Įpratome sakyti, kad Evangelija – Geroji Naujiena, kad Kristus į pasaulį atnešė žinią, kuri savo grožiu, prasme, kūrybiškumu pranoksta visas kitas. Tačiau kai klausi žmonių, kas tavo patirtyje yra ši Geroji Naujiena, kaip tu ją priimi, tai dažniausiai nesulauki jokio atsakymo arba gauni „teologinio“ turinio atsakymus: tai žinia apie Dievo ir žmogaus susitaikymą, nuodėmių atleidimą ar panašiai. Visa tai tiesa, tikrai objektyvi tiesa, tačiau ne tam žmogui, kuris tai išsako. Ne ta prasme, jog jis sako netiesą, tačiau, jei būtų tik tai, ji nebūtų žinia, radikaliai perkeitusi žmogaus gyvenimą, pripildžiusi jį naujo turinio.
Daug kartų ir pats bandžiau atrasti trumpą atsakymą, žodį, kuris perteiktų visą esmę. Nepavyko, todėl ir jums tegaliu pasiūlyti įvairių evangelinio džiaugsmo, kaip aš jį suvokiu, blyksnių.
Tiesa, reikia pripažinti, kad žmonėms, gimusiems tikinčiųjų šeimoje, religingai auklėtiems, žmonėms, kurie visada buvo tikintys ir augo tikinčių žmonių aplinkoje, sunkiau įžvelgti Jėzaus žinios naujumą, nes jie visada gyveno jos aplinkoje ir nėra kaip palyginti, nėra buvę tokios akimirkos, kai kažkas įvyko ir viskas nušvito nauja šviesa, įgavo prasmę. Tie, kurie buvo netikintys (ar jie buvo krikštyti, ar ne, nėra svarbiausia), gali atsekti lūžį, įvykį, per kurį Geroji Naujiena prabilo jiems ir prasidėjo tikras gyvenimas, o ne paprasčiausias vangus egzistavimas.
Prisimenu savo pirmą susitikimą su Evangelija. Nebuvau su ja susipažinęs iki penkiolikos metų: nei skaičiau, nei rankose buvau laikęs, nei žinojau, kas ten rašoma, tik buvau girdėjęs kelias nuotrupas, kurios visai manęs nesudomino. Kai pirmą kartą pradėjau skaityti Evangeliją, mane ji pribloškė.
Per penkiolika metų buvau susiformavęs požiūrį į gyvenimą. Žinojau, kad jis žiaurus ir nėra ko laukti pasigailėjimo, malonių nei iš gyvenimo, nei iš kitų žmonių. Žinojau, jog kiti žmonės yra mano priešai, ir vienintelis būdas išgyventi šiame pasaulyje – tapti bejausmiu, geležiniu, kad niekas negalėtų prasibrauti į mano vidų. Žinojau, jog galima būti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai bejausmiam, vaikščioti tarsi lavonui tarp kitų žmonių ir nepriklausyti jų pasauliui. Pirmasis dalykas, kuris mane nepaprastai nustebino Evangelijoje, tai žinia, jog Dievas savo šviesą dovanoja tiek geriems, tiek blogiems, tiek dėkingiems, tiek nedėkingiems, tiek mylintiems, tiek nekenčiantiems, jam visi žmonės yra savi (Mt 5,44-46). Mes galime Jo šalintis, atkristi, bet vis vien Jam liekame savi. Mes galime paniekinti Jo meilę, tapti paskutiniais išdavikais, tačiau Jis vis vien lieka ištikimas iki galo (iki kokio galo man tada nebuvo aišku, nes tai buvo pirmoji pažintis su Šventuoju Raštu). Prisimenu, jog ši žinia man buvo didžiulis atradimas. Aš gyvenau tarp žmonių, kuriuos visada laikiau savo priešais, pavojumi ir staiga pasirodo, kad Dievas visus juos myli, kaip tėvas myli visus savo vaikus. Atsimenu, kitą rytą po Evangelijos skaitymo išėjau į gatvę ir žvalgiausi į praeivius, kurie kažkur skubėjo, ir galvojau, koks stebuklas, jog visi jie mylimi Dievo. Jie galbūt to net nežino, o aš žinau ir žinau, jog jie negali būti mano priešai. Kad ir ką kiekvienas iš jų padarytų savo gyvenime, kad ir kaip elgtųsi su manimi, jie niekada nebebus mano priešai. Taip, žmogus gali pasielgti žvėriškai, klastingai, beprotiškai, tačiau juk aš žinau, kad mes turime vieną Tėvą, ir kiekvienas Jo esame vienodai mylimi… Jums gali pasirodyti, jog tokia mano reakcija į trumpą Evangelijos atkarpą – vaikiškumas, nebrandumas – galbūt, tačiau aš ir šiandien taip pat galvoju, nors prabėgo daugybė metų po šios patirties. Mano įsitikinimu, vienas iš svarbiausių dalykų Evangelijoje – tai, jog mes visi Dievui esame savi vaikai, Jam nėra svetimų.
Skaitydamas toliau atradau dar vieną dalyką. Vėlgi nors ir neilga mano gyvenimo patirtis liudijo, kad mažai kam rūpi žmogaus orumas. Staiga atradau, jog Dievas žvelgia į žmogų su didžiule pagarba, žvelgia ne kaip šeimininkas į vergą ne kaip pagonių dievai, reikalaujantys, kad žmogus jiems tarnautų, bet visai kitaip – tai mane sukrėtė pasakojime apie sūnų palaidūną (Lk 15,11-32). Čia įspūdingai aprašytas tėvas. Jis iš tolo mato, kaip grįžta sūnus palaidūnas, kuris kažkada jo atsižadėjo. Beje, atsižadėjo žiauriai, negailestingai, kaip mes neretai pasielgiame būdami jauno amžiaus, kai nesuvokiame žaizdų, kurias paliekame, gylio. Pagalvokite apie sūnaus žodžius: tėve, dabar man duok tai, kas priklausytų po tavo mirties. Paprasta frazė, kurioje slypi žiauri prasmė: seni, per ilgai gyveni, neturiu laiko laukti, kol numirsi ir paveldėsiu tavo triūso vaisius, tu stovi mano kelyje, o aš noriu laisvės ir turtų. Susitarkime taip – tu man miršti, aš gaunu savo dalį ir užmirškim vienas apie kitą. Ir štai šio sūnaus, kuris įvykdė metafizinę tėvažudystę, kuris paprasčiausiai išbraukė tėvą iš gyvenimo, laukia tėvas. Kai tik sūnų pamato, skuba pasitikti ir puola į glėbį, bučiuoja jį. Visą kelią namo sūnus kartojo savo išpažintį: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nesu vertas vadintis tavo sūnumi, tačiau priimk mane bent kaip samdinį.“ Ar atkreipėte dėmesį, kad tėvas leidžia sūnui ištarti pirmąją išpažinties dalį, leidžia tam, kuris išbraukė jį iš gyvenimo, kreiptis „tėve“, leidžia prisipažinti nusidėjus dangui ir savo tėvui, netgi tai, kad nėra vertas vadintis sūnumi, ir čia sustabdo: nevertu sūnumi palaidūnu šis jaunuolis gali būti, bet vertu vergu – niekada. To meilė neleistų – tai neįmanomas dalykas. Jis gali būti nevertas sūnus, tačiau visada išlieka sūnus – to negalima ištrinti, sunaikinti.
Skaitant mane pribloškė, kaip Dievas elgiasi su mūsų orumu, jog su kiekvienu iš mūsų jis elgiasi kaip Tėvas. Kad ir kas atsitiktų mūsų gyvenime, kad ir kaip nusidėtume, kai ateiname pas Jį ir sakome: nebegaliu būti Tavo sūnumi, persitarkime, sudarykime tarnystės sutartį ir būsiu Tavo samdiniu, vergu – Dievas atsako: ne, tu visada liksi mano sūnumi.
Tai nepaprastai svarbu, nes būna akimirkų, kai atrodo, jog kur kas lengviau pakeisti santykius su Dievu, sudaryti tam tikrą tarnystės sutartį. Štai dykumos tėvas Dorotėjas rašo: vergas dirba iš baimės, samdinys – dėl užmokesčio, – visa tai susitarimas. Tik sūnus dirba visai kitais pagrindais, nes už meilę nesumokėsi, nes neįmanoma santykio kuo nors pakeisti, ne tik pinigais. Tai, kas turi kilti iš širdies, negali būti pakeista tuo, kas kyla iš tavo rankų darbo, negalima pasakyti – aš tavimi visokeriopai pasirūpinsiu, tik į mano širdį nepretenduok. Ir čia Dievas negailestingai reikalauja iš mūsų meilės, kuri žino, jog yra dalykų, kurių negalima nupirkti ar parduoti. Jis reikalauja iš mūsų orumo, visaverčio žmogiško orumo ir kartu pabrėžia, jog nuodėmė visiškai neišskyrė tėvo ir sūnaus: sūnus išėjo, tėvas pasiliko ir liko ištikimas iki galo.
Tokią pat mintį atrandame ir Kristaus susitikime su Petru prie Tiberiados ežero. Petras triskart Kristaus atsižadėjo, triskart Jėzus klausia jo ne apie tai, ar šiam gėda, ar gailisi, ar atgailauja. Jis teklausia: ar myli mane? Ir kai trečią kartą pagaliau apaštalas supranta klausimo esmę, jog jis užduodamas Petro išsižadėjimo žodžių – nepažįstu šio žmogaus – kontekste, jis sako: Tu viską žinai, Viešpatie, Tu žinai, kad aš myliu tave. Tu viską žinai, Tu žinai apie mano išsižadėjimą, Tu juk žvelgei į mane, kol aš nepasitraukiau ir karčiai nepravirkau, tačiau Tu taip pat žinai apie mano meilę. Ir čia Kristus kreipiasi tarsi per nuodėmės sluoksnį į širdies gelmės slaptumą, kur ir skleidžiasi gyvenimas, sūniškos meilės orumas.
Kas nutinka moteriai, kurią norėjo nubausti už ištvirkavimą, kai Kristus klausia kaltintojų: kas pirmas mes akmenį, kuris iš jūsų be nuodėmės? Kai visi jie pasišalina, Kristus sako: „Nė aš Tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Moteris grįžta į gyvenimą. Ne į savo buvusį egzistavimą, subjaurotą nuodėmės, bet į tą gyvenimą, kurį Viešpats tarsi ištraukė iš jos gelmių, kuris glūdėjo joje tarsi brangakmenis, įklimpęs nuodėmės pelkėje.
Pagalvokime apie mūsų patirtį. (Metropolitas Antonijus šiame tekste pirmiausia kreipiasi į rusų emigrantus, kurie po Spalio perversmo liko be Tėvynės ir buvo priversti gyventi užsienyje. – Red.) Mes, pralaimėję karą ir praradę Tėvynę bei tam tikra prasme praradę teisę gerbti save – staiga atsidūrėme tokio Kristaus, kokio jo neišgyvenome anksčiau, akivaizdoje. Gyvo mūsų Dievo, kuris iš meilės žmogui savo laisva valia nužengė į tą nevilties bedugnę, į kurią patekome prieš savo valią. Dievas iš meilės mums apsisprendė būti bejėgis, pažeidžiamas, nugalėtas, Jis apsireiškė, priimdamas tarno pavidalą (Fil 2,7), priėmė visus žmogiškojo gyvenimo išbandymus, mirė kaip paprastas nusikaltėlis. Tai reiškia, jog nė vienas žmogus, kad ir kiek jis nuslystų į sužeistumo, pažeminimo, paniekinimo bedugnę, neatsiduria žemiau savo Dievo, kuris nusileido į patį dugną, idant net iš ten galėtų pašaukti savo kūrinius. Mūsų Dievas toks, jog mes galime jo akivaizdoje nesigėdyti nei savo bejėgiškumo, nei žaizdų, nei pažeminimo – Jis jau visa tai priėmė į savo gyvenimą, kad įgautų galimybę ir teisę būti su kiekvienu iš mūsų, kad ir kur atsidurtume: būti su mumis ne nuodėmėje, bet nuodėmės padariniuose.
Jei Dievas gali nusileisti į pačią gelmę, vadinasi, žmogaus orumas – ne jo šlovė, didybė, pergalės – čia netinka nė vienas kriterijus, paprastai vartojamas vertinti kasdienio gyvenimo sėkmę. Kristus gimė okupuotoje, nugalėtoje valstybėje, priklausė niekinamai ir pavergtai tautai, socialiniam sluoksniui, kuris neturėjo kuo didžiuotis, – ir vis vien išlaikė visą dievišką didybę. Vadinasi, galima išlikti oriu žmogumi, kad ir kur atsidurtum, kad ir koks sulaužytas bei pralaimėjęs sau ir kitiems atrodytum. Tai mane labai sukrėtė skaitant Evangelijas, nes tai tiesiogiai siejosi su mano, kaip emigranto, patirtimi.
Būdamas penkiolikos ar šešiolikos metų aš pradėjau atrasti tai, ką tik po daugelio metų sugebėjau sau aiškiai suformuluoti. Mane pribloškė įstabus Dievo solidarumas su žmogumi. Sąmoningai vartoju ne teologinę, ne bažnytinę sąvoką solidarumas, nes ji geriausiai išreiškia esmę. Solidarumas reiškia, jog jis mūsų neatsižada, nuo mūsų neatsiriboja net tada, kai tikrai galima mūsų gėdytis, Jis nenusigręžia nuo mūsų, kai tikrai yra tam pagrindas, – Jis gėdijasi kartu su mumis. Jis lieka mums ištikimas tiek ir tokiu būdu, jog patys nesugebame to įvertinti ir per mažai apie tai galvojame.
Pažvelkime į Jėzaus Kristaus gyvenimą. Pavyzdžiui, Dievo Sūnaus įsikūnijimas vardan mūsų išgelbėjimo. Čia tarsi matome vienpusį Dievo aktyvumą – gimsta Kūdikis, kuris kaip žmogus trapus ir bejėgis, iniciatyva, regis, priklauso tik Dievui. Jis tampa žmogumi. Jis priima kūną. Jis įeina į mirtingą kančių pasaulį, jis pradeda kelią, kuris baigiasi Getsemanės sode ir kryžiumi. Veikia tik Dievas. Bejėgis Kūdikis, kuris, kaip Senojo Testamento avinėlis, yra auka. Jis nesirinko kryžiaus kelio, bet yra į šį kelią pasiųstas Dievo valios. Skaistus avinėlis, be nuodėmės, kuris pasmerkiamas siaubui to, ką vadiname Kančių savaite, Getsemanės naktimi, Golgota, nužengimu į pragarą.
Jonas Auksaburnis viename iš savo pamokslų sako, kad didžiosios šventės sudaro savotiškas poras: Kalėdos ir Jėzaus krikštas, Velykos ir Trejybės šventė – jos tarsi papildo viena kitą. Kas baigiama Jėzaus krikštu, kai jis išlipa iš Jordano upės, kur Jonas ką tik jį pakrikštijo? Tai akimirka, kai Jėzus subręsta kaip žmogus. Prasideda jo viešoji veikla, jo misija, jo Kryžiaus kelias. Visi nusidėjėliai, kuriuos krikštija Jonas, po krikšto apvalomi. Betliejuje gimęs švarus ir laisvas nuo nuodėmės žmogus ateina pas Joną, kuris nesupranta: kaip jam Jį pakrikštyti? Ką reikš šis krikštas? Kaip rašo Sergejus Bulgakovas, Kristus ateina prie Jordano, idant pasinertų į tuos vandenis, kurie nuplovė žmonių nuodėmes, kurie yra apsunkę nuo nuodėmingumo, Jo tyrumas pasineria į šį mirtingumą, nuodėmingumą ir išneria pasirengęs mirti jau ne Savo, bet mūsų mirtimi, kurią jis tarsi perėmė, pasinėręs į Jordano vandenis. Nuo tos akimirkos jau ne vien Dievas veikia mūsų išganymo istorijoje, bet ir žmogus – Jėzus Kristus – visiškoje vienybėje su Dievo valia pradeda kelią, kuris Betliejaus kūdikiui Dievo buvo skirtas. Jis laisva savo valia priima Avinėlio pašaukimą, ankstesnį nei sukurtas pasaulis, Dievo Žodžio įsikūnijimo pašaukimą.
Mes matome, kaip Kristus, pasak Chalkedono dogmos, prisiima mūsų išgelbėjimo misiją. Jis įsikūnija kaip Dievas, tačiau kartu kaip „naujasis Adomas“, klusnus Dievui iki mirties ant kryžiaus, jis laisva valia ir apsisprendimu priima kryžiaus pašaukimą. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: niekas neatima gyvybės iš manęs, bet aš laisvai ją pats atiduodu (plg. Jn 10,18).
Dievo Sūnus, gyvendamas žemėje, viskuo susitapatino su žmonėmis. Jis kentė troškulį ir alkį, pavargdavo, liūdėdavo, patyrė priešiškumą, išgyveno visus žmogiškus jausmus, galiausiai nuo žmonių neapykantos Jis mirė. Mums atrodo tai taip paprasta, nes mes pripratome prie to, jog kiekvienas žmogus miršta: kas nuo ligos, kas nuo senatvės, kas nuo prievartos. Tačiau tai tikrai nėra paprasta. Maksimas Išpažinėjas kelia klausimą apie Jėzaus Kristaus mirtį. Pasak jo, jei ir tiesa tai, kas pasakyta Šventajame Rašte, – jog mirtis yra nuodėmės vaisius, ji yra atitrūkimo, atitolimo nuo Dievo padarinys, tai reiškia, kad pradėjimo akimirką Kristus, kaip žmogus, buvo nemirtingas, buvo anapus mirties, nes jis neturėjo nuodėmės, nebuvo atitrūkęs, nutolęs nuo Dievo. Dievo sūnus, net ir tapęs žmogumi, negali mirti. Kaip gali mirti gyvenimas? Kaip gali užgesti šviesa? Tas, kuris įsikūnijo, Tas, kuris buvo Žodis, kuris tapo kūnu, – savo kūnu taip pat yra nemirtingas. Apie tai netiesiogiai liudija ir mūsų tikėjimas, kad nužudyto Kristaus kūnas liko nepažeistas irimo. Ne dėl kokio nors didžio stebuklo, bet dėl tos priežasties, jog Jėzaus kūnas, kaip ir Jo siela, buvo persmelktas dieviškumo. Dievas apsireiškė pasauliui kūnu ir ne tik įėjo į istoriją, bet ir savo žmogišką kūną sudievino. Todėl Maksimas Išpažinėjas kelia klausimą: kaip Jėzus Kristus galėjo mirti? Jo paties pateikiamas atsakymas labai baisus.
Kristus per visą savo gyvenimą, savo pamokslus, liudijimus visada buvo su Dievu ir už Dievą. Todėl jis buvo atstumtas ir paniekintas žmonių: Jūs mane atmetėte, nes dar anksčiau atmetėte mano Tėvą (Jn 8,19) Jam nebuvo vietos žmonių visuomenėje, kur nebuvo vietos Dievui, – ne kaip valdovui, bet kaip šių žmonių Gyvajam Dievui. Kita vertus, visa Įsikūnijimo prasmė – Dievo akivaizdoje atpirkti, užstoti visus, nei vieno neatsižadant, nei nusidėjėlių, nei nusikaltėlių. Jis buvo žmonių atstumtas. Tačiau net ir ant kryžiaus jis buvo solidarus su mumis iki galo, jis buvo pagrindinės ontologinės žmogaus tragedijos dalyvis, tragedijos prarasti Dievą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15,34)
Apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams rašo, kad Dievas Kristų prikėlė iš numirusių. Dar kartą apmąstykime tai. Būdamas be galo solidarus, Kristus kartu su mumis keliauja į Senojo Testamento mirtį, atsižada savo galios gyventi Dievo meilėje. Jis pašaukiamas grįžti į gyvenimą jau kaip nugalėtojas Prisikėlime ir Išaukštinime.
Grįžkime prie Gerosios Naujienos. Tai, jog mes turime tokį Dievą, iš tiesų džiaugsminga žinia. Nuostabus džiaugsmas tai, kad Jis – ir Kūrėjas, ir Globėjas, ir Išganytojas, o Jo meilė tokia, jog jis susivienija su mumis iki pat giliausių mūsų žmogiškosios tragedijos gelmių, idant grąžintų mus į gyvenimą. Todėl per Velykas mes galime švęsti pergalę prieš mirtį. Taip, kūniškai žmonės ir toliau miršta, tačiau tos mirties, apie kurią giedame Šeštojoje psalmėje, kaip nužengimo į vietą, iš kurios negrįžtama, kurioje niekada nesutiksi Dievo, kur žmogus nemato kito žmogaus, – šios mirties daugiau nebėra. Pragare, kur tavo pergalė? Kristus prisikėlė, ir nė vienas žmogus nebėra vienišas net karste. Ta mirtis, kuria ir toliau miršta žmonės, jau nėra baisioji mirtis, jau nėra klaikus paliktumas ir vienatvė.
Noriu pakartoti tai, kas man labai svarbu Evangelijose. Dievo Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi. Dievas įžengė į žmonijos istoriją ir įžengė visiems laikams. Nebuvo taip, kad jis trumpam atėjo, idant mus išgelbėtų, ir paskui vėl pasitraukė. Jis tapo žmogumi ir niekada nenustoja juo būti Kristuje. Kai galvojame apie žmonijos istoriją, ji dabar mums atrodo visai kitokia, nei istorija atrodė pagonims ar net judėjams. Iki Įsikūnijimo žmogaus istorija vyko Dievo akivaizdoje. Dievas buvo tarsi žiūrovas. Jis ją stebėjo, Jis joje dalyvavo tarsi iš išorės, įsakydamas, nurodydamas, duodamas Įstatymą, teisdamas. Po Dievo Sūnaus Įsikūnijimo žmogaus ir Dievo istorijos susijungė, susiliejo, Dievas tam tikra prasme tapo imanentiškas žmogaus istorijai. Dabar Jis – jos viduje, ir kai mes galvojame apie žmonių giminę bet kuriuo aspektu, ar tai būtų Paskutinis teismas, ar dar kas nors, vienas iš žmonių, įsiliejusių į žmonijos istoriją, – Jėzus. Jis – žemės sūnus, Jis – Mergelės sūnus, Jis – žmonių giminės atstovas. Dievas ir žmogus jau nestovi vienas prieš kitą, nes Dievas įsikūnijo žmonių istorijoje. (Tam tikra prasme suprantu, jog tokio pobūdžio teiginiai visada yra santykiniai, nepakankamai tikslūs ar kartais pernelyg griežti, kad būtų teisingi.) Įsikūnijęs Dievas prisiėmė savo sukurto pasaulio likimą.
Taip pat ir savo vietą šalia Dievo Tėvo Jėzus užima kaip Žmogaus Sūnus, ir kartu žmogiškumas prasiskverbia į pačias Trejybės slėpinio gelmes. Viskas, visa istorija, tam tikra prasme išbaigta Įsikūnijimo ir Žengimo į dangų, baigiama tuo, kad Dievas tapo istorijos yra vidiniu varikliu ir jėga, o Žmogus Jėzus Kristus užima šlovės sostą. Šiuo atžvilgiu mūsų situacija, mūsų istorijos samprata labai savotiška: mes laukiame laikų pabaigos, Antrojo Kristaus atėjimo, laukiame akimirkos, kai viskas bus baigta. Ir Dvasia, ir sužadėtinė (Bažnyčia) kviečia: „Ateik“ (Apr 22,20). Tačiau kartu mes žinome – savo tikėjimo patirtimi žinome, kad viskas jau išbaigta. Tam tikru labai esminiu būdu viskas jau įvyko.
Tie, kas moka graikų kalbą, veikiausiai pastebėjo, kad Apreiškimo Jonui knygoje, kuri šiaip parašyta taisyklinga to laiko graikų kalba, yra viena klaida, kurią autorius nuolat kartoja. Graikiškai žodis „pabaiga“ yra nekatrosios giminės, o autorius jį nuolat vartoja kaip vyriškosios giminės žodį. Ir čia ne atsitiktinė klaida, nes ją kiekvienas perrašinėtojas būtų ištaisęs. Jonui pabaiga – tai ne kokia nors laiko akimirka, į kurią mes skubame, kurią pasieksime ir ji taps istorijos riba; pabaiga – tai Kažkas, pabaiga – tai Tas, kuris ateis. Kita vertus, tai tikslas, išsipildymas, tai Tas, kuris yra Omega visomis prasmėmis, tai yra laikų pabaiga, kūrinijos išbaigimas, Dievo pergalės išsipildymas. Ši pabaiga jau atėjo kartu su Kristaus Įsikūnijimu, Jo iškovota pergale. Pabaiga, tai yra istorijos išbaigimas, pasiektas Žmoguje Jėzuje Kristuje ir į Dangų paimtoje Dievo Motinoje, šią pabaigą mes jau turime savo tikėjimo patirtyje.
Tai viena iš priežasčių, kodėl krikščionis neturėtų bijoti mirties, nes krikštu, meile, bendryste su Kristumi, žinojimu – ne racionaliu, bet kylančiu iš patirties – kad pabaiga jau atėjo, mes esame ne tik anapus tos mirties, kaip visiškos atskirties, bet ir anapus gąsdinančio nebaigtumo, būties trūkumo. Pabaiga mums nebaisi, nes ji jau yra įvykusi, ji jau yra už mūsų.
Antra: kai kalbame apie Teismą, čia yra vietos paradoksui, nes toje pačioje Evangelijoje, Gerojoje Žinioje, skaitome žinią apie teismą. Tai nėra kažkas, kas yra anapus Gerosios Žinios konteksto, tai yra tos pačios Gerosios Naujienos dalis. Viena iš priežasčių, kodėl taip yra, jau išsakyta kalbant apie sūnų palaidūną. Nes mes būsime teisiami ne pagal žmogaus dorovę ir supratimą, bet pagal dievišką mastelį. Bus vertinama meilė, o ne dorybės. Esminis klausimas bus: ar tu priklausai meilės Karalystei, ar jai likai svetimas? Vergą, samdinį galima vertinti pagal jo nuopelnus, o sūnų – tik pagal meilę. Šiuo atžvilgiu Paskutinis teismas irgi yra Gerosios Naujienos dalis.
Jau ne kartą kartojau Evangelijos frazę: Dievo Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi. Tačiau yra ir kita svarbi ištarmė: „Žodis tapo kūnu.“ Čia noriu akcentuoti kūniškumą – Dievas visoje pilnatvėje kūniškai buvo tarp mūsų. Kai kalbame apie Įsikūnijimą, kalbame apie tai, kad žmogus pasirodė toks gilus, talpus, taip panašus į Dievą, jog Dievas galėjo įsikūnyti, kartu nesunaikindamas žmogiškumo. Mano įsitikinimu, tai ir yra Chalkedono dogmos esmė: Kristus turi dvi prigimtis – žmogaus prigimtis jame nesunaikinta, neužgožta – ji visiškai dera su dieviška prigimtimi.
Panašiomis kategorijomis būtų galima kalbėti ir apie Eucharistijos slėpinį. Duona ir vynas virsta Jo Kūnu ir Krauju, tačiau kartu jie nenustoja būti duona ir vynu. Susiliejimas su Dievu nesunaikina kūrinių – Dievas nesimaitina kūniškumu, jo neužgožia, kai įeina į pasaulį. Prisiminkime degantį krūmą Išėjimo knygoje, kuris dega, bet nesudega. Kiekviena žemiška ugnis maitinasi tuo, kas dega, ji sudegina ir sunaikina. Dievo ugnis nesimaitina tuo, kas dega. Ji įsilieja, įsijungia, bet kartu išsaugo tai, į ką įsijungia.
Kristaus kūnas mums dar kalba ir apie kitą, kosminę, visuotinę Įsikūnijimo prasmę, nes Kristaus kūne yra visas pasaulio daiktiškumas. Visa tai leidžia suprasti apaštalo Pauliaus žodžius, jog ateis diena, kai Dievas bus viskuo viskame, kai viskas bus persmelkta, apšviesta, palaiminta, perkeista dieviškumo.
Tai krikščioniui kelia ne klausimą, bet uždavinį. Krikščioniui materialus pasaulis nėra atsitiktinis, krikščioniui materija pašaukta komunijos su Dievu slėpiniui ir galima sakyti, kad krikščionis – vienintelis nuoseklus ir rimtas materialistas, žmogus, kuris tiki materija, jos begalinėmis galimybėmis, jos pašaukimu įsitraukti į Dievo slėpinį. Tai, beje, verčia giliai susimąstyti apie krikščionio vaidmenį moksle, technikoje, ten, kur žmogus susiliečia su materialiu pasauliu, taip pat apie santykį su savo kūnu. Apaštalas Paulius rašo: „Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“, taip pat visame kame, nes visa yra pakviesta tapti eucharistinio slėpinio dalimi. Tai taip pat, mano įsitikinimu, Geroji Naujiena. Nes mes galime žvelgti į pasaulį kaip į kilnią dovaną.
Evangelijos Geroji Naujiena mums dovanoja tokį visos istorijos, visatos, mūsų pačių vaizdinį, kuris pripildo širdį džiaugsmo.
Vertė Andrius Navickas
