Visi esame labai skirtingi ir uždaryti mus į vienodų matmenų dėžutes tiesiog neįmanoma. Bet baimė yra kiekvienam individui pažįstama būsena, kuri priverčia širdį plakti greičiau, delnus prakaituoti ir plaučius pristigti oro. Ar bijotume mirties, atstūmimo, ar vorų, ar aukščio – galime sutikti, kad baimė yra galingas ginklas, kuris ne tik apsaugo nuo absurdiško nutrūkgalviškumo, bet ir gali griauti mūsų laisvę ir įkalinti pasyvumo, priklausomybės ir ribotumo kalėjime.

Spektaklio „Lavina“ plakate matome užsiūtas moters lūpas tamsiame fone. Fotomenininkas, grafikos dizaineris Evaldas Ivanauskas, daugelio Juozo Miltinio dramos teatro plakatų ir afišų autorius, teigia, jog jėga užčiauptos lūpos iliustruoja prievartą prieš laisvę.

Lino Marijaus Zaikausko režisuotas spektaklis, pastatytas pagal turkų Čechovu vadinamo dramaturgo Tundžero Džiudženoglu (turk. Tuncer Cücenoğlu) kūrinį „Lavina“, kuriame pasakojama istorija apie paprasčiausią, visiems mums vienaip ar kitaip pažįstamą baimę.

Tai istorija apie uždarą bendruomenę, gyvenančią kalnuose ir devynis mėnesius per metus gyvenančius tyloje, kur neleidžiama nei rėkti, nei gimdyti ar trankiai švęsti, nes bet koks triukšmas gali iššaukti sniego nuošliaužą, kuri pražudytų visus bendruomenės gyventojus. Egzistuoja numatytos taisyklės, kurių visi laikosi jau daugybę metų. Nesvarbu, kad lavina niekada nebuvo pasirodžiusi, bet visi tuo šventai tiki ir gyvena baimėje. Moterims leista santykiauti su savo vyrais tik nustatytomis datomis, kad gimdymas vyktų trijų mėnesių metu, kai galima triukšmauti ir nebijoti lavinos grėsmės. Kitaip gimdyvė bus uždaryta į karstą ir su begimstančiu kūdykiu palikta žūti vardan to, kad neiššauktų lavinos, kuri pražudytų daugiau nekaltų žmonių. Utilitaristiškai mąstant tai labai logiška ir racionalu, nes taip prarandame daug mažiau gyvybių nei galėtume prarasti, bandant išgelbėti kelias. O kiekvieno žmogaus gyvybė yra vienodai svarbi, todėl atsižvelgiame į kiekybę.

Bet privalome susimąstyti apie žmogiškumą. Ar teisė, pastatyta ant baimės pamatų, yra svaresnė nei žmogiškumas bei gailestingumas? Kaip dažnai vardan miglotai žadėto saugumo mes aukojame laisvę?

Bet ne viskas taip banalu ir paprasta. Kartais, kaip pasakytų filosofas Nyčė, mes esame tarsi avių banda. Jei viena avis pajunta (ne)realų pavojų ir pradeda bėgti, kitos avys taip pat puola į paniką ir seka iš paskos. Istorija mums iškelia labai daug aktualių ir svarbių klausimų, priverčiančių susimąstyti, kokią didelę įtaką mums daro kiti žmonės ir kaip baimę galime „pasėti“ kituose žmonėse ir juos apriboti. Taip pat iškyla klausimas apie teisę – ar visada taisyklės yra geros savaime? Esame etiškai priversti kvestionuoti, ar teisė yra viršesnė už žmogiškumą? Kaip nekvestionuojama baimė gali tapti visuomenės ir individo egzistencijos, socialinės tikrovės centru? Ir kokie tokios baimės įsigalėjimo padariniai?

Kaip teigė Juozo Miltinio Dramos teatro vadovas ir šio spektaklio režisierius Linas Marijus Zaikauskas: „Teatras visada suspėja su gyvenimu ir net jį aplenkia. Teatras, apskritai menas, visada aštriau ir atviriau „pakelia“ bet kokią temą. Kartais visuomenė gali būti tam net nepasiruošusi. Dėl to teatras visada yra pirmas, o paskui jį tik „bėga“ visuomenė su savo gyvenimu.”

Tai kūrinys iškeliantis labai daug svarbių, bet itin sudėtingų klausimų, į kuriuos teisingų atsakymų galbūt nerasime, bet labai svarbu juos svarstyti ir suprasti, kad aklai pasikliaudami taisyklėmis ir pamindami pamatines žmogaus teises, mes dažnai nusisukame nuo dalykų, kuriais formaliai teigiame, kad tikime.
Nepaisant to, kad pjesės veiksmas vyksta Turkijoje, galime įžvelgti paralelę su krikščionybės postulatais ir perdėtu dievobaimingumu.

Spektaklyje vaizduojamas vietovės izoliuotumas. Uždara, ankšta erdvė, kabantys, garsą sugeriantys, kilimai ir nuolat girdimas vandens lašėjimo garsas, primenantis laikrodžio tiksėjimą ir liudijantis lėtai slenkantį linijinį laiką.

Čiužiniai, ant kurių kiekvieną naktį galvas glaudžia trys skirtingų kartų atstovų poros. Seneliai, tėvai ir sūnus su jauna nėščia žmona. Ryškiai pavaizduotas kartų konfliktas, kuris net šiek tiek šaržuotas ir paremtas klišėmis.

Labai tradicinis šeimos modelis, kuriame galime išvysti įsisenėjusias problemas, kylančias tradicinėse, bet dažniausiai tik išoriškai darniose, šeimose.

Tai trileris, kuriame nuolat jaučiama įtampa ir ore sklandantis tragizmas, neaprėpiamas apokaliptinis baimės jausmas. Suvokiame patys, kad šitiek daug lavinų mes turime savo galvoje ir kartais mums reikia visiškai radikalių ir kraštutinumų reikalaujančių įvykių, kad pradėtume abejoti savo baimės pagrįstumu. „Lavina“ tai istorija, kuri atsuka mums veidrodinį paviršių ir leidžia klausti savęs, kodėl mes tikime dalykais, kuriais tikime, ir kiek mes patys esame įkalinti savų įsitikinimų bei baimių. „Lavina“ ne tik žavi originalumu, bet ir paliečia universalias temas. Pjesė žavi savo žiauria poetika, kuri aplinką nuspalvina labai sodria spalva.

Tai pasakojimas ne tik apie baimę, bet ir apie išsilaisvinimą. Apie laisvę, kuri aplanko nusimetant grandines, kurias seniau suvokėme kaip dalį savęs.

Visą gyvenimą gyvenus tyloje, kaip gera rėkti iš visos gerklės, kiek tik leidžia balso stygos. Vaidinime tas išsilaisvinimas vaizduojamas trumpai, bet labai efektyviai – patys žiūrovai, skendėję tyloje porą valandų, įsilieja į didžiulio garso sūkurį, trimituojantį orkestrą, riksmus.

Spektaklyje vaidina: Olita Dautartaitė, Ligita Kondrotaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Eleonora Koriznaitė, Dalius Jančiauskas, Jolita Skukauskaitė – Vaišnienė, Jonas Čepulis, Emilis Pavilionis, Asta Preidytė, Rimantas Teresas, Regina Kairytė, Laimutis Sėdžius, Gintautas Žiogas. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Margarita Misiukova.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *