Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pasaulis staiga priartėjo prie mūsų, o mes tapome pasaulio dalimi. Penkis dešimtmečius pasaulio žemėlapiuose egzistavome tik išeiviams iš Lietuvos, Lietuvos istorijos, kalbos, kultūros tyrinėtojams ir tiesiog mūsų žmonių bei krašto mylėtojams, kurie ir tuomet, kai mūsų šalis politiniame pasaulio žemėlapyje buvo spalvinama nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno, galėjo bakstelėti pirštu į niekaip neišskirtą plotą žemėlapyje šalia Baltijos jūros ir, nepaisant dominuojančios nuomonės, naujosios istorijos vadovėlių tiesos ir realpolitik retorikos pasakyti: „Čia Lietuva“.
1990-aisiais pasaulis mus atrado iš naujo, o po metų Islandija – pirmoji pasaulio valstybė – pripažino mūsų teisę būti. Po nepaprastos islandų drąsos bei parodyto ryžto sekė ir kitų Vakarų demokratinių šalių parama mums, o po 19 mėnesių nuo Kovo 11-osios, mūsų apsisprendimą laisvei ir demokratijai pripažino tuometinė SSRS ir tik po jos, kitą dieną, 1991 m. rugsėjo 7 d., tai padarė Kinija, Šiaurės Korėja, Pakistanas, Kuba, Sirija, Peru, Senegalas ir kt.
Tačiau tarp šių daug kam žinomų faktų lieka nepažymėtas vienas, kuris, mano supratimu, mūsų demokratijos istorijai bei šiandienei tikrovei yra nepaprastai reikšmingas. 1990 metų balandžio 3 d., t. y. praėjus vos 24 dienoms nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis gavo sveikinimo telegramą nuo ištremto Tibeto politinio bei dvasinio lyderio, vos prieš metus už nesmurtinės kovos propagavimą, taikingą filosofiją bei atjautos skatinimą pasaulyje Nobelio Taikos premija apdovanoto Dalai Lamos XIV. Jūsų dėmesiui pateikiu visą šios telegramos tekstą: „Su dideliu susidomėjimu stebėjau Lietuvoje vykstančius pasikeitimus. Labai žaviuosi Jūsų tautos drąsa ir apsisprendimu. Ypač žaviuosi, kad kovodami už savo tautos teises ėjote nesmurtinio pasipriešinimo keliu. Aš visuomet tikėjau, kad prievarta neatneš ilgalaikių problemos sprendimų. Gali atrodyti, kad prievarta laikinai išsprendžia problemą, tačiau daugeliu atvejų tik ją padidina. Raginu Jus ir toliau nenukrypti nuo neprievartinio kovos kelio.“
Kadangi ir tuomet, kaip, beje, ir iki šiol, pasaulio bendruomenė oficialiai nėra pripažinusi Dalai Lamos XIV Tibeto karaliumi (o iš esmės būtent toks jo statusas mūsų supratimu ir buvo Tibete iki 1959-ųjų, kai dėl Kinijos įvykdyto „taikaus Tibeto išlaisvinimo“ jis buvo priverstas pasitraukti iš šalies), ši Dalai Lamos sveikinimo telegrama netapo pirmuoju Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimu pasaulyje.
Tačiau ši telegrama tapo pirmuoju žingsniu, kuris suartino geografiškai taip tolimas, tačiau istoriškai ir dvasiškai artimas šalis – Lietuvą ir Tibetą.
Pirmieji Lietuvos Nepriklausomybės metai buvo kupini darbų, džiaugsmų ir iššūkių. Būtent tada, išsivadavus iš penkis dešimtmečius trukusios okupacijos, lietuvių tautos entuziazmas kurti savo pačių valstybę, o kartu ir nepamiršti tų, kurie išgyvena priespaudą dabar, prie Lietuvos priartino Tibetą, o Tibeto byla tapo ir mūsų pačių naujosios istorijos dalimi.
Šiais metais minime ne tik 25-ąsias metines po Sausio 13-osios įvykių, tačiau ir tų pačių 1991-ųjų rugsėjį įvykusį Dalai Lamos XIV pirmąjį vizitą mūsų šalyje. Tuomet šis paprastas budistų vienuolis, užsispyrėliškas atjautos politikos bei moralės propaguotojas, išreiškė nepaprastą susižavėjimą lietuvių tauta, nesmurtiniu būdu iškovojusia laisvę, ir tai jam tapo ženklu, jog jo paties pasirinktas kelias kovojant už Tibeto išsaugojimą yra teisingas ir netrukus duos vaisių.
Po šio vizito Lietuvos Seime buvo įsteigta Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupė, kurią sudarė 32 Seimo nariai . Grupė parengė įvairių rezoliucijų bei kreipimųsi dėl situacijos Tibete, pavyzdžiui, 1993 metais paruoštas kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Boutros Ghali, prašant, kad Jungtinės Tautos paragintų Kinijos Liaudies Respubliką nutraukti visokeriopą Tibeto naikinimą ir kad Kinija pradėtų taikų dialogą su Tibetu. Šį kreipimąsi pasirašė 40 Seimo narių. Aktyviausi šios grupės nariai dalyvavo Pasauliniuose parlamentarų kongresuose Tibeto klausimu. Toks kongresas pirmą kartą įvyko 1994 m. Naujajame Delyje, Indijoje, o antrasis – Lietuvos delegatų iniciatyva – 1995 m. Vilniuje, pritarus kairiųjų daugumos Seimui (trečiasis įvyko Vašingtone, JAV 1997). Tarp Indijos, kur gyvena gausiausia tibetiečių bendruomenė tremtyje ir JAV – milžiniškos politinės, ekonominės ir kultūrinės gigantės įsiterpė Lietuva – maža, bet tuomet drąsi šalis, kurios naujieji politikai bei aktyvūs intelektualai suprato būtinybę paremti unikalią Tibeto kultūrą, religiją ir pasisakyti bei dirbti dėl šios tautos išlikimo.
1993 metais rašytojos Jurgos Ivanauskaitės bei kitų Lietuvos intelektualų dėka įsteigta neformali Tibeto rėmimo grupė, visuomenėje aktyviai kelianti Tibeto klausimą, o 1997 metų gruodžio 3 d. ši grupė įgavo juridinį statusą, o jos patvirtintose nuostatose pagrindiniais tikslais įvardyta „telkti Lietuvos žmones, besidominčius Tibeto kultūriniu palikimu, istorija ir dabartine tibetiečių, gyvenančių Tibete ir tremtyje, padėtimi; kaupti patikimą informaciją apie Tibeto kultūros istoriją ir žmogaus teisių padėtį“.
Lygiai prieš dvidešimt metų, 1996-aisiais pasirodė rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knyga „Ištremtas Tibetas“, kurioje pirmą kartą lietuvių kalba pateikta tokia išsami pažintis su Tibetu, jo istorija, kultūra, medicina, tibetietiško budizmo raida bei esminiais principais. Tibetas tapo dar artimesnis, nes J. Ivanauskaitė visų pirma sau pačiai atrasta šia „pažadėtąja žeme“ pasidalijo lyg neįkainojamu lobiu. Jos užkrečiamas pavyzdys bei nenumaldomas noras darbuotis Tibeto labui sujungė įvairius žmones, kurie įvairiomis akcijomis bei piketais ėmė garsinti neišspręstą Tibeto klausimą.
Tų pačių metų kovo 10 d., minint Nacionalinio Tibeto sukilimo metines bei išreiškiant solidarumą su priespaudą bei represijas patiriančiais tibetiečiais, prie tuometinės Vilniaus savivaldybės pastato Gedimino prospekte buvo iškelta Tibeto vėliava, o ne vienus metus Tibeto rėmimo grupės iniciatyva šią dieną ji plevėsuodavo ir Vilniaus Rotušės aikštėje.
Ir dar vienas visuomenei mažai žinomas, tačiau neįtikėtinas faktas: Rimanto Pleikio iniciatyva Tibeto rėmimo grupė bendradarbiaudama su Tibeto vadovybės tremtyje atstovais, nuo 1998 m. kovo 10 d. organizavo „Laisvojo Tibeto” radijo laidų kinų kalba transliavimą trumposiomis bangomis į Centrinę Aziją iš Sitkūnų radijo stoties. Laidose buvo pateikiama informacija apie Kinijos okupacinės valdžios vykdomas represijas, pranešama apie pasaulio visuomenės žygius siekiant atkurti Tibeto nepriklausomybę, atgaivinti kultūrą, raginama nesmurtiniu būdu pradėti Tibeto nepriklausomybės atkūrimo procesą. Deja, praėjus vos mėnesiui nuo „Laisvojo Tibeto“ transliacijų pradžios, Kinija ėmė intensyviai slopinti šias radijo programas ir jos nutrūko.
Tokie, mano galva, yra svarbiausi įvykiai, kurie per 7 atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvoje Tibetą – terra incognita – pavertė artima žeme, ir būtent tai galiausiai leido 2010 metais įkurti laisvo Tibeto skverą nepriklausomo Užupio teritorijoje, kurio garbės piliečiu yra tapęs Jo Šventenybė Dalai Lama.
Čia norėtųsi padėti tašką ir pareikšti – laiminga pabaiga…
Deja, mūsų Nepriklausomybės istorija nebuvo grįsta vien tik idealistiniu entuziazmu bei dvasiniais idealais remiant kitą. Galiausiai tas artimas Tibetas mums tapo svetimas ir nenaudingas. Ilgainiui Lietuvos žiniasklaida vis rečiau ėmė domėtis Tibeto klausimu, Tibeto rėmimo grupės akcijos tapo neaktualios, o kai prieš metus Vilniuje lankėsi Kinijos vicepremjeras Gaoly Zhangas, negausių Tibeto rėmėjų laikomos vėliavos bei plakatai civiliai apsirengusių Lietuvos pareigūnų buvo slepiamos skėčiais, kad tik garbingas svečias jų nepamatytų ir neįsižeistų. Dėl ko? Dėl mūsų šalyje gerbiamos žodžio laisvės? Ginamų žmogaus teisių? Puoselėjamo dialogo kultūros? Skatinamo taikaus konfliktų spendimo?
O gal reikia pripažinti, kad per 25 Nepriklausomybės metus mes tiesiog tapome savanaudžiais ir, vaikydamiesi materialinės naudos, pamiršome dvasinius idealus, kurie mus pačius atvedė prie laisvės slenksčio? O gal demokratiniai principai bei pamatinės žmogaus teisės ir mums patiems ilgainiui tapo mažiau svarbios, lengvai apeinamos ar pamirštamos tuomet, kai kalba pasisuka apie mūsų pačių ekonominę gerovę?
Prieš 25 metų Lietuvoje viešėjęs Dalai Lama jau tuomet perspėjo apie mūsų laukiančius nelengvus pasirinkimus: „Aš tikiu, jog Lietuva supranta, kaip svarbu laisvai veikti pagal savus moralinius principus ir neišsižadėti jų dėl trumpalaikių savanaudiškų tikslų. Likdami ištikimi teisingiems principams, kurie jums labai pravertė praeityje, remdami tiesą, laisvę ir demokratiją jūs parodėte neužmirštamą pavyzdį kitiems.“
Šiandien aš stebiuosi, kad Lietuvoje mūsų, kalbančių, bent kažką darančių Tibeto laisvės byloje, yra tiek mažai. Suprantama, kad pasaulyje yra daug tautų, kenčiančių nuo didesniojo nežabotų ambicijų, kad augdamos vienos civilizacijos lyg mėsmale traiško jos kelyje pasitaikiusius mažesniuosius. Ukrainos situacija, rodos, suprantama, jos priešas – ir mūsų priešas, jie beveik savi, todėl palaikyti šią tautą yra natūralu, sakyčiau, net pragmatiška.
O ką Tibetas? Kitas pasaulis, kita kultūra ir tikėjimas jų kažkoks „neteisingas“? Tuo tarpu su Kinija šiandien, rodos, mums lengviau tapatintis, nes tiek aplink visko „made in China“, kad ir pats imi abejoti savo kilme. Tačiau tibetiečiai juk turi teisę būti tibetiečiai, budistai, galų gale, kas tik nori, nepaisant to, kaip kam tai atrodo iš šalies.
Mums Tibetas reikalingas ir todėl, kad patys kažkada buvome Tibetas – okupuoti, sušaudyti, sugriauti, išduoti, nukankinti, sekami, nutildyti… Sakoma, kad svetimo skausmo nebūna, bet jis ir nėra svetimas, o toks atpažįstamas mūsų partizanų dienoraščių puslapiuose, tremtinių atsiminimuose, rezistentų pasakojimuose, taip pat senelių ir tėvų tylėjime sovietmečiu, jų baimėje galvoti-kalbėti-elgtis laisva valia…
Ten jau per šimtą tokių pačių romų kalantų susideginę ir šiandien šaukia – „dėl mano mirties kalta tik santvarka“… Vos prieš savaitę, kurį laiką užgesęs tibetiečių ugnies fakelas, ir vėl suliepsnojo. Tąkart save padegė Indijoje gyvenantis šešiolikmetis jaunuolis ir budistas vienuolis iš Tibeto. Apie šio vienuolio susideginimą Lietuvos žiniasklaida pranešė: „Kinijoje susidegino budistų vienuolis.“ Bet juk Tibetas nėra Kinija – tai aišku bet kuriam bent šiek tiek pasidomėjus Tibeto ir Kinijos istorija bei šimtmečius besivystančiais jų santykiais, skirtingomis tibetiečių ir etninių kinų (chanių) rašmenimis, kalba, religija ir kultūros tradicijomis. O tai kad nuo 1949 metų kinai Tibetą bando ištrinti iš žemėlapių, o Tibeto kultūrą ir kalbą iš žmonių lūpų ir jų kasdienybės – tai nusikaltimas žmonijai, mat iškirstą mišką dar galima atsodinti, tačiau sunaikintos civilizacijos šaknys miršta su jos tauta.
Namuose, ant sienos, esu pasikabinęs šiandien kinų okupuotame Tibete draudžiamą Tibeto vėliavą, kurioje pavaizduota iš už kalno kylanti saulė. Savo vėliavą mes taip pat buvome priversti slėpti penkis dešimtmečius tamsoje. Bet dabar jau galime ją iškelti ir giedoti: „Tegul saulė Lietuvoje, tamsumas prašalina…“ Šviesos ilgesys yra bendras visiems žmonėms – daugiau šviesos Tibete ir Kinijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, Palestinoje ir Izraelyje, Sirijoje, daugiau šviesos ir Lietuvoje. Ir, žinoma, atvirkščiai – kuo mažiau Tibeto Tibete, tuo aplink mus visus tamsumos tirštesnės…
Mano dukros, dar neidamos į mokyklą, nuotraukose atpažindavo Dalai Lamą ir galėjo pasakyti, kurios šalies karalius jis yra. O sykį, betyrinėjant žemėlapį, viena jų, jau pramokusi skaityti, bedė pirštu kiek aukščiau Himalajų juostos ir paklausė: „O kur Tibetas?..“
Tikiu, kad būtent taip ir šiandien kažkada buvęs tolimas tampa artimas, atpažįstamas, savas.
O savų bėdoje niekas juk nepalieka…
Šaltinis freetibet.lt
