Karas ir taika Biblijos tradicijoje
Taikos troškimas taip giliai įsišaknijęs žmogaus širdyje, kad net ir prievartos šalininkai paprastai teigia, kad prievarta reikalinga taikos ir ramybės pasauliui sukurti.
Tačiau vos užmetę akį į tai, kaip kalbame, atrandame labai skirtingų taikos apibrėžimų. Kai Paulius VI rašo: „vystymasis yra naujasis taikos vardas“ (Populorum Progressio, 87), ir kai egoistas prašo „palikti jį ramybėje1“, regis, jiedu kalba ne apie tą patį. Nelabai sutampa ir Georg‘o Büchner‘io kovos šūkis, kuriuo jis Darmstadt‘o gatvėse kreipėsi į valstiečius: „Tebus taika lūšnose ir karas rūmuose!“, ir ne mažiau žinoma frazė „kapinių ramybė“. Be abejo, susidūrėme su sąvoka, kurią reikia paaiškinti, ir Biblija gali mums padėti.
Senasis Testamentas
Jau penkliolika šimtmečių mūsų vadovėliuose kartojamas žymusis šv. Augustino apibrėžimas: taika yra „tvarkos ramybė“ (Dievo miestas, 19 kn., 13,1). Netgi pirmoji „Gaudium en Spes“ redakcija rėmėsi šia garbia formuluote, nors susirinkimo tėvai galiausiai nutarė jos atsisakyti – ir pagrįstai, kaip toliau įsitikinsime.
Senajame Testamente taika reiškia daug daugiau nei taikos ramybė. Hebrajų žodis „šālōm“, kurį verčiame „taika“ („ramybė“), tiesą sakant, yra toks turtingas, kad jo beveik neįmanoma išversti į kitas kalbas. Jis kyla iš „šālām“ („išbaigtas, pilnas, tobulas“) ir reiškia pilnatvės būseną, visišką išgelbėjimą.
Dalis šios turtingos reikšmės buvo prarasta jau III amžiuje prieš Kristų verčiant Senąjį Testamentą į graikų kalbą. Šioje kalboje nėra sąvokos, kuri tiksliai atitiktų „šālōm“. Greičiausiai dėl to Septyniasdešimt [vertėjų] pasitelkė daugiau nei dvidešimt penkis jo vertimo variantus. Dažniausiai vartojamas „eirēnē“, klasikinėje graikų kalboje reiškiantis situaciją, kai viešumoje viešpatauja ramybė, kaip priešingybė „pólemos“ („karas“) ir „stásis“ („pilietinis konfliktas“).
„Eirēnē“ atitinka lotynų kalbos „pax“ ir ispanų „paz“, turinčius tą pačią šaknį kaip ir „pacto“ [isp. „sutartis“. Vert.past.], kitaip tariant, susitarimas nekovoti. Šitaip biblinis „šālōm“ galiausiai buvo sutapatintas su paprasčiausiu karo nebuvimu.
Tiesą sakant, ir Senasis Testamentas dažnai supriešina „šālōm“ ir kovą (1 Kar 20, 18; Iz 27, 4-5; Jer 9,7…), tačiau iš kitų tekstų aiškėja, kad, nors konflikto nebuvimas yra svarbi „šālōm“ sąlyga, ji nėra vienintelė, ir netgi – ne pati svarbiausia. Pavyzdžiui, 1 Sam 17, 22 Dovydas, susitikęs savo brolius, klausia pie jų „šālōm“, nors yra pats karo įkarštis. O Jeremijas atvirai kritikuoja tuos, kurie šaukia „šālōm, šālōm!“ vien dėl to, kad nevyksta kovos (Jer 6, 14; cit. Mch 3, 5-8).
Jeremijo reakciją padeda suprasti struktūrinės prievartos sąvoka, kilusi iš marksizmo ir taikiai prigijusi socialiniuose moksluose. Pavyzdžiui, visi žinome, kad vidutinė gyvenimo trukmė Japonijoje yra 80 metų (1995), tuo tarpu Gvinėjoje Bisau – tik 38 metai. Kiekvienos šalies viduje taip pat esama tokių ryškių skirtumų tarp socialinių klasių, kad viename buvusios Federatyvinės Vokietijos Respublikos laikraščių buvo išspausdintas straipsnių ciklas iškalbingu pavadinimu: „Kadangi esi vargšas, turi mirti anksčiau“. Skirtumas tarp to, kiek galėtų trukti gyvenimas, ir to, kiek gyvenama iš tiesų, kyla iš vadinamosios „struktūrinės prievartos“. Tai – prievarta, kurią žmogus prieš žmogų vykdo ne tiesiogiai, bet per struktūras, tačiau jos rezultatas yra tas pats: vieni žmonės atima gyvybę kitiems. Tad Senasis Testamentas pasirodo esąs labai įžvalgus, tapatindamas neteisingą tvarką ir prievarta.
Ši mintis persmelkia Išėjimo knygos tradiciją. Tauta buvo įpratusi prie netikros taikos, tai yra, ramybės ir šiokios tokios gerovės Egipte. Jahvė, priešingai, niekina tokią taiką ir mainais siūlo „taikos sandorą“ (Sk 25,12), kurios vieta – ne Egiptas, bet Pažadėtoji Žemė. Tačiau šią taika teks išsikovoti narsiai pasipriešinant Faraono tironijai, tai yra, taiką reikia laimėti kovoje.
Dažnai pats Jahvė veda savo tautą į kovą. Senasis Testamentas nesvyruodamas Jį vadina „karžygiu“ (Iš 15,3), „galingu mūšyje“ (Ps 24, 8) ar „kariuomenių Dievu“ (1 Sam 17,45). O Skaičių 21,14 netgi minima dingusi knyga, kuri vadinosi „Jahvės karų knyga“.
Monarchijos laikais tauta patyrė daugybę negandų, tad darėsi vis sunkiau tikėtis, kad žmonės patys vieni kada nors galėtų sukurti taiką. Tuomet užgimė mesianistinė viltis. Izaijas paskelbia, kad mesijas – kurį jis vadina „ramybės kunigaikščiu“ (Iz 9,5; cit. Zch 9,9-10) – įtvirtins taiką (Iz 11, 1-9).
Tai bus tikroji „šālōm“: jai atėjus viešpataus teisingumas ir lygybė (Iz 32,17), perteklius (Jl 4,18; Am 9, 13-15), harmonija tarp žmonių ir gyvūnų, bei tarp pačių gyvūnų (Oz 2,20; Iz 11, 6-9; 35,9; 65,25), ir šiai taikai nebus galo (Iz 9,6). Tačiau ir mesianistinė ramybė nepasiekiama be kovos. Tam, kad vieną dieną būtų galima perkalti kalavijus į arklus (Iz 2,4), prieš tai reikia iš arklų nusikaldinti kalavijus (Jl 4, 10).
Jėzus ir prievarta
Naujajame Testamente Jėzus yra pranašų skelbtasis mesijas, tad, remiantis anų logika, teigiama, kad su Juo buvo įsteigta lauktoji taika. Tačiau ši taika yra Dievo Karalystės dimensija, todėk, kaip ir ši, yra pasmerkta įtampai tarp „jau dabar“ ir „dar ne“.
Bažnyčia yra Karalystės sakramentas, ir šv. Paulius nesiliauja kartoti, kad tai Jos prieglobstyje geriausiai juntama mesijo taika (Kol 3,15; 2 Tes 3,16; Rom 5,1; 14,17; etc.). Anot Laiško Efeziečiams (2, 14-17), pakanka išvysti žydų ir pagonių susitaikymą, kaip jie, tapę viena tauta, kelia į Dievą rankas, švarias nuo neapykantos ir susiskaldymo. Žinantys, kokį laipsnį buvo pasiekęs priešiškumas tarp abiejų tautų, lengvai supras, kad tokia Bažnyčia pasauliui buvo „sacramentum pacis“ [„taikos sakramentas“ (lot.) Vert.past.], paveikus susitaikinimo ženklas.
Paviršutiniškas Naujojo Testamento skaitytojas gali pagalvoti, kad prievarta ir toliau yra laikoma teisėta priemone taikai pelnyti. Jėzus iš tiesų tvirtino „atėjęs nešti žemei (…) ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34). Iš šių žodžių Carmichael‘is išvedė, kad „Jėzus rėmėsi ginkluota kariuomene“2, ir netgi jį laikė zelotu. Toks teiginys yra absurdiškas. Tekstas „kalba ne apie kalaviją, kurį Jėzaus bendruomenė iškelia kryžiaus karuose prieš savo persekiotojus, bet kalaviją, kurio griebiasi persekiotojai prieš bendruomenę“, kaip taikliai nurodė A. Schlatter‘is3. Šią interpretaciją patvirtina ir Jėzaus elgesys, visai nepanašus į mesianiškąją zelotų kovą: jo „kalavijas“ neturi nieko bendra su tuo, kurį Joelis norėjo nukalti iš arklo.
Štai kaip aprašo Kristaus „kario“ ekipuotę šv. Paulius: „Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles; pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra, Dievo žodį“ (Ef, 6, 14-17).
Neįtikina ir kiti tekstai, teigiantys, kad Naujasis Testamentas leidžia prievartą. Tiesa, Jonas Krikštytojas nereikalavo iš pasikrikštyti norinčių karių pakeistų amatą, tik jiems prisakė liautis plėšikavus (Lk 3, 14). Tačiau nepamirškime, kad jis tik pranašavo Naująją Sandorą, ir ne visuomet pataikė nuspėti, kokia ji bus. Prisiminkime, pavyzdžiui, skirtumą tarp jo skelbto grėsmingo Dievo (cit. Lk 3, 7-9) ir gailestingojo Jėzaus Dievo.
Na, o apie garsųjį „virvučių rimbą“, kurio Jėzus griebiasi ketvirtojoje Evangelijoje prekiautojams iš šventyklos išvyti (Jn 2, 15), ir kurio Sinoptinės Evangelijos nemini, tai egzegetai dažniausiai laikosi nuomonės, kad jis buvo panaudotas gyvuliams išvaryti, o ne žmonėms mušti4.
Priešingai, yra visiškai vienaprasmiai tie tekstai, kuriuose Jėzus atmeta bet kokią prievartą: jis skelbė meilę priešams (Mt 5, 43-48) ir patarė atsukti kitą skruostą mus mušančiam (Mt 5, 39), vadino palaimintais taikiuosius (Mt 5, 9) ir uždraudė naudoti kalaviją net teisėtai ginantis (Mt 26, 51-53).
Spontaniškai kyla klausimas, ar Jėzaus Dievas yra tas pats, kurį sutikome Senajame Testamente. Anas buvo agresyvus Dievas, lengvai pasiduodantis pykčiui (Iš 32, 7-10; Sk 17, 11-15; Iz 30, 27-33; Jer 21, 5; 2 Sam 6,7), naudojantis ar liepiantis naudoti prievartą (Sk 31, 17-18), įsakantis Izraeliui iki pamatų sunaikinti užimtus miestus su jų žmonėmis, gyvuliais ir gėrybėmis (Sk 33, 51-55; Įst 20, 16-18; Jos 6, 17-21; 1 Sam 15, 1-9; etc.). Atidus Biblijos skaitytojas suglumęs pastebi, kad Izraelio Dievas atrodo žiauresnis nei patys žmonės. Reikšminga, kad „Senajame Testamente sąvokos reiškiančios pyktį Dievui taikomos penkiskart dažniau nei žmonėms“5.
Atsakymas yra toks: Jėzaus Dievas yra tas pats kaip ir Senajame Testamente, tačiau geriau pažintas. Senojoje Sandoroje slypi tik apreiškimo užuomazga, o Jėzus Nazarietis ją išreiškia savimi galutiniu ir nepranokstamu būdu.
Tiesą sakant, jau pačiame Senajame Testamente galime pastebėti, kaip palaipsniui atsiskleidžia dieviškasis apreiškimas. Vystantis moralinei Izraelio tautos sąmonei įkvėptieji autoriai liaujasi priskirti Dievui prievartos kupinas aistras. Pavyzdžiui, iš pradžių buvo teigiama, kad tai Jahvė įsakė Jehuvui žiauriai sunaikinti Ahabą bei visą karališkąją šeimą ir užimti Izraelio sostą (2 Kar 9, 6-10), bet praėjus šimtui metų Ozėjas sako, kad Jehuvas veikęs prieš Jahvės valią (Oz 1, 4). Taip pat iš pradžių buvo manoma, kad Jahvė įsakęs išnaikinti karališkąją Jeroboamo dinastiją (1 Kar 14, 7-14; 15, 28-30), tačiau vėliau jau teigiama, kad Jahvė smerkia naikintoją (1 Kar 16, 7).
Pirmieji Pradžios knygos skyriai rodo, kad prievarta neatitinka pradinės Dievo valios, ji – žmogaus nuodėmės vaisius. Anot kunigų tardicijos (VI amžius prieš Kristų), baigęs kurti „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Po kurio laiko Jis vėl pažvelgė, ir pamatė visiškai priešingą vaizdą: „Žemė prisipildė smurto. Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi“ (Pr 6, 11-12).
Tad neleistina remtis ankstyvaisiais Senojo Testamento tekstais siekiant pateisinti prievartą. Jie priklauso jau praeity likusiai apreiškimo stadijai.
[…]
Kelias taikos link
Arsenalų mažinimas
Jei Dievo baimė yra išminties pradžia (cit. Pat 1, 7; Ps 111,10; Sir 1, 14), tai gal tą patį galima pasakyti ir apie žmonių baimę? Romėnų posakis „si vis pacem para bellum“ („jei nori taikos, ruoškis karui“) rodo, kad nuo senų senovės žmonija siekdama išvengti karo, pasitikėjo baimės pusiausvyra.
Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, JAV manė, kad jų atominio ginklo monopolis įtikins visas kitas šalis nė negalvoti apie naują karą, tačiau ši iliuzija sugriuvo labai greitai: Sovietų Sąjunga, suprasdama šių ginklų svarbą, jais apsirūpino praėjus vos keturiems metams. Nuo to laiko „progresas“ nesiliovė nė akimirkai, ir šiandien pirmą kartą istorijoje egzistuoja – teorinė ir reali – žmonijos susinaikinimo galimybė. Nepamirškime, kad didžiųjų valstybių arsenaluose jau sukaupta daugiau nei 60 000 atominių bombų, tai reiškia, kad kiekvienam planetos gyventojui tenka keturios tonos sprogmenų. Ir vienas vienintelis atominis sviedinys turi savo galvutėje tiek pat griaunamosiso galios, kiek jos buvo panaudota Antrajame Pasauliniame kare: dvi megatonas. Neišvengiamai tenka pripažinti, kad Goethe buvo teisus sakydamas: „Tai, ką žmogus vadina protu, jam pasitarnauja tik tam, kad elgtųsi gyvuliškiau nei bet kuris gyvulys“ („Faustas“).
Neįmanoma numatyti, kur mus nuves ginklavimosi varžybos. Didžioji dauguma karo tiriamųjų projektų yra tokio masto, kad „ginklai, kurie dabar projektuojami, kelia grėsmę ne vidutinio amžiaus žmonėms, bet kūdikiams, kurie dar tik vystosi, ir tiems, kurie dar nė nenumatyti“6.
Tiesa ir tai, kad beveik visos atominius ginklus turinčios valstybės tvirtina nepradėsiančios atominio karo. Taip pat viena po kitos pasaulio valstybės pervadino „karo ministerijas“ atsargesniu „gynybos ministerijų“ vardu. Tačiau negalime būti tikri, kad tradiciniame kare į kampą užspeistas priešininkas nesigriebs masinio naikinimo ginklų. Dabartiniai atominių ginklų sandėliai yra be galo pavojinga pagunda kokiam nors naujam Hitleriui.
Žymus karo teoretikas rašė prieš 150 metų: „Humaniškos sielos gali lengvai susigalvoti, kad priešininką galima nukenksminti ir meniškai nuginkluoti jo labai nesužeidžiant, ir kad tai yra tikroji karo esmė. Kad ir kaip gražiai tai skambėtų, viagi turime demaskuoti šią klaidą (…). Į karo filosofiją niekada nebus įmanoma įvesti nuosaikumo principo nesukeliant absurdo“7.
Be to, yra netoleruotinas papiktinimas išleisti ginkluotės varžyboms daugiau nei milijoną dolerių kas minutę priešais alkstančios žmonijos akis. Vienas modernus tankas kainuoja pinigų sumą, prilygstančią visam metiniam FAO (Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės Ūkio Organizacijos) biudžetui. Tad vis dar aktuali žymioji dilema „patrankos arba margarinas“. Aktuali tiek ekonomikos, tiek etikos prasme.
II Vatikano Susirinkimas pasmerkė karo išlaidas: „ Ginklavimosi varžybos yra baisiausia žmonijos rykštė ir nepakenčiama našta, gulanti ant neturtingųjų pečių“ (Gaudium et Spes, 81c). Ir pareiškė, kad „nusiginklavimo reikalas turi būti vukdomas ne vienašališkai, bet pagal paralelines sutartis, užtikrintas veiksmingomis garantijomis“ (Gaudium et Spes, 82a).
Pacifistai, reikalaujantys nusiginklavimo per protesto akcijose inscenizuodami atominę katastrofą, savo išraiškos jėga primena senųjų Izraelio pranašų simbolinius veiksmus. Jie primena Jeremiją, kelis mėnesius vaikščiojusį Jeruzalės gatvėmis su jungu ant sprando (Jer 28); ar Ezekielį, tysantį savo guolyje ir valgantį paplotėlius keptus ant žmogaus išmatų ugnies (Ez 4, 12).
Be to, pagrįsta manyti, kad šiandienos pacifistai ne tik išoriškai mėgdžoja senuosius pranašus, bet – kaip ir anie – kalba Dievo vardu. Ne viena Pranašų knygų pranašystė kritikuoja siekį apsaugoti tautą pasitelkus karinę galią ir karo sąjungas: „Vargas tiems, kurie leidžiasi į Egiptą pagalbos ieškoti, ir kliaujasi žirgais, kurie pasitiki vežimais, nes jų daug, ir raiteliais, nes jų pulkai stiprūs, tačiau į Izraelio Šventąjį nekelia akių, nesitaria su Viešpačiu!“ (Iz 31,1; cit. Jer 2, 18-.36-37; Oz 14,4).
Sielų nusiginklavimas
Kažkas yra pasakęs, kad 1987 metais liovėmės „pavojingai gyventi“ [Peter‘io Weir‘o 1983 m. filmo pavadinimas, tapęs populiariu priežodžiu ispanų tarpe. Vert.past.], nes tuomet, abiems pusėms susitarus, prasidėjo „nusiginklavimo varžybos“. Nors ir turime džiaugtis šiais pasiekimais, tiesą sakant, dar anksti skambinti pergalės varpais. Kad ir kaip toli pasistūmėtų derybos, nusiginklavimas ir toliau bus paviršutiniška priemonė, nepaliečianti pačios problemos šaknies. Galime sakyti, kad nusiginklavimas yra panašus į situaciją, kai iš prasto mokinio atimama jo nusirašinėjimui pasiruošta „špargalkė“. Taip viso labo neleisime jam nusirašyti per šį egzaminą (žinoma, jei jis neatsinešė „atsarginės špargalkės“), tačiau labai tikėtina, kad jis bandys tą daryti per sekantį egzaminą.
Kol egzistuoja konfliktų priežastys, ir žmonės turi agresyvią dvasią, egzistuoja ir pavojus grįžti prie ginklavimosi politikos ir galiausiai pradėti karą. Kaip pasakė ponia Thatcher per Antrąjį Ypatingąjį Jungtinių Tautų posėdį nusiginklavimo klausimu: „Kiekvienas jau žino, kad nuo šiol turės sugyventi su bomba, nes negalės padaryti taip, kad ji nebūtų buvusi išrasta“.
Todėl Jonas XXIII tvirtino, kad taika neįmanoma, „jei šis nusiginklavimas nėra visiškas ir pilnutinis, ir nepasiekia pačių sąmonių“ (Pacem in terris, 113). Ne vien tikintieji, bet ir netikintieji sutinka, kad tik vidujai atsinaujinusi žmonija galėtų užtikrinti pastovią taiką. Štai du liudijimai: „Jei visi žmonės laikytųsi evangelinio priesako mylėti artimą, arba jei jie būtų išvaduoti iš agresyvumo instinkto kaip buvo išvaduoti iš raupų, karų epocha pasibaigtų. Bet kada įvyks šis renovatio? [„atsinaujinimas“ (lot.). Vert.past.]“ (Norberto‘as Bobbio‘us8)
„Kol tautų daugumą sudarys piliečiai, kurių pagrindininis motyvas yra turėti ir gvieštis, karai bus neišvengiami. Neišvengiamai bus gviešiamasi to, ką turi kita tauta, ir bus bandoma gauti ko trokštama karu, ekonominiu spaudimu ar grasinimais. Šitaip bus elgiamasi pirmiausia su silpnesnėmis tautomis, ir bus sudaromos sąjungos, siekiant įgyti persvarą prieš tautą, kurią rengiamasi pulti (…). Taika kaip pastovių harmoningų santykių tarp tautų būsena įmanoma tik kai turėjimo struktūrą pakeičia buvimo struktūra. Mintis, kad galima ugdyti taiką ir tuo pat metu skatinti turėjimo ir prabangos siekį, tėra iliuzija ir – pavojinga iliuzija.“ (Erich‘as Fromm‘as9).
Perskaitę ką tik cituotus Norberto‘o Bobbio‘aus ir Erich‘o Fromm‘o tekstus iš krikščioniškos perspektyvos, prieisime išvadą: įveiksime karus kai sukursime naująjį žmogų, apie kurį kalba šv. Paulius.
Anot raiškaus David‘o Horowitz‘o posakio, „vienintelė alternatyva pasaulinio masto Hirošimai yra atsiversti į humanizmą“10.
Tam pasiekti būtina, kad viena iš skersinių mūsų švietimo sistemos temų būtų ugdymas taikai, kaip jau ir yra daroma daugelyje edukacijos centrų.
Teisingo pasaulio statymas
Naujasis žmogus, savaime suprantama, nekariaus, nes bus „nuginklavęs“ savo dvasią, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jis taikstysis su neteisybėmis. Neįmanoma sukurti naująjį žmogų, jei tuo pat metu nekuriama ir jo gyvenamoji aplinka: biblinis „šālōm“. Straipsnio įžangoje priminėme garsųjį Pauliaus VI posakį: „Vystymasis yra naujasis taikos vardas“ (Populorum progressio, 87).
Pats Dievas metė iššūkį izraelitams neįsikurti netikroje taikoje, kuria jie mėgavosi Egipte. Jis tokiu pat būdu nuolat iškrapšto ir mus iš susitaikėliškų paliaubų, kuriomis dažnai pasitenkiname, kad vestų mus tikrosios taikos link, į „šālōm“. Antrasis Vatikano Susirinkimas tvirtina, kad „taika negali būti vieną martą visiems laikams įgytas dalykas, bet ji turi būti nuolat kuriama“ (Gaudium et spes, 78a).
Blogai yra tai, kad ir mes – kaip ir izraelitai, kurie, siekdami Jahvės taikos, turėjo išmainyti Faraono taiką į kovą – kiekvieną dieną patiriame, kaip teisingumo troškimas kėsinasi į nepastovią mūsų ramybę. Anot Péguy, „tik viena ponia sukėlė pasaulyje daugiau karų nei neteisybė, tai – Teisingumas“11.
Tačiau nepamirškime skyriaus pradžioje pateiktų Naujojo Testamento citatų: mus, krikščionis, etinis imperatyvas prašo kovoje už teisingumą rinktis neprievartines priemones, o ne prievartą. Susirinkimo tėvai teigė: „Negalime nepagirti tų, kurie, gindami savo teises, atsižada jėgos vartojimo irnaudojasi tokiomis teisių gynybos priemonėmis, kurios prieinamos net ir patiems silpniausiems“ (Gaudium et spes, 78e).
Padarysime didžiulę paslaugą žmonijai, jei įrodysime tokių priemonių efektyvumą. Kai jėgos vartojimo atneštas laimėjimų ir praradimų balansas parodys, kokia ji neveiksminga, ir kai pasirodys esą vis paveikesni ne prievartiniai būdai konfliktams spręsti, jau nebereikės etiškai smerkti prievartos. Atsisakysime jos dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jau nesigriebiame egzorcizmų demonams varyti: ne tiek dėl to, kad uždrausti, kiek dėl to, kad geresnių rezultatų atneša psichoterapija.
[…]
Pabaiga
Kad biblinio „šālōm“ utopija palaikytų mūsų viltį, jau du tūkstančius metų Eucharistija prasideda ramybės pasveikinimu („Viešpaties ramybė visada tebūna su jumis“) ir baigiasi ramybės atsisveikinimu („Eikite ramybėje“).
Tad ir toliau viliamės, kad kada nors iš mūsų akiračio dings pati karo galimybė, nors kartais atrodo, kad tai – viltis „nematant jokios vilties“ (Rom 4, 18).
Istorijos bėgyje tikintieji liudijo Evangeliją dviem skirtingais būdais: pranašiškai nutraukdami ryšį su pasauliu, arba kantriai veikdami jame. Abu būdai yra teisėti.
Kai kurie jaučia, kad jų sąžinė įpareigoja teikti absoliučią vertę Jėzaus pasirinkimui už neprievartą, tad visiškai atmeta bet kokius ginklus ir karo strategijas. Tai – sąžinės prieštarautojai. Kiti krikščionys mano, kad Evangelijos utopiją tenka įgyvendinti radikaliai antiutopiškame pasaulyje, tokiame kaip mūsiškis, ir tai verčia rinktis tam tikrus kompromisinius sprendimus. Jie mano, kad kai kurios karinės tarnybos ir karo formos yra teisėtos. Susirinkimas prašo gerbti abi nuostatas.
Apie sąžinės prieštaravimą sakoma: „Būtų teisinga, jei įstatymai humaniškai traktuotų žmones, kurie dėl sąžinės motyvų atsisako imti į rankas ginklus, bet sutinka tarnauti visuomenei kitokiais būdais.“ (Gaudium et spes, 79c). Paprašyta įvesti tam tikras pataisas, redakcinė Komisija paaiškino šį teiginį: „Sakydamas ‚būtų teisinga‘, tekstas nevertina sąžinės prieštaravimo objektyvaus moralumo rėmuose“12. Tad Susirinkimas viso labo prašo gerbti „subjektyvią“ sąžinės prieštarautojo laikyseną. Be abejo, jei Susirinkimas vyktų šiandien, jis jau nedvejodamas pripažintų taip pat ir objektyvų sąžinės prieštaravimo moralumą (ispanų vyskupai 1986 iš tiesų jį apibrėžė kaip „teisę“13).
Apie karo profesiją susirinkimo tėvai pasakė: „Kas tarnauja tėvynei kariuomenėje, telaiko save tautų saugumo ir laisvės tarnais, nes gerai atlikdami savo uždavinius jie gali prisidėti prie taikos užtikrinimo“ (Gaudium et spes, 79e).
Tačiau viena yra tai, kad dabartinėmis sąlygomis reikia išlaikyti kariuomenes, ir visai kas kita – jomis didžiuotis. Turime jas išlaikyti, bet be poetiškos aureolės, kuria jas stengiasi apgaubti Nacionalinio Saugumo ir kitos panašios ideologijos. Greičiau jau turime tą daryti skaudančia širdimi, kaip ankstyvųjų Viduramžių krikščionys, manę, kad tai yra būtina, bet tuo pat metu – ir priešinga Evangelijos dvasiai.
1 Ispanų kalboje „paz“ į liet. kalbą verčiamas ir „taika“, ir „ramybė“, tad toliau vartosime abi, priklausomai nuo konteksto. Vert. past.
2 Carmichael, Joël. „Leben und Tod des Jesus von Nazareth“. München, 1965, p. 149.
3 Hengel, Martín. Jesús y la violencia revolucionaria. Sígueme, Salamanca, 1973, p. 29.
4 Cit. Dodd, G. H. La tradición histórica en el Cuarto Evangelio. Cristiandad, Madrid, 1978, p. 166, ir kt.
5 Léon-Dufour, Xavier. Vocabulario de teología bíblica. Herder, Barcelona, 1972, p. 427.
6 Galbraith, J. K. El nuevo estado industrial. Ariel, Barcelona, 1974, p. 43.
7 Clausewitz, Karl von. De la guerra. Madrid: Ejército, 1980, p. 28.
8 Bobbio, N. El problema de la guerra y las vías de la paz. Gedisa, Barcelona, 1982, p. 88-89.
9 Fromm, E. Turėti ar būti? Vilnius, Mintis, 1990. (p. 113-114???).
10 Horowitc, D. Anatomía de nuestro tiempo. México, FCE, 1969, p. 87.
11Péguy, Charles. El dinero. Narcea, Madrid, 1973. p. 187.
13 Comisión permanente de la Conferencia Episcopal Española. Constructores de paz, VI-3.
Ištrauka iš knygos „Entre la Utopía y la Realidad: Curso de Moral Social“ [Isp. Tarp utopijos ir tikrovės: socialinės moralės kursas], Santander: Sal Terrae, 1998. Vertė Jovita Micevičiūtė.
