Beveik kiekvienoje viešoje vietoje šiandien ausys tiesiog atakuojamos populiariosios muzikos garsų. Prekybos centruose, restoranuose, viešbučiuose bei liftuose paprastai girdėti ne žmonių pokalbiai, bet garsiakalbių transliuojama muzika. Nematomieji ir nepasiekiamieji garsiakalbiai negali būti nubausti už savo įžūlumą. Kai kurių vietų prekės ženklu tampa tam tikro žanro muzika. Tai gali būti folkloras, džiazas ar Brodvėjaus miuziklai. Tačiau daugumoje vietų vyraujanti muzika yra absoliuti banalybė. Ji yra tam, kad iš tiesų jos tarsi nebūtų. Tai yra verslo ir vartojimo fonas, apsupanti mus nykynė, ant kurios mes rašinėjame savo troškimų grafičius. Baisiausios šio tipo muzikos formos kuriamos netgi be muzikantų įsikišimo, tiesiog kompiuteriu pagal standartinius efektus.
Mūsų modernaus gyvenimo fono garsai tampa vis mažiau ir mažiau žmogiški. Ritmas, kuris turėtų būti gyvenimą atspindintis garsas, yra pakeičiamas elektroninių pulsų, skleidžiamų mašinos, užprogramuotos kartoti tuos garsus iki begalybės, o bosų garsai susminga iki pat kaulų gilumos. Visos mūsų visuomenės viešosios erdvės dabar kontroliuojamos šių garsų, kurie žmogų skatina būti išsiblaškiusį ir užtikrina, kad daugumai mūsų apsilankymas bare ar pietūs restorane netektų net likutinės savo prasmės. Tai nebėra socialiniai susibūrimai, tačiau ištvermės peršaukti vienam kitą per baisų triukšmą išbandymai.
Yra dvi priežastys, kodėl ši beprasmė muzika užpildė mūsų viešąją erdvę. Viena priežastis – dėl masinės gamybos garsų įvykęs didelis žmogaus klausos pokytis. Kita – įstatymo negebėjimas apsaugoti mus nuo šio rezultato. Mūsų protėviams muzika buvo kažkas, ko tu atsisėdi ramiai pasiklausyti, ar kas nors, ką sukuri sau. Tai buvo iškilmingas renginys, kuriame dalyvauji arba kaip pasyvus klausytojas, arba kaip aktyvus atlikėjas. Kiekvienu atveju žmogus duodavo ir gaudavo gyvenimą, dalindamasis kažkuo prasmingu.
Atsiradus gramofonui, radijui, o dabar ir išmaniosioms technologijoms, muzika prarado tai, ką turi susikurti sau, taip pat nebereikia atsisėsti ir susitelkti jos klausytis. Ji seka tave visur, kad ir kur eitum, ir pradedi ją laikyti tiesiog fonu. Jos nebėra tiek klausomasi ar išgirstama. Banalios melodijos ir mechaniniai ritmai, daina po dainos perdirbama dirbtinė harmonija tiesiog atskleidžia visuotinį muzikinės klausos užtemimą. Daugumai žmonių muzika nebėra giliausius jausmus išreiškianti kalba, nebėra priebėga nuo varginančio kasdienio gyvenimo, taip pat ji nebėra ir menas, kurio įsiklausius gimsta idėjos ar svarbios gyvenimo išvados.
Ir nėra jokio įstatymo pasipriešinti šiam procesui. Mes esame apsaugoti, kad restorane oras nebūtų teršiamas cigarečių dūmais, bet niekas neriboja restorano savininko nuo kur kas baisesnės taršos, kuri nuodija ne kūną, o mūsų sielą. Žinoma, galima paprašyti, kad muzika būtų išjungta. Bet jus sutiks tušti ir net priešiški žvilgsniai. Kas per keistuolis yra tas, kuris nori visiems primesti savo valią? Kas jis per vienas, kad reguliuotų triukšmo lygį? Tai yra įprastas atsakas. Foninė muzika yra numatyta, normali pozicija. Nebėra tylos, į kurią mes grįžtame, kai liaujamės kalbėti, liko tik tuščias muzikinės dėžės žvangėjimas. Tyla turi būti išstumta bet kuria kaina, nes su ja atsiveria tuštuma, leidžianti pajusti, kad esame ant modernaus gyvenimo skardžio krašto, nes ji priverčia mus susidurti su siaubinga tiesa, kad mes absoliučiai nebeturime ką pasakyti. Kita vertus, jei patirtume tylą tokią, kokia ji buvo kadaise, bei nuostabų jausmą, kurį sukurdavo tikroji muzika, tyla mūsų visiškai nebebaugintų.
Nemanau, kad turėtume nuvertinti popso tironiją žmogaus smegenims. Nuolatinis muzikinių banalybių kartojimas bet kuriuo dienos ar nakties metu veda į priklausomybę. Tai taip pat mažina mūsų pokalbius. Įtariu, kad augantis jaunimo negebėjimas artikuliuoti, užbaigti savo sakinius, surasti vaizdingesnių frazių ar pasakyti ką nors, išskyrus žodį patinka, yra tikrai susijęs su faktu, kad jų ausys yra nuolatos tarsi užkemšamos vata. Aplink jų galvas sukasi monotoniški ritmai, tušti žodžiai, skurstantys melodijos fragmentai ir bumsėjimai. Visa tai yra tiesiog užpildę jų smegenis.
Popso taršą muzikoje galime lyginti su pornografijos tarša seksualume. Visa, kas turėtų būti gražu, ypatinga ir užpildyta meilės, pakeičiama kažkuo menkinančiu ir mechanišku. Taip kaip priklausomi nuo pornografijos žmonės praranda galimybę išgyventi tikrąją lyčių meilę, taip ir priklausomieji nuo popso nebegali išgyventi autentiškos muzikinės patirties. Magiškas susitikimas su Beethoveno kvartetu, Bacho siuita, Brahmso simfonija, kai visa savo esybe išgyveni harmoniją ir esi tiesiog įtraukiamas į nuostabią vaizduotės kelionę po fantastines muzikos erdves, toji patirtis, kurią galime laikyti mūsų civilizacijos širdimi ir kuri yra su niekuo nepalyginamas džiaugsmo ir paguodos šaltinis – nebėra joks universalus dalykas. Tai tapo tam tikru asmeniniu ekscentriškumu, kažkuo, į ką kabinasi vien senstantieji, tačiau dauguma jaunimo į tai žiūri kaip į visai nereikšmingą dalyką.
Ar yra nuo to vaistų? Manau, kad yra. Priklausoma ausis, atbukinta besikartojančių garsų, yra uždaryta kaip moliuskas savo storame kiaute. Bet ją dar įmanoma atverti muzikos instrumentais. Pastatykite jauną žmogų į poziciją, kurioje jis galėtų kurti muziką, ne vien jos klausytis. Labai greitai bus galima pamatyti, kaip jo ausys atbunda po ilgo letargo. Mokydami vaikus groti muzikos instrumentais, supažindiname juos su muzikinio pasaulio šaknimis žmogaus gyvenime.
Kitas žingsnis – supažindinti jauną žmogų su atrankos idėja. Įsitikinimas, kad yra skirtumas tarp gera ir bloga, prasminga ir beprasmiška, gilu ir paviršutiniška, įdomu ir banalu, kažkada buvo esminė muzikinio lavinimo dalis. Be abejo, tai prieštarauja politiniam korektiškumui. Šiandien kalbama, kad tėra mano ir tavo skonis. Manymas, kad vieno žmogaus skonis gali būti geresnis nei kito, laikomas elitiniu ir prieštaraujančiu lygybei. Tačiau nemokydami vaikų atsirinkti, netgi diskriminuoti, atpažinti skirtumą tarp turinčios išliekamąją vertę ir vienadienės muzikos, mes neatliktume pagrindinės muzikinio lavinimo užduoties. Gebėjimas atsirinkti yra sąlyga tikram mėgavimuisi, taip pat tai yra tarsi preliudas į visų meno formų supratimą.
Gera žinia ta, kad giliai širdyje kiekvienas žmogus tą suvokia. Visi, kurie yra turėję muzikinio lavinimosi patirties, žino, jog taip yra. Pirmas žingsnis – supažindinti jaunimą su brangiomis tylos akimirkomis, kad jie gebėtų klausytis atvertomis ausimis ir pradėtų pamiršti priklausomybę keliančius malonumus. Tuomet galima pradėti groti jiems savo mėgstamus dalykus. Iš pradžių jie bus sumišę. Iš tikrųjų, kaip šis senis gali penkiasdešimt minučių klausytis kažko, kur nėra ritmingos melodijos ir bumsėjimų? Tuomet reikia padiskutuoti su jais apie dalykus, kuriuos jie mėgsta. Ar jie pastebėjo, kaip, pavyzdžiui, Lady Gaga abejingu veidu prastovi visus kompiuterinių melodijų intarpus, kuriuose teskamba viena nata? Ar tai tikrai melodija? Vėliau jie pastebės, jog kaip tik diskusijos metu jie pradėjo daryti atranką ir kad anksčiau buvo pasirinkę klaidingai.
Kitas žingsnis – skatinti mokinius atlikti muziką. Iš pradžių tegul jie dainuoja unisonu, o vėliau atlieka partijas. Labai greitai jie supras, kad muzika nėra antklodė, kuri skirta užtildyti bendravimą, bet pati tikriausia bendravimo forma. Palaipsniui jie suvoks šio didžio meno vietą pasaulyje ir tai, kad jie viską yra paveldėję. Mūsų civilizacija buvo sukurta muzikos, ir muzikinė tradicija, kurią mes paveldėjome, verta pagarbos, kaip ir visi kiti menų, mokslo, religijos bei politikos pasiekimai. Muzikinė tradicija kalba pati savaime, bet, kad ją išgirstume, turime išvalyti orą nuo triukšmo.
Parengė Vaiva Lanskoronskytė
One Comment