Konradas Adenaueris neretai vadinamas svarbiausiu visų laikų Vokietijos politiku. Tiesa, per ilgą politinę karjerą jis niekada neturėjo tokios įtakos tarptautiniams procesams kaip, pavyzdžiui, Angela Merkel. Tačiau kur kas lengviau demonstruoti politinius raumenis, kai vadovauji ekonomiškai klestinčiai ir didžiulį tarptautinį autoritetą išsikovojusiai valstybei, o Adenaueriui teko veikti ypač sudėtingoje situacijoje, kai būta daug abejojančiųjų, ar apskritai vokiečiai turės savo valstybę.

Adenauerio didybė susijusi ne vien su ryžtingais ir išmintingais sprendimais, kai jis ėjo Kelno mero ar Vakarų Vokietijos kanclerio pareigas, bet pirmiausia su nuoseklia pastanga gydyti europiečių atminties žaizdas ir drąsa tiesti pasitikėjimo tiltus tarp tų, kurie daugybę metų mokėsi vienas kito nekęsti.

Adenaueris gali drąsiai būti vadinamas vienu iš solidarios, bendram darbui susitelkusios Europos architektų. Veikiausiai, pats Adenaueris nebūtų sukūręs ambicingo plano, kokį sukūrė prancūzai Robertas Shumannas ir Jeanas Monnet, tačiau be Adenauerio pragmatizmo ir derybininko talento šis planas nebūtų tapęs tikrove.

Senosios Europos saulėlydis

Konradas Adenaueris gimė 1876 m. sausio 5 dieną katalikiškame Kelne, kurio įtaka ano meto Prūsijoje sparčiai augo. Buvo trečias vaikas daugiavaikėje šeimoje, kurios buvo veikiau taisyklė nei išimtis. Tai buvo sparčių permainų ir socialinių įtampų laikotarpis. Neseniai buvo praūžęs Prancūzijos ir Prūsijos karas.

Kai Konradui buvo ketveri, Kelne vyko didžiulės iškilmės ir lankėsi imperatorius, nes po šimtmečių statybų buvo baigta įspūdinga Kelno katedra. Tačiau jos užbaigimą sunku vadinti katalikybės triumfo Europoje simboliu. Veikiau tai buvo praeities simbolis, sunkiai galėjęs konkuruoti su „naująja religija“ – technikos pažanga. Į Kelną buvo nutiestas geležinkelis, ir tai pakeitė viso regiono ekonominę situaciją, prasidėjo sparti pramonės plėtra, radikaliai keitėsi senosios Europos „veidas“.

Kai popiežius Leonas XIII paskelbė žymiąją encikliką „Rerum novarum“, kurioje pripažino, kad įžengėme į „naujų daiktų“ pasaulį, o krikščionims dera permąstyti savo įsipareigojimus ir lūkesčius, Konradui buvo penkiolika, jis mokėsi gimnazijoje. Jo tėvas, neturtingas, bet labai darbštus ir užsispyręs valstybės tarnautojas, itin rūpinosi tvirtu vertybiniu vaikų stuburu ir geru išsilavinimu. Gyvenimo saulėlydyje rašytuose atsiminimuose, jau tapęs vienu iš įtakingiausių savo meto pasaulio politikų, Adenaueris itin pagarbiai kalba apie tėvo įtaką ir tvirtina, kad būtent iš jo išmoko, jog tvirtos vertybės yra patikimiausias ginklas nuo bet kokio pobūdžio chaoso. Disciplina, atkaklus tikslo siekimas ir žodžių bei veiksmų vienovė, o ne įspūdingos įžvalgos, gili politinė analizė bei charizmatiški gestai per visą ilgą politinę karjerą buvo stiprioji Adenauerio savybė.

Gimnazijoje, o vėliau universitete Adenaueris įgijo gerus teisės ir ekonomikos mokslų pagrindus. XX a. pradžios Europoje tokių žinių labai reikėjo, tačiau atrodė, kad Konradas turi susitaikyti su gana ramiomis ir svaiginančių perspektyvų nežadančiomis teisės konsultanto pareigomis. Didesnių permainų nežadėjo ir tarptautinė situacija. Atrodė, jog galingiausios Europos valstybės, valdomos pusbrolių, pernelyg įnikusios į kolonijų reikalus, kad konfliktuotų tarpusavyje. Net kalbėta, jog žmonija esą tapo pernelyg civilizuota, kad kariautų, o ne visus nesutarimus spręstų taikiomis derybomis.

Tiesa, buvo ir perspėjimo balsų, kurie tvirtino, jog mokslo ir technikos pažanga nėra panacėja, kad Vakarų pasaulis ne subrendo, bet paseno ir artėja prie savidestrukcijos. Pavyzdžiui, apie tai Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse paskelbė vokiečių mąstytojas Oswaldas Spengleris. Tačiau jo knyga „Vakarų saulėlydis“ rimčiau skaityti pradėta tik tada, kai jau atrodė, kad senoji Europa, tarsi legendinė Atlantida, nugrimzdo į kraujo vandenyną.

Būti politiku neramiais laikais

1904 m. Adenauerio gyvenime tapo svarbiu lūžiu. Darbštus, bet menkų perspektyvų padaryti karjerą teturintis teisės konsultantas sutiko Emą Weyer, Vokietijos politiniame gyvenime įtakingos giminės atstovę. Ji ne tik tapo jo žmona ir dviejų mylimų vaikų motina, bet ir raktu, atveriančiu politinės karjeros duris. Netrukus Adenaueris įstojo į katalikišką Centro partiją ir joje pradėjo sparčią politinę karjerą. Būtent kaip šios partijos kandidatas jis pradžioje tapo Kelno miesto tarybos nariu, o 1917 m., labai sudėtingu Vokietijos imperijai laikotarpiu, vykstant nuožmiam karui, šio miesto meru.

Tačiau būtų neteisinga įtarti santuoką iš išskaičiavimo. Adenaueris ne tik skelbė, jog šeima yra svarbu, bet tai liudijo savo kasdieniais apsisprendimais. Jo gyvenime visada buvo tvirta hierarchija: Dievas – šeima – politika (valstybė). Kai žmona Ema susirgo, Konradas neabejodamas apleido didelę dalį politinių veiklų ir tą laiką skyrė žmonos priežiūrai. Deja, nei jo, nei medikų pastangų nepakako. Ir po antrojo vaiko gimdymo Emos liga tik progresavo. Tada atėjo K. Adenaueriui nelemti 1916 metai. Mirė Ema, o dar po kurio laiko automobilio avarijoje buvo sužeistas ir pats Konradas.

Visgi Adenauerio pavyzdys tik dar kartą patvirtina, kad stiprus žmogus yra ne tas, kuriam nė karto netenka parkristi, bet tas, kuris sugeba vėl atsistoti, kad ir kaip skaudžiai būtų nupuolęs. Konradas gedėjo daugiau nei metus, bet paskui vis aktyviau grįžo į politinį gyvenimą, kurį per žmonos ligą buvo kiek apleidęs. 1917 m. Centro partijos kandidatui Adenaueriui buvo išreikštas Kelno gyventojų pasitikėjimas, ir jis ilgam tapo šio miesto politiniu lyderiu.

Tai buvo pirmas, bet tikrai ne paskutinis kartas, kai šiam politikui teko imtis atsakomybės itin sudėtingoje finansinėje situacijoje, ir jis tvarkėsi gana gerai. Pavyzdžiui, puikiai koordinavo pirmojo greitkelio Vokietijoje tarp Kelno ir Bonos tiesimo darbus, kūrė pagalbos nuo karo nukentėjusiems žmonėms tinklą.

Vokietijos imperijos virsmas Veimaro Respublika, karą užbaigusi drakoniška Versalio sutartis neabejotinai turėjo įtakos ir Kelno miestui. Adenaueris džiaugėsi, kad socialistinės revoliucijos gaisras jo valdomame mieste neįsiplieskė, tačiau politikas aiškiai suprato, jog pergalę kare iškovojusių šalių, ypač Prancūzijos, noras pažeminti ir nusilpninti Vokietiją neišvengiamai turės labai prastų padarinių ateityje. Deja, keršto ištroškę nugalėtojai buvo kurti proto balsui, ir galiausiai patys paskatino siaubingo politinio monstro – nacizmo – atsiradimą.

Tiesa, dar reikėtų pripažinti, kad buvo ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos, klejojančios apie pasaulinę revoliuciją, grėsmė ar Didžioji depresija, pakirtusi tikėjimą esą stebuklingomis nevaržomos ekonomikos galiomis. Beje, politinis radikalizmas niekada nežavėjo Adenauerio. Per visą ilgą politinę karjerą jis visada stengėsi ieškoti sutarimo, vienybės ir buvo kritiškas tiek nacizmo, tiek sovietinio totalitarizmo atžvilgiu.

Nacizmo įsigalėjimas Vokietijoje reiškė, kad atėjo Adenauerio politinės karjeros pabaiga. Tiesa, Adenaueris niekada nebuvo aršus ir viešas Adolfo Hitlerio kritikas. Kartais net prikaišiojama, kad įtakingas Kelno meras pernelyg pasyviai priešinosi nacizmui. Tačiau pats Adenaueris buvo įsitikinęs, jog yra dalykų, kur niekam negalima nusileisti, tačiau taip pat yra nemažai ir tokių, dėl kurių geriau patylėti, nerizikuojant šeimos saugumu. Jis tikrai neketino pataikauti naujai valdžiai, norėdamas išlaikyti mero pareigas. Adenauerio sprendimas neiškabinti Kelne nacistinių vėliavų, kai čia buvo atvykęs Hitleris, nenoras vykdyti kitas nacistų direktyvas tik paskubino tai, kad naujoji valdžia nušalino nepaklusnų Kelno merą. Pastarasis paprasčiausiai grįžo pas gausią šeimą, ir visi išvyko toliau nuo didelių miestų, nuo naujojo politinio kurso.

Tuo metu Konradas jau buvo vedęs antrą kartą ir turėjo šešis vaikus. Galima priekaištauti, kad jo šeimos saugumas Adenaueriui buvo svarbesnis už tragišką dalies kitų Vokietijos šeimų likimą, tačiau tokia laikysena visiškai atitiko jo vertybių hierarchiją, kuri nekito bent jau iki 1948 m., kai mirė ir antroji žmona. Po pirmosios žmonos mirties Konradas ilgainiui sugebėjo atsigauti, o dar kartą praradęs gyvenimo draugę, jis likusius keliolika metų gyveno tarsi sužeistas. Politiko vaikai pripažįsta, kad iki 1948-ųjų Adenaueris buvo tobulas, rūpestingas ir jautrus tėvas. Paskui jis pasikeitė, ir tėvystė tapo vis labiau mechaniška. Jis ir toliau rūpinosi vaikais, tačiau vis labiau atrodė, kad šeima nebėra tie tikrieji namai, kuriais jis tiek metų džiaugėsi.

Adenaueris visada buvo savo valstybės patriotas. Tiesa, jis mėgdavo pašiepti „prūsišką charakterį“, tačiau Vokietija jam buvo Tėvynė, kurią padovanojo Dievas. Tuo skaudesnis jam turėjo atrodyti Antrasis pasaulinis karas. Nepaisant griežtos Versalio taikos sutarties kritikos, Adenaueris niekada nebuvo nei anglofobas, nei frankofobas. Nevykusi taikos sutartis jį erzino pirmiausia kaip prarasta galimybė sutaikyti prancūzų ir vokiečių tautas. Be tokio susitaikymo, jo įsitikinimu, Europa neturi ateities.

1944 metais K. Adenaueris buvo suimtas ir tardomas gestapo. Jam buvo pateikti kaltinimai dalyvavus nepavykusiame pasikėsinime prieš Hitlerį. Tačiau jis atlaikė šį išbandymą ir galiausiai buvo paleistas, neatradus kuo paremti kaltinimą. O kaip buvo iš tiesų? Adenaueris atsiminimuose pripažįsta, kad buvo kviečiamas prisidėti prie sąmokslininkų, bet atsisakė, nes nepritarė tokiai veiklai, kaip nieko iš esmės nepakeisiančiai.

Adenaueris džiaugėsi Vokietijos kapituliacija. Ne kartą jis viešai yra padėkojęs britams ir amerikiečiams, kad jie padėjo Vokietijai išsivaduoti nuo nacistinio maro. Kita vertus, neabejotina, kad jo širdyje būta nemažai skausmo, regint, kaip sąjungininkai niokoja didingus Vokietijos miestus. Pakanka pateikti tik vieną skaičių – prieš karą Kelne gyveno 750 tūkstančių gyventojų, po karo jų liko 35 tūkstančiai, didelė dalis miesto buvo sugriauta. Visą Vokietiją reikėjo atkurti iš griuvėsių. Uždavinį apsunkino ir tai, kad karo nugalėtojai nesutarė, ar apskritai Vokietija turi teisę likti pasaulio žemėlapyje.

Po karo Vokietijos teritorija buvo padalinta į sąjungininkų kontroliuojamas zonas, būta labai daug chaoso. Pavyzdžiui, JAV pareigūnai paragino tuos merus, kurie ėjo savo pareigas iki nacistams ateinant į valdžią, grįžti į savo pareigas. Tai reiškia, jog ir Adenaueris vėl perėmė politinį vadovavimą Kelnui ir turėjo rūpintis miesto atsigavimu po karo. Tačiau netrukus britų pareigūnai nušalino sugrįžusį Kelno merą. Tikėtina, jog britams, kaip ir prancūzams, labai nepatiko politinio tęstinumo idėja. Jiems svarbiausia buvo, kad Vokietija niekada daugiau netaptų galinga grėsme, bandančia primesti savo valią visai Europai.

Pats Adenaueris pripažino, jog būtent keistam nušalinimui iš mero posto bene labiausiai turėtų būti dėkingas už tai, kad jo politinė karjera sparčiai pradėjo kilti viršun – 1948 m., būdamas 73 metų, jis buvo išrinktas Vokietijos kancleriu. Vokietijoje prasidėjo K. Adenauerio era.

Adenauerio era

K. Adenaueris.
K. Adenaueris.

Pokario Vokietijos politikams teko vienu metu spręsti du sudėtingus uždavinius. Viena vertus, reikėjo atkakliai grumtis už savosios valstybės politinę ateitį. Reikėjo įrodyti, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp nacizmo ir Vokietijos, taip pat, jog galima net ir nacistinės sistemos griuvėsiuose sukurti solidarią su kaimynais liberaliąją demokratiją. Antrasis, ne mažiau svarbus uždavinys, buvo sukuri gyvybingą ekonominį modelį. Prisiminkime, kad po Didžiosios depresijos net ir Vakarai linko prie vis didesnio valstybės kišimosi į ekonomiką, jau nekalbant apie sovietinę planinę ekonomiką. Be to, nors Hitleris sutartinai buvo pripažintas blogio įsikūnijimu, tačiau negalima paneigti, kad jam buvo pavykę atkurti Vokietijoje ekonominę sistemą, nors ir labai militarizuotą, valdomą valdžios direktyvomis.

Adenaueris per visą politinę karjerą išliko nuoseklus sovietinio totalitarizmo kritikas, ir jis labai prisidėjo, kad Vokietijoje nugalėtų socialinės rinkos ekonomikos šalininkai, kurie tvirtino, jog valstybė turi atsisakyti siekio pajungti sau žmogų, būtina išnaudoti laisvosios rinkos potencialą, išmintingai rūpinantis tomis sritimis, kur žmonėms reikia valstybės pagalbos. Ne mažiau svarbus buvo ir naujo tipo politinės partijos – Krikščionių demokratų sąjungos – architektas. Pastaroji buvo sumanyta, kaip partija, kuri visiškai skiriasi nuo iki tol egzistavusių. Ji turėjo būti visos liaudies partija, akcentuoti solidarumą ir bendrąjį gėrį, sujungti įvairių konfesijų ir net socialinių klasių atstovus. Centro partija, kuriai iki nacizmo įsigalėjimo priklausė Adenaueris, buvo Katalikų Bažnyčios politinė lobistė, o Krikščionių demokratų sąjungoje drauge turėjo darbuotis katalikai ir protestantai, verslininkai ir darbininkai – visi, pasisakantys už alternatyvą socialistiniam keliui. Adenaueris griežtai kritikavo tuos, kurie bandė samprotauti apie krikščioniškąjį socializmą. Jo supratimu, šis požiūris Vokietijoje nugalėjo, krikščioniškoji demokratija – tai pirmiausia alternatyva socializmui, nebijanti vidinės įvairovės ir kartu turinti tvirtą vertybinį pamatą.

Verta atkreipti dėmesį ir į Adenauerio principinę poziciją, kad Krikščionių demokratų sąjunga privalo būti decentralizuota, o jos lyderiai turi ateiti iš regionų. Politikas buvo tvirtai įsitikinęs, jog valdžios decentralizacija yra itin svarbi prevencinė priemonė, kovojant su pagunda formuoti nekontroliuojamą ir nuo žmonių atitrūkusį galios centrą.

Kai 1963 m. Adenaueris pasitraukė iš kanclerio pareigų, Vakarų Vokietija vėl buvo tapusi viena įtakingiausių Europos valstybių. Žvelgiant į tai, kad po karo nebuvo aišku, ar apskritai ši valstybė išliks, suprantama, kodėl šiandien Adenaueris vadinamas svarbiausiu visų laikų vokiečių politiku.

Vieningos Europos gimimas

Jau po Pirmojo pasaulinio karo Adenaueris tvirtino, kad Prancūzija ir Vokietija privalo susitaikyti, nes tik taip į Europą gali sugrįžti taika. Tą patį jis kartojo ir tapęs suskilusios ir sąjungininkų užimtos Vokietijos kancleriu. Tokia jo pozicija nebuvo populiari nei Vokietijoje, nei Prancūzijoje. Didžioji dalis prancūzų buvo tvirtai įsitikinę, kad vienintelis būdas užkirsti kelią naujai Vokietijos grėsmei – uždėti šiai valstybei socialinius, ekonominius ir politinius tramdomuosius marškinius. Taip pat net ir tie vokiečiai, kurie džiaugėsi atsikratę nacistiniu režimu, negalėjo susitaikyti su prancūzų pretenzijomis į Saaro ir Rūro sritis.

Beje, kartą po ilgų ir nesėkmingų derybų dėl Saaro srities ateities Adenaueris net buvo žengęs gluminamą žingsnį ir viešai pasiūlęs kurti bendrą Prancūzijos ir Vokietijos uniją. Ši idėja buvo griežtai atmesta, bet, tenka pripažinti, prancūzų pozicija derybose tapo švelnesnė.

Formaliai Europos vienijimosi idėja kilo iš prancūzo Roberto Shumano plano, kuriame buvo siūloma bendradarbiauti plieno ir anglies pramonės srityse. Kai bendradarbiavimas atnešė akivaizdžios ekonominės naudos visoms valstybėms, tartis dėl tolesnių glaudesnio bendradarbiavimo žingsnių tapo kur kas lengviau.

Tačiau apie jokią bendrą Europos erdvę nebuvo galima kalbėti, kol Vokietija ir Prancūzija viešai neišpažino tarpusavio draugystės ir užvertė daugybės nuoskaudų ir tarpusavio pretenzijų istorijos puslapį. Tai įvyko 1963 m. pradžioje Eliziejaus sutartimi. Du įtakingiausi Europos senukai – Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ir Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris – kartu dalyvavę iškilmingose šventose Mišiose Paryžiaus katedroje, vėliau priėmė pirmąjį per daugybę metų bendrą prancūzų ir vokiečių karinį paradą, pasirašė istorinę sutartį. Tai buvo labai skirtingos praeities ir temperamento politikai, tačiau per kelerius intensyvaus bendravimo metus jie tapo ne tik politiniais bendražygiais, bet ir tikrais draugais. Būtent jų tarpusavio pasitikėjimas tapo pavyzdžiu ir jų atstovaujamoms tautoms. De Golis ir Adenaueris svajojo apie vieningą Europą. Tiesa, prancūzui atrodė, kad pakanka ekonominės vienybės, o politiškai Europos valstybės turėtų išlikti savarankiškos, Adenaueris rėmė federacinį suvienytos Europos modelį, tačiau abu jie sutarė, kad tik solidari, vieningai veikianti Europa gali duoti atkirtį Sovietų Sąjungos grėsmei.

Prabėgus penkiasdešimt metų nuo Eliziejaus sutarties, galima užduoti klausimą: ar dviejų didžių politikų svajonės įsikūnijo? Na, keli dabartinės Europos bruožai jiems tikrai būtų nesuprantami. Vakarų civilizacija ir krikščionybė jiems atrodė neatsiejami dalykai. Tiek de Golis, tiek Adenaueris buvo tikėjimą praktikuojantys politikai, ir jiems būtų buvusi nesuprantama abejonė, kad tezė apie krikščioniškus Europos civilizacijos pagrindus gali ką nors įžeisti. Taip pat abu politikai vargu ar būtų pritarę, jog reikalingas toks didžiulis eurobiurokratų aparatas. Jie labiau pasitikėjo laisve ir solidarumu, o ne biurokratija. Kita vertus, tai, kad šiandien Prancūzija ir Vokietija sugeba glaudžiai bendradarbiauti ir dominuoja Europoje, neabejotina, paglostytų jų savimeilę – jų draugystė tikrai nebuvo bergždžia.

K.Adenauerio laidotuvės.
K.Adenauerio laidotuvės.

1967 m. Adenaueris iškeliavo pas dangiškąjį Tėvą. Jau keletą metų prieš tai jis nebeužėmė įtakingų postų, tačiau ne tik rašė atsiminimus, bet ir viešus laiškus praktiškai dėl visų aktualiausių vietos ir tarptautinės politikos klausimų. Veikiausiai jis nebuvo tokia charizmatiška politinė figūra kaip Winstonas Churchillis, tačiau jo įtaka, kuriant tą politinę sistemą, kurioje gyvename, tikrai ne mažesnė. Adenauerį galima vadinti politikos, kurioje ieškoma sutarimo, kurioje dar gyva išmintingo kompromiso dvasia, simboliu. Dabarties pasaulyje, kuriame daug kraštutinumų ir labai mažai noro tartis, Adenauerio pavyzdys galėtų labai daug ko išmokyti.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas Kelionė.

One Comment

  1. Pingback: Sausio 5 diena istorijoje. K. Adenaueris, metalo detektoriai, U. Eco – 8 diena

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *