Kur popiežius Pranciškus išmoko nuolankumo?

Būti nuolankiam popiežiui yra labiau sąmoningas pasirinkimas negu charakterio savybė. Gruodžio 17 dieną popiežius Pranciškus švenčia aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

„Kur mano lagaminas?“ – paklausė popiežius Pranciškus. Šventojo Tėvo palyda prieš pirmąją jo kelionę į užsienį atvyko į Fiuminico oro uostą Romoje. Jorge Mario Bergoglio tuo metu buvo popiežiumi vos keturis mėnesius, jam reikėjo vykti į Rio de Žaneirą, kur 3,5 mln. jaunų žmonių iš 178 šalių laukė jo Pasaulinėse jaunimo dienose, Brazilijoje. O Pranciškus negalėjo rasti savo lagamino.

„Jis buvo nuneštas į lėktuvą“, – paaiškino padėjėjas. „Bet aš noriu jį turėti su savimi“, – sakė pontifikas. „Nereikia, jis jau lėktuve“, – atsakė asistentas. „Jūs nesuprantate, – aiškino Pranciškus. – Eikite į lėktuvą. Paimkite lagaminą. Ir atneškite jį atgal.“

Spaudos atstovai, kurie jau laukė lėktuve, matė, kaip popiežius Pranciškus ėjo per minią į orlaivį, nešdamasis juodą portfelį kairėje rankoje. Nuskambėjo istorija: joks popiežius iki tol pats nenešė savo bagažo. Per spontanišką spaudos konferenciją lėktuve, kurios metu Šventasis Tėvas kalbėjo apie jaunus žmones, kurie neturi darbo, jaučiasi atskirti nuo visuomenės, kur seni žmonės apskritai laikomi neįgaliais, vienas reporteris paklausė pontifiko, kas buvo jo portfelyje. „Atominės bombos raktai“, – pajuokavo Pranciškus. „O kas ten buvo iš tiesų?“ – „Mano rožančius, brevijorius, dienoraštis, šv. Teresės iš Lizjė knyga. Visada tai pasiimu, kai keliauju. Tai normalu. Turime priprasti, kad tai normalu“, – pridėjo jis.

Tai yra nauja norma: Pranciškus pristatė save pasauliui kaip paprastumo ir nuolankumo ikoną, atmesdamas popiežiaus limuziną ir didžiuosius Apaštališkuosius rūmus, važinėdamas Ford Focus ir gyvendamas Vatikano svečių namuose. Tačiau būti paprastam gali būti suplanuota, kai esi vienos iš didžiausių religinių denominacijų lyderis ir valstybės vadovas. Pranciškaus gyvenimo istorija parodo, kad nuolankumas nėra jo įgimta savybė, bet apskaičiuotas religinis, o kartais ir politinis pasirinkimas.

Bergoglio kilimas Katalikų Bažnyčioje, taip pat tarp jėzuitų, buvo neįtikėtinai greitas. 1973-iaisiais, būdamas 36-erių, jis tapo provincijos vyresniuoju, visų jėzuitų savo gimtojoje Argentinoje, taip pat šalia esančiame Urugvajuje, vadu. Tačiau kilo įtampa ir susiformavo „bergoglio“ ir „antibergoglio“ grupės, tai padalino provinciją. Galiausiai Bergoglio buvo ištremtas Kordobą, antrą pagal dydį Argentinos miestą, esantį 400 kilometrų nuo sostinės. Buvo dvi pagrindinės tarpusavyje susipynusios konflikto vietos. Viena – religinė, kita – politinė. Religinis pasidalijimas įvyko per II Vatikano susirinkimą, kuris 1962–1965 m. sukrėtė Katalikų Bažnyčią iki jos pamatų. Vatikano II susirinkimas atvėrė Bažnyčios langus, siekiant tiek daugiau sąveikos su sekuliariąja visuomene, tiek daugiau įtakos jai. Kai skirtingos Bažnyčios sekcijos pradėjo aiškintis, kaip taikyti Susirinkimo įžvalgas, duobė tarp konservatyviųjų ir progresyviųjų, kartu su Argentinos jėzuitais, pagilėjo. Konservatyvieji norėjo likti susitelkę į vidinį religinį gyvenimą ir tęsti savo tradicinį socialinį vaidmenį, auklėjant dar vieną turtingojo tautos elito kartą. Progresyvieji norėjo plačiau skleidžiamo dvasingumo, pereiti prie darbo su neišsilavinusia varguomene lūšnynuose. Politinis padalinys koncentravosi į Išlaisvinimo teologiją, naują požiūrį į katalikų mokymą, kuris skelbė, kad vargšus reikia išlaisvinti ne tik dvasiškai, bet ir iš neteisingų ekonominių, politinių ar socialinių sąlygų.

Progresyvieji buvo entuziastingi. Konservatyvieji atmetė šią teologiją kaip marksistinę, laikė tai komunizmo į Lotynų Ameriką įleidimu per užpakalines duris.

Bergoglio pats save laikė politiniu asmeniu. Paauglystėje jis domėjosi tikėjimo ir komunizmo ryšiu. Tačiau jo pagrindinis politinis formavimasis vyko peronizmo, išskirtinio Argentinos kariuomenės, profesinių sąjungų ir Bažnyčios lydinio, kontekste. Peronizmo pavadinimas kilo iš generolo Juano Domingo Perono, kuris nuo 1946-ųjų dešimtmetį buvo Argentinos prezidentas. Peronizmo šaknys kyla iš katalikų socialinio mokymo, tačiau įtraukiama ir naujoji industrializacija, siekiant ekonomikos augimo, taip pat turto perskirstymas, siekiant, kad darbininkų klasė gyventų geriau. Peronistai save laikė socialistais, tačiau nemaža jų politikos dalis buvo arčiau Italijos Musolinio ar Ispanijos Franko fašizmo. Peronizmas sujungė fizinę militarizmo galią ir moralinį Bažnyčios autoritetą, kad stiprintų autoritarinę politiką, kuri apėmė ir pasipriešinimo spaudoje slopinimą. Ideologinio nuoseklumo trūkumas privertė peronizmą pasidalinti į atskiras grupuotes. Kai kurie ekstremalūs kairieji vystė antiklerikalines, antikatalikiškas pozicijas. Dešiniojo sparno peronistai save laikė tautos gynėjais, privačią nuosavybę ir katalikybę priešpriešino ateizmui ir komunistams. Šios peronistų grupuotės ne tik kad nesutarė, galiausiai jie įsteigė būrius, kurie klajojo gatvėmis, ieškodami oponentų, kad galėtų juos nužudyti. Nuo 1973-iųjų iki 1976-ųjų Buenos Airių gatvėse siautė pilietinis karas. Kai kurie istorikai mano, kad per tuos trejus metus mirė tiek pat žmonių kaip ir per vadinamąjį „Purvinąjį karą“, kuris, prasidėjęs 1976-aisiais, tęsėsi iki 1983-iųjų. Tuo metu ir jėzuitai buvo panašiai pasidaliję. Progresyvieji šliejosi prie liaudies politikų judėjimų, dirbančių su vargšais. Kiti, kaip Bergoglio, norėjo, kad peronizmas ir valstybė priimtų visus sprendimus.

Atotrūkis tarp ateistiškų kairiųjų ir dešiniojo sparno, kuris norėjo veikti kartu su Bažnyčia ir jos vertybėmis, didėjo. Bergoglio suvokė, kad vidurio kelio laikytis neįmanoma. Jis Išlaisvinimo teologijos atžvilgiu jėzuitams ėmė taikyti griežtesnę tvarką. Savo pirmajame interviu, žvelgdamas į praeitį, jis pripažino: „Teko spręsti sunkias situacijas, staigius sprendimus priėmiau pats. Mano autoritarinis ir greitas būdas priimti sprendimus sukėlė rimtų problemų, buvau laikomas ultrakonservatyviu.“

Prasidėjo titaniška kova už katalikybę. Bergoglio turėjo tvirtą jėzuitų paramą, kai 1973-iaisiais tapo provincijolu. Tačiau kai jis 1986-aisiais baigė rektoriaus kadenciją Buenos Airių Jėzuitų seminarijoje, tų, kurie jo nekentė, pasidarė daugiau, nei tų, kurie jį mylėjo. Apie 1990-uosius parama jam dėl autoritarinio stiliaus sumenko. Vieno vyresnio jėzuito teigimu, „jis varė žmones iš proto savo įsitikinimu, kad vienintelis žino, kaip teisingai daryti dalykus. Galiausiai kiti jėzuitai pasakė: gana.“

Tuo metu, kai jis buvo ištremtas, anot vieno vyresnio jėzuito Romoje, apie du trečdalius Argentinos jėzuitų buvo praradę su juo kantrybę. Savo pirmajame interviu, tapęs popiežiumi, Pranciškus šią dinamiką priskyrė savo paties „jėzuitiškam valdymo stiliui… Tapau provincijolu, kai dar buvau labai jaunas. Vos 36-erių. Tai buvo beprotiška.“ Kaip jaunas kunigas galingoje lyderio pozicijoje, Bergoglio dar nebuvo pakankamai subrendęs, kad būtų galėjęs įveikti konkuruojančių jėzuitų grupuočių spaudimą ir negailestingą karinę diktatūrą. Reaguodami į skilimus Argentinos jėzuitų bendruomenėje, jėzuitų lyderiai Romoje galiausiai nusprendė jau penkiasdešimtmetį Bergoglio atleisti nuo visų atsakomybių. 1990-aisiais jis buvo nusiųstas į jėzuitų rezidenciją Kordoboje, kur galėtų melstis ir dirbti ties savo doktorato tezėmis. Bet jam nebuvo leidžiama aukoti viešų Mišių jėzuitų bažnyčioje. Jis galėjo tik klausyti išpažinčių. Jam be leidimo nebuvo galima naudotis telefonu. Jo laiškai buvo kontroliuojami. Jį palaikantiesiems nebuvo leidžiama su juo bendrauti.

Kordoboje Bergoglio buvo užsidaręs savo viduje. Jo pagrindinė vieša dvasinė veikla buvo išpažinčių klausymas. Jis praleisdavo labai daug laiko žiūrėdamas pro langą, vaikščiodamas gatvėmis, nuo jėzuitų rezidencijos iki bažnyčios eidavo pro skirtingas miesto vietas. Įvairaus gyvenimo būdo žmonės – akademikai, studentai, paprastoji liaudis – lankydavosi bažnyčioje, kad gautų Atgailos sakramentą. Jis pradėjo vis daugiau susidurti su vargšais.

„Kordoba Bergoglio buvo nuolankumo ir nusižeminimo vieta“, – sakė tėvas Guillermo Marco, kuris buvo Bergoglio dešinioji ranka viešiesiems reikalams Buenos Airių vyskupijoje. Atrodo, kad tai buvo daugiau nei tiesiog mokymasis iš patirties. Pranciškus vėliau prisipažino padaręs „šimtus klaidų“ tuo metu, kai vadovavo Argentinos jėzuitams. Kordoba, pasak popiežiaus, „buvo didžios vidinės krizės laikas“.

1992-aisiais, kai Bergoglio grįžo į Buenos Aires kaip  vyskupas augziliaras, jis turėjo visiškai pakeisti savo požiūrį į buvimą lyderiu. Jo stiliui tapo būdingas atstovavimas ir dalyvavimas. Ir jo maniera buvo visiškai kitokia. Jis išvystė tai, kas tapo vienu iš jo geriausiai žinomų įpročių: baigti visus susitikimus paprašant, kad kitas asmuo už jį melstųsi.

Naujajam Bergoglio nuolankumas buvo daugiau intelektinė pozicija negu asmeninis temperamentas. Tai jis išsiugdė įvertindamas savo asmenybės silpnąsias savybes – kietumą, autoritariškumą, egocentrizmą. Kordoboje Bergoglio turėjo dvejus metus apmąstyti savo skaldantį vadovavimą Argentinos jėzuitams bei tai, ką jis darė neteisingai ar neadekvačiai „Purvinojo karo“ metu.

Be to, lemiamas veiksnys buvo ir istorija. Pasaulis aplink jį keitėsi. Bergoglio ankstyvoji politika susiformavo Šaltojo karo metais, tvyrant baimei, kad ateistiškas sovietinio stiliaus komunizmas Lotynų Amerikoje klastingai įsipins į kapitalizmą ir katalikybę, nes šalia buvo viso to tėvonija – Kuba. Tačiau griuvo Berlyno siena. Sovietų Sąjungos imperija žlugo. Bendrojo lavinimo katalikų mokymas perėmė esmines Išlaisvinimo teologijos įžvalgas kaip idėją, kad nuodėmė – ne tik blogi individo veiksmai, bet gali įsiterpti ir į nesubalansuotas ekonomines struktūras.

Ši tiesa stipriausiai paveikė Bergoglio per didžiulę 2001-aisiais Argentiną sukrėtusią ekonominę krizę, kai pusė šalies gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos. Makroekonominiais Tarptautinio valiutos fondo sprendimais buvo stiprinama taupymo politika, kas skurdžiausiųjų gyvenimą padarė dar sunkesnį. Bergoglio labai kritiškai vertino ekonomines modernaus kapitalizmo formules, spekuliacijas finansų rinkose, nes tai galėjo visiškai sužlugdyti ekonomiką. Vargšų išnaudojimo kritikavimas nebekėlė rizikos būti apkaltintam palaikant antireliginio marksizmo pusę. Bergoglio pradėjo kitaip mąstyti apie stiprų skurdą. Jis pradėjo kalbėti kaip išlaisvinimo teologas.

Bergoglio yra labiau praktikas negu ideologas. Kai buvo jaunesnis ir laikėsi konservatyvesnių pažiūrų, jis labiau vertino prieš Vatikano II susirinkimą buvusį garbinimo, disciplinos ir teologijos stilių, laikė juos veiksmingesniais, – sakė 1975-aisiais pas jį studijavęs Miguelis Yanezas. Tačiau kaip vyskupas ir arkivyskupas jis palaikė daugelį pagrindinių Išlaisvinimo teologijos idėjų dėl skurdo, nelygybės ir ekonominio neteisingumo, nes šios idėjos atitiko jo pakitusius prioritetus.

Pranciškaus popiežiavimo pradžioje persikėlimas gyventi į du kambarius Vatikano svečių namuose nustebino ar netgi šokiravo žmones. Tačiau tapo aišku, kad šie gestai nėra spontaniška ar atsitiktinė reakcija į situacijas, kuriose jis atsiduria. Jie yra numatyti kaip veiksminga jo pontifikato programos dalis. Kai kurios programos dalys yra skirtos pasauliui ir atkreipia žiniasklaidos dėmesį, o kitos labiau koncentruojasi į dvasininkiją ir paprastus tikinčiuosius.

Kai popiežius skrido iš Pasaulinių jaunimo dienų atgal į Romą, atsitiko dar vienas dalykas, kuris pritraukė visuomenės dėmesį. Popiežius palaikė tuos, kuriuos Bažnyčia ir visuomenė atstūmė ar atmetė. Per spaudos konferenciją skrydžio metu popiežiaus buvo paklausta, ar tiesa, kad Vatikane yra gėjų kunigų, kaip buvo pranešama nutekėjus Vatikano dokumentams. Popiežius atsakė: „Mes turime suvokti skirtumą tarp žmogaus buvimo gėjumi ir viso to viešinimo, skelbimo. Tie, kurie skelbia, kad tai yra gerai, nėra geri. Jei žmogus yra gėjus, siekia Dievo ir turi gerą valią, kas aš esu, kad jį teisčiau?“

Žodžiai „kas aš esu, kad teisčiau?“ persirito per visą pasaulį. Jie nepakeitė katalikiškos doktrinos, bet kartu su keletu kitų atsakymų, kuriuos jis davė žurnalistams skrydžio metu, pasiuntė signalų apie kai kuriose vietose kintantį požiūrį. Pastaba apie tai, kad negalima teisti gėjų, patraukė žiniasklaidos dėmesį. „The New Yorker“ padarė išvadą, kad „Pranciškus atnaujina popiežystę“. Amerikos katalikų komentatorius Michaelas Seanas Wintersas pabrėžia, kad atsakymo subtilumas tas, jog tai nebuvo tiesiog žinutė apie homoseksualumą. „Tai buvo netikėta, – sakė Wintersas. – „Popiežius Pranciškus mums iš tikrųjų sakė, ką jis mano apie buvimą krikščionimi, ypač krikščionių vadovu.“

Iš tiesų, tai reiškia daugiau. Kaip prieš keletą mėnesių tapo aišku, kai popiežius išleido savo didžiąją encikliką „Laudato Si’“, jis kreipiasi ne vien į katalikus ir krikščionis, bet ir, dokumento žodžiais tariant, „visus geros valios žmones“. Patyręs didelį vidinį pokytį, atrodo, jis trokšta, kad visas pasaulis išgyventų panašų atsivertimą.

Iš www.theatlantic.com vertė Vaiva Lanskoronskytė