„Mano estetika iš esmės ekspresionistinė su psichodeliniu priedu. Taigi, kvanktelėjusi, nerimastinga, teigianti gyvastį, o gyvasties be skausmo nebūna…“ – sako poetas ir vertėjas Dainius Gintalas (g. 1973), savo eilėraščiais neriantis į giliausias (pa)sąmonės bedugnes, ryžtingai tyrinėjantis įvairias traumines patirtis, pasidavęs chtoniškajai vaizduotei, atveriantis slapčiausias aistras ir manijas, kurios jam pačiam virsta kūrybos šaltiniu. Jo autentiškas kalbėjimas nesaldžialiežuvaujant, drąsiai tariant žodį lyg kirčiu, lyg adatos dygsniu, neabejotinai, yra išskirtinis lietuvių poezijoje, o ir apskritai kultūroje, kurioje subanalintas grožis virsta savo paties iškamša, parodija.
Dainių Gintalą kalbina Gediminas Kajėnas.
Lietuvių poezija yra išaugusi iš žemės, kaimiškos žmogaus patirties. Žinoma, čia yra išimčių, ir vis dėlto sunku būtų paneigti prigimtinį mūsų poezijos gamtiškumą. Per įvairias kartas nuvilnija labai skirtingi tos gamtos pajautimai – nuo saldžiai romantiško iki gaivališkai gyvuliško. Tu ir pats esi kilęs iš kaimo, o ypač pirmuosiuose eilėraščiuose apstu šios patirties ženklų. Įdomu, kuo pačiam brangi ši patirtis, kaip ji skleidžiasi Tavo kūryboje?
Jau pats mano pirmosios knygos pavadinimas „Angis“ yra laukinis, gamtiškas. Jis susijęs su gyvybės išsaugojimu. Esu ne kartą pasakojęs istoriją apie gyvatę. Būdamas mažas turėjau rimtą sveikatos bėdą – niekaip nesibaigiantį pūliuoti mentikaulį, kurį gydytojams teko gremžti, operuoti, tačiau žaizda niekaip nenorėjo trauktis. Tada kaimynas močiutei pasiūlė užmušti gyvatę, angį, ir duoti jos suvalgyti. Taip ir buvo padaryta. Valgiau sriubą su gyvate, valgiau gyvatę ir kaipmat pradėjau sveikti. Žaizda užsitraukė. Liko tik randas. It gyvatės pėdsakas. Taigi, vien tai buvo ir yra gyvybiškai svarbi bei brangi patirtis. Vien todėl man svarbus poetinis gaivalas, poezijos kaip gyvybinės energijos teigimas.
„Angis“, „Boa“, „Adatos“ – tai tavo knygų pavadinimai. Tačiau juose ne tik, kaip pats sakai, „gyvybinės energijos teigimas“, tačiau kartu ir gėlimas, dusinimas, mirtis… Ar galima sakyti, kad rašydamas poetas visada balansuoja ant šios ribos?
Dėl to gėlimo ir dusinimo – ką jau padarysi, turime labai jautrią nervų sistemą. Kaip tėvas yra sakęs, žmogus per jautrus skausmui. Vos tik baksteli į kokį kampą – ir jau skauda. Pasakė kas ne tokį žodį – skauda. Užsiauginti dramblio odą – ne išeitis. Tada gali pradėti kaip dramblys trypti kitus, pasimaišiusius po kojomis. Aplink pilna tokių pavyzdžių. Net nupurto. Tiesiog bandant išsaugoti jautrumą kaip vertybę gyvenant tenka mokytis būti tvirtesniam, savy apgyvendinant savo paties ir kitų patirtis, dvasines praktikas, tą išminties ekstraktą, kuris amortizuoja nervus. Tenka augintis dvasinį stuburą, kuris tampa skydu. Mat į mus labai lengvai įeina, įšliaužia baimės, lizdus įsitaiso nuoskaudos. Šimtai įvairiausių baimės rūšių ir porūšių. Ir jos nemačiom valdo.
O poezija, kartais rodos, kaip tik yra būdas tas baimes, tas nuoskaudas įveikti, jas išvaikyti, nuo jų išsivalyti. Kaip kad šamanas bando susikauti ir nugalėti tam tikras ligas, jų šmėklas, taip poetas, įėjęs į kūrybinį transą, akis į akį susiduria su kompleksais, traumomis, manijomis, bandydamas jas prispausti prie sienos, versdamas jas tarnauti kažkokiai estetinei užmačiai, kūrybai.
Mano estetika iš esmės ekspresionistinė su psichodeliniu priedu. Taigi, kvanktelėjusi, nerimastinga, teigianti gyvastį, o gyvasties be skausmo nebūna. Lavonai, deja, poezijos nekuria. Gyvi lavonai – taip pat…
Sigitas Geda yra sakęs, kad viskas kyla iš tradicijos, nieko negalima sukurti tuštumoje, tačiau kūryba yra labai įnirtinga kova su ta tradicija. Įdomu, kaip klostėsi tavo santykis su lietuvių poezija, ką iš poetų, gal poetinių sąjūdžių, galėtum pavadinti savo mokytojais? Galiausiai – su kuo aršiausiai grūmeisi, o gal ir tebesigrumi?
Su tradicija susiduri savaime jau mokykloje. Pamenu, kaip, būdamas vienuoliktokas, dvyliktokas, tėvų miegamajame su didžiausiu malonumu skaitydavau S. Nėrį, A. Miškinį, J. Aistį, tuos neoromantikus, kurie atstovauja būtent tradicijai. Taip pat moterišką poeziją – E. Puišytę, E. Mezginaitę. Paskui, jau pirmame universiteto kurse, atsirado žemininkai. Jie mane tiesiog pakerėjo! Ypač Henrikas Nagys, Juozas Kėkštas ir Alfonsas-Nyka Niliūnas. Pastarasis labiausiai. Iš jo kūrybos netgi rašiau bakalauro darbą. Žemininkai man buvo lietuviška egzotika, iš tolumų priartėjęs platus ir be galo įdomus, mistiškas, netgi ezoteriškas pasaulis. Pilnas aliuzijų į Vakarų kultūrą, kupinas išdidaus skausmo ir vaizduotės. Supratau, kad tasai vaizduotę išlaisvinantis kelias yra mano stichija. To pagrindu radosi mano pirmoji knyga „Angis“. Taigi, A. Nyką-Niliūną laikau savo pirmuoju mokytoju. Taip pat dar svarbūs buvo M. Martinaitis ir H. Radauskas.
Kiek vėliau stipriai į paširdžius dėjo vadinamieji bežemiai – Liūnė Sutema ir Algimantas Mackus. Ypač Mackus su savo stipria, neornamentuota kalbėsena, kuri bloškė į Vakarų poeziją, į ekspresionizmą, gryną, nepagražintą raišką. Žemininkai tapo pernelyg tradiciški, per daug egzaltuoti. Naujieji kelrodžiai naujojoje lietuvių poezijoje man jau buvo V. Gedgaudas ir S. Parulskis. Jų kūrybos įkvėptas norėjau eiti dar toliau, ieškoti kažko visai naujo, to, ko nėra lietuvių poezijoje. Galima sakyti, kilo maištas kone prieš visą lietuvių poeziją, prieš jos dvasingumą, pakylėtas tonacijas, nusistatytas ribas, prieš jos vengimą eksperimentuoti, nors tų bandymų būta, bet negausių. Mečiausi į visišką kraštutinumą – į bjaurasties estetiką ir perversijas, norėdamas viską išversti į išvirkščią pusę, parodyti poetinius vidurius, pačiupti poeziją už paties geluonies, nuplėšti visas dvasingumo kaukes. Panašiai kaip tapyboje tai darė Francis Baconas ar Robertas Rauschenbergas. Žodžiu, bėgau nuo gražaus, pakilaus, egzaltuoto kalbėjimo. Kuo toliau! Suprantu, kad tuolaik tai buvo jaunatviškas maksimalizmas, tačiau panašių principų – tik ne tokių drastiškų, kraštutinių – laikausi ir šiandien.
Na, o dabar, jei su kažkuo ir grumiuosi, tai pirmiausia su savo paties ribotumu, savo paties nemokšiškumu. Ir tenka pripažinti, kad labai dažnai pralaimiu, tačiau, matyt, tie pralaimėjimai reikalingi. Tik svarbu juos pamatyti, pripažinti. Nes jie užlaiko pernelyg greitą žodžio nokimą, dėl kurio šis taptų patižęs, taigi, padeda jį subrandinti, ir, žiūrėk, kažkas tą žodį iš tiesų išgirsta, iš tiesų pajunta jo adatėles.
O modernioji prancūzakalbių literatūra, kurios jau nemažą pluoštą tiek poezijos, tiek ir prozos esi išvertęs, kiek ji padėjo formuotis tavo paties poetiniam kalbėjimui? Įdomu ir tai, kad vertimams pats dažniausiai renkiesi su rafinuotumu, tradicine estetikos samprata mažai ką bendra teturinčius kūrinius, o ir tavo paties poezijoje vidiniai šnypštimai mainosi su riaumojimais…
Didysis sprogimas prieš gerus dešimt metų man buvo Henri Michaux. Tas belgas buvo gerokai pasiutęs. Jis buvo ir jūrininkas, ir keliautojas, ir eksperimentuotojas su meskalinu. Draugavo su L. Borgesu. Pirmiausia pakerėjo jo dinamiška, aiškiai, net pabrėžtinai ritmiška rašymo maniera, tuo stiliumi parašyti verlibrai. Kai kurie jų kaip užkalbėjimai ar užkeikimai. Kažkoks modernus šamanizmas. Taip pat pakerėjo ir kitokie prozinio pobūdžio, siurrealistinio ir psichodelinio tipo tekstai, užburiantys vaizduotės laisve. Tiesiog dėl jo pakvaišau. O dar tos frazės, skambančios kaip poetiniai aforizmai, kaip antai: „Marmurinė antkapio plokštė išminčiui kaip antklodė“ ar šiaip išmintingi šmaikštūs sąmojai. Visa tai mane labai stipriai paveikė, suteikė naują stimulą kurti, nes supratau kur link eiti. Prie šito vyruko dar labai noriu grįžti ir išversti kur kas daugiau jo tekstų. Kitas prancūzas – ne prancūzas, palikęs didelį įspūdį, tai prancūzakalbis šveicaras Blaise‘as Cendrarsas. Jo poemos fantastiškos! Eilėraščiai tokio įspūdžio man nepalieka. Galbūt ne veltui jis yra ilgojo žanro meistras, mat po to, kai per Pirmąjį pasaulinį karą neteko dešinės rankos, kairiąja parašė visą krūvą romanų.
Bet įspaudą mano poezijoje paliko ne tik prancūzakalbiai poetai. Tai ir vokietis Gotfriedas Bennas, ir Lotynų amerikietis Cesaris Vallejas, ir portugalas Fernando Pessoa, ir amerikietis Williamas Levy. Ir daugelis kitų. Neišvardinsi. Visi stipresni, įspūdį palikę poetai palieka po smiltelę toj mano kūrybos žemėj. O kur dar dailė, muzika, kinas… Jie juk irgi veikia poetus. Bet didžiausią įtaką, žinoma, daro pats gyvenimas. Kartais jo netikėti vingiai gali stipriai paveikti net pačią estetiką.
Na, o dėl tų šnypštimų ir riaumojimų, galiu pasakyti tiek, kad man labai patinka kontrapunkto principas, polifoninis kalbėjimas, netikėti rakursai ir perėjimai, todėl trečiojoje knygoje „Adatos“ galima sutikti ir romių haiku, ir riaumojančių verlibrų, ir šnypščiančių sonetų, ir sąmojingų vienos eilutės ištarmių. Svarbu sudėlioti, kad knyga įgautų ritmą, veiktų tarsi polifoninis muzikos kūrinys.
Tavo poezijos žemė labai skiriasi nuo paties anksčiau adoruotų neoromantikų ar žemininkų laikysenos, jų kalbėsenos, pasaulėžiūros. Tai, ką vadini „vidurių išvertimu“, – labai simboliška, nes postmodernioje kultūroje mažai kalbama apie grožį, daugiau apie vidinius savęs tyrinėjimus ir atvėrimus. Paties 2003 metais sudarytas almanachas „Poezijos pavasaris“, kur pakvietei poetus sunešti baimių ir agresijos persunktus savo tekstus, buvo tartum psichoanalitinis šiuolaikinės lietuvių poezijos tyrimas. Akivaizdu, kad ankstesnė samprata, jog grožis yra tiesa, čia nebegalioja. Įdomu, kaip chtoniškoji vaizduotė sprendžia estetikos klausimą?
Čia, man rodos, žiauriai plati tema, būtų galima rašyti atskirą traktatą. Na, galim tarti, kad chtoniškoji vaizduotė turi savo grožio sampratą. Banaliai pasakius, tamsaus ir paslaptingo grožio sampratą. Gali būti labai gražūs kalnai su snieguotomis viršūnėmis, bet taip pat labai gražios gali būti olos su stalaktitų sankaupomis ir požeminiais ežerais. Man be galo patinka pelkių vaizdas su stypsančiais medžių kamiengaliais. Viena vertus, mistiška, slaptinga, baugoka, kita vertus, žinau, kad ten knibžda gyvybė. Taip randasi eroso kaip visa apimančio gyvybinio prado pojūtis. Tai lyg pirmapradis vanduo, tiksliau – dumblas, radęsis iš vandens ir žemės sąmaišos. Chtoniškoji vaizduotė, man rodos, labai susijusi su psichologija. Su savianalize. Su patirčių ir išgyvenimų šuliniu, į kurį turi nukristi, kad galėtum išsigelbėti, pamatydamas save iš apačios. Tą apačią reikia prisijaukinti, kad netrukdytų gyventi, netrukdytų kitiems, tavo šeimai, neiškiltų į paviršių kaip aplinką naikinantis monstras. Sutarti su ja, kad taptų kūrybos šaltiniu.
Chtoniškoji vaizduotė paprastai persako gyvenimišką gaivalą, chaosą kaip tam tikrą tvarką, daugiaprasmiškumą, žmogaus sąmonės sudėtingumą, jo prisirišimus, ydas, manijas, galiausiai jo atskirtį nuo sociumo primestų dogmų, pseudovertybių, laisvę nuo jų, maištą – iš to randasi kreivos, ne iki galo apibrėžtos, sūkuriuojančios, tamsios, kartais drastiškos formos, kurioms pusiausvyros ir harmonijos matas – tai meno mirtis. Tai mėgstama vadinti Dioniso, Bakcho stichija. Paradoksalu, bet manau, kad toks menas gali žmogui padėti įgauti vidinę pusiausvyrą ir harmoniją, patirti dvasinio saugumo jausmą, kuris ateina per tam tikrų būsenų, nusakytų kūrinyje, atpažinimą. Taip tampi tos atvirai neįvardijamos chtoniškosios bendrijos nariu.
Chtoniškos vaizduotės etalonu literatūroje būtų galima laikyti grafo Lautréamont‘o „Maldororo giesmes“, kurias skaitydama „ne baikšti“ ir susivokusi siela gali patirti estetinį malonumą ir dėl galingos chtoniškos vaizduotės jėgos, ir dėl to, kad tai paradoksaliai krikščioniškas kūrinys, smūgiuojantis į iškerojusias žmogaus blogybes kaip negailestinga, itin radikali kanonada. Taigi, net čia estetika neatsiejama nuo moralės. Tad imi mąstyti, ar iš viso gali egzistuoti toks nekaltas darinys kaip „menas menui“? Turbūt tik grynai žaidybine plotme. Bet jei jau neriama giliau, neišvengiamai susiduriama su pragaro ir / ar dangaus nelaisve… su tam tikra moralės sistema, kuri, viena vertus, su savo prievolėmis gali pasirodyti prievartinė, svetima, ribota, kita vertus, nesuvokiama, pernelyg aukšta, nepasiekiama. Tokiu būdu chtoniškoji vaizduotė suteikia psichoterapinę ir estetinę laisvę susikurti savo kosmosą žemėje ir gyventi pagal savo estetizuotą moralę – kitokią, atsietą nuo sociumo priimtų normų, jo standartizuotos represinės prievolių sistemos. Taigi, paprastai pasakius, chtoniškoji vaizduotė – tai užslėpto maišto estetika.
Skaitant tavo kūrybą, neretai susidaro įspūdis, kad tu tyčia neri į pačią tamsą, slapčiausias sąmonės, pasąmonės kerteles, nebijodamas ten rasti labai nedvasingų padarų: chtoniškų dvasių, paukščių maniakų akimis, kiklopų ir vilkolakių, žydinčių demonų ir t. t. Šiuo atžvilgiu į kūrybą galima žvelgti kaip į tam tikrą psichoanalizę – įvardydamas atpažįsti, ir tai yra kelias į išsilaisvinimą?
Tai, matyt, tiesiog yra mano poezijos namai, kuriuose ir gyvena įvairių sutvėrimų – dvasingų ar ne visai – apie tai nelabai galvoju. Jie gali būti tam tikrų būsenų simboliai arba mano estetinių potyrių pavidalai, arba tiesiog mano bičiuliai, išlindę iš vaizduotės užkulisių. Tai iš esmės melancholijos erdvės, kuriose nuolat savo darbą atlieka tamsieji juodosios tulžies garai, veikiantys smegenis, kaip kad būdavo apibūdinama melancholijos kilmė XVII amžiuje. Tuose namuose, tose niūriose erdvėse aš kaip poetas galiu pasijausti savas ir saugus, patirti laimę, anot V. Hugo, būti liūdnam. Tai, matyt, ir galima pavadinti išsilaisvinimu.
Tačiau šioje melancholijoje yra vietos ir juokui, pokštui, o gal tai vis dėlto labiau bepročio kvatojimas?
Melancholija – labai plati sąvoka. Tai ne depresija su savo gniaužtais, suspaudimais. Jos erdvės – didžiulės. Tad visai natūralu, kad jeigu ne konstruoji tekstų, o jiems leidi lietis, sproginėti, atsiranda visko – ir pokšto, ir beprotiško kvatojimo. Tai sunkiai suvaldoma stichija. Nebent tik tada, kai tekstus tenka redaguoti, kad iš jų būtų ne tik garuojantis dumblas, geizeriai, o tekstas, paskaitomas ir kitam.
O šiaip mane visą laiką labai domino visokie bepročiai ar pakitusios sąmonės būsenos. Kaip ir tasai „Art brut“, neišgražintas, laukinis, gaivališkas menas. Žavėjausi ir žaviuosi Jeanu Dubuffet, kuris domėjosi psichinių ligonių, keistuolių, autsaiderių ir vaikų menu, jų perteikimo priemonėmis, neišėjus jokių meno mokyklų. Taip pat ta simpatiška dailininkų iš Šiaurės šalių kompanija, pasivadinusia „CoBrA“. Ir dar visada didelę simpatiją kėlė „naujieji laukiniai“ tokie kaip G. Bazelitz, Salomé ar kiti pasiutę ekspresionistai. Taigi, poezijoje bandau pritaikyti „Art brut“ ar „naujųjų laukinių“ principus. Tad beprotybės, to šėlo tikrai neišsiginu. Kitaip tiesiog neišeina…
Prakalbai apie dailės svarbą ir tai, matyt, neatsitiktinai, juk po filologijos studijų dar studijavai meno istoriją Vilniaus dailės akademijoje, o nuo 2000-ųjų savo sodyboje rengi dailininkų neprofesionalų sambūrius, vadinamus „Maskoliškių meno frontu“, kur, kaip teko girdėti, pasiutimo ir šėlo netrūksta. Apskritai tavo poezija nuo pat pirmosios knygos yra labai vizuali, kai kurie eilėraščiai – tai žodžiais nutapyti paveikslai ar scenos iš filmo. Ar tu matai eilėraštį dar jo neparašęs? O gal tavo poetinį tekstą diktuoja ne kalba, bet vaizdai?
Taip, „Maskoliškių meno frontas“ išties būna pašėlęs, nes susirenka nuostabi kompanija, išsiilgusi laisvės nuo kasdienių įsipareigojimų ir suvaržymų. Išsiilgusi save išreikšti meno priemonėmis, ko padaryti ištisus metus tiesiog neišeina. Aš ir pats pasigriebiu teptuką kartą per metus, būtent „Maskoliškių meno fronto“ metu. Na, žiemą savaitgaliais bent jau molį paminkau. Turiu tokią aistrą. Mėgstu daryti visokius snukelius, veidelius, kuriuos lipdau prie visokių indų – kur reikia, kur nereikia. O į meno frontą vyrukai suvažiuoja ne tik su dažais ir teptukais, bet ir su visokiais pjūklais, grąžtais, šlifavimo mašinomis ir dar velniai žino kuo. Vienąkart fronte „dalyvavo“ ir senos markės 3D spausdintuvas. Pirmą kartą gyvai mačiau, kaip veikia tasai „stebuklas“. O kur dar muzika. Tarp dalyvių – mažiausiai trys pamišę melomanai. Niekada taip puikiai, taip gyvai, organiškai nepaklausau muzikos kaip fronto metu ką nors tapydamas ar kurdamas kokį „kreivą“ asambliažą. Rugpjūtį paukščiai poilsiauja, nebegieda, o mūsų S-70 kolonėlės visai šauniai atkuria garsą. Na, o po dienos darbų vakarais vyksta kino seansai, nes prie upės įkuriame kino teatrą po atviru dangumi. Ne kartą yra buvę, kad seansai nenutrūkdavo ir lietui pliaupiant, kartais net su perkūnija. Prisigalvojam ir įvairiausių akcijų. O vieną kartą tiesiog pasikloję tentus taškėmės dažais – dailininkas Valdas Gilius atsivežė porą ar trejetą šimtų litrų statybinio akrilo ir nusprendė „pasitaškyti su poetais“, kaip pats sakė. Po tos dažų orgijos, to fantastinio terapinio dūko, beje, ant tentų pasiliko visai įdomių abstrakčių paveikslų, tiesa, juos dar truputėlį kitą dieną specialiai pataškėm, savo letenėles prikišo ir lietutis. Ir štai tiems darbams teko garbė būti eksponuojamiems Pamėnkalnio galerijoje drauge su profesionalų kūriniais.
O dėl mano paties poetinių tekstų, tai eilėrašty man patinka rutulioti minimalų siužetą, kuris jau savaime tampa vaizdu, trumpametražiu „filmu“. Taip, iš tiesų būna, kad matau eilėraščio vaizdus, jo fragmentus, bet tikrai ne visą eilėraštį. Šio „filmas“ kuriamas rašant, vėliau tekstus redaguojant. Man labai svarbu, kad eilėraštis būtų ryškus, gali būti negrabus, kreivas, bet ryškus. Nes jis yra atitinkamu laiku patirto įspūdžio ar išgyvenimo koncentratas. Kalbant apie kalbos ir vaizdo santykį mano eilėraštyje, matyt, iš tiesų gana dažnai būtent vaizdas padiktuoja savo sąlygas, o tik tada prireikia kalbos kaip priemonės tą vaizdą aprašyti. Taip iš tiesų yra, tarkim, eilėraštyje „Pavasaris“, kur kalbu apie baisinį potvynį, savo dantimis pagraužusį kapines ir į miesto gatves išplukdžiusį romių lavonų, vilkinčių savo miego kostiumus, tas keistas pižamas. Tąkart labai aiškiai vaizdavausi Užupį ir Bernardinų kapines. Mačiau, kaip jie neria pro arkas, įplaukia į kiemus, į parduotuves, nieko neperka, nesišneka, nesikivirčija, išlieka romūs. Tokie išdidūs pasauliai sau…
Drauge nereikia pamiršti, kad kalba ir vaizdas yra tiesiog neatskiriami – pats žodis yra vizualus, tark bet kokį žodį, ir šis iškelia vaizdinį, tarsi žiežirbą išskelia asociaciją. Tiesa, šioji kiekvienam būna individuali, priklausanti nuo patirčių, o ypač skaudžių išgyvenimų. Bet šiaip pastaruoju metu eilėraštis ateina tokiu paprastu būdu: vidun įsismelkia frazė, ją ilgai nešiojuosi savy, ir kai ji tarsi druska jau ima ėsti vidų, parašau visą eilėraštį. Taip, tarkim, po gero pusmečio nešiotos frazės „Verčiau būsiu blogas poetas/bet geras tėvas, sūnau/ verčiau būsiu grubus poetas/bet švelnus tėvas, dukra“ išsiliejo eilėraštis „Ne vegetariškai“. Negalvojant, kas pirmiau – kalba ar vaizdas. Pirmiausia ir svarbiausia – emocija, pojūtis, degimas, šiluma.
Seksualumo iškilimą mūsų kultūroje M. Foucault siejo su Dievo mirtimi ir ontologine tuštuma, kurią toji paliko mūsų minčių paribiuose. Apskritai šiandien kūnas, ypač populiariojoje kultūroje, yra tapęs adoracijos objektu. Paties poezija taip pat labai kūniška, tačiau tavo tyrinėjami fiziologiniai potyriai labiau atspindi ne kūno pakylėtumą, o greičiau jo „nusibaigimo formas“.
Alfonsas Andriuškevičius nuostabią savo eseistikos knygą yra pavadinęs „Rašymas dūmais“. Aš gi galvoju, kad rašau kūnu, nervais, gyslomis, kapiliarais… Galop mano rašyme irgi yra dūmų – su ugnies ir karšo vandens, kylančio iš vidinių geizerių, priemaišomis. O kūnas man – tai išsiplėtusi siela, be proto jautri visokiems reiškiniams ir pokyčiams. Tai amžinasis hipochondrikas, nuolatinis nervų kamuolys, klajojantis sensibilumo stulpas. Adoruoti kūno toli gražu nereikia, o mylėti reikia. Kaip gera matyti sveikai, žvaliai atrodančius žmones, savo moterį, savo vaikus. Ir kaip visą tave skauda, iki panagių gelia, kai kažkas negera nutinka tavo artimiesiems. Gyvenimas juk kartais tarsi peslys. Puola netikėtai. Retkarčiais siaubingai. Tada atrodo ištinka stabas, nuomaris, mažoji mirtis, o paskui vėl tenka prisikelti. Dėl savęs ir kitų. Kaip tos dievybės – Vakarų semitų Baalas ar graikų Adonis. Mano kūnai, mano galva, tai ir perteikia: po „nusibaigimo formų“ seka „prisikėlimo formos“. Ir taip nuolat. Vieną būvį pakeičia kitas, vieną būseną pakeičia kita. Tai ištisa dinaminė, judėjimo grandinė. Gyvybės, gyvenimo adoracija. Neurotinis erosas.
Įvairių tautų mitologinės būtybės taip pat randa vietos tavo poetiniame pasaulėvaizdyje, kiekviena knyga yra persunkta mitų rekonstrukcijų ir jų sudabartinimų. Man įdomu, ką atrandi mitiniuose pasakojimuose, kas būtų aktualu tau šiandien? Juk turbūt galėtume pripažinti, kad mitinis pasaulėvaizdis šiandien gan išblukęs; geriausiu atveju jis yra tapęs kultūros vartojimo, bet ne kasdienybės dalimi. Tuo tarpu ankstesnių kartų žmogui mitas buvo jo tikrovės pagrindas, nes kiekvienas jo veiksmas atkartojo pirmapradį, dievišką veiksmą.
Mitai – tai universalios patirtys. Kas vyko prieš tūkstantį metų, tas vyksta ir šiandien. Žmonės tokie patys: mirtingi ir nuodėmingi. Tik mokslininkai pastebi, kad atrofuojasi tam tikros smegenų dalys, smegenys labai pamažu tampa mažesnės, nes nebereikia atlikti atitinkamų funkcijų, už mus tai padaro mašinos. Bet čia jau atskira tema. Kad ir kaip būtų, visos aistros ir meilės, neapykantos ir silpnybės tos pačios, skiriasi tik išraiška. Kaip ir šiuolaikiniame mene, dailėje, atsigręžiančioje į mitologiją, kuriančioje savitą, transformuotą mitologiją, kaip antai įspūdinguose prancūzo Alfredo Courmes ar argentiniečio Gabrielio Gruno paveiksluose.
Mitai taip pat – galinga estetikos mašina, ištisas kūrybinis kosmosas. Vien ko verti senovės graikų mitai. Ne tik vaizduotės ir psichologijos požiūriu. Iš jų galima mokytis tolerancijos. Atrodo, kad graikai viskam randa pateisinimą, koduoja giluminę toleranciją. Tarsi sako, toks tas gyvenimas, o jame yra visko: ir normų, ir nukrypimų nuo normų – tiek moraline, tiek fiziologine prasme – ir nieko čia nepadarysi, taip jau lemta. Tie mitai šiandieniam žmogui sako, kad žmogus labai platus, labai sudėtingas, dėl to jam labai sunku. O kur dar pavojai, lemties kirčiai. Baltiški mitai kur kas nuosaikesni, labiau pakylėti. Ne tokie įžeminti. Todėl pats mituose ieškau ne kosmogoninių, o labiau įžemintų, psichologinio tipo situacijų, kur verda aistros, vyksta nuolatinis apsikeitimas vyriška ir moteriška energija, jų kova ir susiliejimas, apsikeitimas vaidmenimis, įvairios transformacijos.
Taip mano tekstuose moteris įsikūnija kaip tvirta, stipri, galinga, demiurgiška būtybė, kurios nelaisvėn, meilės ir aistros, jos magijos ir demoniškos energijos nelaisvėn, pakliūna vyras. Taip randasi sarmatų amazonės, Vakarų semitų Anatos, žydų Juditos, frygų Kibelės figūros. Stipriąja, dominuojančia lytimi čia tampa moteris. O vyras – silpnybių prišveitęs sutvėrimas, vertas saviplakos. O ir pati poezija man tampa saviplaka. Kartais kaip armėnų vienuoliui ir poetui Gregorui Narekaciui. Be to, prisimenant sarmatų gentį, Baltijos jūra iki XVII amžiaus buvo vadinama ne kitaip kaip „Oceanus sarmaticus“. Taip sarmatų amazonė tampa baltiškąja amazone, mano poezijos moterimi, jūra, kurios alsavimą nuolat jaučiu. O per jį ir šalia jo – kitos erdvės, kiti labirintai…
Anksčiau buvo įprasta, kad poetai jungiasi į sąjūdžius, tam tikras grupuotes, kurdavo manifestus bei naujas poetines tradicijas ir tokiu būdu pagyvindavo literatūrinį ir apskritai kultūrinį gyvenimą. Šiandien poetai – dažniausiai vienišiai, kiekvienas aria savo poetinės žemės plotelius. Įdomu, kaip tu jautiesi mūsų literatūroje?
Sąjūdžiai ir grupuotės – tipinis XX a. I pusės modernizmo reiškinys. Modernizmas stengėsi primesti savo diktatą, savo diktatūrą, konfrontavo su susenusiais, priplėkusiais poetiniais reiškiniais. Ir puiku. Bet paskui atkeliavo dėdulė postmodernizmas su tokiais tipais kaip Claesas Oldenburgas, kuris tarsi apibendrindamas XX a. II pusės laikmetį pasakė, kad viskas yra menas. Vadinasi, kurk ir sukis, kaip nori. Tavo kelias atviras. Atkeliavo meno anarchija. O kai ji įsiviešpatauja, tada tos grupuotės kažkaip ne itin noriai formuojasi. Svarbiausia toje polifonijoje, tame begalinės kūrybinės informacijos sraute, rasti savo kalbėjimą. Atrodo, jį suradau. Taip pamažu radosi mano antroji knyga „Boa“, kurią vienas kritikas pavadino pačia bjauriausia lietuvių poezijos knyga. Tiesą sakant, geranoriškai pavadino, be pykčio. Bet taip jau nutiko, kad su šia knyga, man rodos, save ištrėmiau iš lietuvių poezijos žemės, nutrėmiau kažkur į paraštes. Tapau svetimas. Svetimesnis nei „Svetimi“. Daug kas nuo tos knygos raukėsi. „Boa“, matyt, greičiau gali būti vertinama, bet ne mėgstama. Nors ir surado savo skaitytoją. Bet psichologiškai lengva nebuvo. Niekur nenorėjau dalyvauti, ypač per „Poezijos pavasarius“, kur aiški dominantė – tradicinė poezija ar dvasinga, pakylėta lyrika. Galvojau, kurgi aš su ta savo bjaurastimi, su tais baubais lyg iš ankstyvųjų Davido Cronenbergo filmų lįsiu? Ir kurį laiką nelindau. Bet paskui viskas pamažu įsisiūbavo. Keitėsi ir stilistika. Mano kalbėjimas tapo atviresnis, nuoširdesnis, asmeniškesnis. Automatiškai paprastesnis ir nuoširdesnis tapo ir santykis su lietuvių poezija, kurią yra už ką ir mylėti, ir gerbti.
Kaip pats manai, kokią vietą literatūra, ypač poetinis tekstas, šiandien užima visuomenės gyvenime? Kuklūs poezijos knygų tiražai lyg ir rodo, kad šis žanras skirtas vien literatūros gurmanams. O gal poetai, tyrinėdami savo asmeninę tikrovę, neranda universalios kalbos, kuri bylotų žymiai platesnei auditorijai? Apskritai ar poetas šiandien gali tikėtis būti suprastas, atpažintas, perskaitytas?
Ką gi, sovietmetis baigėsi, ir poezija iš stadionų pasitraukė. Eidamas į poezijos skaitymus visada prisimenu tą puikų S. Gedos verstą Wisławos Szymborskos eilėraštį „Autorinis vakaras“, kur ji sako: „Mūza, nebūti boksininku, tai reiškia suvisam nebūti. / Kriokiančios publikos mums pašykštėjai“ it per bokso varžybas, o „dvylika personų išvydus salėj“ tampa aišku, kad skaitymus galima pradėti. Tokios tad tokelės.
Kita vertus, skųstis poezijos klausytojų ar skaitytojų skaičiumi Lietuvoje tikrai negalime, nes poezija sutraukia ne mažiau žmonių nei didžiosiose Europos valstybėse, knygų tiražai tokie patys kaip, tarkim, Prancūzijoje, kurioje gyventojų skaičius viršija Lietuvos keliolika kartų! Bet kuriuo atveju poezija – ne kičinis paveikslėlis iš gintariukų ir ne pigus meilės romanas, jai reikia ypatingo būvio, kalbos pajautimo, atitinkamo išsilavinimo, išmanymo, ypač kalbant apie šiuolaikinę poeziją, kuri yra ir įvairi, ir sudėtinga, ir asmeniška, gal net pernelyg. Ir pats skaitydamas šiuolaikinius poetinius tekstus ne viską pagaunu, ne viską suprantu dėl to galbūt pernelyg niuansuoto asmeniškumo, dėl to itin individualaus matymo ir vaizdinių konstravimo būdo, kurie neretai nepasiekia kažkokio universalesnio lygmens ir praplaukia pro šalį, kaip reikiant neužkliudo, neužburia, neįduria. Ir dar yra toks paprastas dalykas: yra daug gerų fragmentų, bet nedaug gerų eilėraščių. Eilėraščių su ryškia vaizidinija ir stipria, aiškia laikysena. Vien dėl to automatiškai eilėraštis negali byloti platesnei publikai.
Tačiau turim nemažai nenuobodžios, iš tautinių neoromantinių rūbelių išsivilkusios poezijos, ir labai norėtųsi, kad, tarkim, mokiniai su ja dažniau susitiktų. O ne atvirkščiai, ištisas valandas būtų dusinami susenusiais nuobodžiais tekstais, kurie atmuša bet kurį literatūrinį polėkį. Ir čia labai daug priklauso nuo mokytojų. Supranti tai vien prisiminęs legendinį Peterio Weiro filmą „Mirusių poetų draugija“, kaip tas charizmatiškas mokytojas fantastiškai vedė literatūros pamokas. Beje, kažką panašaus patyriau ir su savo literatūros mokytoju a. a. Algirdu Kalėda. Taigi, tęsiant mintį apie tą nenuobodžią poeziją, buvom maloniai su bičiuliais nustebinti, kai pagal programą „Dainių dialogai Vilnijos krašte“ lankėmės vienoje gimnazijoje, ir vienas moksleivis mintinai gražiai išpyškino Benedikto Januševičiaus eilėraštį „Apie genus“. Paprastai juk deklamuojami gerokai apvalkioti klasikai. Dar galiu pasidžiaugti, kad poezijos skaitymuose ne pirmą kartą tenka sutikti tokį žmogų kaip legendinis krepšininkas Sergejus Jovaiša, kuris nuoširdžiai domisi ir šiuolaikine poezija. Apskritai kalbant, šiais dinamiškais laikais poezija iš tiesų yra labai patogus ir palankus žanras. Jis trumpas, ir tuo pat metu čia gali sudėti velniai žino ką: gali pasakoti istorijas, skleisti drąsias išpažintis, žaisti intelektualinius žaidimus ir taip iki begalybės. Nes poezija – pats laisviausias žanras – tiek formos, tiek turinio atžvilgiu. Gali su ja daryti, ką tik nori. Čia išmonės reikalas. Tad įtariu, kad ateity poezija bus populiaresnė. Gerąja šio žodžio prasme. Pabūsiu optimistas. Va taip!
