Jaunystė, kaip žinome, nėra nei ypatingas nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Dauguma tų, kurie jau nebejauni, kadaise buvo jauni, atsiminkime šį atradimą. Jaunystė – ne tai, ką galima būtų iškovoti, pelnyti, atgauti, nors sugrąžinti jaunystę yra daugelio įvairių procedūrų tikslas. Neįmanoma tiksliai apibrėžti jaunystės metų skaičiumi, nes tai priklauso nuo kultūrinio konteksto. Nevadiname jaunu naujagimio, tad jaunystė kada nors prasideda ir kada nors baigiasi (prisimenu, kadaise skaičiau laikraštyje žinutę, kurios antraštė buvo: „Jaunas žmogus tapo Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministru“, jam buvo 59-eri). Tačiau jaunystė laikoma labiausiai trokštamu amžiumi, nors arba šis amžius yra, arba jo nėra, ir trečias pasirinkimas neįmanomas. Jaunystės kultas be galo paplitęs, ir mūsų teisė klausti: kodėl?

Patys akivaizdžiausi atsakymai ne visai įtikina. Neabejotina, kad statistiškai jauni žmonės sveikesni, fiziškai pajėgesni, neserga daugeliu vyresniam amžiui būdingų negalavimų, o moterys apskritai labiau linkusios būti gražios ir patrauklios, negu raukšlėtos bei kuprotos. Tačiau jauni žmonės lengviau ir dažniau tampa automobilių ir kitų avarijų aukomis, daugiausia jie žūsta gaisruose. Jauni žmonės neišvengiamai yra kvailesni – ne informacijos bagažu ir net ne intelektu, nes juk tarp jaunų žmonių pasitaiko genijų, bet dėl to, kad jaunystėje paprastai nesugebame matyti reikalo „kitos pusės“, įžvelgti visų gyvenimo situacijų dviprasmiškumo, pripažinti argumentų, priešingų tiems, už kuriuos pasisakome. Šis sugebėjimas, jei apskritai ateina, ateina su amžiumi (kartais jis niekada neateina), nors ir būdamas ateinančios išminties požymis, mažina mūsų pajėgumą veikti ir imtis iniciatyvos, stelbia mūsų ryžtą, rodo mūsų argumentų ribotumą, lengvai pasėja netikrumą. Jaunus žmones dažnai veda tarsi nesąmoningas, tarsi instinktyvus sugebėjimas negalvojant pulti į įvairią rizikingą veiklą, eiti nežinomais keliais, jie nesuka galvos dėl savo pozicijų neaiškumo. Taip išeina, kad jie – pagrindinė perversmų, socialinių sprogimų, revoliucijų jėga, nes dažnai besivadovaudami kilniais polėkiais, tampa nepagrįstų ir pavojingų ideologijų, iliuzijų ir sąjūdžių aukomis. Revoliucijas apskritai sukelia jauni žmonės, o revoliucijų būna įvairių. Buvo bolševikų ir hitlerininkų revoliucijos, jauni žmonės buvo jų jėga. Buvo ir „Solidarumo“ revoliucija, ir ją taip pat laimėjo jauni veikėjai. Gyvenau Berklyje (Kalifornija) paties didžiausio vadinamosios studentų revoliucijos pakilimo metu (iš tiesų jokios revoliucijos nebuvo). Ryžtingiausi studentai, įsiutę, linkę į barbariškus išpuolius, kartais kalbėdavo, jog reikia išpjauti visus, kuriems daugiau kaip trisdešimt, nes šie nesiklausė jų kvailysčių. Kita vertus, būtų blogai, jei pasaulį sudarytų vien žmonės per trisdešimt, o tuo labiau per keturiasdešimt, nes tada mums grėstų stagnacija, nesugebėjimas rizikuoti, nenoras pasišvęsti neaiškiems sumanymams. Jaunimo kvailumas duoda postūmį geroms permainoms.

Jauni žmonės – įvairių socialinių procesų energijos šaltinis, tačiau paprastai jie paklūsta vyresniosios kartos sukurtoms idėjoms, ir būtent vyresniosios kartos atsako už gerus ar blogus sumanymų, kuriuos jie globoja ir kuriems jauni žmonės suteikia dinamiškumo, padarinius. Tačiau padariniai dažnai būna neprognozuojami.

Tad koks yra jaunystės privalumas ir kuo ji taip traukia, jei nekalbėsime apie tuos neabejotinus fizinius privalumus, kurie suteikia visokių malonumų ir kuriais turbūt kiekvienas norėtų džiaugtis? Turbūt ne minėtasis sugebėjimas visiškai, negalvojant tarnauti kokiam nors reikalui, geram ar blogam. Šis sugebėjimas iš tiesų suteikia metu naudingos patirties, tačiau turbūt nebūna nostalgiškai prisimenamas ir trokštamas jaunystei praėjus.

Ne. Tai, kas iš tiesų patraukliausia jaunystėje, yra neišbaigtumo, gyvenimo atvirumo pojūtis. Baigę vidurinę mokyklą ir svarstydami, kas bus toliau, galime manyti, jog viskas įmanoma. Įsivaizduoji galįs tapti gydytoju arba tiltų statytoju, šnipu arba rašytoju, pramonininku arba gal ir suteneriu, vyskupu arba samdomu žudiku, aktoriumi arba politiku. Tai nereiškia, kad iš tiesų turi gabumų visiems šiems darbams arba kad būtinai manai jų turįs. Svarbu jausmas, kad ne viskas dar nuspręsta ar nulemta likimo, kad keliai atviri ir viskas įmanoma. Kuo ilgiau gyvename, tuo labiau siaurėja mūsų pasirinkimo galimybės, tuo labiau esame įstatyti į vėžes, iš kurių sunku ištrūkti, gal tik likimui lėmus kokią netikėtą katastrofą.

Ar visi taip išgyvena jaunystę? Turbūt ne. Yra tokių, kurių gyvenimą jaunystės metais dėl įvairių priežasčių temdė didelės nelaimės ir kurie niekada nepatyrė tos daugelio apdainuotos jaunystės euforijos. Tą patį galima pasakyti apie tuos, kurių patyrimas anksti atvedė prie cinizmo, kartėlio ir netikėjimo gyvenimu. Apie tokius žmones galima sakyti, jog jie niekada nebuvo jauni. Be to, jaunystė – tai ne tik biologinė, bet ir kultūrinė sąvoka, kartais ji vertinama, o kartais ne. Romantizmo poetai buvo linkę mirti jauni, dėl įvairių priežasčių, ir tai buvo tarsi epochos stilius (Keatsas, Novalis, Lermontovas, Petöfis, Shelley’s neišgyveno iki trisdešimties, Byronas, Puškinas, Słowackis, Leopardi’s – iki keturiasdešimties).

Nežinau, kokie genetiniai bruožai lemia, jog, kaip matome iš kasdienio patyrimo, vieni žmonės sensta vėliau, kiti anksčiau. Be abejo, kai kurias gerąsias jaunystės savybes galima išlaikyti labai ilgai. Tiesa, neįmanoma ilgai išlaikyti pajėgumo daryti sportinius žygius, tačiau galima išsaugoti gebėjimą protu įsavinti naujus dalykus, domėtis iki tol negirdėtais dalykais, norą išbandyti tai, kas dar neišbandyta, sugebėjimą mokytis, tai yra, būti mokiniu. Jei tai sugebame, jei nesame įkalinti nuobodžioje nuolat kartojamų žodžių rutinoje, baugščioje savo judesių monotonijoje, galime pasiimti tam tikras geras keliolikmečių savybes su savimi į senatvę. Galbūt tai ne visada pavyksta, bet daugeliui žmonių yra pavykę. Neturėtume manyti, jog tai visiems laikams lemia įgimtas charakteris, geriau tikėti, jog tai gyvenimo savybės, kurias laisva valia galime patys sau susikurti, kad gyvenimas būtų įdomesnis ir vyresniame amžiuje. Vien egzistavimas neturi prasmės ir atneša daugiau kančių, negu džiaugsmo. Tačiau žinome, jog esama žmonių su negalia, kurie ne tik gyvena, bet ir šauniai gyvena, iš tiesų gyvena ir dirba protu.

Tačiau yra viena neprotinga ir net juokinga jaunystės kulto rūšis. Jos esmė yra ta, kad jaunystė yra tarsi kiekvienam pasiekiama Dievo dovana, jei tik pasistengsi; kad žmonės, seniai praleidę savo jaunystės metus, bando apsimetinėti tebesą žvalūs ir trykštą energija, rengiasi kaip jauni, demonstruoja suglebusius raumenis, vaizduoja, jog juos žavi jaunimo muzika ir kitos popkultūros formos. Paaugliai dažnai erzina ir būna nepakenčiami, bet dar labiau erzinantys ir nepakenčiami yra suaugę ir itin suaugę žmonės, apsimetinėjantys paaugliais.

Posakį, jog dievų išrinktieji miršta jauni, galima suprasti dvejopai. Jis gali reikšti, jog dievai neleidžia savo numylėtiniams išgyventi iki amžiaus, kai juos kamuos senatvės negalavimai ir įvairios paprastai vėlyvame amžiuje ateinančios ligos kaip parkinsonizmas, Alzheimerio liga, artritas ir panašiai. Tačiau gali būti ir daug grėsmingesnė prasmė: dievai nori, kad jų numylėtiniai kuo trumpiau būtų gyvenimu vadinamos nelaimės aukos. Ši prasmė slepia tam tikrą pasaulio paveikslą. Galima tai paaiškinti tokiu pavyzdžiu: Lessingui gimė vaikas, kuris mirė po kelių valandų. Netrukus Lessingas parašė draugui, kad turėjo sūnų, ir tai buvo stebėtinai išmintingas vaikas: jį teko žnyplėmis traukti į pasaulį, bet, vos atsiradęs, jis pasinaudojo pirma proga iš ten pabėgti. Šį niūrų pasaulėvaizdį, atrodytų, galėtų paneigti paprastas testas: juk žmonės, manantys, kad gyvenimas yra nelaimė, turėtų tuojau pat nusižudyti, jei yra nuoseklūs. Atrodytų, kad taip, tačiau tokiuose reikaluose neturime tikėtis nuoseklumo: žmones gyvus laiko ne kokia nors doktrina, bet instinktas.

Nors neįmanoma nutarti ir būti jaunam, galima užsibrėžti, kiek leidžia jėgos, dvasia nepasiduoti senatvei – ne absurdiškai apsimetinėti, neva amžius mums nesvarbus, bet neliūdėti dėl prarastos jaunystės. Pastebėkime, jog beveik kiekvienas (atrodytų, kad taip) slapta ar atvirai gailisi, jog jaunystė praėjo, jog jos „neišnaudojome“. Tačiau ką tai reiškia? Galbūt vienas galvoja, kad galėjo patirti gausybę sekso teikiamų malonumų, kitas gal atvirkščiai, patyrė daug sekso, bet negalėjo mokytis, studijuoti, būti išmintingas, ką nors apleido, arba kovoti dėl vieno ar kito reikalo, dėl kurio nekovojo, nors vėliau apgailėtinai bando girtis (Lenkijos ypatumai). Todėl beveik visi pasiduoda iliuzijai, jog „prarado jaunystę“, kuri iš tiesų galėjo būti daug geresnė. Ne, negalėjo.

Versta iš: Kołakowski L. MINI WYKłADY O MAXI SPRAWACH. – Kraków: Wydawnictwo Znak, 2005. Vertė V. Dekšnys

Žurnalas KELIONĖ.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *