Ak, mano vidini balseli, kuris vis nerimsta. Kiek daug tu man šiais metais sakei, rėkei į ausį, šnabždėjai, broveisi į sapnus, svajones, baimių sūkurius ir laimės užuomazgas. Vidinis kritike, tu mane stabdei ir sukiojai pirštu ties smilkiniu, kai matei, kad neklausau tavęs, kad rodau liežuvį ir lipu per tvorą. Ir sudariau sąrašą, dešimtį dalykų, kuriuos noriu iššauti šiandien kaip putojantį šampaną, ir tau pranešti. Su visa meile ir pagarba,o mielasis….
1. Atleisk, bet aš ieškau. To, kas įkvėptų. To, kas neleistų man užmigt naktim, nes negalėsiu pravalyt minčių. To, kas vers širdį plakti labai smarkiai ir nuolat priminti man, kad esu gyva ir dar galiu labai daug padaryti, kol čia esu. Visada ieškojau. Lapų šlamėjimo, spalvų derinių, žmonių akių, kurios besišypso ir žodžių, kurie mane priverčia iš naujo pamilti gyvenimą, koks jis bebūtų. Gal todėl ir sunku, kad vis ieškau? Kad man vis negana, kad neturiu penkmečio plano ir gyvenu svajonėmis, o ne planais? Kad iki penkių ryto žiūriu filmus, neišlaikau egzamino ir rašau labai ilgus laiškus apie tai, ką jaučiu. Netaupydama bare geriu vyšninį alų, perku daug knygų, nevalau dulkių ir bučiuojuosi per pirmą pasimatymą. Atleisk, kad ieškau savais būdais. Kad klaidžioju ir nepaisau ribų. Aš to nekeisiu, kad ir kaip liūdėtum dėl viso neaiškumo ir nemokėjimo pasiruošti. Aš tave stebinsiu ir tu prie to priprasi.
2. Kartais tikrai elgsiuosi vėjavaikiškai. Nusipirksiu lėktuvo bilietus ir išskrisiu. Paliksiu namus, naujai juos kursiu, iš naujo tapetuosiu ir deginsiu brangias kvepiančias žvakes dabar, nes nelauksiu ypatingos progos. Pribraukysiu knygas ir puslapio kampą įmerksiu į muiluotą vandenį, nes skaitysiu gulėdama putojončioje vonioje trečią valandą. Ant viso garso klausysiuosi muzikos, net tokios, kurios seniau neleisdavau sau mėgti.
3. O taip, aš pykau. Aš siaubingai plėšiausi į gabalėlius dėl žmonių, kurie mane įskaudino. Jiems paaukojau nemigos naktis, ašarotus rytus ir drebančias rankas bei juodas mintis. Atleisk, bet aš pasiduosiu. Nedalinsiu savo atleidimų kaip vizitinių kortelių, bet bent po trupinėlį paleisiu tuos pykčio šuorus plaukioti erdvėje. Tegu jie plaukia – žemyn, aukštyn, tegul jungiasi, vykdo chemines reakcijas, prieštarauja fizikiniams dėsniams… Juk nelabai beverta pilti druską ant žaizdų, kurias kiti padarė ir išėjo. Reikia gyti, tepti alijošiumi ir dėti trauklapius. Atleisk, bet neleisiu šitam pasauliui savęs sušiurkštinti. Gal išmoksiu pasakyti “ne” ir išmesiu tuos, kurie nenusipelnė, būti mano galvoje, gal iškelsiu aukštai galvą ir nesusmuksiu – bet nevirsiu keršto ir neapykantos liūne. Išmoksiu gyventi su pykčiu, bet neleisiu jam manęs praryti.
4. Atleisk, bet netylėsiu. Net jei sulauksiu ciniškų replikų ar nusivylimo, netylėsiu. Aš toliau pasakosiu atvirai pasauliui, ką jaučiu, nes aš tikiu savo žodžiais. Aš skelbsiu dalykus, kurie man svarbūs. Aš vaikščiosiu į terapiją, rašysiu laiškus ir pasakysiu, kad man kažkas nepatinka. Aš kursiu eilėraščius, net ir apie tamsiausias savo sielos kerteles, kūno troškulius ir nuodėmes. Aš siuntinėsiu atvirukus ir sveikinsiu mylimuosius su pavasariu. Aš pirma pakviesiu kakavos, prieisiu ir paklausiu “kaip jautiesi?”. Aš nesislėpsiu. Nes šiame pasaulyje aš nuolat save kuriu ir atrandu dalykus, kurie užpildo skyles mano širdyje. Tiesiog jaučiu, kad man reikia balso. Aš nemoku riaumoti, šaukti ar garsiai pramušti abejonių ledus, bet aš moku šnabždėti. Ir aš šnabždėsiu. Nepatogiom tiesom ir kruvinom mintimis. Dalinsiuosi. Atleisk, bet dalinsiuosi.
5. Žinok, dar liūdėsiu. Kaip bekaupčiau nuostabias akimirkas, kaip bekurčiau savo stiprybę ir stengčiausi save mylėti – aš liūdėsiu. Ir aš susitaikysiu su liūdesiu. Su vienatve, su abejonėmis ir tingėjimu. Kartais man reikės savaitę pragulėti lovoje, eiti pirkti pieno su pižaminėmis kelnėmis ir su niekuo nesikalbėti, nelankyti paskaitų ar valgyti daug šokolado. Atleisk, bet aš liūdėsiu. Pasaulyje nuolat vyks dalykai, širdys sustos, žemė drebės, o žmonės nuvils. Kartais išduos ir mano pačios kūnas. Kartais neturėsiu jėgų šiandien gyventi. Ir aš leisiu sau pasislėpti ir liūdėti. Ir tai nebus kažkas baisaus ar blogo. Aš žinau, kad tai mano dalys, kurios lygiai taip pat nusipelno rūpesčio, švelnumo ir laiko. Aš leisiu sau ilsėtis, neieškoti pasiteisinimų ir suprasti, kad žodžio “nenoriu” kartais pakanka.
6. Atleisk, bet nežadėsiu. Nei numesti svorio, nei apkeliauti dešimties naujų valstybių ar geriau mokytis, daugiau uždirbti ar susitaupyti. Aš stengsiuosi labiau pamilti savo kūną tokį, koks jis yra. Aš bandysiu išdrįsti ir darysiu dalykus, kurie mane išstumia iš komforto zonos. Aš bandysiu nepaleisti dalykų, kurie mane domina, kurie mane įkvepia ir mane tobulina. Aš tiesiog stengsiuosi pro pirštus nepražiūrėti visų dalykų, kuriuos gausiu. Aš nepažadėsiu šiemet įsimylėt ar susirasti žmogų, kuris būtų, nes jau laikas. Laikas bus tada, kai nepaisant pasiruošimo ar nepasiruošimo tas žmogus pasieks mano gyvenimą. Ir visai nesvarbu, ką aš būsiu spėjus nugyventi iki to laiko. Ir aš bandysiu išmokti branginti vienatvę, kurioje jaučiuosi geriau nei prastoje kompanijoje. Ir pratinsiuosi neleisti žmonėms blogai su manim elgtis, kai aš jiems atsiduodu. Ir nedalinsiu savo “nieko tokio” už dalykus, kurie to nenusipelnė. Aš nežadėsiu naujais metais nuversti pasaulio, užkopti į everestą ar išgražėti. Aš tik pažadėsiu sau stengtis daugiau klausytis savo širdies, daugiau kliautis savimi ir gyventi taip, kaip jaučiu, kad dabar noriu. Tai bus visi mano pažadai, atleisk.
7. Nebegaliu nuolat skriausti savęs ir klausti, ką aš padariau, kad jie išėjo?
Kartais žmonės, net tie, kurie labai norėjom, kad liktų, mus palieka. Ir aš nežinau kodėl. Kažkas jų gyvenime suidėlioja taip, kad jiems tenka išeiti ir pasukti kitu keliu ir dėti tašką.
Tai tiesiog įvyksta. Ir visada tai skaudins. Žodis “visada” taps labai nepatikimas ir prisiminimai rėš kaip peiliai.
Bet ne dėl visko galime save kaltinti. Gyvenimas yra grandinė daugybės keisčiausių įvykių, kuriuos tarpusavyje susieti pavyks tik praėjus laiko tarpsniui. Ir gal aš galėjau būt geresnė, gal galėjau nuslėpti savo tamsias puses, gal galėjau tą kartą nutylėti, ką galvoju, gal galėjau suteikti erdvės ir laiko….. Bet žinai, negalėjau. Nepaisant to, kad visi santykiai reikalauja indelio, darbo ir kompromisų, aš buvau apsisprendusi likti. Ir aš demonstravau savo tikrasias spalvas, nebijodama. Ir jei jie išėjo, jie išsinešė ir dalį mano spalvų. Kažkas pastebės, kad jie turi keistų vaivorykščių savo akių rainelėse. Ir ten slėpsiuosi aš. Ir gal to jiems pakako. Gal mes vienas kitam tebuvom pamokos, nuotykiai ar kelio tarpsnis. Ir kodėl tai nesitęsė aš nežinau. Kartais meilės neužtenka, aš nežinau kodėl. Bet niekas dėl to nekaltas. Ir aš nebandysiu savęs pakeisti vien todėl, kad mano kampai kažkam buvo per aštrūs. Kažkam jie tobulai sutiks su jų aštriais kampais.Kažkada…
8. Nėra tobulų žmonių. Ir kiekvienas visada ras, kuo nuvilti. Ir tu nebūsi tobula, nereikia, kad tokia būtum. Esmė ne tame, kokie tie žmonės gražūs, protingi ar šaunūs, esmė, kaip jautiesi su jais. Kai kurie žmonės tave priverčia jaustis tarsi namuose. Tarsi būtum atradus prieglobstį nuo audros ir visas triukšmas besitęsęs metų metus trumpam sustoja ir paskęsti tylos saldume. Kai pasiilgsti, kai neatsibosta, kai stebi iš šalies ir šypsaisi, kai jautiesi geresnis, kai esi šalia jų… Nereikia, kad jie būtų tobuli ar kad tu atitiktum kažkokius standartus. Tik priverskit vieni kitus jausti(s).
9. Kai nori, tai ir padarai. Vis galvoji, kaip norėtum, bet tai atrodo labai tolima. Bet vieną rytą atsibundi ir supranti, kad viskas arčiau nei įsivaizdavai. Kai kuriems dalykams reikia laiko, jėgų, kai kuriems užtenka minutės drąsos. Tiesiog verta eksperimentuot su savim, žaisti ir bandyti dalykus, kurie visada traukė akį. Vis galvodavau eidama tamsia gatve namo “kaip norėčiau dabar būti tame lėktuve…” ir liūdnai žiūrėdavau į dangų, skrodžiamą lėktuvų. Ir po kiek laiko suvokiau, kad galiu. Ir atsiradau penktą ryto oro uostuose, svetimuose miestuose ir hosteliuose… Nuotykiai susiranda tave, bet ir tau reikia žengti žingsnį ir kristi jiems į glėbį, ir tau reikia išeiti laukan, kad jie tau parodytų, kur eiti.
10. Išmokau, kad per metus gali gyvenimas apsiversti aukštyn kojom. Kartais tai tėra maži pakytimai, kartais pasikeičia viskas. Ir šie metai buvo ryškūs. Viskuo. Skausmo skaidrumu ir džiaugsmo ryškumu. Noriu apsidairyti aplink save ir įamžinti greit prabėgančią akimirką, kurioje esu tokia, kokia esu dabar, su šitais žmonėmis, šitokiais jausmais ir tokiomis mintimis. Žinau, kad po metų jau bus kitaip. Jau bus prarasta dalis viso šito, viliuosi kad kažkas bus ir atrasta. Atleisk, bet branginsiu tai. Su visais netobulumais ir skylėtom sielom. O po metų susitiksim vėl. Jau abu kitokie.
6 Comments