Žurnalas Ateitis, 2016 Nr. 7.

Dabartinės visuomenės kultūra orientuota į sėkmę, kurią galėtume pavadinti savęs užpildymu – daiktais, profesija, karjera, santykiais, įspūdžiais, kelionėmis. Laikas atrodo toks trumpas, o gyvenimas – didelė įvykių grandinė. Nors visuomenėje, kaip juokauja kai kurie filosofai, pasklidęs „sėkmės virusas“, daugelis žmonių išgyvena vidinį tuštumos jausmą, kiti gi nebemoka megzti vaisingų santykių. Nors vienatvė – dažnas svečias kiekvieno namuose, ji atrodo kaip kažkas gėdingo. Kaip nebijoti susitikti su savimi akimirkai po akimirkos ir išgyventi vienatvės slogumą? Apie tai kalbamės su psichologe Aiste Diržyte.

 Vienatvė gali praturtinti ir anešti stebėtinų vaisių, bet gali ir nuskurdinti, iškankinti. Būna, kad ji išgyvenama kaip didelis skausmas. Žmonės sielvartauja negalėdami surasti savojo draugų rato, antrosios pusės, palikus vaikams ar pasitikus senatvei. Kai kurie jaučiasi vieniši minioje ar romantiniuose santykiuose. Kaip susigyventi su vienatve?

Šis klausimas panašus į klausimą „O kaip susigyventi su vandeniu?“ Iš pradžių jis gali atrodyti aktualus, bet kai pradedi mąstyti, kaip prisijaukinti vandenį, suvoki, kad jis nėra kažkas, kas atskirtas nuo tavęs – didžiąją žemės paviršiaus dalį sudaro vanduo, kaip ir žmogaus kūną, organizmą. Vienatvė yra tiesiog egzistencinė būsena. Nesvarbu, ar esi vienas, ar su kitu žmogumi, ji lydi visada. Stebėkime save: kaip dažnai būdamas su kitu, kad ir pačiu artimiausiu žmogumi intymioje situacijoje, kažką vienas sau regiu, mąstau, patiriu.

Mano buvusi mokytoja profesorė Gražina Gudaitė yra pasakiusi, kad buvimas su žmonėmis šildo, o vienatvė apšviečia. Kai esu su žmonėmis, man šilta ir jauku, bet būdamas vienas galiu pamatyti šviesą, kuri yra manyje ir visame pasaulyje. Tam tikras egzistencines būsenas žmogus gali išgyventi tik vienatvėje.

Jeigu tu kokybiškai konstruoji santykį su savimi, nesuprasi, kas yra vienatvė. Ar aš vienas einu į mišką? Taip. Ar vienas važiuoju prie ežero? Žinoma, važiuoju. Ar vienas būnu prie jūros? Būnu vienas. Ar man vieniša? Aišku, kad ne. Be abejo, aš džiaugiuosi gyvenimu!

Sunkumas dėl vienatvės kyla ne dėl jos pačios kaip egzistencinės būsenos, bet dėl mūsų negebėjimo patenkinti socialinių poreikių tokiu būdu, kokiu norime. Tai normalus jausmas, nes esame socialios būtybės, sukurtos bendrauti ir veikti tarp žmonių, atvertos santykiui. Jei man kyla skausmas dėl negebėjimo būti santykyje, tai gali reikšti du dalykus – arba aš nekokybiškai konstruoju santykį su savimi, arba neatveriu savo širdies kitam, o gal ir viena, ir kita.

Kaip perbristi vienatvę konstruojant santykį su savimi bei vaduotis iš to, kas galbūt jau tapo begaliniu skausmu?

Psichologas E. Eriksonas tikino, kad žmogus dar jaunysteje turi išspręsti taip vadinamąją raidos krizę, kurioje atsako į esminį gyvenimo klausimą, ar renkasi intymumą, ar izoliaciją. Atsakydamas į jį, žmogus apsisprendžia, ar gyvenime būti vienam, ar su kuo nors kitu. Gerai, kai į šį klausimą atsakoma autentiškai. Tačiau galimas ir neautentiškas atsakymas.

Apie autentišką atsakymą liudija gili vidinė ramybė, žmogus nepatiria gėdos, kaltės, nusivylimo. Kuomet gyventi vienam pasirenkama savo noru, kyla pasitenkinimas vienatve. Negalima sakyti, kad toks žmogus vienišas – dažnai jis išgyvena stiprų santykį su aukščiausia tikrove.

Ką daryti, jei į pagrindinį savo klausimą atsakėte neautentiškai? Pajutus tai, jus gali apimti kartėlis ar beprasmybė. Kartais tokie žmonės patiria nepakeliamą skausmą, lyg ant jų krūtinės glūdėtų padėtas akmuo. Tai rodo, kad psichika ginasi. Matyt, kiekvienas, kruis blogai jaučiasi, eina ieškoti vaistų. Blogiausia, kai vietoje vaistų vartojami nuodai, kurie slopina „simptomą“ – alkoholis, nakrotikai, maistas ir pan. Vienatvė gali būti baisi ir begalinė, lyg vandenynas.

Didžiausias skausmas jaučiamas tada, kai nuo jo bėgama, tuo tarpu kai skausmas pripažįstamas ir garsiai įvardijamas, skausmas dingsta. Taigi jeigu jums skauda, išgyvenkite skausmą. Mūsų ašaros yra baigtinis dydis ir pradėję verkti anksčiau ar vėliau jas išverksime. Negali priverkti vonios būdamas žmogumi. Jeigu žmogus verktų amžinai, jo nebeliktų – tektų gerokai atsigerti, kad galėtų verkti toliau.

Kai skausmas atlėgs, reiktų pagalvoti apie tai, kur glūdi mano skausmo priežastis. Galbūt kabinuosi į kokį nors savo susigalvotą norą ir susikurtą idealų gyvenimo variantą, kuris prasideda žodeliais „Būčiau laimingas, jei…“ Labai dažnai, kad ir ieškodami antrosios pusės, turime savo scenarijus ir, kuomet tikrovė jų neatitinka, imame kankintis. Štai neturiu automobilio – man skauda, – neturiu merginos, kokios noriu, man skauda, neturiu namo, pinigų – man skauda, nedirbu darbo, kurį norėčiau dirbti – man skauda. Vardyti galima ilgai. Nerimas dažnai kyla iš godumo. Milijonai žmonių neturi, kur gyventi ar ką valgyti, yra praradę mylimus artimus žmones, o aš galiu kvėpuoti, būti atviras dabarčiai ir išgauti garsų skambėjimą. Kai žmogus atsisako egocentriškumo, taria gyvenimui ačiū už visa, ką turi, vienatvė išnyksta.

Kalbėjote apie širdies atvėrimą kitam, kuomet nuoširdžiai bendraujant su kitais žmonėmis, vienatvė išnyksta. Kas tai yra? Papasakokite plačiau.

Pozityviosios psichologijos krypties pradininkas M. Seligmanas sako, kad žmonės būna arba egoistiški ir bandantys įsikibti į ką nors, arba duodantys patys. Pirmuoju atveju, požiūris į save, kitus ir gyvenimą būna labiau imantis, tad neatneša džiaugsmo. Su žmonėmis galime būti tik dabarties momente ir pasistengti duoti tai, ko jiems labiausiai reikia čia ir dabar, ar tai būtų gilus pokalbis, ar šokolado gabalėlis. Gali būti taip, kad žmogus yra su kitais žmonėmis, tačiau pastarieji jo nemato, negirdi. Ką daryti? Atverti savo širdį. Atskleidus ją, greičiausiai pamatyčiau, kad ir kiti nori mano meilės, dėmesio, ir kitiems reikia mano rūpesčio, švelnumo. Aš juk galiu patenkinti jų poreikius ir taip pajusti ryšį, „išlaipinantį“ mane iš vienišumo.

„Atidarant širdį“, M. Seligmanas ragina įsiklausyti į kitą, atkreipti dėmesį į jo poreikius. Tai atidus klausymas: pavyzdžiui, jei užėjus nepažįstamam asmeniui pulsiu rodyti savo šeimos albumo nuotraukas, atrodysiu keistai – įsiklausymas turi remtis empatija, supratimu. Gimusį ryšį ženklina atsiradusi šilta, jauki emocinė kokybė, kurioje norisi būti.

Vadovaudamiesi širdies atvėrimo kitam keliu, palaiminkite save – juk kartais ne taip paprasta įgyvendinti tai, ką esi užsibrėžęs. Pasakykite sau: „Tebūsiu aš geras visoms kenčiančioms būtybėms, tebūsiu geras žmonėms, tebūsiu geras sau, tebūsiu geras tiems, kuriems manęs reikia ir būsiu atviras dabarčiai kiekviename momente atsiskleidžiant gyvenimui akimirkai po akimirkos.“ Ir gyvenkite tuo. Kai iš tikrųjų tai taikysite kasdienybėje, pajausite gyvenimo pokytį.

Parengė Jurga Dirkstytė.

Comments are closed.