Šiandienos iškilme vėl bedžiasi į mūsų gyvenimus Dievas, gležnomis žmogaus, vaikelio rankomis, kviesdamas atpažinti Jį ir apglėbus mažutėlį, pakelės, paribių žmogų, patirti Dievo artumą. Šios dienos Šventojo Rašto skaitiniais Dievas duoda mums konkretų kelionės į gaivinantį, gydantį susitikimą pavyzdį.
Pirma – išminčiai palieka namus ir leidžiasi į kelionę. Tenka pripažinti, kad kartais palikti namus, įprastas mąstymo schemas, išankstines nuostatas, palikti komfortą ir leistis į Gelbėtojo paieškas išties iššūkis mums, šio amžiaus žmonėms. Daug patogiau, labiau mums įprasta, pamaldžiai lūkuriuoti už namų ar šventyklų sienų, vengiant kelionės neprognuozojamumo. Ir visgi išmintingai elgiasi ne tie, kurie stato sienas siekdami netikro saugumo, o tie, kurie geba viską palikti dėl susitikimo su Juo.
Antra – drąsa klausti. Mums norisi žinoti, aiškinti, mokinti, kai tuo tarpu link išlaisvinančios Tiesos judama klausimų ir skausmingo nežinojimo labirintais. Išminčiai eina į pasaulį klausti, o ne aiškinti, mokintis, o ne mokinti. Išmintingą žmogų atpažinsi iš drąsos pripažinti, kad daug ko nežino, kad reikia pagalbos. Paieškų kelyje Dievas veda ir lydi, dovanodamas žmones ne kaip priešus ar konkurentus, kuriuos reikia įveikti, o kaip kelrodžius, kaip kryptį nurodančius ženklus. Kalėdų patirčiai – Dievo artumo patirčiai mes reikalingi vienas kitam labiau, nei įsivaizduojame.
Trečia – nuolankumas eiti į urvus, į paribius, į tvartus ir tvartelius. Dažniausia Dievo ir išminties ieškome kilmingųjų ir daug pasiekusiųjų artumoje, kai tuo tarpu Gelbėtojas į pasaulį žengia paprastumo takais. Žavi išmintingųjų nuolankumas pasikliauti ne savo įsivaizdavimais (juk retas ieškotumėm Mesijo tvarte, urve, tarp galvijų, retas Gelbėtoją atpažintumėm trapiame Kūdykyje) o Vedančiojo išmintimi.
Dievas, broliai ir seserys, kviečia žengti išminčių pramintais takais į susitikima su Juo, dieviškuoju Kūdikiu. Drąsa nusilenkti Dievui daro mus išmintingais. Tikroji išmintis gimsta klūpant.
