Apie knygų skaitymą, laiką su knyga, šiandien kalbama išties gan daug. Užėjus į bet kurį didesnį knygyną akivaizdu, kad knygos leidžiamos, kas mėnesį jų tik daugėja ir nuo to tikrai nelengviau, mat pasirinkimas yra pribloškiantis, tačiau klausimas „ką skaityti?“ tampa vos ne egzistencine dilema. Šiame tekste siūlau fragmentišką gidą po praėjusių metų gruodžio mėnesį pasirodžiusias knygas. Tai labai subjektyvus vieno skaitytojo pasakojimas apie knygas, kurias pagal savo skonį ir supratimą jis renkasi skaityti.

Günter Grass. Svogūno lupimas: autobiografija. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Lietuvis rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 400 p.

Praėjus dešimtmečiui nuo knygos pirmojo leidimo Vokietijoje, šiandien ir mes galime džiaugtis Nobelio premijos laureato Günterio Grasso autobiografine knyga „Svogūno lupimas“. Žinoma, tokios reakcijos, kokią ji anuomet sukėlė rašytojo gimtinėje, čia tikėtis neverta, nes apie skandalą jau visi seniai žino ir pamiršo. Dabar mums lieka džiaugsmas skaityti istoriją. O istorija ši nepaprasta, juolab, pasakojama talentingo rašytojo, kuris sluoksnis po sluoksnio „lupdamas“ savo atmintį, bando priartėti prie esminio dalyko – tiesos. Ši istorija trunka 20 metų – nuo 1939 metų rugsėjo 1-osios, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, iki 1959-ųjų, kai pasirodė pasaulinę šlovę rašytojui pelnęs romanas „Skardinis būgnelis“. Tai istorija apie vaiką, kuris, svajodamas ištrūkti iš ankšto dviejų kambarių buto Dancige, tapo fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos buvo pašauktas tarnauti SS. Apie sužeidimą ir gyvenimą amerikiečių belaisvių stovykloje, apie po karo pasikeitusią savo šalį, darbą šachtoje, susitikimą su šeima, meilės nuotykius, dailės studijas, persikraustymą į Berlyną, motinos mirtį, galų gale, literatūrinį debiutą „Grupėje 47“. Tai daugiasluoksnis ir labai asmeniškas pasakojimas, o kartu – aukščiausios prabos literatūra. Pats rašytojas yra prisipažinęs, kad šią knygą parašė „vidinės būtinybės priverstas“, siekdamas visų pirma pats sau išsiaiškinti praeitį ir susigrąžinti tai, kas buvo pradingę: „.Nenorėjau savo praeities vaizduoti paprastai – tiesiog sakyti: taip buvo, aš norėjau apie tai papasakoti. Toks mano darbas – pasakoti.“ Ši knyga – pirmoji autobiografinės trilogijos dalis: po dviejų metų nuo „Svogūno lupimo“ pasirodė antroji knyga „Dėžė“, o dar po metų – 2009-aisias – „Brolių Grimų žodžiai“. Turbūt naivu tikėtis kada nors lietuviškai skaityti pastarąsias dvi dalis, todėl pasitenkinkime tuo, ką turime. O tai, neabejotinai, labai daug – beveik 400 puslapių istorijos.

Aurimas Švedas. Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus. – Vilnius: Aukso žuvys, 2016. – 384 p.

Kultūros istorikas Aurimas Švedas yra vienas aktyviausių bei nuosekliausių gyvenimo istorijų užrašinėtojų. Anksčiau pasirodė jo pokalbių knygos su istoriku Edvardu Gudavičium bei grafiku Petru Repšiu. Tai, neabejotinai, aukščiausio lygio tyrinėjimai, kuriuose atsiveria ne tik asmenybė, asmeninė jos istorija, kūryba bei patirtys, tačiau lygiagrečiai pasakojami ir visuomenės gyvenimo kontekstai, įdomiausi jos puslapiai. A. Švedas nėra vien tik pasyvus klausinėtojas, jis lygiavertis pokalbio dalyvis, kaip istorikas, puikiai išmanantis kontekstus, todėl jo pasufleruojamos temos gerokai praplečia vieno žmogaus gyvenimo istoriją ir kalba apie mus – vakar, šiandien ir rytoj. Neabejotinai ir jo pašnekovai turi ką papasakoti. Šį kartą – tai germanistė, teatrologė, ilgametė „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininkė ir aktyvi pilietė Irena Veisaitė, kurios biografija tiesiog prisodrinta iššūkių, ribinių patirčių, įstabių susitikimų. Ją poetas Tomas Venclova yra pavadinęs „vienu iš šviesiausių mūsų krašto žmonių, tolerancijos ir sveiko proto įkūnijimu“. Knygos pasakojimuose apmąstomas ne tik jos nueitas gyvenimo kelias, bet ir svarbiausi XX bei XXI amžių Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijos epizodai: tarpukarinio Kauno gyvenimas, sovietinė okupacija, Holokaustas, penki okupacijos dešimtmečiai, Nepriklausomybės atkūrimas bei jos įtvirtinimas. Viename iš pokalbių I. Veisaitė ištaria: „Patirtys, apie kurias aš Jums ką tik papasakojau, leido man suvokti, kad gyventi irgi yra menas, kad gyvenimui irgi reikalinga prasmė, tema ir ritmas.“ Beje, knygos gale atskiras skyrius skirtas įvairių žanrų (teatro recenzijos, vieši pasisakymai, atsakymai į anketą, laiškai) bei skirtingais metais rašytiems pačios I. Veisaitės tekstams. Tai talpi knyga, kurioje – kvapą gniaužianti ir neįprastai kasdieniška istorija.

Olga Slavnikova. 2017: romanas. Iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 488 p.

Praėjusiais metais dideliu atradimu man tapo lietuvių kalba pasirodę rašytojų iš Rusijos Marinos Stepnovos ir Liudmilos Ulickajos romanai. Tai kūriniai, kurių pagrindu tapo puikiai papasakotos istorijos ir epochų lūžiuose bei laiko dramose persipynę žmonių likimai – tikras malonumas įkristi į tokius pasakojimus… Metų pabaigoje lietuvių kalba pasirodė rašytojos Olgos Slavnikovos romanas „2017“. Tai pirmoji pažintis su šia Jekatenburge gimusia, o dabar Maskvoje gyvenančia rašytoja. Prieš du dešimtmečius savo antruoju romanu O. Slavnikova tiesiog įsiveržė į Rusijos literatūrinį gyvenimą, apie ją imta kalbėti kaip apie magiškojo realizmo tradicijos tęsėją, o kūrinys „Iki šuns dydžio padidintas laumžirgis“ buvo nominuotas Rusijos Bukeriui. Tąkart jai nepasisekė. Tačiau 2005 metais pasirodęs romanas „2017“ šį apdovanojimą gavo. Tai nuotykinė meilės istorija, naujųjų papročių satyra ir šiek tiek antiutopija. Kūrinys sudarytas iš trijų atskirų siužetinių linijų: pirmasis pasakojimas dėliojasi apie Uralo hitnikus – nelegalius brangakmenių ieškotojus; antrasis – apie numanomą ateitį (prieš dešimtmetį, kai pasirodė šis romanas, 2017-ieji buvo netolima ateitis, o šiandien mes į tą „ateitį“ jau įžengėme), kur teatrališkai švenčiant Spalio revoliucijos šimtmetį, susidūrimai tarp raudonųjų ir baltųjų perauga į kruvinas riaušes, o šalis atsiduria ant pilietinio karo slenksčio; galiausiai trečiasis pasakojimas – meilės istorija. Ar O. Slavnikovos ateities vizija labai prasilenkia su mūsų dabartimi?..

Jack Kerouac. Kelyje. Originalus ritinys: romanas. Iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė. – Kaunas: Jotema, 2016. – 464 p.

Pamenu, kai tranzavau…“ – tokia pasakojimo pradžia šiandien yra įmanoma tik po Jacko Kerouaco romano „Kelyje“. Tai viena iš tų knygų, kurią perskaičius tiesiog norisi imti ir padaryti tai – atsistoti į kelkraštį su ištiestu nykščiu ir pažiūrėti, kur nuneš kelias… Taip buvo Amerikos „palūžusiai kartai“ – bytnikams, kelyje atradusiems kitokią tikrovę, nei siūlė amerikietiška svajonė, taip buvo hipiams, pratęsusiems savojo kelio paieškas per idealus, muziką, dvasines bei haliucinogenines patirtis. Romano sukelta banga ne vienai kartai ir po „didžiojo keliautojo“ mirties įkvėpė autentiškos patirties būtinybę. Gyventi savo gyvenimą, pasiduoti kelio gaivalui, stačia galva nerti į nežinomybę ir tame būti. Tai viena iš tų knygų, kuriai drąsiai galima lipdyti „kultinės“ etiketę, ir tai nebus joks reklaminis triukas. Tą liudija tūkstančiai, kuriems „Kelyje“ neabejotinai tapo jų gal ir trumpo, bet neabejotinai reikšmingo gyvenimo etapo biblija. Šiemet, minint 70 metų nuo romano pasirodymo, džiugu sulaukti septintojo knygos leidimo, ir antrą kartą – originalaus ritinio – pirmojo knygos varianto. Ką gi, Didžioji kelionė tęsiasi…

Ajahn Brahm. Dramblys, kuris pamiršo laimę: įkvepiančios istorijos apie tai, kaip mėgautis kiekviena akimirka. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 272 p.

Budistinių istorijų mylėtojams – neabejoju, kad tokių jau yra gausybė (beje, ir pats save jiems priskiriu) – pasirodė nauja Ajahno Brahmo, to paties, kuris parašė 108 istorijas, sugulusias į bestseleriu prieš keletą metų tapusią „Atverk savo širdies duris“, knyga. Nieko negirdėjusius apie šį vienuolį, trumpai pasakysiu, kad iki tapdamas vienuoliu Peteris Bettsas gyveno Londone, Kembridže studijavo teorinę fiziką, vėliau dirbo mokytoju, o dabar jau jau daugiau kaip trisdešimt metų yra theravados budizmo miško tradicijos vienuolis Tailande, mokantis Australijoje, Singapūre ir Malaizijoje. Naujos 108 Ajahno Brahmo istorijos – vis apie tą patį – kaip gyventi čia ir dabar su savo liūdesiu, skausmu, neviltim, depresija, netektimis, visu tuo, kas iš gyvenimo atima laimę. Skeptikas sakys, kad tai tik dar vienas „laimės ekspertas“, parduodantis savo „laimės piliules“. Galbūt, gal… Ir vis dėlto, nepabandęs – nesužinosi. Man patinka šios istorijos, nes jose galiu atpažinti save. Jos iš mano paties gyvenimo. Kai įlipu į šūdą, kai pykstu ant artimųjų, kai galvoju apie mirtį, kai smerkiu kitą dėl jo poelgių, kai nerimauju dėl to, kas bus, kai galvoju apie save, kai pernelyg sureikšminu savo pasiekimus ar nuopolius, kai apima baimė, kai norisi turėti daugiau ir t. t., ir t. t. Tad ką siūlo knygos autorius? Keisti savo požiūrį. Ir daugiau juoktis. Beje, šią knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, o galima panirti į vieną istoriją ilgam. Kiekvienam savos istorijos, bet svarbiausia ta, kurią patiriame savo kailiu.

Laozi. Iš kinų kalbos vertė Dalia Švambarytė. – Vilnius: Vaga, 2016. – 272 p.

Dao, išsakytas žodžiais, nebebūtų begalinis Dao…“ – taip prasideda senovės Kinijos išminčiaus Laozi knyga „Dao De Jing“, laikoma pamatiniu daoizmo veikalu, o savo įtaka žmonijos dvasiai bei kultūrai gretinama su Biblija, Upanišadom, Rigveda, Koranu. Nors apimtimi šis veikalas gerokai nusileidžia kitų religijų šventosioms knygoms, tačiau 81 Laozi skyrelis pribloškia savo metaforiškumu, meniniais vaizdiniais bei poetine kalba. Kaip ir cituotas pirmasis knygos sakinys, visa ši knyga, rodos, sudėliota labiau iš užuominų, nutylėjimų ir pauzių, kurios veriasi tarp daugiaprasmių simbolių. Beje, tokia yra ir pati Dao sąvoka – tai ir viso, kas egzistuoja Visatoje, gimimo ir raidos šaltinis, ir gamtoje veikiantis kitimo dėsnis, ir visuomenę reguliuojantis įstatymas. Todėl ir šioje, rodos, nedidelėje knygoje, atsiskleidžia filosofo požiūris į Visatą, pamatinius jos gimimo bei kitimo principus, žmogaus gyvenimą bei visuomeninius santykius. Laozi filosofinė mintis bei kasdienio gyvenimo principai davė pagrindus ir kinų kaligrafijai, peizažinės tapybos bei muzikos sampratai. Todėl didelis džiaugsmas skaityti tokią knygą, nors suprasti – ne taip jau ir paprasta. Tiesa, knygai komentarus parengęs Zhang Yi bei straipsnį parašęs Antanas Andrijauskas yra puikūs skaitytojo palydėtojai į Dao pasaulį. Beje tai, jei gerai skaičiuoju, jau trečiasis šios knygos leidimas lietuviškai.

Štai dar keletas gruodžio mėnesį pasirodžiusių knygų, kurias, anksčiau ar vėliau, būtinai reikės atsiversti.

Literatūros kritiko ir poeto Rimanto Kmitos debiutinis romanas „Pietinia kronikas“ – tikras įvykis mūsų literatūriniame gyvenime. Visų pirma todėl, kad parašytas šiauliečių šnekta, o dar ir slengu. Visų antra – jame pasakojama apie nesenus laikus, tuoj po Nepriklausomybės atgavimo. Tad kartu tai ir kronika, ir socialinis anų dienų pjūvis su laukinio kapitalizmo grimasomis bei nesenos praeities kultūriniais reliktais. Tai paminklas Šiauliams, šnektai ir bachūriukui iš Pietinia rajono. Beje, teko girdėti, kad ruošiama ir šio romano audio knyga, kurią įgarsins pats autorius.

 

Antrą kartą išleistas, tačiau naujai išverstas britų rašytojo Douglaso Adamso romanas „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“. Šis romanas, pasirodęs dar 1978 metais, žaižaruoja beribe fantazija, balansuojančia ties rimtos filosofijos ir gryniausio absurdo riba. Pagal šį bestselerį, kurio parduota beveik 20 mln. egzempliorių, sukurtas televizijos serialas, kompiuterinis žaidimas, grupės „Radiohead“ daina „Paranoid android“ (1997), G. Jenningso filmas „Galaktikos gidas“ (2005). Tiesa, tai tik pirmoji trilogijos, kurią išviso sudaro penkios knygos, dalis. Šio tūkstantmečio pradžioje BBC redakcijos sudarytame geriausių visų laikų ir žanrų 200 knygų sąraše D. Adamso kūrinys užėmė garbingą ketvirtą vietą, aplenkęs tokius mokslinės fantastikos ir antiutopijos šedevrus kaip G. Orwello „1984“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir H. Wellso „Pasaulių karas“.

Šveicarų literatūros klasiko Jacques’o Chessexo romanas „Tironas“ – pirmoji pažintis su šiuo autoriumi lietuviškai. Menininkas ne tik rašė grožinius kūrinius, poeziją, knygas vaikams, esė apie literatūrą ir meną, tačiau ir tapė, kūrė grafiką. „Tironas“ jam pelnė Goncourt’ų premiją ir išgarsino, mat pirmą kartą ši premija atiteko ne prancūzų autoriui. Kūrinys toli gražu nėra saldus, priešingai, lyg skustuvu pjauna sudėtingų santykių bei emocijų persmelktą lotynų kalbos ir literatūros mokytojo Žano Kalmės gyvenimą. Tai nepamirštama vienos šeimos istorija: visu psichologiniu aštrumu iškyla tėvo ir sūnaus, motinos ir vaikų santykiai. Žano istorija primena Franzo Kafkos biografiją ir sukrečiantį jo kūrinį – „Laišką tėvui“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *