvenimą. Klausimas „kaip ginti ir kaip palaikyti?“ iškyla tik tada, kai savo vaikų nematome kaip laisvų ir savarankiškų asmenybių.

Jei jau kalbėtume visiškai atvirai – didžiausia bėda, kad tėvai visiškai nesugeba savo vaikuose pamatyti žmonių.

Mažieji dar ne žmonės?

Santykis su vaikais paprastai formuojasi iš apriorinio įsitikinimo, kad mūsų visuomenė sudaryta iš dviejų, visomis prasmėmis nelygių grupių.

Pirmoji grupė – tai suaugusieji. Gyvenimo šeimininkai.

Antroji grupė – vaikai. Jie priklausomi nuo šeimininkų, turi visą krūvą įsipareigojimų ir labai mažai teisių. Jie privalo būti klusnūs ir ruoštis tikram suaugusiojo gyvenimui. Vaikai negyvena – o ne! – jie tik rengiasi gyventi.

Kažkada jie taip pat taps šeimininkais, bet iki to laiko privalo būti paklusnūs. Kaip kažkada tiksliai pabrėžė Janošas Korčakas, „kai sakome „geras vaikas“, omenyje turime „patogus vaikas“. Tik nugalėjus šį požiūrį galima padėti vaikui tapti savarankiškam, unikaliam, asmenybei, kuri nebijo pasaulio.

Vaikai – tai kiti?

Suaugusieji dažnai vis dėlto neperteikia vaikams svarbiausio, kardinaliausio žmonių egzistencijos principo: su kitais elgtis taip, kaip tu nori, kad su tavim elgtųsi. Nes paprastai su vaikais elgiamasi kaip su tais, kuriems reikalinga nuolatinė kontrolė, mes tai laikome natūraliu dalyku. Bijome savo vaikus vertinti kaip visavertiškus žmones.

Ši baimė visų pirma atima galimybę bendrauti su vaikais natūraliai ir labai įdomiai. Antra, tai trukdo vaikams tapti visavertiškoms asmenybėms. Juk suaugusieji turi daugybę elgsenos modelių. O štai vaikus galima tik auklėti.

Kas yra auklėjimas?

Daugumai žmonių bendravimas su savo vaiku virsta vien tik ir nuolatiniu auklėjimu. O daugumai suaugusiųjų auklėjimas tėra panašaus į mane žmogaus kūrimas. Suaugusieji manosi, kad tai jų teisė – vien todėl, kad turi daugiau patirties. Tiesą sakant, suaugusieji turi savo patirtį, o vaikai – savąją. Tačiau geriausias būtų toks bendravimas, kurį galėtume įvardyti kaip „keitimąsi patirtimi“.

Priminsiu, kad išeitinis psichofilosofijos taškas – vaikas yra moralinis žmogaus idealas, ir kuo žmogus tampa suaugesnis, tuo labiau nutolsta nuo Dievo. Todėl akivaizdu, kad auklėdami vaikus itin griežtai ir su baime, įnirtingai aiškindami išgyvenimo visuomenėje taisykles, mes vis stipriau atskiriame juos nuo jų pačių asmenybių.

Jei būtume atviri, tai pamatytume, kad mums taip pat yra ko pasimokyti iš vaikų.

Esu įsitikinęs, kad jei iš vaikų mokytumėmės, tarkim, atvirumo kitiems žmonėms, smalsumo, nuoširdumo, neabejingo ir geraširdiško santykio su gamta, jei kaip jie nebijotume uždavinėti klausimų – mūsų pasaulis būtų geresnis.

Pakalbėk su manimi, mama

Vaikai lavėja ir patys, žiūrėdami į savo tėvus bei aplinkinį pasaulį. Ir šis „auklėjimas pavyzdžiu“ veiksmingiausias iš visų. Tačiau reikia suprasti, kad šio proceso metu vaikams kyla labai daug klausimų, kuriuos jie siekia aptarti su tėvais.

Auklėjimas – iš esmės ir yra nuoširdūs pokalbiai su vaiku, kurių metu suaugusieji neįkyriai aiškina savo požiūrį pasaulio ir žmogaus egzistencijos klausimais. Vaikas žengia į gyvenimą ir stengiasi jame susivokti. Jam, žinoma, nelengva, mat reikia suprasti tai, kas suaugusiesiems jau žinoma. Iš šio sunkumo vaikai neretai pradeda netinkamai elgtis: taip nedrąsus žmogus staiga tampa šiurkštus, kad tik niekas nepamatytų jų drovumo.

O kartais – tiesiog nustoja klausinėti, nes baisu, kad jo nesupras, o gal net išjuoks. Jei vaikas išgyvena tokią baimę – reikia jam padėti, skirti daugiau dėmesio, palaikyti. Jei ši baimė išlieka – vadinasi, vaikas nesusitvarko su kažkuo, kas, tikėtina, labai svarbu jo gyvenime. Vaiku reikia pasitikėti, ir tai labai svarbi patirtis, būtent ją tėvai turi perduoti savo vaikams. Nes be tėvų, tiesą sakant, daugiau nėra kam to perduoti vaikams.

Bausmė – visada nusikaltimas?

Kaip elgtis, kad bausmė vaiko nepaverstų vergu, kad vaikas dėl to nekentėtų? Kad ji nepažadintų jam baimės, išvirstančios į krūvą kompleksų? Kaip pasiekti, kad vaikas bausmę suvoktų ir priimtų kaip natūralią reakciją į nusižengimą, o ne kaip dar vieną įrodymą, jog jis gyvena neteisingame pasaulyje?

Visų pirma, vaikas turi suvokti, kad jį baudžia. Pabrėžiu: ne tėvai tai turi suprasti, o vaikas. Todėl bausmė ne tik turi sekti po prasižengimo, bet ir turi būti paaiškinta. Bausmė neturi žeminti žmogaus, jis turi ją pasirinkti pats.

Mes susitarėme, kad tu, vaikas, pareisi namo ne vėliau kaip 10 val. vakaro. Parėjai vėliau. Pažeidei susitarimą? Pažeidei. Kas tau bus? Pavyzdžiui, penkias dienas iš eilės plausi indus. Arba per tas pačias penkias dienas negausi arbatpinigių.

Bausmė – ne priemonė tėvams parodyti savo pranašumą, o pretekstas bendram tėvų ir vaikų sprendimui. Bausmė turi ne žadinti baimę, o padėti vaikui mokytis priimti sprendimus. Toks pasirinkimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalus. Iš tiesų bausmės pasirinkimas (bet tik esant tai sąlygai, kad vaikas suvokia savo prasižengimą) – labai gera mokykla.

Išgelbėti nuo mokyklos

Neretai būtent mokykla sukelia įvairiausių baimių vaikams ir riboja jų pasirinkimus. „Daugumoje socialinių sistemų paklusnumas – absoliutus gėris, nepaklusnumas – absoliuti nuodėmė“, – rašo E. Fromas. Būtent paklusnumo, o ne mokėjimo gyventi pačiam moko mūsų mokyklos. Vis labiau tampa akivaizdu, kad švietimo sistema paseno ir nebeatitinka šių laikų poreikių, nes jos pagrindas – baimė ir žeminimas – būtent ir neleidžia žmogui užaugti laisvam.

Ką patarčiau? Patarčiau tėvams būti vaikų, o ne mokyklos pusėje. Tėvai, kurie labiau pasitiki mokytoju, o ne savo vaiku, tarsi įsirašo į sąrašą tokių tėvų, kurie išaugino melagį. Jei tėvai manys, kad mokytojas visada teisus, o vaikas – visada kaltas, mokys vaiką meluoti ir bijoti savo tėvų. Kiekvienas mokyklos konfliktas turi būti sprendžiamas taip, kad vaikas suprastų, kuo jis kaltas ir ar tikrai kaltas. Nenustoju stebėtis, kad svetimo žmogaus nuomonė daugeliui tėvų dvylikai metų tampa svarbesnė nei santykiai su vaiku.

Turite tapti vaikui paramos ramsčiu, o ne vertintoju. Juk būtent tėvai yra svarbiausi savo vaikų auklėtojai ir mokytojai.

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *